„Lietuvos būklė dabar – kaip niekada gera“, – teigė antrajai Vyriausybei vadovavęs Albertas Šimėnas. Per interviu portalui LRT.lt jis ne tik prisiminė, kokius sprendimus spėjo priimti tris dienas gyvavęs ministrų kabinetas, bet ir įvertino šiandieninės Lietuvos situaciją bei politines kovas.
Kaip buvo anksčiau? O kaip yra dabar? Kur galėtų pasitempti šiandienos politikai? Portalas LRT.lt pristato interviu su buvusiais Lietuvos premjerais ciklą „Premjero žvilgsniu“. Jame buvę šalies ministrai pirmininkai prisimins savo valdymo laikotarpius ir įvertins šiandienos politikos vingius.
Šis interviu darytas prieš kylant skandalui dėl baltarusiškų trąšų gabenimo per Lietuvą.
Antroji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyriausybė dirbo neilgai – 1991-ųjų sausio 10-ąją naujuoju premjeru buvo paskirtas A. Šimėnas, o sausio 13-ąją ministro pirmininko vardas buvo suteiktas jau kitam politikui.
Visgi portalui LRT.lt A. Šimėnas teigė, kad net ir per tokį trumpą laiką pavyko priimti ne vieną reikalingą sprendimą, o ministrų kabinetas dirbo itin vieningai. Deja, apie tai, kas nutiko naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją, kuomet jo nebuvo Vilniuje, A. Šimėnas nebuvo linkęs kalbėti ir teigė, kad šis klausimas yra tapęs politinių karų tarp kairės ir dešinės objektu.
Apie tai, kas vyko praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, A. Šimėnas yra parašęs ir knygą. Sakė, kad jau ir antroji po truputį gula ant popieriaus.
– Pradžiai, galbūt, norėčiau paklausti tokio platesnio klausimo – matome labai daug skirtingų įvykių, kylančių iššūkių. Kaip manote, ar geru keliu šiuo metu eina Lietuva, kaip valstybė?
– Lietuvos būklė dabar – kaip niekada gera. Tokią būklę lemia mūsų narystė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO. Lietuvos narystė aukštą išsivystymo lygį turinčioje ES bendrijoje garantuoja Lietuvos ekonominės raidos stabilumą, o narystė galingiausiame pasaulyje kariniame aljanse suteikia Lietuvai saugumo garantijas, kokių ji niekada iki tol nėra turėjusi.
Manau, kad mūsų valdžios institucijos – prezidentas, Seimas, Vyriausybė – iškilusius iššūkius ir problemas sprendžia tikrai gerai.
Situacija tikrai gera. Beje, tai patvirtina ir Europos Komisijos bei NATO vadovų vizitai, kai atvyko į Lietuvą, į sostinę Vilnių, bendravo su mūsų prezidentu. Taip pat ir nesenas susitikimas su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, dalykiniai pokalbiai. Sakyčiau, kad situacija tikrai gera, o tų iššūkių yra buvę ir bus.
– Vienas iš tokių iššūkių, dėl kurių dabartinė Vyriausybė sulaukia nemažai kritikos, yra pandemija, jos suvaldymas, tai, kokios priemonės taikomos. Kaip Jūs matote pandemijos suvaldymą? Ar visada Vyriausybei tenkanti kritika yra pagrįsta?
– Oi, ne. Manau, kad mūsų valdžios institucijos – prezidentas, Seimas, Vyriausybė – iškilusius iššūkius ir problemas sprendžia tikrai gerai.
Taip pat ir pandemijos. Priemonės, kurios yra taikomos, na, Europoje yra ir radikalesnių, ir mažiau radikalių. Visi žengia panašia linkme. Taip, dėl pandemijos ir priemonių taikymo pradžioje buvo šioks toks sutrikimas, trūko lovų ligoninėse ir natūralu, kad to pasirengimo nebuvo.
Tačiau dabar, manau, daroma tai, ką įmanoma daryti, ir tvarkomasi yra gerai.
– Kitas iššūkis, su kuriuo šiuo metu tenka susidurti, yra neteisėtos migracijos krizė. Matote, ką šioje situacijoje būtų galima daryti geriau ar tiesiog kitaip?
– Verta aptarti Lietuvos ir Baltarusijos santykius. Prisiminkime, kad Lietuvos ir Baltarusijos santykius iki paskutiniųjų prezidento rinkimų buvo galima pavadinti gerais, su tolesne gera perspektyva.
Plėtojosi verslo ryšiai, daugėjo Baltarusijos krovinių, gabenamų per Klaipėdą, Lietuvos verslininkai investavo Baltarusijoje, Baltarusijos gyventojai pamėgo Vilniaus prekybos centrus, jaunimas pamėgo senamiesčio kavines, Lietuvos gyventojai vyko į Baltarusiją, domėjosi LDK paveldu, naudojosi kainų skirtumų privalumais. <...>
Toks Baltarusijos suartėjimas su Lietuva – ES šalimi – reiškė, kad Baltarusija slysta Rusijai iš rankų. Suprantama, kad tokia eiga neatitiko Rusijos interesų. Ko reikėjo Rusijai? Labai nesunku atsakyti – reikėjo, kad tokie ryšiai liautųsi ir Lietuvą ir Baltarusiją skirtų siena. Taip Rusija užsitikrina visišką Baltarusijos kontrolę.
Pažiūrėkime, šiandien taip ir yra. Tai ir turime – siena [statoma] ir tai dar labiau paspartino hibridinė ataka prieš Lietuvą, kuriai naudojami neteisėti migrantai.
Demokratijai plėtoti, jai įtvirtinti Baltarusijoje daugiau perspektyvų davė anas kelias, o ne tai, ką turime dabar. Ką turime dabar – galima tik manyti, kad Baltarusija nuo Europos atskirta neaiškiai perspektyvai. O ta perspektyva labai priklauso nuo to, kaip klostysis įvykiai Rusijoje. <...>
Kalbėjimasis irgi yra reikalingas. Prancūzijos prezidentas E. Macronas sakė, kad reikia kalbėtis. Aš irgi už tai. Nesikalbant, [naudojant] jėgą rezultatas nebus pasiektas. Prisiminkime, po Pirmojo pasaulinio karo, <...> po Versalio taikos sutarties, Prancūzijos maršalas Fochas sakė, kad tai – ne taika, o pertrauka 20-iai metų. Taip ir buvo. Reikia kalbėtis, sutarimas ir bendravimas duoda geresnį rezultatą negu tai, ką dabar, deja, turime.
Toks Baltarusijos suartėjimas su Lietuva – ES šalimi – reiškė, kad Baltarusija slysta Rusijai iš rankų. Suprantama, kad tokia eiga neatitiko Rusijos interesų.
– Tai Jūs sakote, kad Lietuvos vadovai turi ieškoti kontakto su neteisėtu Baltarusijos vadovu?
– Tikrai nenoriu aiškinti, kas, kur ar kaip turėtų ieškoti [sprendimo], kokie sprendimo būdai. Tik konstatuoju faktą, kad tas kelias, kuriuo ėjo Baltarusija, artino ją prie Europos ir naikino sienas. <...>
Beje, pastabų turėčiau ir dėl Kinijos. Panašiai viskas vyko. Santykių gal nepavadinsime gerais, bet jie buvo normalūs. Dabartiniai santykiai, jei žiūrėtume į tolimą perspektyvą, <...> nemanau, kad yra labai geri.
Labai gerai suprantu, kad JAV yra mūsų svarbiausias saugumo garantas. Tai nekelia jokių abejonių, mes turime siekti gerų santykių su JAV. Tačiau, kita vertus, ar būtinai turėjo tie santykiai pakrypti taip, kaip pakrypo dabar.
– Viešojoje erdvėje dažnai akcentuojami įtempti valdančiosios daugumos ir prezidento santykiai. Kaip Jūs manote, kokį poveikį tai turi valstybei, visuomenei?
– Nenorėčiau žvelgti į jų santykius ir kaip nors dramatizuoti. Mano supratimu, tai yra normalūs santykiai, problemos sprendžiamos. Tai, kad prezidentas neturi užnugaryje stiprios politinės partijos, – akivaizdu. Politinės partijos santykiuose su prezidentu jau prognozuoja ateinančius rinkimus, pačios ketina iškelti savo kandidatus.
Manau, kad tai natūrali politinė kova. O kad Seime ginčijamasi, tai ten ir yra ta vieta, kur reikia ginčytis. Tai natūralūs procesai.
O dėl prezidento manau, kad jis gerai reprezentuoja Lietuvą. Jo akademinė kalba gal visuomenei nelabai patinka, nes žmonės mėgsta tokį artumą, o jis iš akademinių sluoksnių. Manau, kad turime gerą prezidentą.
– O Vyriausybė?
– Antroji Ingridos Šimonytės kadencija [pirmoji kadencija – A. Kubiliaus Vyriausybėje dirbant finansų ministre] tikrai, manau, yra žymiai sėkmingesnė, žymiai geriau žiūrisi. Kalbėkime atvirai – su pirma krize nebuvo taip gerai susitvarkyta.
Mes tuomet veržėmės diržus, kilo kainos, visi važiavo apsipirkti į Lenkiją, dar ir tie skolinimaisi... Tai nebuvo geriausias variantas. O dabar tikrai teisinga kryptimi žengiama. Per krizę didinamos labiausiai pažeidžiamų sluoksnių pajamos, skatinama rinka, o jei yra rinka, yra kur parduoti, tai ir verslas tada nemiršta, jam to reikia.
Sakyčiau, kad ne tik ši, bet ir visos kitos Vyriausybės per mažai dėmesio skyrė pagalbai verslui. Verslui reikia padėti ne finansinėmis injekcijomis. Jam reikia padėti rinkų klausimu – tai pagrindinis klausimas. Duokite verslininkui rinką, o visa kita jis išspręs pats.
Galėtume imti pavyzdį iš kitų Europos valstybių. Žinoma, neperžengdamos teisės aktų, bet visos gina savo rinkas. <...> Įvairiausių būdų yra ir savo rinką ginti, ir kovoti dėl rinkų kitose šalyse. Čia valstybės indėlis gali būti žymiai didesnis.
Beje, ar matėte nors vienoje Vyriausybės programoje, kad tarp prioritetinių problemų būtų minimos rinkos? Tikrai ne. Sprendžia tą ir aną, daugeliu atvejų sprendžia gerai, bet [reikia] padėti verslui.
Šiai Vyriausybei tvarkytis sekasi žymiai geriau nei ankstesnei konservatorių Vyriausybei. Pradžią davė Sauliaus Skvernelio Vyriausybės teisinga kryptis, kai buvo didinamos mažiausiai uždirbančiųjų pajamos, mažinama socialinė atskirtis, kuri visgi Lietuvoje išlieka labai didelė.
Premjeru tapti nesitikėjo
Pradėjęs vadovauti antrajai Vyriausybei, A. Šimėnas ministrų kabineto vairą perėmė iš jo atsisakiusios Kazimieros Prunskienės. Tiesa, keitėsi tik premjeras – visi pirmosios Vyriausybės ministrai liko toliau eiti pareigas. Oficialiai antroji Vyriausybė pradėjo dirbti 1991-ųjų sausio 10 dieną.
„Juk balsavo, rodos, 78 už ir tik vienas prieš, kiti susilaikė“, – apie jo skyrimą premjeru sakė A. Šimėnas.
Jis kalbėjo, kad tuo metu, kai atsistatydino pirmoji premjerė K. Prunskienė, jis nė negalvojo, kad pats galėtų vadovauti Vyriausybei.
„Net nedingtelėjo. Ir niekam nedingtelėjo“, – prisiminė jis.
Būti premjeru, kaip sakė A. Šimėnas, jį pakvietė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
„Ir nustebino“, – su šypsena sakė jis.
Tiesa, A. Šimėnas teigė, kad, nepriklausomai nuo to, kas būtų buvęs antruoju premjeru, vis tiek būtų priimti panašūs sprendimai.
Taip pat skaitykite
Dvi dienos – ne vienas sprendimas
Portalui LRT.lt A. Šimėnas kalbėjo, kad nors antrasis atkurtos Lietuvos ministrų kabinetas dirbo mažiau nei tris dienas, visgi spėjo priimti ir būtinų sprendimų. Tuo metu, kaip pasakojo antrasis premjeras, prasidėjo kariškių judėjimas sostinėje, buvo matyti aiškūs agresijos simptomai.
Buvo siunčiami ženklai, kad mes norime kalbėtis, kaip jie žiūri į tą Vyriausybę ir tuos įvykusius pokyčius, ką jie ruošiasi daryti toliau. Bet visi bandymai baigėsi tyla.
„Buvo justi spaudimas, kaip niekada stiprus, iš centro. Situaciją dar apsunkino tai, kad buvo informacijos stoka, neapibrėžtumas, o kas toliau, o kaip toliau, į ką viskas rutuliosis? Ta atmosfera lėmė Vyriausybės žingsnius ir jos sprendimus“, – kalbėjo A. Šimėnas. Anot jo, pirmiausia reikėjo detaliai išsiaiškinti, kokia yra situacija.
Jis pasakojo, kad vienas iš svarbiausių darbų taip pat buvo kritiniu momentu užtikrinti rimtį, užkirsti kelią bet kokioms provokacijoms.
„Mes labai akcentavome, kad jokiais būdais negalima leistis į provokacijas, kad jos turi būti nugesintos iš karto. Visi ministrai prižiūrėjo sritis, kad jos veiktų, kad būtų rimtis visose ministerijos struktūrose. Visos ministerijos dirbo tuo metu ir, sakyčiau, ministrai užtikrino tai“, – pasakojo antrasis premjeras.
Jeigu nieko nerengi, tai kodėl nesikalbėti? Tada buvo adekvatus atsakymas – rengtis agresijai iki okupacijos.
Dar vienas iš kilusių uždavinių, anot A. Šimėno, buvo užmegzti tiesioginį ryšį su Maskva. Pagalbos šiuo klausimu buvo paprašyta Algirdo Brazausko – jis, kaip sakė A. Šimėnas, Maskvoje turėjo ryšių, ten buvo „žinoma asmenybė“.
„Buvo siunčiami ženklai, kad mes norime kalbėtis, kaip jie žiūri į tą Vyriausybę ir tuos įvykusius pokyčius, ką jie ruošiasi daryti toliau. Bet visi bandymai baigėsi tyla. Tai reiškė, kad jie nenori turėti reikalų su antrąja Vyriausybe, su premjeru, kalbėtis nenori. Kodėl? Nes kažką rengė.
Taip pat skaitykite
Jeigu nieko nerengi, tai kodėl nesikalbėti? Tada buvo adekvatus atsakymas – rengtis agresijai iki okupacijos. Visos ministerijos turėjo užtikrinti savo žinybų darbą agresijos atveju. <...> Be to, reikėjo pasirengti blogiausiam scenarijui – naujai Lietuvos okupacijai“, – kalbėjo buvęs ministras pirmininkas.
A. Šimėnas pasakojo, kad reikėjo pasiruošti užtikrinti teisėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos tęstinumą okupacijos sąlygomis. Tuomet ministrų kabinetas vienbalsiai priėmė nutarimą, kad galimos Lietuvos okupacijos laikotarpiu visi atstovavimo Lietuvai užsienyje įgaliojimai suteikti užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui.
„Ir buvo deleguotas A. Saudargas į užsienį, <...> bet be garantijų, kad jam pavyks, juk reikėjo kirsti sieną. O siena – saugoma. Vėliau sužinojome, kad jam pavyko, bet ar pavyks, buvo neaišku.
Antras nutarimas, apie kurį, ko gero, žinoma mažiausiai, buvo susijęs su tuo, kad reikia informuoti visuomenę, kad teisėta Lietuvos Vyriausybė tęsia veiklą, o okupacinė valdžia [jei tokia būtų], yra neteisėta“, – prisiminė A. Šimėnas.
Taip pat skaitykite
„Buvo aišku, kad agresija įgauna pagreitį“
Netrukus buvo surengtas slaptas pasitarimas. Pirmiausia buvo nutarta, kad nė vienas iš ministrų, kad ir kas nutiktų, nekolaboruos su sovietinėmis struktūromis. Antra, buvo sutarta, kad Vyriausybės pastatą sovietų kariškiai, jei taip susiklostys, galės užimti tik jėga.
„Be abejo, reikėtų vengti aukų, bet įsileisti geruoju negalima. Turėtų būti faktas, kad jie įsilaužė ir užėmė Vyriausybės pastatą, kuriame tuo metu buvome, jėga.
Manau, kad antroji Vyriausybė, veikusi Sovietų Sąjungos karinės agresijos dienomis, darė tai, ką reikėjo, ir tai, ką buvo įmanoma padaryti.
Buvo neaišku, kiek [okupacijos atveju] mūsų būtų likę laisvėje. Likusieji laisvėje būtų turėję tęsti veiklą. Pasikeitėme konspiraciniais adresais, informacija apie butus, galimas susitikimo vietas, rašėme raštelius, kad nebūtų garso, nes vargu, ar buvo Vyriausybėje vieta, kur nesiklausė“, – kalbėjo antrasis premjeras.
Taip pat skaitykite
Vyriausybėje buvo įvestas nuolatinis budėjimas – Vilniaus širdyje esančiuose Vyriausybės rūmuose visada turėjo būti kuris nors iš jos narių. Sausio 11-osios naktį A. Šimėnas sakė budėjęs pats.
„Keletą kartų per naktį ministras Marijonas Misiukonis sugrįždavo iš žvalgybos, pavažinėjęs po miestą, ir raportuodavo, kas tuo metu darosi mieste, kas vyksta. Buvo aišku, kad agresija įgauna pagreitį“, – sakė A. Šimėnas.
Tačiau antrąją antrosios Vyriausybės darbo dieną, kaip sakė pašnekovas, viskas nurimo.
„Gavome informaciją, kad į Vilnių atvyksta Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Tarybos ir Tautų Tarybos atstovų delegacija aiškintis padėties. Jeigu siunčiama delegacija, tai daug ką keičia, reiškia, bus kokia nors kalba. Tik buvo vienas neaiškumas – kodėl ne tiesiai į Vilnių ir kodėl per Minską? Buvo šiek tiek nerimo.
Ramybė visiška, kariai nurimo, niekas nemarširuoja, atvyksta delegacija ir galima buvo patikėti, kad kažkas sukasi į gera. Artėjo vidurnaktis, <...> prasidėjo šturmo pikas. Kaip tai suprasti? Vadovybė, be abejo, ne be Gorbačiovo žinios, siunčia delegaciją ir duoda komandą agresijai tuo pat metu? Kaip tai suderinama?“ – kalbėjo antrasis premjeras.
Taip pat skaitykite
Pasak jo, galvota, kad ryte viskas aprims, nes juk negali vykti derybos, kai aplink aidi šūviai. Tačiau neaprimo. O po tragiškomis žūtimis pasibaigusios nakties darbą pradėjo jau trečiasis ministrų kabinetas, jam vadovavo Gediminas Vagnorius.
„Manau, kad antroji Vyriausybė, veikusi Sovietų Sąjungos karinės agresijos dienomis, darė tai, ką reikėjo, ir tai, ką buvo įmanoma padaryti“, – sakė A. Šimėnas.
Apie lemtingą naktį kalbėjo nenoriai
Tris dienas premjeru buvęs A. Šimėnas lemtingąją Sausio įvykių naktį nebuvo Vilniuje. Dar 2016-aisiais, Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant Sausio 13-osios bylą, buvo perskaitytas jo liudijimas, kuriame teigta, kad tuo metu Vyriausybės vadovas buvo Druskininkuose.
„Tokį sprendimą padariau todėl, kad mačiau, jog vyksta karinis perversmas, valstybiniai organai bus verčiami, – tuomet A. Šimėno liudijimus citavo teisėja. – Nusprendžiau pasislėpti nuo perversmininkų ir dirbti slapta, netrukdomas, nes maniau, kad taip buvo galima daugiau padaryti.“
Ir dabar paklaustas apie tai A. Šimėnas kalbėjo nenoriai. Jis teigė, kad kalbant apie antrosios Vyriausybės veiklą pamirštami visi svarbiausi jos veiksmai ir atsimenamas tik šis klausimas, kuris, buvusio premjero teigimu, tapo politinių kovų įrankiu.
„Tenka apgailestauti, kad Sausio 13-osios įvykiai vėliau tapo politinės kovos tarp kairės ir dešinės įrankiu. Tada nebuvo, o vėliau... Tai vieni teisūs, tai kiti. <...>
Taip pat skaitykite
Pasakiau, kaip yra, o koks skirtumas, Druskininkuose ar ne? Tai neturi jokios reikšmės. Tai naudojama politinei kovai tarp kairės ir dešinės, taip būti neturėtų“, – portalui LRT.lt sakė jis.
