Nuomonės

2019.09.21 17:43

Vaiva Rykštaitė. Išmanusis laikrodukas vaikui – lyg tėvų baimės antrankiai ar saugumo garantas?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.09.21 17:43

Nežinau, ar mano dukros kada nors patikės, kad praeitame amžiuje, gūdžiais devyniasdešimtaisiais aš pati dar aštuonerių metų neturėdama ranka rankon su dvejais metais jaunesne pussesere ėjau į parduotuvę nusipirkti kramtomosios gumos.

Pakeliui į parduotuvę reikėjo pačioms pereiti nelabai judrią gatvę ir šią užduotį mudvi įveikdavome be suaugusiųjų priežiūros! Geriau pagalvojusi nusprendžiu šio ir panašių savo vaikystės niuansų dukroms nepasakoti, kad pačios vėliau neprisigalvotų panašių dalykų. Nes dabar juk viskas kitaip. Dabar krūmuose pilna iškrypėlių, žaidimų aikštelėse tyko pagrobėjai, o internete visą parą budi pedofilai. Rašau tai beveik be sarkazmo, nes gyvenu apimta nuolatinio pasąmoninio nerimo, – o kas, jeigu?.. Ir glaudžiu vaikus arčiau, apkabinu stipriau.

Nežinau, kas anksčiau buvo kitaip: ar tikrai nusikalstamumas buvo mažesnis, ar tik apie tai buvome mažiau informuoti. Tačiau esu tikra, kad mamos vaikus mylėjo ne mažiau už dabartines. Kaip ankstesnės kartos tėvai sugebėjo vaikams suteikti tiek daug laisvės, man yra mįslė. Pavyzdžiui, dabar Havajų valstijoje, kurioje gyvenu, yra nelegalu ilgiau nei penkioms minutėms automobilyje palikti vaiką, jaunesnį nei devynerių metų. Tai pamatę žmonės gali drąsiai kviesti policiją. Todėl aš saviškių niekada nepalieku, išskyrus, kai paknopstomis nubėgu iki pašto dėžutės ir atgal. Kartą anyta Oregono valstijoje leido mano keturmetei dukrai pačiai nueiti iki kaimynų namo. Tai išgirdus mane apėmė lengva panika: kaip tai vienai nueiti?! Neleidau, pasivijau. Nes akimirksniu sugalvojau šešis kraupius scenarijus, galinčius per tris minutes ištikti keturmetę mieguistoje miesto gatvelėje.

Vienoje futuristinio distopinio serialo „The Black Mirror“ serijoje, pavadintoje „Arkangelas“, pasakojama apie mergaitę, kurios mama duoda sutikimą savo dukrai įsiūti eksperimentinį išmanųjį implantą. Dėl implanto motina nedideliame kompiuteryje gali bet kurią akimirką stebėti, ką veikia dukra, ir net užblokuoti ją nuo neigiamų patirčių. Pavyzdžiui, eidama pro piktą lojantį kaimynų šunį mergaitė motinos sprendimu šuns nemato ir negirdi – vietoje pikto gyvūno pasirodo išsiliejęs vaizdas su neaiškiu dusliu garsu. Šioje istorijoje nagrinėjami motinos ir dukters santykiai, pasitikėjimo trūkumas ir tai, kaip tokia perdėta apsauga psichologiškai veikia mergaitę, jos santykį su aplinka. Kaip ir galima nujausti, vaikystėje visiškai nepatyrusi negatyvumo, vėliau mergaitė patiria sunkumų.

Ši kino fantastika iš dalies jau tapo realybe. Nors kol kas dar nėra sukurtų vaikams skirtų implantų, Niujorke panašiomis saugumo sistemomis ir naminiams gyvūnams skirtomis mikroschemomis prekiaujančios „Brickhouse Security“ vadovo teigimu[1], skambučių su tėvų užklausa dėl vaikams skirto GPS implanto sulaukiama bent du kartus per dieną. Norint, kad įrenginys gebėtų bet kurią akimirką žemėlapyje nurodyti asmens buvimo vietą, reikėtų implantuoti ne tik mažą mikroschemą, bet ir jos bateriją, kas sukeltų fizinį diskomfortą. Tačiau, atsižvelgiant į paklausą, galima nujausti, kad toks įrenginys anksčiau ar vėliau atsiras. Kol kas artimiausias jo atitikmuo – neseniai atsiradę ir jau populiarūs išmanieji vaikų laikrodukai, per kuriuos, priklausomai nuo gamintojo ir modelio, tėvai gali bet kada skambinti vaikams, stebėti vaikus, matyti jų buvimo vietą ir gauti įspėjimą, jei vaikas išeina iš nustatytos saugumo zonos.

Pavyzdžiui, dabar Havajų valstijoje, kurioje gyvenu, yra nelegalu ilgiau nei penkioms minutėms automobilyje palikti vaiką, jaunesnį nei devynerių metų. Tai pamatę žmonės gali drąsiai kviesti policiją. Todėl aš saviškių niekada nepalieku, išskyrus, kai paknopstomis nubėgu iki pašto dėžutės ir atgal.

Neseniai feisbuke pamačiau reklaminį vaizdo klipą, beveik įtikinusį mane tučtuojau impulsyviai nusipirkti išmanųjį vaikišką laikroduką. Klipas prasideda žodžiais: „Šiais laikais sudėtinga rūpintis savo vaikų saugumu ir praktiškai neįmanoma jų stebėti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.“ Čia turėtų kilti logiškas klausimas: kam apskritai patiems tėvams reikėtų savo atžalas stebėti dvidešimt keturias valandas, jei dalį paros jais rūpinasi, pavyzdžiui, darželio auklėtojos, mokytojos, dalį jie miega ir pan. Bet tą pat akimirką bet kokią logiką užgožia filmuotas vaizdas iš kavinės, kur moteris paskubomis išsineša mažametį vaiką, suprask – pagrobia. Tame pačiame reklaminiame filmuke pristatoma kita moteris – gražuolė su maža mergaite ant rankų. Tai Emmey Viero Young, sukūrusi išmanųjį laikroduką vaikams ir pavadinusi jį „Camille“ – savo 2015 m. pagrobtos ir iki šiol nerastos dukrytės garbei. „Nėra geresnio būdo suteikti savo vaikams laisvę ir saugumą“, – šiais žodžiais baigiamas reklaminis klipas.

Ranka jau tiesėsi prie mygtuko „Pirkti“, nes aš, kaip ir visi tėvai, labiau už viską savo vaikams trokštu saugumo. Nujaučiu, kad šie išmanieji įvairių gamintojų (tarp jų jau yra ir lietuvių!) vaikiški laikrodukai netrukus taps neišvengiama mūsų kasdienybės dalimi. Ir vis tik noriu visų pirma savęs, kaip motinos, paklausti, ar jie tikrai skirti vaikų saugumui, ar veikiau – patenkinti nepasotinamą tėvų norą kontroliuoti ir bet kada matyti savo vaiką?

Grįžtant prie saugumo klausimo. Minėtu pagrobtos mergaitės Camillės garbei pavadinto laikroduko atveju man rodosi keista, kad nepavyko rasti jokios informacijos apie šį pagrobimo atvejį. Vis tik tokia puiki proga sulaukti viešumo, nes dingusių vaikų tėvai veikiausiai niekada nepraranda vilties juos surasti, juk kuo daugiau akių pamatys vaiko atvaizdą, tuo daugiau vilties. Tačiau ne – nei dingusios mergaitės nuotraukų, nei bent vieno trumpo straipsnelio internete apie ją man rasti nepavyko. Nesinori imtis detektyvės vaidmens ir skubėti daryti išvadų, kad visa ši istorija – reklaminė fikcija, sukurta siekiant paskatinti išsigandusius tėvus pirkti išmaniuosius laikrodukus, bet minčių kyla visokių.

Tarkime, jei nuspręsčiau pagrobti kokį vaiką, tai visų pirma turbūt nuo aukos rankos nulupčiau tą seklį laikroduką. Kai kurie laikrodukai turi SOS mygtuką, bet kiek pagrobėjo rankose atsidūręs pyplys bus įmanus paspausti tą mygtuką – nežinia.

Ir vis tik noriu visų pirma savęs, kaip motinos, paklausti, ar jie tikrai skirti vaikų saugumui, ar veikiau – patenkinti nepasotinamą tėvų norą kontroliuoti ir bet kada matyti savo vaiką?

Dar keistesnis man rodosi saugumo zonos nustatymas – vaikui išėjus iš nustatytos pasiekiamumo zonos ribų tėvų telefone suveikia aliarmas. Visai mažo vaiko juk ir taip vieno niekur nepaleidžiame, o su didesniais galima susitarti. Jei neįmanoma susitarti ir reikia vaiko sprendimus kontroliuojančių aparatų, tai čia jau tarpusavio santykių, pasitikėjimo, pagarbos, auklėjimo ir visi kiti, tik ne saugumo klausimai.

Bet nujaučiu, kad vaikui gera turėti tokį laikroduką, per kurį bet kada galima pasikalbėti su mama ar tėčiu. Turbūt tai suteikia saugumo JAUSMĄ. Tačiau kaip toks įrenginys veikia vaiko savarankiškumą, gebėjimą priimti sprendimus? Priklausymas nuo išmaniųjų technologijų mus įgalina, tačiau tuo pat metu ir atima galią – tuo įsitikinau vairuodama, kai staiga nebemoku susiorientuoti be navigacijos telefone. Nors prieš keletą metų jos neturėjau ir nereikėjo.

Gali būti, kad pasiduosiu savo baimei, madai arba „žengsiu koja kojon su naujausiomis technologijomis“, – nuo įvardijimo esmė nesikeis; ir už keleto mėnesių ant mano keturmetės riešo puikuosis mažyliams skirtas išmanusis sekimo įrenginys. Nemeluosiu – man būtų ramiau. Tačiau ar vieną dieną išėjęs iš namų be išmaniojo laikroduko vaikas staiga nepasijus vienišas arba tartum atsidūręs pavojuje? Juk gyvenime taip svarbu išmokti būti vienam. Pažįstu suaugusiųjų, kurie iki šiol negali būti namuose be kompanijos, suka ratus, nerimsta, tuoj kam nors skambina. Arba tik grįžę namo skuba įjungti muziką, nes per sunku tiesiog būti tyloje su savo mintimis.

Telefono „skrolinimas“ – dar viena kitų žmonių pasiekiamumo iliuzija, užpildanti tuštumą ir baimes. Savo dukroms linkiu išmokti gyventi be tos ryšio iliuzijos ir megzti tikrą ryšį, visų pirma – su savimi. Tik nežinau, ar pavyks.

[1]https://observer.com/2015/03/can-we-microchip-our-kids-to-prevent-kidnapping/