Neseniai svečiuojantis Oregono valstijoje prie stalo su draugais užsimezgė diskusija apie politinį korektiškumą, kurios centre atsidūrė mano dukterų lėlės. Viena moteris net įspėjo, kad dėl tokių lėlių mane kas nors gali papjauti viešajame transporte. Aišku, užstalėje atsirado jai nepritariančių. Bet apie viską iš pradžių.
Globaliame pasaulyje politinis korektiškumas tapo norma siekiant mums visiems gerai sutarti vienas kito neįžeidžiant. Kaip svarbu, pavyzdžiui, keliaujant po Indiją žinoti, kad valgį dera imti dešine ranka, arba bendraujant su japonais pinigus paimti ir paduoti abiem rankomis ir pan., mat kitaip galima netyčia parodyti nepagarbą žmonėms neišmanant jų papročių; lygiai taip pat svarbu žinoti, ką ir kada galima sakyti, ypač tarptautiniuose ar multikultūriniuose kontekstuose. Politinis korektiškumas pasireiškia būtent pastaruoju atveju – atitinkamų žodžių vartojimu arba išėmimu iš vartosenos. Lyginant su pastangomis išmanyti kitos kultūros papročius, tai yra gan naujas reiškinys.
Seniausias termino „politinis korektiškumas“ paminėjimas užfiksuotas 1793 m. JAV aukščiausiojo teismo teisėjo Jameso Wilsono nuosprendyje, kur teigiama, kad „Valstybės, o ne žmonės, kurių labui egzistuoja valstybės, dažniausiai yra objektai, pritraukiantys ir sulaikantys mūsų pagrindinį dėmesį. Būdinga nuotaika ir ši neteisinga raiška vyrauja mūsų bendrinėje ir net linksmoje kalboje. Ar tosto prašoma? „JAV“, užuot „JAV žmonės“, yra duotasis tostas. Tai nėra politiškai korektiška.“
Tarp vėlesnių politinio korektiškumo paminėjimų kitas garsesnis pavyzdys yra profesorės Toni Cade Bambaros redaguotoje antologijoje „The Black Woman“, pirmąkart išleistoje 1970 m., parašytas sakinys: „Vyras vienu metu negali būti politiškai korektiškas ir šovinistas.“ Tačiau plačiai vartoti šis terminas ir jo implikuojama praktika pradėta tik dvidešimtojo amžiaus pabaigoje.
Taigi sėdime su draugais prie stalo Portlande, Oregone, 2019-ųjų vasarą, kai mano vyresnėlė dukra atsineša savo šiuo metų mylimiausią juodaodę lėlę. Viena bičiulė iškart susiraukusi įspėja: oi, atsargiai, tokios lėlės viešumoje geriau nesinešiok, dabar pilna visokių bepročių, kas nors gali prisikabinti ir papjauti, pernai dėl panašaus konflikto buvo papjautas vyras metro! Užstalės dalyviai iš esmės pritaria: juodaodė lėlė baltaodės mergaitės rankose tikrai gali sukelti pasipiktinimą. Tačiau čia mano bičiuliai skyla į dvi grupes: vieni teigia, kad juodaodė lėlė gali papiktinti kai kuriuos juodaodžius žmones, mat mano duktė iš tiesų pati nežino, ką reiškia būti juodaode, ir tegul nevaidina empatiškos, besitampydama tokią lėlę.
Kiti – priešingai, sako, kad juodaodė lėlė yra puikus politinio korektiškumo pavyzdys, mat vaikams reikia visokių rasių lėlių, tačiau tai gali supykdyti agresyvius baltųjų viršenybės (angl. white supremacy) šalininkus. Tuomet viena bičiulė dar papasakojo kitą istoriją apie savo anūkę, kuri davė kieme lesusioms varnoms vardus. Vieną iš jų šešiametė mergaitė pakrikštijo Blackie (liet. Juodukė), bet čia tuoj pat įsikišo mergaitės mama, sakydama, kad šitaip varnos šaukti negalima, nes tai yra politiškai nekorektiška. Kadangi mes, diskusijos dalyviai, visi buvome baltieji, galiausiai tik palingavome galvomis sutikdami su tuo, kad kažko galbūt niekada iki galo nesuprasime, cituojant knygos „So You Want to Talk About Race“ (liet. Taigi, nori pasikalbėti apie rasę) autorę Ijeomą Oluo: „Buvimas privilegijuotam nereiškia, kad tu visada klysti ir kad mažiau privilegijuoti žmonės visada teisūs. Tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, jog tau trūksta kelių labai svarbių bendro vaizdo detalių.“
Protu esu visomis keturiomis už politinį korektiškumą. Bet mano senelių kartą įkūnijantis vidinis balsas kartais kužda, kad galiausiai niekas nieko nebegalės pasakyti, nes kas antras žodis kam nors skambės kaip įžeidimas. Kiek daug žodžių, anksčiau buvusių tiesiog žodžiais, staiga tapo įžeidžiančiais. Pavyzdžiui, dabar niekas nebeskrenda į Gruziją – skrenda į Sakartvelą, nes žodis „gruzinas“, pasirodo, kilęs nuo rusicizmo „gruzčikas“ – krovėjas; taigi, sakydama „gruzinas“ aš pati to nežinodama apibendrinu visą kartvelų tautą kaip juodadarbius darbininkus. Man iš esmės rodosi gražus ketinimas bent žodžiais ištaisyti istorines skriaudas ir skaudinančius stereotipus. Kita vertus, ar tikrai galima ką nors apkaltinti vartojant neapykantos kalbą, jei kai kurie žodžiai dar neseniai buvę tiesiog žodžiai: čigonai, negriukas, žydelka – mano senelių kartoje tai nebuvo įžeidimai. Ar vis tik buvo, tik patys to nepripažįstame? Čia prisimenu JAV komiko JP Searso žodžius: „Politinis korektiškumas yra apsimestinio gerumo atmaina, kuomet mes nesistengiame būti iš tiesų geri, bet žūtbūt tokiais apsimetame.“
Protu esu visomis keturiomis už politinį korektiškumą. Bet mano senelių kartą įkūnijantis vidinis balsas kartais kužda, kad galiausiai niekas nieko nebegalės pasakyti, nes kas antras žodis kam nors skambės kaip įžeidimas.
Man nereikia ilgai galvoti, kad prisiminčiau ir kitų tautų atstovus galimai menkinančius žodžius: kitaicas, ruskis, angliokas, poliakas, vokietka, litovcas… Esu tikra, skaitytojai gali išmoningai pratęsti šitą sąrašą. Rašant šituos žodžius, šiek tiek suvirpa ranka, nes, nors juos vardiju tik kaip netinkamus pavyzdžius, jau vis tiek bijau, kad kažkas įsižeis. Tad iškart užbėgu už akių ir pareiškiu: nieko nenoriu įžeisti, visus myliu, visos tautos geros, tik noriu pakalbėti apie žodžių vartoseną. Man įdomu štai kas: vienas pažįstamas apie britą sakydamas „angliokas“ nebūtinai omeny turi neapykantą visai anglų tautai. Galbūt jis taip šneka, nes toks jo mužikiškas žargonas, o gal jis trokšta įžeisti būtent tą vienintelį britą? Čia susiduriu su šiokia tokia dilema: kiek man leista nemėgti konkretaus žmogaus su visu jam ad hominem skirtu pykčiu? Sakykime, pykstant asmeniškai ant vieno žmogaus, jokiu būdu negalima minėti jo tautybės nei rasės, nes tai yra dalykai, kurie nuo žmogaus nepriklauso. Kita vertus, nuo žmogaus nepriklauso ir jo nosies dydis, tačiau aš drąsiai galiu įtūžusi ką nors išvadinti didžianosiu ir dėl to tikrai nebūti paduota į teismą. Bet tegu kas nors tik pabando bent netyčine užuomina užgauti žmogaus kilmę – ir jau turime tarptautinį skandalą.
Papasakosiu, kaip pasinaudojau politinio korektiškumo vajumi, iš asmeninės patirties: šiemet vasarį oro uosto Havajuose darbuotojai atsisakė įleisti mane skrydin į Londoną, teigdami, kad Lietuvos piliečiams reikia vizos. Ginčijomės gerą pusvalandį, pasikviečiau net vadybininką, kuris man taip pat atkakliai tvirtino, kad mano dukros su JAV pasais į JK skristi gali, bet aš, lietuvaitė, – negaliu, nes iš anksto nepasirūpinau viza. Galiausiai vis tiek į Londoną nuskridau ir, žinoma, be jokios vizos buvau įleista – Havajų oro uosto darbuotojai apsižioplino ir tiek.
Bet dabar – tai kiekvieno žmogaus ir kiekvienos įmonės košmaras: gali ką nors netyčia įžeisti, kaip, pavyzdžiui, tai kadaise nutiko Dovilei Filmanavičiūtei pasakius „kaip balti žmonės“ ar neseniai Vytautui Landsbergiui parašius ironiškame eilėraštyje apie žydelką Mariją, kuriame, priešingai nei politinio korektiškumo sargai, autorius siuntė žinią apie vienybę.
Tačiau oro linijų bendrovei skirtame elektroniniame laiške užsiminiau įtarianti įvykus diskriminaciją tautiniu pagrindu – ir vos tai paminėjusi gavau piniginę kompensaciją. Tikrai jaučiausi įžeista, mat kalbėdami apie menamąją vizą oro uosto darbuotojai buvo nemalonūs, lyg mėginčiau daryti kažką nelegalaus, tačiau puikiai suprantu ir tai, kad vos prieš kelis dešimtmečius toks skundas būtų buvęs šuns balsas į dangų. Bet dabar – tai kiekvieno žmogaus ir kiekvienos įmonės košmaras: gali ką nors netyčia įžeisti, kaip, pavyzdžiui, tai kadaise nutiko Dovilei Filmanavičiūtei pasakius „kaip balti žmonės“ ar neseniai Vytautui Landsbergiui parašius ironiškame eilėraštyje apie žydelką Mariją, kuriame, priešingai nei politinio korektiškumo sargai, autorius siuntė žinią apie vienybę.
