„Kai vaikas gauna netinkamą knygą, jam susiformuoja nuostata, kad skaitymas yra neįdomus. Tai labai subtilios situacijos – pritaikyti, pajusti“, – sakė vaikų literatūros ekspertas Kęstutis Urba. Jo išsakyta kritika apie prie atnaujintos lietuvių kalbos ir literatūros programos pridėtą išplėstinį autorių ir kūrinių sąrašą su nuorodomis į kai kuriuos suskaitmenintus kūrinius nuvilnijo nuomonių banga viešojoje erdvėje. Sąrašas buvo atšauktas. Tačiau dauguma kūrinių iš minėto sąrašo įrašyti pačioje atnaujintoje programoje, tad, anot K. Urbos, esmė lieka ta pati.
Rekomenduojamų knygų sąrašas ekspertą apstulbino. Pirmiausia jam užkliuvo rusų autorių gausa – Fiodoras Dostojevskis, Michailas Lermontovas ir kiti.
Be to, jis kritikuoja tai, kad kai kurie kūriniai, jo akimis, nepagrįstai priskirti tam tikro amžiaus vaikams: kai kurie per paprasti, kai kurie – per sudėtingi. Vaikų literatūros tyrinėtojas apžvelgė 1–10 klasių moksleiviams rekomenduojamas knygas.
Tokia jo nuomonė sulaukė literatūros ir švietimo atstovų atgarsių viešojoje erdvėje.
K. Urba turi ir savo sąrašą, skirtą mokyklinio amžiaus vaikams, šis sąrašas, vaikų literatūros specialisto akimis, tampa ir pagalba ir mokytojams. Su sąrašu galite susipažinti ČIA. Be to, jis ketina sąrašą atnaujinti ir perleisti.
– Praėjusią savaitę Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) paskelbė atšaukianti jūsų kritikuotą išplėstinį autorių ir kūrinių sąrašą su nuorodomis į kai kuriuos suskaitmenintus kūrinius.
– Manau, kad tai yra apgaulinga, tai noras parodyti, kad mes ką nors darome, o išties tas sąrašas tapo nematomas. Prie to sąrašo, apie kurį rašiau, nebuvo jokių paaiškinimų, jokių komentarų, tad susidarė keistas įspūdis. O dabar aišku, kad kažkoks žmogus išgraibstė iš programos ten suminėtus kūrinius ir juos netvarkingai sumetė į tą sąrašą. Jis dabar ištrintas, bet visi tie kūriniai yra programoje.
Taigi problemos, apie kurias kalbėjau, išlieka.
– Kritikuodamas išplėstinį sąrašą išskyrėte du aspektus. Pirmasis – rusų autoriai. Kodėl, jūsų akimis, jų įtraukimas į sąrašą kritikuotinas?
– Ta dalis apie rusų autorius buvo pernelyg sureikšminta. Visuomenei tai politinis kvapas. Man kažkas metė repliką: tai tu prieš rusus? Bet aš mąstau nuosekliai. Programoje siūlomas autorių sąrašas buvo sudaromas gal ir anksčiau, bet patvirtinta programa jau karui įsibėgėjus. Tai kaip galima į tai nereaguoti?
Kai NŠA atstovė sako, kad ten ne sovietiniai rusai, o 19 amžius, disidentai, galėčiau pasakyti, kad Aleksandras Puškinas irgi yra 19 amžiaus rašytojas, bet mes kažkodėl Puškino muziejaus nebeturime. Ši agentūra juk yra valstybinė įstaiga.
Taip pat skaitykite
Bet, matyt, mes visi čia liksime prie savo nuomonių. Dabar kai kurie mokytojai sako, kad gal per mažai tų rusų autorių, kiti sako, kad gal išvis jų nereikia.
Man keistas ir dar vienas momentas, kad į programą įrašyti tie rusų rašytojai, kuriuos ir aš mokiausi mokykloje. Mokyklą baigiau prieš 50 metų. Dostojevskis, Turgenevas, Lermontovas… Jei norėjo rusų literatūros, gal reikėjo rasti ir kitų dalykų? Na, taip – ir Bulgakovas, Achmatova atsiranda, bet apskritai tai kažkoks inertinis mąstymas.
Mąstau nuosekliai, kaip valstybės žmogus. NŠA direktorė pasakė, kad tai yra mano asmeninė nuomonė, kurią, matyt, reikėtų pasilaikyti sau. Bet šiuo atveju, kai kalbame apie rusų rašytojus, gal tai ne visai asmeninė, o pilietinė, visuomeninė nuomonė, kad tų rašytojų nereikia.
– Patikslinsiu: NŠA direktorė tikrai pasakė, kad tai jūsų asmeninė nuomonė, bet ji pabrėžė, kad įvairios nuomonės yra svarbios. Tačiau viešojoje erdvėje matyti klausimų, pasvarstymų, kodėl jūsų nuomonės nebuvo paklausta prieš tvirtinant programą.
– Man pačiam tai labai įdomu. Matyt, yra asmeninių santykių. Švietimo agentūra yra įstaiga, su kuria pradėjau bendradarbiauti prieš 40 metų, ji keitė pavadinimus. Mes normaliai bendradarbiavome, esame daug dalykų padarę, ir tuos pačius rekomenduojamų kūrinių sąrašus esu rengęs. Aš tiesiog kritiškai žiūrėjau į daugelį žmonių, kurie buvo užėmę mokyklos literatūros, programų rengimo lauką. Tai buvo tapę kone privačia teritorija.
Pagalvokite, programa turi 201 puslapį. Dar rekomendacijas pridėkime, ir iš viso – 595 puslapiai. Žinoma, žmonės dirbo. Tik klausimas, ar tikrai taip reikia.
K. Urba
Manau, kad išmanau šią sritį. Žinote, peržiūrėjęs tą sąrašą radau tik vieną knygą, kurios nebuvau skaitęs. Kitas – po dešimt, dvidešimt kartų esu skaitęs, nes dėsčiau. Manau, kad sritis, kuri man labai rūpi, pateko į neišmanančių žmonių rankas. Visos tos klaidos, kurias minėjau, jos yra, tiesiog jos yra.
– Antrasis aspektas, kuris sulaukė Jūsų kritikos, – tas, kad dalis kūrinių neatitinka vaiko amžiaus tarpsnio. Kodėl yra svarbu, kad literatūra atitiktų amžių?
– Jūsų portale skaičiau gerbiamo mokytojo Mindaugo Grigaičio pasisakymą. Mane nustebino, kad jis pasakė, kad negalima kūrinio sieti su vaiko amžiumi, nes vaikai – įvairūs. Taip sakyti – nieko nepasakyti.
Juk egzistuoja amžiaus tarpsnių psichologija, skaitymo interesai. Man visiškai aišku, kad mūsų, tų, kurie bandome ugdyti skaitantį vaiką, tikslas – kuo labiau pataikyti, kad jam būtų įdomu. Su kolegomis tiek bibliotekoje, tiek IBBY asociacijoje kalbėdami apie skaitytojo ugdymą įsivedėme formulę: gera knyga tinkamu laiku. Jei vaikui duosi per sudėtingą knygą, ji jam bus neįdomi. Jei duosi knygą, iš kurios išaugo, jam irgi bus neįdomu.
Todėl man ir buvo nesuprantama, kad Kazio Jakubėno knyga priskirta penktokams. Charleso Dickenso „Oliverio Tvisto nuotykiai“ tikrai ne penktoko knyga, kaip kad nurodoma programoje. F. Dostojevskio „Vaikams“ šiuolaikiniam vaikui – absoliuti nuobodybė, jokio atgarsio širdyje vaikui nesukels.
Taip pat skaitykite
Ir pasakų knygos – „Gulbė karaliaus pati“, lietuviškos pasakos pagal Joną Basanavičių – archajiškos. Laikas juk jau kitas. „Aleksiukas ir motutė“ vaikams tikrai neįdomu.
Literatūros esmė yra veikti žmogų. Skaitome juk tam, kad mus jaudintų, formuotų. Lygiai tas pat ir dėl vaikų.
Kai vaikas gauna netinkamą knygą, jam susiformuoja nuostata, kad skaitymas yra neįdomus. Tai labai subtilios situacijos – pritaikyti, pajusti.
Turbūt geriausia tai matyti šeimose, kuriose skaitoma. Mano vaikų, anūkų namuose visuomet būdavo skaitoma, dabar pirmokas skaito, ateina pas mane knygų. Bet nenoriu idealizuoti: yra ir paaugusių, kurie mažiau skaito arba išvis neskaito.
Mano noras yra toks – kad mokykla prie to prisidėtų, todėl tai turi būti labai gera literatūra. O programoje yra daug antraeilių dalykų, mano supratimu. O daug svarbių dalykų nėra.
Švedijoje paprašiau parodyti programas. Atnešė brošiūrėlę – keturis penkis lapus. Tai buvo programa. Paprašiau parodyti vadovėlius. Atnešė penkis alternatyvius vadovėlius.
K. Urba
Pats rengiau vadovėlius ir jie daug metų egzistavo. Tuomet buvo mūsų naujos Lietuvos pradžia. Pamenu, atradau nuošalyje buvusią Balio Sruogos „Giesmę apie Gediminą“. Mokytojai džiūgavo, kaip buvo įdomu dirbti. Bet dabar „Giesmės“ nėra. Nėra ir Frances Hodgson Burnett „Paslaptingo sodo“, yra kitų, bet visas pasaulis žino, kad tai pagrindinė šios autorės knyga.
Yra išleista ir daug kitų gerų naujų knygų. Tarkime, sąraše nėra ir „Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės“. O buvau tikras, kad tikrai bus. Pagal ją pastatyti spektakliai trijuose teatruose.
Žinoma, paauglių kategorijoje yra ir ne tokių senų kūrinių, bet tikrai jų trūksta. Toks jausmas, kad gyvenimas neteka, nesikeičia.
Kas mane dar nuliūdino? Gimnazijoje vėl bus mokomasi akademinės literatūros istorijos. Nejaugi nieko įdomesnio negali sugalvoti? Vėl viskas nuo Antikos per epochas, vėl Radvila Našlaitėlis programoje. Kam? Filologijos fakultete to mokomės. Tai jau ne mano sritis, bet vis tiek liūdna.
– Ką jūs iš naujos literatūros įtrauktumėte į sąrašą?
– Į savo rekomenduojamos literatūros sąrašus, kuriuos ketinu atnaujinti, įrašysiu debiutantės knygą – Indrės Šalčiūtės „Lelijos nuodijo miestą“. Ši knyga galėtų būti skirta penktokams, gal ketvirtokams. Tai šiuolaikiška knyga, joje aptariamos ekologijos problemos. Justino Žilinsko „Bėgliai“ blaškosi tarp suaugusiųjų ir paauglių literatūros. Tai labai malonus skaitymas.
Yra ir populiarioji literatūra. Tarkime, Tomas Dirgėla, dėl kurio visi eina iš proto. Nesakau, kad tai didelė vertybė, bet vertybė tai, kad skaitoma.
Tik kad ir ką kalbėtume, programos rengėjai nurodytų savo principą: nėra nieko privaloma, galima pildyti, kad tai nebaigtiniai sąrašai. Žodžiu, mokytojai gali pridėti savo. Gal vienas kitas tai ir padarys. Bet man toks aiškinimas, kad neprivaloma, yra tam tikras maivymasis.
Įsivaizduoju: tariasi programos autoriai, sako, įdėkime Eduardo Mieželaičio „Dainos dienoraštį“. Knyga išleista prieš 40 metų, vidutinė tai knyga, niekada nebuvo kartojama, senstelėjusi, bet dedame, vis tiek juk neprivaloma. O mokytojai susiras ką nors geresnio. Tuomet atsakomybė netenka tiems, kas sudaro sąrašus.
Kas mane dar nuliūdino? Gimnazijoje vėl bus mokomasi akademinės literatūros istorijos.
K. Urba
Galvodamas apie šią programą galiu pasakyti ir teigiamų žodžių. Padarytas labai didelis darbas. Reikėtų programos rašytojams pastatyti paminklą. Pagalvokite, programa turi 201 puslapį. Dar rekomendacijas pridėkime, ir iš viso – 595 puslapiai. Žinoma, žmonės dirbo. Tik klausimas, ar tikrai taip reikia.
Skaičiau programos pradžią – yra begalinio plepėjimo. Mokytojai vargšai turės skaityti situacijas, kaip pasisveikinti, kurią ranką pakelti, kurią koją nuleisti.
Pamenu, 1993 metais pirmą kartą buvau mokslinėje stažuotėje Švedijoje. Ten ėjau ir į mokyklą, domėjausi, kaip jie dirba. Paprašiau parodyti programas. Atnešė brošiūrėlę – keturis penkis lapus. Tai buvo programa. Paprašiau parodyti vadovėlius. Atnešė penkis alternatyvius vadovėlius. Reikia pripažinti, kad mes ta kryptimi jau pajudėjome – turime alternatyvių vadovėlių.
– Jūsų anūkas – pirmokas. Tai žmogus, kuris pradeda savarankiškai skaityti. Kaip padedate jam pasirinkti knygas, kad jis ateitų literatūros ieškodamas ir antroje klasėje, ir dvyliktoje?
– Jis ir namie turi knygų. Anūko mama vertėja, vaikas skaito mamos verstas knygas. Bet pritrūko, tad neseniai atėjo pas mane. Sukroviau kokias penkias. Ne, sako, šitą jau skaičiau, šitos nenoriu, o šitą gal paimsiu. Vaikams svarbu ir iliustracijos, ir šriftas, ir dizainas, ir maketas, ir raidžių dydis.
Štai pavyzdys – programoje esančioje knygoje „Laiškai iš mano malūno“ tekstas sugrūstas, raidytės mažos. Atsivertęs nenori skaityti.
Ilgainiui vaikams susiformuoja tam tikras išmanymas. Tarkime, anūkas perskaitė vieną Kęstučio Kasparavičiaus knygą, paklausiau, ar kitą ims, atsakė, kad ims.
Kartais pakanka pasakyti, kad man labai patinka ta ar kita knyga, ir vaikas nori. Bet paaugusiems būna ir atvirkščiai – kad nebesinori to, kas patinka tėvams ar seneliams.
