Premjero pareigas einant Adolfui Šleževičiui, iki galo susiformuoja dvi Lietuvos – brazauskiška ir landsbergiška, – o premjeravimo laikotarpį temdė besitęsianti ekonominė krizė ir kaltinimai pasinaudojus tarnybine padėtimi. Į ministro pirmininko pareigas A. Šleževičius atėjo dar nepasitikėdamas, tačiau vėliau pradėjo veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo Algirdo Mykolo Brazausko.
Kaip buvo anksčiau? O kaip yra dabar? Kur galėtų pasitempti šiandienos politikai? Portalas LRT.lt prisimena, kokie asmenys buvo vienos svarbiausių valstybės institucijų – Vyriausybės – galvomis ir kokią įtaką jų veikla turėjo Lietuvos raidai.
Adolfas Šleževičius premjero poste buvo 1993–1996 m. Tapęs premjeru, jis pakeitė tris mėnesius ministro pirmininko pareigas ėjusį Bronislovą Lubį, o 1996 m. buvo atstatydintas dėl kaltinimų pasinaudojus tarnybine padėtimi.
Tuometis aplinkos apsaugos ministras Bronius Bradauskas premjerą A. Šleževičių apibūdina kaip šiltą ir paprastą žmogų, turintį fenomenalią atmintį.
„Jis vaikščiojantis kompiuteris, turi fenomenalią atmintį – kas posėdžių metu ką pasakė, pažadėjo, bet nepadarė, atsimindavo iki smulkmenų. Pas mus buvo tokia tradicija – po kiekvieno posėdžio mes susirinkdavome bendrų pietų (...) ir juokais tęsdavome posėdį.
Kartą premjeras (...) sako, kad „klausyk, Broniau, tu žadėjai prieš mėnesį – ar jau sutvarkei viską?“ Aš jau ir pamiršau, kad sutvarkiau, o jis atsimena. Aš pamirštu kartais ir pasakyti, kad padariau, kadangi reikalų gyvas velnias, atsiminti būdavo ne taip paprasta. O jis atsimindavo iki smulkmenų“, – portalui LRT.lt pasakoja B. Bradauskas.
Darbinės diskusijas nusikeldavo ir į medžioklę
Pasak jo, ir būdamas premjeru A. Šleževičius pasižymėjo paprastumu – niekada nebuvo justi pasipūtimo ar savęs, kaip premjero, iškėlimo virš kitų. Kartu su kabineto ministrais premjeras vykdavo į medžiokles, kurių metu taip pat tęsdavosi darbinės diskusijos.
„Labiausiai juokdavomės, kai atvažiuodavo Einoris (tuometinis žemės ūkio ministras) ir Šleževičius. Jau po medžioklės vienoje mašinoje važiavom ir laukėm, kada prasidės tarp jų ginčas. Visada prasidėdavo – Einoris apie žemės ūkį kalbėdavo, o Šleževičius sakydavo, kad „be tavo žemės ūkio dar yra pramonė, prekyba, kitos sritys, kultūra, o tu be žemės ūkio daugiau nieko nežinai“. (...)
Jis vaikščiojantis kompiuteris, turi fenomenalią atmintį – kas posėdžių metu ką pasakė, pažadėjo, bet nepadarė, atsimindavo iki smulkmenų.
B. Bradauskas
Kai jau išlipame, Einoris, kaip mano geras prietelis, klausia: „O ko tu manęs neužstojai, ko tylėjai?“ O aš tiek kartų jau kalbėjęs ir asmeniškai su Šleževičiumi dėl melioracijos, sakau, man jau atsibodo, pinigų juk nėra. (...) Tokie būdavo dalykiniai ginčai ir ne posėdžių metu, bet niekada nebuvo nešiojama užantyje kažkoks akmenukas“, – LRT.lt sako B. Bradauskas.
Jis priduria, kad ginčai pasibaigdavo ir kartu su premjeru ministrai toliau kartu juokaudavo prie pietų stalo. Nors buvo vietos ir juokams, premjeras reikalaudavo, kad darbas būtų visada atliktas.
„Ir pats eidavo žiūrėti po laukus ir po įmones, ir kitus versdavo: „važiuok, pažiūrėk, nematęs, negali nieko kalbėti – kai pamatysi savo akimis, tada kalbėk“. Blogo tikrai nieko negaliu pasakyti“, – prisimena tuometis aplinkos ministras.
Anot jo, tuometė Vyriausybė buvo „aukštumoje“ – nors per posėdžius pasiginčydavo ir kiekvienas stengėsi įrodyti savo srities privalumus, siekė padaryti daugiau, bet dirbo be pykčių, draugiškai, suprasdavo ir kitus.
Taip pat skaitykite
Kūrė mokesčių sistemą
A. Šleževičius 1993 m. kovo mėnesį ministro pirmininko poste pakeitė Bronislovą Lubį. Kaip aiškina Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas, politologas Justinas Dementavičius, 1992-aisiais buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija ir atsirado prezidento institucija.
„Po rinkimų prezidentu tapo Algirdas Mykolas Brazauskas, Vyriausybė turėjo grąžinti įgaliojimus – B. Lubys juos grąžino ir naujuoju premjeru buvo paskirtas A. Šleževičius“, – LRT.lt sako J. Dementavičius.
Kaip vieną Vyriausybės iššūkių tuometis ministras B. Bradauskas įvardija mokesčių sistemos kūrimą: „Tikrai ne taip lengvai mokesčiai ėjo, tai buvo naujiena. Žinote, kaip žmonės reaguodavo – aha, mokestis atsiranda, juk niekada nepradeda kas nors girti tų mokesčių, visi pyksta.
Man vieną kartą kažkuris ministras, kai pasiūliau mokestį už taršą, (...) sakė, kad „durną mokestį“ sugalvojau. Aš jam pasakiau: „Pasaulyje paieškok mokesčiuose logikos – niekada nerasi, bet reikia valstybei pinigų.“
Taip pat skaitykite
Infliacija, prarasti pinigai ir mokymasis veikti demokratijoje
„A. Šleževičiaus premjeravimo laikotarpiu, – sako TSPMI docentas J. Dementavičius, – Lietuvos valstybė pradeda įtvirtinti savo institucijas, tačiau iš esmės dar nebuvo konstitucinio darbo tradicijos, neturėjome demokratijos ir gyvenimo laisvojoje rinkoje bei kapitalizmo sąlygomis patirties.“
Taip pat neturėjome patirties, kaip vykdyti nuoseklią užsienio ir krašto gynybos politiką, o tai kėlė sunkumų.
„Vyriausybė turėjo vienaip ar kitaip visas institucijas kurti. Klausimas – sėkmingai ar nesėkmingai, bet reikėjo megzti ir stiprinti santykius su užsieniu, bandyti kurti gynybines struktūras, kad jos būtų funkcionalios, užtikrinti veiksnų valstybės funkcionavimą ir, aišku, spręsti daugybę ekonominių problemų, su kuriomis tuo metu susidūrėme“, – tvirtina J. Dementavičius.
Tuometis politikos apžvalgininkas, Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto prof. dr. Vygantas Vareikis prisimena, kad A. Šleževičiaus premjeravimo laikotarpiu Lietuvoje buvo sudėtinga situacija: „Vargu, ar nuo 1991 m. iki 1999–2000 m. rasime laikotarpį, kuris būtų toks sunkus.“
Anot V. Vareikio, tuo metu lietuviai buvo nuskurdę nuo infliacijos – krito sovietinio rublio vertė, o įsigyti prekių ar paslaugų buvo galima už užsienio valiutą.
Vargu, ar nuo 1991 m. iki 1999–2000 m. rasime laikotarpį, kuris būtų toks sunkus.
V. Vareikis
„Iš esmės tas laikotarpis yra labai panašus į tai, ką patyrė Vokietija po dviejų pasaulinių karų, ką patyrė Austrija ir Vengrija. Vyko infliacija ir žmonės, kurie turėjo sukaupę pinigų, juos prarado. Tarkim, jie kaupė visą gyvenimą, tikėjosi išeiti į pensiją, kažką susitaupė ir, pasirodo, tie pinigai neverti nė baldų komplekto“, – portalui LRT.lt pasakoja tuometis politikos apžvalgininkas.
Taip pat skaitykite
Prielaidos korupcijai ir dvi Lietuvos
J. Dementavičiaus teigimu, tuo metu vykdytas privatizacijos procesas sukūrė prielaidų valstybinį turtą dažniausiai privatizuoti buvusiems valdininkams, o tai didino nelygybę. Trūko sugebėjimų dirbti naujosios rinkos sąlygomis, atsirado daug pseudo verslų, kurie surinkdavo pinigus ir greitai žlugdavo, taip pradangindami ir pinigus.
„A. Šleževičius ateina su pažadais pakelti ekonomiką, bet juos sunku įgyvendinti, imamos paskolos, kurios neaišku, kaip grąžinamos, neaišku, kur nukreipiamos“, – priduria politologas.
Taip pat atsiranda prielaidų korupcijai, dėl kurios teisingumas, kurio taip tikėjosi visuomenė, nebuvo įgyvendinamas efektyviai: „Tai iš karto susiję su daug kitų problemų, pavyzdžiui, augo nusikalstamumas.“
Kaip teigia J. Dementavičius, A. Šleževičiaus premjeravimo laikotarpiu, po A. M. Brazausko išrinkimo prezidentu, išryškėja dešiniųjų nepasitikėjimas buvusios komunistinės nomenklatūros sugrįžimu, o kairiųjų požiūris į dešinįjį flangą taip pat buvo labai kritiškas. Pasak TSPMI docento, tuo metu susiformuoja dvi Lietuvos – brazauskiška ir landsbergiška.
A. Šleževičiaus premjeravimo metu iššūkių kilo ir užsienio politikoje: „Jau nėra to naivaus tikėjimo, kad Rusija lengvai demokratizuosis, ji bando atgauti imperinę įtaką ir bando kurti bendradarbiavimo struktūras, į kurias įtraukiamos buvusios posovietinės respublikos, taip pat ir Lietuva. Rusija tai vykdė per, pavyzdžiui, energetiką, naftą, įtartinai vertintinas karinio tranzito į Kaliningrado sritį klausimas.“
Taip pat skaitykite
Naujų ryšių mezgimas ir lito įvedimas
Tuometis politikos apžvalgininkas V. Vareikis atkreipia dėmesį, kad Vyriausybei reikėjo kurti naujus ekonomikos pagrindus ir, pavyzdžiui, pensijų valdymo sistemą, taip pat, nutrūkus kai kuriems ryšiams, reikėjo ieškoti naujų.
„Reikėjo kurti valstybines struktūras, pačios politinės partijos, kai kurios, tik kūrėsi. Reikėjo formuoti užsienio politikos nuostatas.
Buvo bijoma, kad A. M. Brazauskas kurs santykius su Rusija, bet vienaip ar kitaip tiek A. Šleževičiaus Vyriausybės, tiek prezidento A. M. Brazausko linija buvo subalansuota tarp Rytų ir Vakarų“, – vardija V. Vareikis, kuris pažymi – orientacija į NATO buvo.
J. Dementavičius taip pat priduria, kad A. Šleževičiaus Vyriausybei teko darbas įvesti nacionalinę valiutą litą, megzti santykius su Vakarais.
„Vieni didžiausių vidaus politikos pasiekimų tuo metu – nacionalinės valiutos įvedimas, bendradarbiavimo su Vakarų struktūromis kūrimas, partnerystė su NATO ir su Europos Bendrija“, – pastebi pašnekovas.
„1993 m. liepą pasirodo litas, jis susiejamas su JAV doleriu. Tai buvo žingsnis, tikrai išgelbėjęs Lietuvos ekonomiką, tai buvo žingsnis teisinga linkme“, – LRT.lt pabrėžia ir V. Vareikis.
Atsirado nusivylimo ir nepasitikėjimo
Vertindamas A. Šleževičiaus Vyriausybės darbą, J. Dementavičius sako, kad nebuvo išspręsta daug problemų.
„Gal problema kyla ir iš to, kad nėra patirties, kaip veikti demokratinėmis sąlygomis, ir tai sukuria sąlygų pasinaudoti silpna įstatymine baze. Nežinant, kaip tai veikia, greičiau sužinai, kaip apeiti negu kaip įgyvendinti“, – kalba politologas.
Gal problema kyla ir iš to, kad nėra patirties, kaip veikti demokratinėmis sąlygomis, ir tai sukuria sąlygų pasinaudoti silpna įstatymine baze.
J. Dementavičius
Anot jo, buvo jaučiamas ir negebėjimas sukontroliuoti jau tuo metu pasireiškiančios nelygybės – atsiranda didelis nusivylimas ir nepasitikėjimas.
„Sąjūdininkų flangas, dešinieji (...) užima kritikuojančios opozicijos vietą, ir tai tampa savotiška tarppartinių santykių dogma. Visuomenei tai persiduoda. Įsiminusi frazė „Sudorok Šleževičių arba jis tave sudoros“ – buvo tokia pankiška daina, o tai rodo tam tikras nuostatas“ – buvo tokia pankiška daina, o tai rodo tam tikras nuostatas“, – priduria J. Dementavičius.
Pasak V. Vareikio, A. Šleževičiaus valdymo laikotarpiu buvo kuriama Lietuvos kariuomenė. Ji tuo metu beveik nieko neturėjo, buvo sudaryta daugiausia iš savanorių ir sulaukdavo paramos įvairiais daiktais, tačiau ginklų trūko. O sovietų kariuomenė Lietuvą paliko tik 1993 metų rugpjūčio pabaigoje.
„Sovietų kariuomenės išvedimas – dar vienas labai sudėtingas procesas, jis jau buvo pradėtas, bet A. Šleževičiaus Vyriausybė jį tęsė. Tikrai tuo metu sutarimas buvo labai rimtas, LDDP atstovai – tiek ministrai, tiek politikai – pasirodė esantys valstybininkai“, – komentuoja V. Vareikis.
„Tai buvo sudėtingas laikotarpis. Kitos vyriausybės su tuo gal net nesusidūrė“, – priduria jis.
Pareiškė nepasitikėjimą ir atstatydino
Siekiant suvaldyti prastą ekonominę situaciją, buvo kuriami privatūs bankai. Tačiau, V. Vareikio teigimu, tokie bankai nebuvo tinkamai kontroliuojami – kai ateidavo laikas su žmonėmis atsiskaityti ir duoti investicinę grąžą, paaiškėdavo, kad bankas nieko neturi.
„Kai kurios investicijos, kurios galėjo būti pelningos, žlugo, o kai kuriais atvejais, čia jau teisėsaugos reikalas, galbūt buvo siekiama surinkti pinigus ir dingti. Lietuvos bankas stebėjo šią situaciją ir ją žinojo. (...) Visiškai slapta Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą stabdyti tą veiklą – veiklos stabdymas reiškia, kad bus bankrotas ir žmonės eilėje lauks savo pinigų“, – aiškina KU profesorius.
Likus dienai iki paskelbimo, kad banko veikla įšaldoma, A. Šleževičius savo indėlį atsiėmė. Kaip sako V. Vareikis, nenorėdama menkinti savo autoriteto, kuris dėl prastėjančios ekonominės situacijos krito, LDDP A. Šleževičių atstatydino.
„Jo karjera pasibaigė 1996 m. pradžioje, kai tiek jo partija, tiek keletas ministrų (...) pareiškė nepasitikėjimą“, – teigia V. Vareikis ir priduria, kad nepasitikėjimą pareiškė ir tuometis prezidentas A. M. Brazauskas.
Politinė kultūra buvo nomenklatūrinė
Tačiau J. Dementavičius atkreipia dėmesį į A. M. Brazausko prisiminimus, kuriuose jis sako, kad į ministro pirmininko pareigas A. Šleževičius ateina dar nepasitikėdamas, bet po truputį pradeda įgauti pasitikėjimo savimi ir pradeda veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo autoritetingo asmens A. M. Brazausko.
To padarinys atsiskleidė A. Šleževičiaus premjeravimo pabaigoje, pažymi TSPMI docentas: „Tada A. M. Brazauskas užima poziciją, kad premjeras turėtų atsistatydinti, tačiau A. Šleževičius nesutiko ir kurį laiką Seimas palaikė A. Šleževičių. Tai rodo trintį, bandymą suprasti, kaip veikia valdžių padalinimo sistema“, – portalui LRT.lt sako politologas.
Tai rodo trintį, bandymą suprasti, kaip veikia valdžių padalinimo sistema.
J. Dementavičius
Vis dėlto tuometis ministras B. Bradauskas sako, kad nebuvo jokių užkulisinių dalykų, o, jo teigimu, LDDP „buvo visada dešiniųjų jėgų taikinyje“.
„Reikia žiūrėti visada į įvykius to istorinio laiko kontekste, tada ir Brazauskas (...) sako: „Adolfai, gal tau iš tikrųjų geriau pasitraukti, (...) jie suvalgys mus, kaip sako, be sviesto.“ Patys žinote ir suvokiate, kad čia buvo išpūsta, kad nebuvo nė šimtosios dalies kaltės A. Šleževičiaus, kiek buvo išpūstas tas reikalas dėl indėlio“, – teigia B. Bradauskas.
Anot J. Dementavičiaus, teisiškai „didelio nusikaltimo“ atsiėmęs indėlį A. Šleževičius nepadarė, greičiausiai tuo metu pasinaudojimas tarnybine padėtimi nebuvo labai aiškiai reglamentuotas. Tačiau, svarsto TSPMI docentas, tai buvo labai nesąžiningas žingsnis, ypač, turint omenyje, kad tuomet dėl bankų griūties nukentėjo labai daug žmonių.
„Keista, kad A. Šleževičius to negalėjo suprasti. Kita vertus, politinė kultūra dar buvo tokia nomenklatūrinė – svarbu, kad mane apgintų aukštesnis, o vėliau teisiškai aš kažkaip susitvarkysiu, juk institucijos persipynusios, lydi nesaugumo dėl pragyvenimo jausmas, o jis gimdo baimę. Vadovaujamasi pozicija, kad „jei aš padėsiu tau, gali padėti man“, – pastebi J. Dementavičius.
