Lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos projektas iš esmės yra pabaigtas. Į finišo tiesiąją jis ėjo ir per aistringas diskusijas viešojoje erdvėje. Viename iš baigiamųjų etapų programos kūrėjų kolektyvą ištiko skyrybos, o ir pačioje programoje įvyko pakeitimų – kai kurie kūriniai grįžo, kai kurie, įrašyti buvusių programos autorių, išbraukti.
„Laikomės nuostatos, kad labiausiai turime įsiklausyti į nuomonę tų, kurie šią programą įgyvendins. Būtent mokytojai turi programą suprasti, ja patikėti ir ją „nešti“, – sakė lietuvių kalbos ir literatūros 5–10 kl. atnaujinamos programos koordinatorė Zita Nauckūnaitė.
Anot Z. Nauckūnaitės, net ir kilus nesutarimų tarp naujosios programos autorių, buvo rastas kompromisas pristatyti literatūrą kaip meną, įtraukiant ir moralinio, tautinio, pilietinio ugdymo fragmentų.
Tačiau su tuo nesutinka lietuvių kalbos mokytojas, Lietuvių kalbos mokytojų sąjungos vadovas Mindaugas Grigaitis, kuris stovėjo prie naujosios programos kūrimo ištakų ir buvo nubrėžęs kitokias gaires.
„Beveik pusę metų buvo manipuliuojama, kad neva 5–10 kl. literatūros programos atnaujinimas vyksta pagal mano koncepciją, buvau kviečiamas tą projektą pristatyti ir ginti visokiuose viešuose renginiuose.
Taip, aš turėjau tą koncepciją (prioritetą teikti ne kultūros istorijai, o daugiaperspektyviniam literatūros ir kultūros reiškinių matymui, kritiniam mąstymui, problemų sprendimui). Taip, nėra jokių edukologinių ar kokių nors kitų tyrimų, kurie pagrįstų prielaidą, kad tokia ideologinė prieiga 100 proc. garantuotų sėkmę. Tai mano vizija, kurios veiksmingumu esu įsitikinęs savo praktikoje, ypač dirbdamas pagal tarptautinio bakalaureato programą.
Kurį laiką tikėjau, kad derinant įvairias pozicijas ir diskutuojant galima pagal šią viziją sukurti ir kokybišką nacionalinę programą. Rugpjūtį viešai pristačiau pirmą literatūros programos projekto variantą (taip, tikrai netobulą), tikėdamasis, kad dar bus laiko jį išgryninti“, – savo požiūrį į susiklosčiusią situaciją išdėstė M. Grigaitis.
Mokytojas teigė, kad ilgainiui jis buvo nušalintas nuo programos rengimo – nebesulaukdavo kvietimų į nuotolinius posėdžius. Taip M. Grigaičio darbas rengiant programą ir baigėsi.
„Dėl to, kas grįžo į programą, tragedijos nėra. Netgi sakyčiau, kad, žvelgiant į 5–8 klasės programą, yra ir teigiamų poslinkių. Žinoma, jie galėjo būti dar rimtesni. Apmažinti krūviai, sutvarkyti probleminiai aspektai, kaip kad tautosakos perteklius.
Bet 9–10 klasės programoje apskritai nėra jokio pokyčio, lyginant su dabar galiojančia 2016 metų programa. Ironiškai galiu pasakyti, kad 9 klasė – muziejus, o 10 klasė – vinegretas, nes visko tiek daug“, – kalbėjo M. Grigaitis.
Jis tai pavadino valios keisti programą nebuvimu, todėl ir paliko programos kūrėjų grupę.
„Dešimtokui suvaldyti tokį kiekį medžiagos yra neįmanoma. Devintos ir dešimtos klasės programoje konceptualiai naujo nieko nėra. Išskyrus Ray Bradbury, kurį pasiūliau ir kuris priimtas į dešimtą klasę“, – mano pedagogas.
Ironiškai galiu pasakyti, kad 9 klasė – muziejus, o 10 klasė – vinegretas, nes visko tiek daug.
M. Grigaitis
Anot jo, ignoruojamas esminis dalykas.
„Mes mokykloje turime išmokyti samprotauti, problemas spręsti, kritiškai mąstyti, kurti tekstus, juos analizuoti. O dabar diskutuojama, ne kokius gebėjimus turime ugdyti, o kiek to kultūrinio pasakojimo papasakoti, kiek tas vaikas turi išmokti tam tikrų pavardžių ir kuo tos pavardės mums yra svarbios“, – aiškino lituanistas.
Toks prioritetas, anot jo, buvo 2016 metų programoje, jis išlaikomas ir naujosios programos 9–10 klasių programoje.
„Tai apsunkina sklandų mokymą“, – pabrėžė M. Grigaitis.
Anot jo, idealus variantas tas, kai autorius pasirenka pats mokytojas.
– Kokios stadijos dabar yra lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programos rengimas? Kada šis darbas bus baigtas? – LRT.lt paklausė programos koordinatorės Zitos Nauckūnaitės.
– Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo (5–10 kl.) bendrosios programos (LKL BP) projektas iš esmės yra baigtas rengti. Šiuo metu peržiūrime pasiekimų lygių aprašus.
Literatūros dalyje dar pasitaiko korekcijų, bet esminių taisymų jau neplanuojame. Apklausėme Respublikos mokytojus, per savivaldybių švietimo skyrius siųsdami programai rengti aktualius klausimus ir prašydami savivaldybių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų metodinių būrelių nuomonės.
Gavome 39 užpildytas anketas, kiekvieną klausimą apibendrinome, suklasifikavome pasiūlymus ir stengiamės į juos atsižvelgti. Tokiu būdu į projektą įrašėme kūrinius, kurių buvo pageidauta. Pavyzdžiui, į penktos klasės literatūros programą sugrįžo J. Degutytės „Šaltinėlis“, V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, P. Cvirkos „Vaikų karas“ – absoliutūs šios klasės favoritai (neliko Šatrijos Raganos „Vyšnių“); septintokai mokslo metus pradės skaitydami A. de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ ir pan.
Taip pat skaitykite
Laikomės nuostatos, kad labiausiai turime įsiklausyti į nuomonę tų, kurie šią programą įgyvendins. Būtent mokytojai turi programą suprasti, ja patikėti ir ją „nešti“. Todėl ir pirmas klausimas mokytojams buvo toks: Ar šis BP projektas atitinka Jūsų turimą ugdymo viziją? Esame dėkingi organizavusiems mūsų pateiktos „žaliavos“ aptarimus, diskutavusiems, atsakiusiems į klausimus.
– Kas šią programą rengia? Kas sudaro rengėjų grupę?
– Rengėjų grupę sudaro mokslininkai (literatūrologai ir kalbininkai) ir mokytojai, dirbantys mokyklose lietuvių bei tautinės mažumos mokomąja kalba. Savo laiku programų atnaujinimui buvo skelbtas konkursas, pretendentus atrinko komisija, sudaryta iš atsakingų ŠMSM ir NŠA darbuotojų ir Mokytojų dalykininkų asociacijų atstovų.
Taip susiklostė, kad mūsų grupėje yra po vieną Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS), „Lituanistų sambūrio“ ir Klasikų asociacijos narį. Iš viso programos rengėjų sąraše – 13 pavardžių.
– Kodėl reikia keisti esamą programą? Buvo išsakoma minčių, kad esama programa dar neišmėginta visame mokymosi cikle, tad dar per anksti daryti išvadas dėl jos ir ją keisti. Ką manote jūs?
– LKL pradinio ir pagrindinio ugdymo BP buvo atnaujintos 2016 m. (sujungus lietuvių gimtosios ir lietuvių valstybinės kalbos programas), ir tikrai 2016 m. buvę pirmokai dar netapo dešimtokais. Tačiau iš tiesų programos yra išmėgintos visose klasėse, nes įgyvendinamos kiekviename koncentre, t. y. pradedama nuo 1, 3, 5, 7, 9 klasių ir jau kitais metais pagal naują programą mokosi visos klasės. Todėl 2016 m. programa kiekvienoje klasėje mokytojų išbandyta jau ne kartą. Ir mes remiamės būtent mokytojų pastebėjimais, jų situacijos analize.
Tačiau pagrindinė atnaujinimo priežastis visai kita – šiuo metu atnaujinamos visų dalykų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrosios programos, akcentuojamos kitos kompetencijos ar jų sandai, kitaip skiriami pasiekimų lygiai.
– Jau buvo pristatyta tai, kaip kalbinį ir literatūrinį ugdymą įsivaizduoja M. Grigaitis. O kokia jūsų vizija, kas turėtų būti svarbiausia ugdant vaikus?
– Mano vizija, matyt, nedaug kuo skiriasi nuo dr. M. Grigaičio, nes man asmeniškai patiko jo koncepcijos esmė, būtent: į literatūrą pažvelgti kaip į meną ir paklausti, kam jis reikalingas žmogui, kokia būna literatūra, ką ji daro. Todėl buvo nesunku tokią koncepciją savaip įraštinti. Taigi, trumpai – praktinis sprendimas toks:
5 klasėje sudominame skaitymu, parodome įvairias literatūros formas ir ugdome suvokimą, kad gera literatūra patraukli ne tik dėl įdomaus pasakojimo, bet ir dėl to, kad suteikia galimybę susitapatinus su veikėju suprasti ir savo jausmų pasaulį, apmąstyti vertybes.
6 klasėje atskleidžiame esmines literatūros funkcijas: 1) žodis sukuria, „apvelka“ visą regimą ir neregimą pasaulį (mitai, sakmės...); 2) žodis turi ypatingą galią telkti žmones ir keisti gyvenimą (pavyzdys – lietuvių tautinis atgimimas 19 a. pab.–20 a. pr.: knygnešystė, A. Baranauskas, V. Kudirka, Maironis); 3) literatūra atspindi gyvenimą ir atskleidžia išmintį (kūriniai, vaizduojantys vaikų, šeimos gyvenimą, įvairius nuotykius ir išbandymus).
7 klasėje susipažįstama su literatūros tipais: filosofine literatūra (laimės, idealų, prasmės paieškos); psichologine literatūra (žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas, tarpusavio santykiai); kelionių ir nuotykių literatūra; distopine literatūra (laiko ir erdvės sąlygiškumas, išmonės ir tikrovės santykis, žmonijos problemos).
8 klasėje pradedama mokiniams aktualia meilės tema, analizuojant, kaip ją išreiškia skirtingų literatūros rūšių ir žanrų kūriniai; su jaunystės ir meilės tema derinama senatvės tema (pagarba senatvei – pagarba gyvenimui).
Kurso branduolį sudaro žmogaus ir tėvynės istorija literatūroje (grožinė literatūra istorine tematika ir memuarinė bei dokumentinė literatūra iš 20 a. vidurio katastrofų laikotarpio – tremties, Holokausto, laisvės kovų prisiminimai ir dokumentai). Baigiama komiškąja literatūra (poetinė ir socialinė juoko reikšmė; juokas kaip įrankis ydingai tikrovei keisti).
9 klasėje literatūra pristatoma nacionalinės kultūros kontekste, analizuojama tapatybės raiška; aptariamos globalios (egzistencinės, socialinės, politinės, moralinės) problemos visuotinėje literatūroje.
Taip atsitiko ir su ta utopija: vienas literatūrologas pasiūlė distopiją, kitas – utopiją. Distopija liko privaloma, utopijos jau nėra – išbraukėme dėl kūrinių pertekliaus, tačiau rekomenduojame mokinius su ja supažindinti, nes pasaulyje vėl prasideda utopijų metas...
Z. Nauckūnaitė
10 klasėje akcentuojama kultūrinė atmintis kaip civilizacijos pagrindas (graikų mitai, epas ir juos interpretuojantys lietuvių poetų eilėraščiai; Biblija ir lietuvių poezija, proza, esė bibliniais motyvais; Viduramžių raštija Lietuvoje ir literatūra Europoje); baigiama analizuojant problemas ir iššūkius 20–21 a. literatūroje.
Taigi, siekiama ugdyti skaitytoją, nuo mėgavimosi skaitymo malonumu pamažu einant prie sudėtingesnių tekstų ir kontekstų, supažindinama su pagrindiniais Lietuvos kultūros reiškiniais ir kultūros asmenybėmis, su svarbiausiais Europos kultūros ženklais ir vaizdiniais.
– ŠMSM tvirtina, kad, atnaujinant bendrąsias ugdymo programas, būtų mažinama apimtis, bet gilinamas turinys. Ministerija teigia, kad bendrojo ugdymo turinys turi atitikti 21 amžiaus iššūkius. Ar ugdymo programos projektas tai atitinka?
– Stengiamės, kad atitiktų. Nors tai nėra paprasta, nes, pavyzdžiui, mūsų dalyko „namai“ – kultūrinė kompetencija reikalauja, kad mokinys pasiektų kultūrinį išprusimą, kultūrinę raišką ir kultūrinį sąmoningumą, o tai, savo ruožtu, jau nurodo į atitinkamus kūrinius ir apimtis.
Be to, kiekvienoje klasėje siūlome kūrinių ir skaitymo malonumui, artimų mokiniui pagal jo amžių, kitaip sakant, mokiniui – apie jį patį. Stengiamės suaktualinti literatūrą, parodydami jos ryšį su mokiniui artima vizualine kultūra ir šiuolaikinių medijų kontekstu.
Pavyzdžiui, į 5 klasės literatūros kursą įtraukėme vizualinį pasakojimą, 9-okų laukia literatūros ir kitų menų jungtys; 10-okai pradės kursą R. Bradbury fantastika apie knygų deginimą „451° Farenheito“, svarstydami, kam reikalinga kultūrinė atmintis ir mąstymo laisvė, galbūt palygins knygą ir to paties pavadinimo filmą ar jo fragmentus.
– Kiek autorių būtų analizuojama per pamokas? Kokie tai autoriai?
– Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų pateikti visą literatūros kurso projektą... LKL BP projektą visuomenei svarstyti pateiksime kovo pabaigoje.
– Dėl kai kurių autorių, dėl to, kad jų nelieka ar per mažai lieka ugdymo programos projekte, pristatytame M. Grigaičio, sulaukta priekaištų. Tarkime, Darius Kuolys pasigedo Mažvydo, Daukšos, Daukanto, Mickevičiaus. Kritikuota, kad į privalomų kūrinių sąrašą įtraukti Thomo More’o „Utopija“, Tommaso Campanellos „Saulės miestas“. Kaip yra programos projekte dabar?
– Didaktikoje yra tokia nuostata: kai žmogus išsako savo mintis, nesakyk „ne“, neužkirsk kelio, nes po šios minties gal ateis ta, kuri bus labai svarbi, arba tau pačiam vėliau kitaip viskas atrodys... Taip atsitiko ir su ta utopija: vienas literatūrologas pasiūlė distopiją, kitas – utopiją. Distopija liko privaloma, utopijos jau nėra – išbraukėme dėl kūrinių pertekliaus, tačiau rekomenduojame mokinius su ja supažindinti, nes pasaulyje vėl prasideda utopijų metas...
M. Mažvydas programoje pasirodo du kartus: pirmą sykį 5 klasės kalbos kurse, kai šalia elektroninių mokymosi priemonių supažindinama ir su pirmuoju lietuvišku elementoriumi, antrą kartą – 9 klasės literatūros kurse kartu su M. Daukša, kai pristatomos pirmosios lietuviškos knygos.
A. Mickevičiaus „Gražina“ pradedamas supažindinimas su grožine literatūra istorine tematika 8 klasėje.
S. Daukantas yra istorijos programoje – 6-oje ir 9-oje klasėse.
– Dar kritikos sulaukė galimai per menkas dėmesys liaudies dainoms. Kiek šiam dalykui skiriama dėmesio projekte dabar? Kodėl tai svarbu?
– Siekiant sumažinti programos apimtį, pirmiausia tenka atsisakyti tų temų, kurios priklauso ir kitiems mokomiesiems dalykams. Juk reikia žiūrėti ne į dalyką, o į mokinį – ar jis ugdomas visapusiškai, ar atskirų dalykų temos nedubliuoja viena kitos?
7 klasės literatūros kursas sulaukė daugiausia mokytojų kritikos. Ir būtent dėl dainų. Jei mokytojas sąžiningai laikosi programos, „dainuojama“ keletą mėnesių... Ypač daug laiko reikia mokiniams daugiakalbėje aplinkoje, nes tenka komentuoti kiekvieną neaiškų žodį, aptarti visą kalendorinių dainų kontekstą, papročius, istorines realijas ir pan.
Tikrasis LKL objektas yra pasakojamoji, o ne dainuojamoji tautosaka. Liaudies dainos dainuojamos ir analizuojamos mokantis muzikos nuo 1 iki 10 klasės, įtraukiamos į kiekvienų metų dainų repertuarą. Todėl du 7 klasės temų blokus „Dainuojamoji tautosaka ir tradicijų tęstinumas“ bei „Kovų už laisvę įprasminimas lietuvių karinėse istorinėse dainose, baladėse, romansuose“ iškeliame į pasirenkamąjį modulį. Tai nebus privaloma. Tačiau iš programos irgi neišmesta – kas norės, galės šį modulį rinktis.
Literatūros pamokose rekomenduojame ten, kur tinka, su dainuojamąja tautosaka sieti tautosakinius kūrinių motyvus (pavyzdžiui, K. Borutos „Baltaragio malūną“ ir lietuvių meilės dainas (mergelės ir bernelio įvaizdžiai, rūtelių, žirgelio ir kt. simboliai).
– Akivaizdu, kad kilo konfliktas tarp programos rengėjų. Kaip jūs vertinate situaciją?
– Kurį laiką Lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos rengėjų grupėje dirbo LKLMS pirmininkas ir „Lituanistų sambūrio“ atstovė. Šių asociacijų nuomonė dėl programos atnaujinimo gerokai skiriasi, todėl buvo svarbu gyva diskusija.
Nors abu pasitraukė neišreiškę pasitenkinimo grupės sprendimu, mes radome kompromisą – pristatyti literatūrą kaip meną, įtraukiant ir moralinio, tautinio, pilietinio ugdymo fragmentų. Tikiuosi, mokytojams jis bus priimtinas.
