Nuomonės

2018.09.24 10:30

R. Bogdanas. Kolaborantas. Kolaborantas?

2018.09.24 10:30

Žmogų apkaltinti lengva. Ypač tada, kai jis negali atsakyti. Ypač tada, kai jo nebėra tarp gyvųjų. Todėl visi praeities vertinimai turi būti pasveriami ir pagrindžiami ne mūsų laikmečio poreikiais, o bendražmogiškomis vertybėmis ir konkretaus gyvenimo aplinkybėmis.

Skelbti velionį nevertą pagarbos ženklo dėl to, kad apie jį negražiai atsiliepė šiuo metu įtakingas užjūrių laikraštis – tai piešti savo įsivaizduojamą ateitį, be atodairos trinant visas kliūtis. Tačiau toji ateities vizija leisgyvė pakibs ore, atplėšta nuo sudraskytos ir savaip perdėliotos praeities. Be atramos nelieka postūmio.

Šias mintis sukėlė užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus viešas raginimas nukabinti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Esą J. Noreika buvo rezistentas, bet tai neatleidžia jo nuo atsakomybės už „aiškų kolaboravimą su naciais formuojant žydų getus ir nusavinant žydų turtą“.

L. Linkevičius nėra žmogus, kuris turi moralinę teisę pasmerkti žmogų, atsidūrusį okupanto valioje ir nepasirinkusį įkalinimo ar mirties, nes pats okupacijos sąlygomis buvo pasišventęs tarnauti kūjo ir pjautuvo sąjungai.

Tačiau atėjus išbandymams stagnacijai, L. Linkevičius pasirodė esąs pramušta galva ir parėmė Roko maršą per Lietuvą, kuris apvežė ilgai draustą trispalvę aplink visą šalį, vaduodamas žmones iš baimės prieš sovietų valdžią. Juk tada komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas trispalvę dar vadino skuduru.

Skirtingai nuo daugumos tiek raudonųjų, tiek rudųjų pakalikų, J. Noreika jautė kolaboravimo ribas ir turėjo pakankamai drąsos, kad karo metais, kai gyvybė nieko verta, drauge su dešimtimi Žemaitijos inteligentų karo pareikalautų vokiečių vadovybės uždrausti žydų ir lietuvių tautų genocidą. Tai buvo atviras iššūkis nacių ideologijai beribės jų valdžios sąlygomis.

Moralinę J. Noreikos rezistenciją lydėjo darbai: vokiečiai jį apkaltino žlugdžius lietuvių mobilizaciją į SS legioną. Jis atsisakė vykdyti mobilizaciją, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas. Vokiečiai 1943 m. vasario 23 d. jį areštavo, įkalino ir po to išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kokį pragarą išgyveno ten pakliuvusieji, galima paskaityti Balio Sruogos „Dievų miške“.

Istorikų surinkti dokumentai liudija, jog 1941 m. liepą vykusiuose žydų diskriminavimo ir izoliavimo veiksmuose, kada buvo pasirašomi įsakymai, J. Noreika nedalyvavo, nes Šiaulių apskrities viršininku tapo rugpjūtį. Jo pasirašytas 1941 m. rugpjūčio 22 d.  raštas dėl žydų perkėlimo ir jų turto skelbia, ką įsakė Šiaulių apygardos komisaras ir jokios papildomos iniciatyvos jame nėra – tik okupacinės vokiečių valdžios įsakymo pakartojimas. Ar galima rašomąją mašinėlę bausti už atspausdintą turinį?

Ar galima nubraukti žmogaus gyvenimą dėl šito rašto, kuris yra tik jau paskelbto įsakymo paskleidimas? Užbraukti gyvenimą žmogaus, kuris pats yra gelbėjęs žydus? Kuris išdrįso viešai pasisakyti prieš genocidą dar karo metu, kai genocido vykdytojai buvo padėties viešpačiai?

Nei asmeninis santykis su Šiaulių žydais ir nerimstantis skausmas dėl išnaikintos mūsų piliečių bendruomenės, nei noras ištrinti kliuvinius diplomatiniame darbe negali pateisinti žmogaus atminimo paaukojimo.

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius