Nuomonės

2019.10.12 18:16

Vaiva Rykštaitė. Intymiausios akimirkos socialiniuose tinkluose privertė pasijusti nejaukiai

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.10.12 18:16

Šią savaitę naršydama internete ne kartą pasijutau, lyg pro rakto skylutę stebėčiau žmones intymiausiomis jų gyvenimo akimirkomis. Tik iš tiesų jie patys pakvietė mane pasižiūrėti, savo noru viską nufilmavę ar fotografavę.

Nuo Gintarės Gurevičiūtės, nejaukiai besigūžiančių draugų, netikėtai nufilmuotų prie pusryčių stalo, iki mano mylimiausios instamamos australės Jetsetmama (Claire Alexander Johnston), kuri nustebino įkeldama nuotrauką ką tik gimus ketvirtam vaikui: čia matosi ne tik kūdikis, kurio galvutė dar nespėjusi įgauti įprastos formos, bet ir šalimais priklupęs verkiantis vyras. Štai žiūriu ir galvoju, kad maniškis vyras gimus mūsų vaikams taip neverkė, vadinasi, jis mane mažiau myli, ar kaip?

Atsidūrusi akistatoje su trikdančiu svetimu intymumu nesugalvoju, kaip reflektuoti tokius vaizdinius. Belieka mėginti susitapatinti, prilygti. Ir nereikia putotis, kad socialinės medijos neva neskirtos lygintis vieniems su kitais, – būtent taip jos veikia, todėl ir įkvepia, glumina arba varo į neviltį.

Mačiau ir kitą verkiantį vyrą – žinoma Lietuvos knygų apžvalgininkė Nora Žaliukė, sekėjams dar pažįstama kaip Knygų Dama, instagramo paskyroje pasidalino vaizdo įrašu, kuriame sutuoktiniui pranešė besilaukianti. Vyras, jos teigimu, žinojo, kad įjungta telefono kamera, bet nežinojo, kas jam bus pranešta. Iš tiesų jaudinanti akimirka, peržiūrėjau tą vaizdo įrašą gal tris kartus. Bet vis tiek pasijutau nejaukiai – lyg man ten nederėtų būti. Tik kur tas „ten“? Juk šių žmonių gyvenime nesu sutikusi. Aš nemačiau savo sesers gimdymo, niekad nemačiau verkiančio savo tėčio, tačiau sekamų nepažįstamųjų veidai įsirėžę atmintin ilgam. Tikresni už filmą, geriau pažįstami nei gretimame name gyvenantys kaimynai ir drauge nepažįstami, neapčiuopiami. Galiu nusiųsti jiems virtualią širdelę arba kažką pakomentuoti, o jie toliau rodys man savo galimai vis intymesnes gyvenimo akimirkas, tikėdamiesi, kad sugrįšiu ir stebėsiu. Jei stebėtojų atsiras pakankamai daug, galiausiai lyg tarp kitko kyštelės kokią reklamėlę.

Štai Lietuvos instagramo žvaigždė Julija Žižė žvaliai pasakoja apie savo ryto rutiną. Stebiu su nuoširdžiu smalsumu, nes ir pati mėgstu daug ką rytais nuveikti (taigi, lyginuosi) ir žaviuosi žmonėmis, ištikimais asmeniniams ritualams, tačiau netikėtai viską išjungiu, kai jai bepasakojant rankose atsiduria kremas, – tą pačią akimirką suuodžiau reklamą. Ir tikrai, pamačiau jau vėliau, tai liudija mažulytė grotažymė vaizdo įrašo apačioje. Tačiau ne visi filmuojasi už atlygį. Ego, glostomas minties „kiti į mane žiūri“, gali būti nemenkesnis variklis už pinigus.

Beje, iš esmės „influencerių“ reklamose nieko blogo nematau, tačiau norisi, kad tos reklamos būtų aiškiau pažymėtos kaip reklamos. Kitu atveju atvirumu pridengta reklama nėra joks atvirumas, ir tokiais atvejais kaip žiūrovė jaučiuosi kvailinama, apgauta.

O mes žiūrime. Kiekvienas atskirai, savo lovoje ar laukiamajame, per pietų pertrauką, maitindami kūdikį ar įstrigę eismo kamštyje, visi po vieną, tačiau sykiu sudarydami dešimtis, kartais net šimtus tūkstančių peržiūrų, stebime, kaip kiti žmonės moko mus gyventi arba, priešingai, tiesiog įsileidžia į intymiausias gyvenimo akimirkas, tarsi nieko tuo neteigdami, nieko nemokydami. Beje, iš esmės „influencerių“ reklamose nieko blogo nematau, tačiau norisi, kad tos reklamos būtų aiškiau pažymėtos kaip reklamos. Kitu atveju atvirumu pridengta reklama nėra joks atvirumas, ir tokiais atvejais kaip žiūrovė jaučiuosi kvailinama, apgauta.

Prisirišimas / simpatija, dėmesio troškimas, atskleidimas (disclosure), įprotis, dalijimasis informacija ir socialinė įtaka – tokie yra esminiai į soc. medijas nuotraukas keliančiųjų lūkesčiai ar tikslai[1]. Stebėtojai turi savas priežastis, kurias evoliucinės psichologijos žinovai, kaip antai Robertas Wrightas ir Yuvalis Noah Harari, aiškina kaip pirmykštį poreikį geriau pažinti savo bandos narius. Būtent šiuo tikslu radosi paskalos, anksčiau buvusios gyvybiškai svarbios mūsų išlikimui ir bendruomenės klestėjimui. Tačiau dabar, socialinių medijų kontekste, toks emocinis poreikis rodosi rudimentinis: žinojimas, kad Noros vyras verkė sužinojęs apie būsimą kūdikį, man nesuteikia jokios naudos, nes aš niekada neisiu su Noros vyru nei į medžioklę, nei į žvalgybą, nei viena tvora mums neteks dalintis.

Prieš bene šešerius metus kalbėdamasi su leidėja apie savo tuomet dar rankraščio „Viena Indijoje“ galimą sėkmę ar nesėkmę, išgirdau tokį patarimą: „Bus madinga pasakoti apie save, kuo atviriau, tuo geriau, ir vien apie save.“ Anuomet šis vyresnės kartos moters patarimas rodėsi keistokas. Šiandien matau – toliaregiškas.

Nesupraskite klaidingai – nesu prieš atvirumą ir manau, kad tam tikrų dalykų viešinimas socialinėse medijose tampa teigiamu katalizatoriumi visuomenėje. Pavyzdžiui, „Nebegėda“ projekto marškinėliai su užrašu „mėnesinės“ arba įdomesnė body positive (pozityvaus požiūrio į kūną – LRT.lt) tendencijos apraiška – moterys, demonstruojančios savo po nėštumo strijų išmargintus pilvus, sako esančios tigrės, o strijos – jų vidinę jėgą ir transformaciją žymintys dryžiai. Arba nuotraukos su grotažyme instasham, kuriose atskleidžiami neva tobulų namų užkulisiai parodant už atviruko verto interjero slypinčią betvarkę. Tokie ir panašūs pasidalijimai įkvepia žiūrovą arba suteikia jam galimybę jaustis normaliam.

Nesupraskite klaidingai – nesu prieš atvirumą ir manau, kad tam tikrų dalykų viešinimas socialinėse medijose tampa teigiamu katalizatoriumi visuomenėje. Pavyzdžiui, „Nebegėda“ projekto marškinėliai su užrašu „mėnesinės“ arba įdomesnė body positive (pozityvaus požiūrio į kūną – LRT.lt) tendencijos apraiška – moterys, demonstruojančios savo po nėštumo strijų išmargintus pilvus, sako esančios tigrės, o strijos – jų vidinę jėgą ir transformaciją žymintys dryžiai.

Čia turbūt būtina paminėti žindymą, nes jau girdžiu kažką murmant, kad pati dažnai į soc. tinklus keliu savo nuotraukas, kuriose žindau vaiką. Tačiau mane žindančią galima pamatyti ir tikrovėje, viešose vietose, pavyzdžiui, parke ar restorane. Šio veiksmo netraktuoju kaip itin privataus, tikiu prisidedanti prie žindymo viešumoje normalizavimo ir dažnai gaunu laiškų iš moterų, teigiančių, kad mano nuotraukos suteikia joms drąsos.

Atvirumas yra gerai – nes tobulumas vargina ir varo į neviltį, todėl iš esmės yra sveikintina autentiškumo tendencija, kurios fone žinomi žmonės prabyla apie skyrybas, liūdesį, vienatvę, depresiją. Tačiau ko siekiama įsileidžiant žiūrovą į miegamąjį intymiausiomis poros gyvenimo akimirkomis? Daugiau peržiūrų? Artumo su sekėjais iliuzijos? (Iliuzijos, nes artumas tikras, kai abipusis.) Klausiu nesmerkdama, iš nuoširdaus smalsumo ir mėgindama suprasti.

Štai dar vienas neseniai matytas pavyzdys: bičiulės dukra neseniai savo jutubo kanale[2] pasidalijo įrašu, kuriame ji stebi savo nėštumo testą ir įjungtos kameros akivaizdoje sužino esanti nėščia po dirbtinio apvaisinimo. Suprantu, kad šiuo atveju žinia pasauliui lyg ir galėtų būti ta, jog susituokusios lesbietės taip pat gali susilaukti vaikų, tačiau ši tema nėra nei nauja, nei revoliucinga JAV (minima mergina yra amerikietė). Užtat mane iki šiol kamuoja klausimas, kodėl ta jauna mergina nepasirinko šios akimirkos išbūti su savo žmona?

Esminis skirtumas tarp pozityvios žinutės ir galimai emocinio ekshibicionizmo yra tas, kad pirmuoju atveju siekiama kažką įkvėpti, kvestionuoti, skatinti pokyčius. Tačiau kai transliuojamos svetimos piršlybos ar gimdymai, žiūrovas susiduria su keistu reiškiniu: kodėl aš tai matau, ką man su patirtais jausmais dabar daryti? Susitapatinti? Ne visada pavyksta. Pavydėti? Visai įmanoma. Pasmerkti – už ką? Man vis dar sunku suprasti, ką virtualybėje mažėjanti atskirtis tarp „vieša“ ir „asmeniška“ suteikia mūsų būčiai.

Esminis skirtumas tarp pozityvios žinutės ir galimai emocinio ekshibicionizmo yra tas, kad pirmuoju atveju siekiama kažką įkvėpti, kvestionuoti, skatinti pokyčius. Tačiau kai transliuojamos svetimos piršlybos ar gimdymai, žiūrovas susiduria su keistu reiškiniu: kodėl aš tai matau, ką man su patirtais jausmais dabar daryti?

Suabejojus, ar jūsų įrašas soc. medijose bus pernelyg atviras, ar – priešingai – tokio atvirumo reikia, verta savęs paklausti: kokią žinią nešu savo sekėjui? Kokias vertybes mėginu perduoti? Arba, kaip siūlo tinklaraštininkė Jasminstar, pritaikyti „vyro lėktuve taisyklę“ – savo paskyroje atskleisti tiek, kiek atskleistumėte šalia sėdinčiam nepažįstamam pakeleiviui[3].

Moterų, kurios galimai piktinsis, o gal gūšis čia paminėtos, visų pirma atsiprašau – esate šviežiausi mano matyti pasaulinės atvirumo tendencijos pavyzdžiai, nieko asmeniško. Antra – primenu, jog būtent tai yra viešumo kaina: jei leidžiate kaimynams spoksoti pro langą neužsitraukusios užuolaidų, nenustebkit, jei kaimynai apie jus kalbės. Garsiai kalbės. Ypač jei tie kaimynai – tai visas pasaulis, ar bent jau taip byloja feisbuko profilių viešumą žymintis gaubliukas.

[1]Malik, A., Dhir, A., Nieminen, M. (2016). Uses and gratifications of digital photo sharing on Facebook. Telematics and Informatics, 33, 129–138.
[2]https://www.youtube.com/watch?v=TimNttJH6oU
[3]https://jasminestar.com/getting-personal-on-social-media-what-is-too-much/