„Siuvinėti galima bet ką, ant bet ko ir su bet kuo. Čia pagrindinė taisyklė“, – sako į Lietuvą po Krymo aneksijos persikėlusi menininkė Elvira Drozdova.
„Turiu Ukrainos pilietybę, bet esu Krymo totorė. Kai tai girdi, žmonės sako: „Taip, totoriai daug šimtmečių gyveno Lietuvoje.“ Tai labai mielas pozityvas, nes nėra tokių stereotipų, kaip būna Ukrainoje. Galiu pasakyti, Lietuva – pirma šalis, kur nejaučiu diskriminacijos dėl savo tautybės“, – teigia E. Drozdova.
Siuvinėjimo, teisės, kompiuterinių sistemų inžinerijos bei kitas turimas žinias ji jau dešimtmetį pritaiko mūsų šalyje žengdama menininkės ir edukatorės keliu.
„Pradėjau daryti tą, ką labai mėgstu, ką noriu daryti, kas man patinka. Esu jau ketvirtos kartos savo šeimoje siuvinėtoja. Visa mūsų šeima, nuo promočiutės iki manęs, visi esame susiję su siuvinėjimu. Norėčiau perduoti savo įgūdžius savo vaikams“, – dalijasi menininkė.
Galiu pasakyti, Lietuva – pirma šalis, kur nejaučiu diskriminacijos dėl savo tautybės.
E. Drozdovos rankose siūlas ir adata, o mintyse tarsi siekis susiūti suardytas pasaulio dalis. Savo kūryboje menininkė aktualizuoja smurto prieš moteris, žmogaus ir tautos teisių, taip pat Krymo totorių kultūros, istorijos, atminties temas. Menininkei itin svarbi ir ekologija. Kurdama ji naudoja atliekas, tinklelius, pakuotes, senus siūlus.
„Pavyzdžiui, paimu tinklus, pakuotes nuo nusipirktų daržovių. Naudoju tuos visus, sakysime, recycle. Gabaliukus nuo senų drabužių irgi naudoju. Visiems savo mokiniams sakau, atneša man tų likučių, kad negalime teršti, galime kurti. Mano projektai visada susiję su kokiomis nors problemomis. Norėčiau perduoti visą savo skausmą, požiūrį į pasaulį, apie mano tautą ir ne tik, apie kitas problemas. Taip, kad kitiems, pamačius mano parodas, kiltų klausimų, kad galėtų kritiškai mąstyti, kodėl tai darau“, – kalba E. Drozdova.
Praėjusį mėnesį Kauno kultūros centre buvo galima išvysti E. Drozdovos siuvinėtų žinomų žmonių portretų kolekciją. Šie darbai, anot autorės, tai ryšio tarp istorijos, ekologijos ir šiandienos paieškos.
„Mikalojų Konstantiną Čiurlionį Lietuvoje visi pažino, bet apie Šefiką Gasprinskają dar niekas nežino, Žemaitę visi pažino. Stengiuosi daryti lygiai, kad būtų ir moterų, ir vyrų, kad nebūtų lyčių lygybės klausimo, kodėl ten vyrų portretų daugiau nei moterų. Yra Jono Basanavičiaus, Taraso Ševčenkos, Numano Čilibidžichano portretai. Ne, čia ne tik apie istoriją. Čia jau antra prasmė yra. O pirma – tai ryšys tarp šiuolaikinės kūrybos ir ekologijos problemų“, – tvirtina pašnekovė.
Sumanymų ir planų ateičiai E. Drozdova nestinga. Tarp šiuo metu įgyvendinamų idėjų – ir naujas tekstilės kūrinių ant arbatos pakelių ciklas.
„Tyrinėju kavines. Išnaudoju arbatinius maišelius, išsiuvinėju su auksu, metaliniu siūlu. Čia bus projektas apie ekologiją. Galvoju, kad pusės iš to, ką norėčiau padaryti, dar nepadariau“, – šypsosi E. Drozdova.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
