Nuomonės

2019.10.19 20:28

Vaiva Rykštaitė. Kai šaipymasis iš sportininkų tampa storulių privilegija

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.10.19 20:28

Prisimenu karštą vasaros dieną Palangos paplūdimyje, kuomet atsisakiau čebureko ir stengiausi sėdėti kuo tiesiau, kad nesusidarytų rinkės ant pilvo, – kitaip, maniau, manęs nemylės. Už keleto metų kažkurioje Londono gatvėje buvau pakviesta į atranką „Dove“ kūno losjono reklamai, kuriai jie ieškojo „normalių moterų“, arba „the girl next door“ tipažo, o ne kokių gražuolių.

Truputėlį sutrikau, nežinodama, ar čia džiaugtis, ar liūdėti dėl to, kad esu toji tiesiog normali. Po bandomųjų filmavimų paaiškėjo, kad jų reklamai netikau (iki šiol juokais guodžiu save, kad vis tik pasirodžiau per graži). O „Dove“ produktų reklamos įsiminė ne vien dėl asmeninio nuotykio, bet ir dėl prieš dešimtmetį atrodžiusios revoliucinės jų body positive (pozityvaus požiūrio į kūną – LRT. lt) politikos – ikoniškame plakate išsirikiavusios įvairių dydžių ir rasių besišypsančios baltais apatiniais vilkinčios moterys teigė: „Esi gražesnė, nei manai.“

Būtent tai – leisti kiekvienam žmogui jaustis patogiai savame kūne, regis, turėtų būti pagrindinė body positive – teigiamo požiūrio į kūną – misija. Atrodo, kone per naktį patarimų skiltys „Kaip iki vasaros susikurti maudymosi kostiumėlio vertą kūną“ tapo pašaipos objektu, kuomet internete pasirodė įvairios šio klausimo parodijos su atsakymu: 1. Reikia turėti kūną; 2. Reikia turėti maudymosi kostiumėlį (Tiesa, angliškai tai skamba kiek kitaip. Klausimas: „How to have a beach-body?“ Atsakymas: „Have a body. Go tu the beach.“) Kitaip tariant, naujoji body positive tendencija skelbė kiekvieną kūną esant vertą rodyti paplūdimyje, nesvarbu, kokių apimčių, spalvų ir tekstūrų jis bebūtų.

Beje, „Dove“ nebuvo pirmasis body positive šauklys. Iš tiesų pirmoji pozityvaus požiūrio į kūną banga prasidėjo dar 1967 m., kai Niujorko radijo laidų vedėjas Steve`as Postas stovėjo Centriniame parke laikydamas plakatą su užrašu „Fat-in“, šitaip protestuodamas prieš storulių diskriminaciją. Antroji banga pasirodė dešimtajame dešimtmetyje, taip pat daugiausiai JAV. O dabar jau kurį laiką intensyviai išgyvename trečiąją body positive bangą, kurios viena iš lyderių laikoma taip pat amerikietė, modelis Tess Holliday, įkūrusi @EffYourBeautyStandards – „nusispjauti į jūsų kūno standartus“.

Dėl socialinių medijų ši tendencija vis dar gyvuoja ir plinta. Pavyzdžiui, apatinio trikotažo gamintojas „Aerie“ liovėsi savo reklamose retušuoti modelių nuotraukas, todėl dabar galima pamatyti apatinukus demonstruojančius modelius su celiulitu, strijomis ar saulėje ne visai lygiai įdegusia oda – visai kaip gyvenime.

Kaip atsakas į žurnaluose smarkiai retušuojamas žmonių nuotraukas ir dėl realybėje nepasiekiamo grožio idealo plintančius valgymo sutrikimus keliose šalyse jau įteisintas per lieknų modelių draudimas reklamose ir mados podiumuose. 2017 m. Prancūzijoje nuspręsta, kad modeliai turi pateikti sveikatos pažymą, kurioje būtų nurodytas jų KMI (kūno masės indeksas). Šiuo pavyzdžiu pasekė Izraelis, Ispanija, Italija. Iniciatyva iš esmės rodosi džiuginanti, tačiau man kilo kitas klausimas: ar lieknas manekenes pakeis šiek tiek pilnesnės, ar nuo šiol podiumu vaikščioti galės tik tos, kurioms pasisekė laikmečio, genų ir medžiagų apykaitos loterijoje, kitaip tariant, tos, esančios lieknos iš prigimties, o merginos, iki tol besilaikiusios alinančių dietų, neteks darbo?

2017 m. Prancūzijoje nuspręsta, kad modeliai turi pateikti sveikatos pažymą, kurioje būtų nurodytas jų KMI (kūno masės indeksas). Šiuo pavyzdžiu pasekė Izraelis, Ispanija, Italija.

Body positive džiugina tol, kol nepereina į body shamingą – kūno gėdijimą, tik į priešingą pusę. Palyginus ne taip seniai moterų rankose sustingo prakąstos spurgos ir strigo kąsniai burnoje skaitant garsiąją supermodelio Kate Moss frazę „Nothing tastes a good as skinny feels.“ – „Niekas nėra taip skanu, lyginant su jausmu būti lieknai.“ Prieš dešimtmetį šis pareiškimas rodėsi beveik normalus, verčiantis atletiškas moteris dar labiau pasitempti, o apkūnias – gailiai dūsauti. Šiandien, panašu, turime priešingą situaciją, kuomet teigiamo požiūrio į bet kokį kūną fone imama per dantį traukti lieknuosius ir sportiškuosius. Jau nekalbant apie tai, kad liekną moterį vadinti kaulų maišu ar visaip juokauti, kokia ji lengva, „šakaliukas“ ir pan. yra tartum priimtina, tačiau panašius juokelius laidyti apie apkūnesnius žmones yra visiškas įžeidimas.

Įsižeidžiantiesiems primenu, kad dabar yra ir kitas grotažyme fat pride išreikštas judėjimas – pasididžiavimas savo riebalais. Todėl nejuokaudama kviečiu jais didžiuotis, tačiau drauge ir nustoti versti blogai jaustis dėl vienų ar kitų aplinkybių riebalų neturinčius žmones.

Šiandien, panašu, turime priešingą situaciją, kuomet teigiamo požiūrio į bet kokį kūną fone imama per dantį traukti lieknuosius ir sportiškuosius. Jau nekalbant apie tai, kad liekną moterį vadinti kaulų maišu ar visaip juokauti, kokia ji lengva, „šakaliukas“ ir pan. yra tartum priimtina, tačiau panašius juokelius laidyti apie apkūnesnius žmones yra visiškas įžeidimas.

Pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių. 2018 m. Didžiojoje Britanijoje visuomenės veikėja, humoristė Sofie Hagen apkaltino didžiausią šalies su vėžiu kovojančią labdaros organizaciją „Cancer Research“ neva tyčiojantis iš apkūnių žmonių. Garsią moterį papiktino „Cancer Research“ kompanijos plakatas, kuriame rašoma, kad nutukimas yra antra dėl gyvenimo būdo vėžį sukelianti priežastis po rūkymo. Tačiau S. Hagen pasirodė, kad toks įspėjimas apkūnius žmones verčia jaustis nepatogiai, todėl tai prilygsta patyčioms. Žinoma, atsirado moterį palaikančiųjų, atsirado ir su ja nesutinkančiųjų. O man vis tik keista, kodėl labiau nei savo gyvybe, kuriai gali grasinti vėžys, čia labiau rūpinamasi užgautais jausmais?

Apkūnūs žmonės, kaip ir liekni žmonės, gali būti gražūs, įdomūs arba neįdomūs. Pagaliau jie šypsosi mums iš žurnalų viršelių, ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi šia kūnų įvairove, kaip ir džiaugiuosi neseniai „Nike“ pristatytais plastikiniais XL dydžio manekenais, bet iš esmės esu prieš pasaulį, kuriame neva egzistuotų tik apkūnūs žmonės, o lieknieji ir sportiškieji būtų ujami. Manote, išsigalvoju?

Tačiau šaipytis iš lieknų modelių ar raumeningų sportininkų yra lygiai taip pat blogai, kaip tyčiotis iš storulių. Bet kuriuo atveju tai yra tyčiojimasis iš kūno, o kiekvienas žmogaus kūnas, jei gyvas, turi ne tik apimtis, bet ir jausmus.

Dar vienas realus pavyzdys, irgi iš JAV. Sporto klubų tinklas „Planet Fitness“ orientuojasi į apkūnius, nesportiškus žmones ir skatina juos ateiti sportuoti, užtikrindami, kad šiame sporto klube jie nesijaus nevykėliais. Kaip žinia, nevykėliu dažną priverčia pasijusti itin sunkius svorius kilnojantys, urzgiantys, dūsaujantys, neįtikėtinai raumeningi kultūristai (-ės), kurių akivaizdoje atrodo, kad aš tai čia visai nesportuoju, bet su lėlėm žaidžiu. Tai štai, „Planet Fitness“ sporto klubuose, plačiai paplitusiuose po visas JAV, tokių stipruolių nėra, nes čia visų pirma nėra itin sunkių svarmenų. Užtat yra „mėsgalvio aliarmo“ mygtukas, kurį lankytojai skatinami spustelėti, jei kas nors klube ima pernelyg stipriai sportuoti ar prakaituoti. Jeigu manote, kad tai yra prastos komedijos scenarijus, primenu – tai realybė ir kas mėnesį bent du „Planet Fitness“ lankytojai pasigirdus gaisrinės sireną primenančiai sirenai išprašomi iš sporto klubo dėl šių ir panašių priežasčių: gausus prakaitavimas, per stangrus kūnas, per mažai pridengtas stangrus kūnas, per sunkus sportuojančiojo kvėpavimas ir t. t. Jei manote, kad niekas į šį klubą neina, – irgi klystate, nes žvelgiant į JAV populiaciją čia kiekvienam atletui tenka bent keli apkūnūs žmonės, besidrovintys sportuoti. Todėl sporto klubas, orientuotas į apkūnius žmones, t. y. į demografinę daugumą, kur jie gali pasijuti kitoje barikadų pusėje, nors moraliai kvestionuotinas, vis tik, tenka pripažinti, yra sėkminga verslo idėja.

Tačiau šaipytis iš lieknų modelių ar raumeningų sportininkų yra lygiai taip pat blogai, kaip tyčiotis iš storulių. Bet kuriuo atveju tai yra tyčiojimasis iš kūno, o kiekvienas žmogaus kūnas, jei gyvas, turi ne tik apimtis, bet ir jausmus.

Problema yra tai, kad egzistuoja grožio etalonas, kuomet atsiranda neva tobulas kūnas, kuriam reikia prilygti. Jei ir nereikia, tai dažnai tiesiog norisi.

Verta prisiminti du dalykus: pirma – kad grožio standartai žmonijoje yra patys įvairiausi, nuo ištemptų kaukolių iki juodų dantų, kuriuos senovės Japonijoje geišos taip dažydavo dėl grožio, nors dėl tų dažų joms baisiai dvokdavo iš burnos. Antra – taip turbūt bus visada. Visuomenė be grožio etalonų neįsivaizduojama. Tokia mūsų prigimtis? Turbūt geriausias grožio standartų egzistavimo niuansas yra nuolatinis jų kismas. Turėdama tai omeny svajoju, kad grožio etalonu taptų charizma ir intelekto raukšlės, kurios susimeta žmogui skaitant sudėtingą knygą arba ką nors ilgai kontempliuojant.