Tai, kad Lietuvai nepavyko pačiai pasistatyti atominės jėgainės, yra vienas didžiausių politinių ir ekonominių pralaimėjimų per naująją šalies istoriją, interviu LRT.lt teigia ekspremjeras, Nepriklausomybės Akto signataras Aleksandras Abišala. Anot jo, jei turėtume savo atominę elektrinę, Astrave jėgainė nebūtų iškilusi. Be to, buvusio politiko manymu, jei patys gamintume energiją, energetikos kainų augimas, su kuriuo susiduriame dabar, nebūtų toks skausmingas.
Kaip buvo anksčiau? O kaip yra dabar? Kur galėtų pasitempti šiandienos politikai? Portalas LRT.lt pristato interviu su buvusiais Lietuvos premjerais ciklą „Premjero žvilgsniu“. Jame buvę šalies ministrai pirmininkai prisimins savo valdymo laikotarpius ir įvertins šiandienos politikos vingius.
Taip pat skaitykite
A. Abišala prie Vyriausybės vairo stojo itin sunkiu metu – 1992 m. liepą, kuomet Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas buvo susiskaldęs, parlamentarai net posėdžiaudavo atskirai, o galiausiai nuspręsta skelbti pirmalaikius rinkimus.
Nepriklausomybės Akto signataras ministro pirmininko pareigas ėjo keturis mėnesius. A. Abišala tikina, kad viena svarbiausių jo užduočių šiuo pereinamuoju laikotarpiu buvo nuvesti šalį iki pirmalaikių parlamento rinkimų, „nesusprogdinus“ visuomenės.
Ekspremjeras jau beveik 30 metų nedalyvauja politikoje. Tiesa, šiuo metu A. Abišala dirba premjerės Ingridos Šimonytės sudarytoje patariamojoje taryboje dėl valstybės reformų.
– Dabartinė Vyriausybė yra susidūrusi su dviem krizėmis – neteisėta migracija ir koronaviruso pandemija. Kaip ministrų kabinetui sekasi dorotis su šiomis problemomis?
– Jeigu išrenkami į valdžią konservatoriai, tai jau krizė garantuotai bus. Šitą mes esame patyrę ne kartą. Nemanau, kad čia yra konservatorių kaltė, bet jiems su partneriais tokia dalia tenka.
Manau, kad bent kol kas didesnė krizė yra koronaviruso pandemija. Ji yra didesnė, nes apima visą pasaulį. Mes galime geriau ar blogiau tvarkytis Lietuvoje su mirčių skaičiais, su susirgimų skaičiais, bet vis tiek šitas kūjis visą laiką kala per galvą visiems aplinkui. Antra vertus, ta pasaulinė krizė yra iššūkis, kurį galima būtų įveikti geriau negu kiti ir turėti galimybę veržtis į priekį.
Norėtųsi, kad nors dabar turime tris krizes – kovidas, migracija ir žaliavų kainos, Vyriausybė išspaustų iš savęs laiko, pastangų ir proto galvoti apie ateitį. Manau, kad tai daroma.
Neseniai įvyko konferencija dėl strategijos „Lietuva 2050“. Reformos yra rengiamos, ruošiamos. Vyriausybė kritikuojama, kad dar nieko nepadarė, bet klausimas, ar geriau pradėti daryti ir vėliau taisyti, kas Lietuvoje neretai nutinka, ar pabandyti susitelkti, sukurti tvirtus rėmus ir tada jau eiti į viešumą su tuo.
– Kalbant apie migrantų krizę, atrodo, kad migrantų atstūmimo, neįleidimo į teritoriją taktika veikia. Tačiau ar mes nerizikuojame pažeisti žmogaus teisių ir užsidirbti bylų prieš Lietuvą?
– Mes jų jau užsidirbome, girdime ir nevyriausybinių organizacijų, ir kai kurių politikų kritiką, bet koks turėtų būti sprendimas? Graikija, Italija, Ispanija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Vokietija daug metų neranda sprendimų. Mes, aišku, tupėjome pakankamai ramioje vietoje, nelabai kas tikėjo, kad per čia gali atsidaryti kokie nors keliai, bet keliai buvo atidaryti, Baltarusija juos sąmoningai atidarė. O mes bandome daryti tą, ką daro kitos valstybės, einame tuo keliu, kuriuo ėjos kitos valstybės.
Gero sprendimo nėra, yra tik blogas arba labai blogas. Aš manau, kad Vyriausybė pasirinko blogą sprendimą vietoje labai blogo. Jeigu sienos būtų paliktos atviros, tai mes migrantų turėtume 20 tūkstančių, o juk matome, kad ir su 4 tūkstančiais ne taip lengva susidoroti.
Jokia naujiena yra ir elgesys šalies, per kurią migrantai eina, ir kritika Vyriausybei. Esminis dalykas – reikia Europai galų gale pasakyti, kad užtenka, reikia keisti požiūrį į migraciją. Tai yra tikrai nelengva, nesakau, kad spragtelėsi pirštais ir viskas pasikeis. Migrantų srautai buvo ir bus, nežinia, kaip jie keisis, bet reikia saugotis, negalime sakyti „ateikite, mes jus apkabinsime ir praleisime“.
– O kaip sekasi ministrų kabinetui stabdyti koronaviruso plitimą? Viena paskutinių priemonių – 100 eurų išmoka besiskiepijantiems senjorams – sulaukė kritikos. Tokios priemonės yra efektyvios?
– Pamatysime po metų. Daug kas gali patikti ar nepatikti, bet, žiūrint visiškai pragmatiškai, 100 eurų, dar pridėjus apie 40 eurų skiepo kainą, yra 60 kartų mažiau už vieno žmogaus gydymo ligoninėje kainą. Pragmatiškai žiūrint, nauda yra. Moralu ar nemoralu? Diskusijų gali būti daug, tai yra požiūrio klausimas.
Man labiau negu Vyriausybės veiksmai nepatinka veiksmai tų žmonių, kurie iš principo nesiskiepija. Dar galiu suprasti žmones, kurie bijo skiepų pasekmių, bet tie, kurie nesiskiepija iš principo, tai ką jiems? Iš principo persišausi koją, kad nereikėtų eiti į darbą? Keista.
Norėtųsi, kad nors dabar turime tris krizes – kovidas, migracija ir žaliavų kainos, Vyriausybė išspaustų iš savęs laiko, pastangų ir proto galvoti apie ateitį.
A. Abišala
– Vieni teigia, kad žmonės nesiskiepija, nes nepasitiki vakcinomis, kad bijo skiepų pasekmių, kiti tiki sąmokslo teorijomis, yra pamąstymų, jog skatinimai nesiskiepyti yra Rusijos minkštosios galios išraiška. Jūs pats turite versiją, kodėl vis dėlto žmonės nesiskiepija, nors tokią galimybę nemokamai užtikrina valstybė?
– Jeigu aš turėčiau teisingą versiją, tai nueičiau ir pasakyčiau ministrui Arūnui Dulkiui ir premjerei I. Šimonytei, kaip reikėtų elgtis. Nemanau, kad aš daugiau žinau apie tai negu jie. Versijų yra įvairių. Kas svarbiausia? Nėra vienos priežasties, dėl ko žmonės nesiskiepija. Žinau senų žmonių, kurie sako „aš ir taip numirsiu, kam jums mane skiepyti?“. O jeigu dar kaimynė nesiskiepija, tai tikrai nesiskiepys.
Ar yra kokių nors įtakų iš Rusijos? Man kiekvieną kartą rodyti pirštu į Maskvą nesinori, bet, jeigu pažiūrėsime ne tik į Lietuvos, bet ir į Latvijos, Estijos regionus, kur daugiau gyvena nelietuviškai, nelatviškai ir neestiškai kalbančių žmonių, tai ten pasiskiepijusių yra mažiausiai. Kažkokia koreliacija tarp orientacijos į Rusiją ir nesiskiepijimo yra. Sunku pasakyti. Galbūt tai yra susiję su tuo, kad kai kur vyrauja požiūris daryti priešingai, negu sako valdžia.
– Jeigu būtumėte I. Šimonytės vietoje, kokiais žodžiais kreiptumėtės į tuos, kurie nesiskiepija?
– Aš tikrai nežinau, kokiais žodžiais į tuos žmones reikia kreiptis. Faktas tas, kad nėra vieno tinkamo sakinio visiems žmonėms, kurie nenori skiepytis. Ir manau, kad vargu ar dabar įmanoma rasti kokių nors žodžių net ir atskiroms žmonių grupėms.
Kalbant plačiau, iš tikrųjų nedaromi rimti sociologiniai tyrimai apie žmonių elgesio priežastis. Politika daroma šiek tiek iš lubų, šiek tiek iš savo supratimo, šiek tiek iš savo draugų rato. Vyriausybei, nors ji gautų kritikos, kad švaisto pinigus, kad nepažįsta savo žmonių, reikėtų imtis visuomenės sociologinių antropologinių tyrimų, norint daryti duomenimis grįstą politiką.
– O, Jūsų manymu, Vyriausybei, kuri, kaip sakėte, susiduria ne su dviem, o su trimis krizėmis, prezidentas Gitanas Nausėda savo veiksmais, viešais pareiškimais padeda?
– Galbūt aš nelabai kruopščiai seku prezidentūros kalbas, bet, jeigu duotumėte pavyzdį, kur jums atrodo, kad padeda, tai būčiau dėkingas.
– Kitaip tariant, Jūsų nuomone, prezidentas kiša pagalius Vyriausybei į ratus?
– Kaip premjerė sakė, iš pagarbos institucijai pasakysiu labai labai švelniai: labai norėtųsi, kad ypač tokioje sunkioje situacijoje prezidentas, kuris yra vykdomosios valdžios dalis, sutartų su Vyriausybe ir Seimo dauguma, kad ir dantis sukandęs. Šiuo metu žūtbūt reikia vieningo veikimo. To veikimo aš nerandu.
– Prieš tapdamas ministru pirmininku Jūs 1991–1992 m. trečiojoje Vyriausybėje ėjote ministro be portfelio pareigas. Ką tai reiškia? Šiuolaikinėje Lietuvos politikoje turbūt būtų sunku įsivaizduoti tokį statusą.
– Lietuvoje daug kas nežinotų, kokios tai pareigos, bet Jungtinėje Karalystėje, kai kuriose Skandinavijos šalyse nuostabos nebūtų. Mūsų politinėje struktūroje politinė bazė yra ministerija, tai yra institucija su savo žmonėmis, su savo vidurinio ir aukštesnio lygio vadovais, į ją ateina ministras. O, tarkime, Švedijoje yra paskiriamas ministras, jis susirenka funkcijas nebūtinai iš vienos ministerijos. Ten tokio kieto darinio kaip ministerija, galbūt išskyrus Užsienio reikalų ir Gynybos ministerijas, nelabai ir yra.
Ką reiškia ministras be portfelio? Pirmiausia atsiranda politikas ir tada jam suteikiama funkcija arba jis prisiima funkciją. Tuo metu Lietuvoje buvo tokia, sakyčiau, dvejopa struktūra – kietos ministerijos, kurioms paskiriami ministrai, bet buvo funkcijų, kurios nebuvo pavestos ministerijoms.
Pavyzdžiui, mes Steigiamajame Seime buvome užėmę poziciją, kad aukštasis mokslas turi akademinę autonomiją, ir nebuvo ministerijos, kuri darytų politiką aukštojo mokslo srityje, arba informacinės sistemos, nors jos gimstančioje valstybėje buvo taip pat labai svarbios.
Aš iš tikrųjų turėjau daug portfelių, daugiau negu kiti ministrai, tik neturėjau ministerijos.
– Už ką Jūs buvote atsakingas?
– Už aukštąjį mokslą, valstybės informacinių technologijų sistemas ir Vyriausybės derybas su Sovietų Sąjunga. Aš anksčiau buvau derybininkas šiuo klausimu. Kadangi derybų politinis centras buvo Seimas, kuris paskyrė derybų delegaciją, tai reikėjo ir nuo Vyriausybės žmogaus, kuris padėtų su derybomis. Dar buvau atsakingas už bendravimą su Seimu.
Politika daroma šiek tiek iš lubų, šiek tiek iš savo supratimo, šiek tiek iš savo draugų rato.
A. Abišala
– Kai dirbote Vyriausybėje, kokią tuo metu matėte Aukščiausiąją Tarybą? Nors Sąjūdžio žmonės sudarė daugumą, situacija buvo įtempta, kadangi parlamentas buvo susiskaldęs, taip?
– Situacija tapo labiau įtempta po Sausio 13-osios. Paskui, 1992 m. pradžioje, atsirado parlamente gana ryškių pokyčių, skirtumų tarp politikų, tačiau jie baigėsi net elegantiškai. Viena kitai prieštaraujančios pusės susitarė, kad reikia dirbti kartu ir dirbo, bet taip pat sutarė, jog reikia naujų rinkimų. Pirmalaikiai rinkimai 1992 m. tapo vieninteliais tokiais modernios Lietuvos istorijoje.
– Kodėl, iš premjero pozicijos atsistatydinus Gediminui Vagnoriui, Jūs nusprendėte kandidatuoti į ministro pirmininko pareigas?
– Turėčiau, visų pirma, pasakyti, kodėl man buvo pasiūlytos šitos pareigos, kodėl buvo gana stipriai pareikalauta ten eiti. Dėl to, kad pirmalaikiai Seimo rinkimai jau buvo paskelbti. Kaip žinia, mane premjeru Seimas paskyrė 1992 metų liepos 21 dieną, o rinkimai buvo suplanuoti spalio 25 dieną. Laikas trumpas, ieškoti žmonių iš šalies, tai yra kitų negu buvo ankstesnėje Vyriausybėje, gana komplikuota. Seimo vadovybė, profesorius Vytautas Landsbergis pagalvojo, kad man dirbti premjeru iki rinkimų bus patogiausia, efektyviausia. O mano sutikimas, nors ir labai nelengvai, bet buvo duotas dėl to, kad jau buvau nusprendęs ir paskelbęs, jog į Seimo rinkimus neisiu. Tad nejutau suvaržymo stengtis eidamas premjero pareigas pasirodyti gražiau prieš rinkimus, turėjau laisvas rankas daryti, kas iš tikrųjų reikalinga ir galbūt nepopuliaru.
– Sakote, iš Jūsų buvo pareikalauta tapti premjeru? Kas konkrečiai pareikalavo?
– Atkuriamojo Seimo vadovybė, pirmiausia – profesorius V. Landsbergis. Aš labai norėjau įsiūlyti premjeru būti Broniui Lubiui. Aš būčiau sutikęs būti vicepremjeru, tačiau B. Lubys nesutiko tapti Vyriausybės vadovu, tad teko apsikeisti vietomis.
– Ministru pirmininku dirbote keturis mėnesius. Kokias pagrindines užduotis jums teko įvykdyti vadinamuoju pereinamuoju laikotarpiu? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Užduotis paprasta – saugiai ateiti iki Seimo rinkimų, „nesusprogdinus“ visuomenės. Tuo metu buvo įvairių įtampų, bet kartu buvo užduotis padaryti tai, ką įmanoma per tokį laiką padaryti. Turiu omeny kai kuriuos darbus, reformas.
– Kokias reformas pavyko įgyvendinti?
– Socialinės sistemos pakeitimas, pereinant nuo sovietinių pagrindų, nuo visiško valstybės dominavimo prie šiek tiek modernesnės sistemos, iš esmės buvo įvesta sava valiuta, jos mes nedrįsome iš karto vadinti litais dėl potencialios devalvacijos, bet tai nuo 1992 m. spalio 1 dienos buvo visiškai visavertė savų pinigų sistema. Pasirašėme pirmąjį ekonomikos memorandumą su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF), kad galėtume gauti pirmąją TVF paskolą.
Svarbiausias rūpestis ir iššūkis buvo apsirūpinti kuru žiemai, nes kaip tik liepos mėnesį Rusija užsuko visus naftos kranelius. Tai buvo rimtas fizinis iššūkis. Buvo šalta, buvo taupomas kuras, bet pavyko išgyventi ir į žiemos pabaigą situacija buvo normalizuota. Daugiausia privati iniciatyva, atleidus varžtus, tuo kuru ir pasirūpino.
Dar vasarą ištiko didelė sausra, tai buvo net rizikų apsirūpinant maistu. Netrūko ir kitų iššūkių.
– Turbūt ir pati ekonominė situacija Lietuvoje tuo metu buvo prasta, tiesa?
– Šalis buvo pradėjusi lipti iš duobės. Lietuva išgyveno didžiausią bendrojo vidaus produkto (BVP) kritimą iš visų regiono valstybių. Kritimą visos išgyveno, bet mūsų ekonomikos kritimas siekė 38 procentus BVP. Situacija buvo sunki, kadangi vienu metu ir ekonomika smuko, ir vyko visiška transformacija nuo ekonomikos, visiškai integruotos į sovietinį, planinį ūkį, kur nebuvo laisvės rinktis, buvo suplanuoti, nurodyti klientai, kurių daugumos neliko, iki laisvos rinkos. Dalies pramonės iš viso nebereikėjo, tarkime, skaičiavimo mašinų. Sovietų Sąjunga buvo nuėjus visiškai kita kryptimi nei likęs pasaulis.
Nereikėtų pamiršti, kad daugelis to meto „aukštųjų technologijų“ įmonių nebūtinai priklausė tuometinei Sovietų Sąjungos Gynybos ministerijai, bet dirbo iš esmės jai. To užsakovo nebeliko, tad ir dėl to kilo iššūkių.
Nepamirškime ir nuosavybės pasikeitimo. Ne taip paprasta pereiti nuo valstybinės nuosavybės prie privačios. Yra geras posakis: visi žino, kaip iš kiaušinio iškepti kiaušinienę, bet niekas nežino, kaip iš kiaušinienės padaryti kiaušinį. Galima panašiai pasakyti – visi žino, kaip sugriauti kapitalizmą ir padaryti socializmą, bet niekas nežino, kaip padaryti atvirkščiai.
– Kaip ir minėjote, 1992 m. pirmą ir kol kas vienintelį kartą Lietuvoje buvo paskelbti pirmalaikiai Seimo rinkimai. Ar, retrospektyviai žiūrint, Jūsų manymu, tai buvo tinkamas ir adekvatus sprendimas, turint omeny tuometinę situaciją?
– Retrospektyviai žiūrint – ne, nes tada rinkimus laimėjo buvusi Komunistų partija. Kai pasižiūri į balsuojančiųjų skaičius, tai matai, kad už Sąjūdį 1992 metais balsavo mažiau negu 1990 metais. Sąjūdžio žmonėms tai atrodė tragedija, bet Lietuvos demokratinei darbo partijai tai buvo akivaizdus laimėjimas. Bet per 1996 metų Seimo rinkimus politinės svarstyklės vėl sugrąžino buvusią situaciją.
Galima panašiai pasakyti – visi žino, kaip sugriauti kapitalizmą ir padaryti socializmą, bet niekas nežino, kaip padaryti atvirkščiai.
A. Abišala
Pirmalaikius rinkimus vertinti sunku. Aišku, kad buvo kitų kelių, buvo galimybė susitarti. Bet man atrodė, kad Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas padarė savo darbą – valstybės pamatai, teisinė bazė sukurta, Konstitucija priimta.
Dabar į valdžią reikia išsirinkti profesionalius politikus, kurie linkę gyventi, dirbti ir būti politikais, o mūsų didelė dauguma ir aš taip pat ėjome į revoliuciją, nes to reikėjo. Aš niekada nejaučiau, kad iš prigimties esu politikas, nejaučiau, kad man ten yra vieta. Manau, kad taip manančių buvo daugiau.
– 1992 m. nekandidatavote Seimo rinkimuose, pasukote į verslo konsultavimo sritį, įkūrėte savo bendrovę. Kodėl pasitraukėte iš politikos?
– Nes nejaučiau, kad tai yra mano darbas. Pagrindinės priežastys, kodėl išėjau iš politikos, yra dvi. Viena yra ta, kad politikoje, mano manymu, praktiškai negali įgyvendinti savo idėjų, nes, kol randi kompromisą, žiūrėk, ta idėja grįžta, atsisukus visai kita puse.
Kitas dalykas – politikai pirmiausia turi perlipti draugams per galvas. Toks jau yra šio žanro dėsnis, bet tai yra ne mano prigimčiai.
– Jūs vėliau dirbote įvairiose su energetika susijusiose komisijose, darbo grupėse, buvote derybininku su Europos Sąjunga dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Energetika Jums nesvetima sritis.
Šiuo metu Lietuva susiduria su energetikos kainų augimu dėl veiksnių, kuriuos patys vargu, ar galime kontroliuoti ar jiems daryti įtaką. Ar mes pralaimėjome patys nepasistatę atominės jėgainės? Juk tokių planų turėjome.
– Tai aš pavadinčiau vienu didžiausių politinių ir ekonominių pralaimėjimų per naująją Lietuvos istoriją. Dėl kelių priežasčių. Viena priežastis yra tai, kad mes teoriškai turime energijos generavimo pajėgumų, bet jie yra labai brangūs, jie yra brangūs ir dėl taršos leidimų, nes išmeta daug CO2, nors kūrenama ir dujomis. Stabilus energijos generavimas atominėje elektrinėje mums pridėtų stabilumo.
Antra – atominės energijos savikaina yra žymiai stabilesnė negu visi kiti generavimo šaltiniai, nes ten didžiąją dalį sąnaudų sudaro investicijos, kuro kaina elektros gamybai sudaro labai nedidelę dalį. Net jei ir atominio kuro kaina svyruotų taip, kaip dabar svyruoja dujų ir naftos kainos, vis tiek turėtų labai mažą įtaką energijos generavimo savikainai. Atominė elektrinė labai stipriai stabilizuotų energetikos kainas tiek Lietuvoje, tiek ir visame regione.
Be to, daug kalbame apie Astravo atominės elektrinės pavojų. Nebūtų Astravo, jei būtume patys pasistatę atominę elektrinę. Esu tuo įsitikinęs.
– Atominės jėgainės statybų planai įgavo ryškiausius kontūrus valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Ar būtent ši Vyriausybė padarė kokią nors didelę klaidą, kad dabar neturime jėgainės?
– Ne, A. Kubiliaus Vyriausybė ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas kaip tik darė viską, ką buvo galima padaryti, kad atsitemptų čia „Hitachi“ ir kad jie pastatytų čia elektrinę – jei ne pačią moderniausią, tai saugiausią. Žinau, kad žaliosios energetikos šalininkai ir gerbėjai kritikuos šitą pasakymą, bet aš laikausi tokios nuomonės.
– Bet kas tada kaltas, kad nepasistatėme atominės jėgainės?
– Aš nežinau, ar yra kaltas vienas žmogus, ar kalta viena žmonių grupė. Buvo dedama daug pastangų, kad nebūtų pastatyta jėgainė. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kai, siekdamas politinio pranašumo prieš oponentus, tu darai visiškai tiesioginę ir akivaizdžią žalą valstybei, ji ir dabar labai stipriai jaučiama.
– Jūs esate Nepriklausomybės Akto signataras, pats matėte, kokių veiksmų ėmėsi, kokius sprendimus priiminėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis 1990–1992 m. Ar V. Landsbergiui turėtų būti suteiktas valstybės vadovo statusas?
– Tas klausimas vėl iškyla ir vėl grįžta. Tai yra valstybės savigarbos klausimas. Jeigu mes darome iš to vidinę politiką, kas kam skaudžiau įkąs, tai nereikia jo judinti, nes V. Landsbergis tikrai buvo valstybės vadovas.
Ar mes norime viešai pripažinti, kad jis buvo valstybės vadovas, ir suteikti jam kokias nors regalijas? Ar tai profesoriui svarbu? Manau, kad nelabai. Valstybei tą reikėtų padaryti, bet kadangi šis klausimas tuoj pat nueina ne į argumentuotus ginčus, o į kapojimąsi, tai palikime šį klausimą istorijai. Istorija jau pripažino, kad jis buvo valstybės vadovas. Jeigu politinis elitas visose pusėse nėra pribrendęs būti oria valstybe, tai ir nesikapokime dėl to.
Nebūtų Astravo, jei būtume patys pasistatę atominę elektrinę. Esu tuo įsitikinęs.
A. Abišala
– Jūs politikoje nedalyvaujate jau beveik 30 metų, bet dabartiniai politikai jūsų nepamiršta, kviečia į patarėjų, ekspertų grupes. Ar pats negalvojate apie sugrįžimą į politiką?
– Kai man suėjo 60 metų, aš išėjau net iš visų nevyriausybinių organizacijų, kurių sudėtyje buvau, kurių dalį įsteigiau, joms vadovavau, nes man pasirodė, kad jau nebe kažin ką galiu sugeneruoti toms organizacijoms ir kad reikia jauniems žmonėms imtis atsakomybės ir lyderystės.
Politikoje jaunų žmonių lyderystės reikia juo labiau. Mano patirtis jau yra tokia pasenusi, kad aš jos pritaikyti politikoje niekaip negalėčiau. Kitas dalykas, reikia ir energijos, ir sveikatos, ir noro, kaip sakiau, lipti draugams per galvas, o man tokio noro per beveik 30 metų neatsirado.
