„Džiugesys buvo persipynęs su nerimu“, – portalui LRT.lt sakė atkurtosios Lietuvos pirmosios premjerės Kazimieros Danutės Prunskienės dukra, prisimindama dienas, kai jos mama stojo prie Vyriausybės vairo. Laikotarpis buvo neramus, bet pirmasis sveikatos apsaugos ministras tikina – visi jautė K. Prunskienės lyderystę. Tiesa, kiti politikai, stebėję tuometinę premjerę iš arti, sako, kad jos politinį kelią galima vertinti nevienareikšmiškai.
Kaip buvo anksčiau? O kaip yra dabar? Kur galėtų pasitempti šiandienos politikai? Portalas LRT.lt prisimena, kokie asmenys buvo vienos svarbiausių valstybės institucijų – Vyriausybės – galvomis ir kokią įtaką jų veikla turėjo Lietuvos raidai.
Taip pat skaitykite
Praėjo daugiau nei 30 metų nuo tada, kai buvo suburtas pirmasis atkurtos Lietuvos ministrų kabinetas. Visgi jame dirbęs Juozas Olekas iki šiol ryškiai atsimena stipriąsias pirmosios Lietuvos premjerės K. Prunskienės savybes.
„Mano atsiminimai yra patys šilčiausi ir pagarbiausi“, – kalbėjo pirmasis atkurtos Lietuvos sveikatos apsaugos ministras.
Vyriausybė, vadovaujama K. Prunskienės, darbą pradėjo netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo – 1990-ųjų kovo 17-ąją. Dirbo šis ministrų kabinetas beveik metus, iki 1991-ųjų sausio 10-osios.
O ir pati ekonominė situacija buvo itin sudėtinga. Ne tik premjerę, bet ir visą Vyriausybę slėgė nepakeliamas darbo krūvis.
R. Vaitkienė
Ministrės pirmininkės K. Prunskienės dukra Rasa, kalbėdama su LRT.lt, prisiminė, kad pradėjusią vadovauti Vyriausybei K. Prunskienę užklupo itin didelis darbo krūvis ir kas vakarą ji namo grįždavo nešina šūsnimi dokumentų.
„Tačiau net ir esant tokiam užimtumui ji niekada nepamiršdavo mūsų pasveikinti gimtadienio ar kitų švenčių proga“, – pasakojo tuometinės premjerės dukra.
Džiaugsmas, susipynęs su nerimu
Prie ministrų kabineto vairo stojusi K. Prunskienė yra užauginusi tris vaikus – dvi dukteris ir sūnų. Vyriausioji dukra Rasa Vaitkienė portalui LRT.lt pasakojo, kad žinia, jog jos mama taps pirmąja šalies premjere, sukėlė dvejopas emocijas. Viena vertus, kaip pasakojo R. Vaitkienė, buvo džiugu, kad K. Prunskienė ir jos gebėjimai sulaukė tokių aukštų įvertinimų. Kita vertus, buvo ir nerimo, mat aukščiausiesiems Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politikams galėjo kilti pavojus.
„Džiugesys buvo persipynęs su nerimu, kaip viskas bus. O ir pati ekonominė situacija buvo itin sudėtinga. Ne tik premjerę, bet ir visą Vyriausybę slėgė nepakeliamas darbo krūvis“, – prisiminė K. Prunskienės dukra Rasa.
Ne vienus metus aktyvioje politikoje dirbusios K. Prunskienės dukra pasakojo, kad premjerės darbo krūvis buvo toks, kad susitikti su šeima ir pasikalbėti apie paprastus gyvenimiškus dalykus kartais tiesiog nebūdavo laiko.
„Mama iš darbo grįždavo su pilnu portfeliu dokumentų, dirbdavo naktimis ir miegodavo po keturias ar penkias valandas. <...> Tačiau net ir esant tokiam užimtumui ji niekada nepamiršdavo mūsų pasveikinti gimtadienio ar kitų švenčių proga.
Ji visada rasdavo laiko nuvykti į kaimą ir aplankyti sergančią mamą, pabūti kartu savaitgalį, pasirūpinti savo mamos gerove. Manau, kad ji buvo ne tik puiki premjerė, bet ir puiki mama bei dukra“, – kalbėjo K. Prunskienės dukra.
Ji ne tik nebijojo iššūkių, bet atrodo, kad jų laukė lyg koks gladiatorius, turėdama tokį vidinį įsitikinimą, kad ji būtinai tuos iššūkius įveiks.
R. Vaitkienė
R. Vaitkienė pasakojo, kad nors K. Prunskienė ir pasidalydavo sunkiais premjeravimo momentais, kylančius iššūkius ji pasitikdavo su užsidegimu ir entuziazmu. Moteris prisiminė ir K. Prunskienės brolio sakytus žodžius – „Kazimiera, tau kuo sunkiau, tuo geriau“.
„Ji ne tik nebijojo iššūkių, bet atrodo, kad jų laukė lyg koks gladiatorius, turėdama tokį vidinį įsitikinimą, kad ji būtinai tuos iššūkius įveiks. <...> Aš juokaudavau, kad mama – kaip tornadas, bet toks geranoriškas.
Mama niekada pati nepradėdavo intrigų ar drabstymosi purvais. Ji, kaip taikdarė, visada siekdavo susodinti oponentus prie stalo ir taikiu būdu viską sudėlioti, rasti kompromisus. Ji labai paprastas žmogus. Kokiose pozicijose ji bebuvo, jos kabineto durys buvo atviros visiems“, – sakė R. Vaitkienė.
Politikės dukra pasakojo, kad K. Prunskienės charakterį labai gerai apibūdina viena istorija: „Ji gyveno Labanoro girioje ir reikėdavo žiemą su slidėmis 6 ar daugiau kilometrų kiekvieną dieną čiuožti, o ji buvo mažutė, smulkutė, bet stipri mergaitė. Mokytis ji pradėjo anksčiau nei kiti vaikai, nes mokėjo skaityti ir rašyti. Du kartus buvo perkelta per vieną klasę, tad mokyklą baigė labai anksti.
Kai ji pradėjo studijuoti, sporto varžybose atstovaudavo fakultetui. Kartą ji bėgo distanciją, buvo pirmoje vietoje, bet išgirdo, kad varžovė, bėganti už nugaros, parkrito. Tai ji sustojo, padėjo varžovei atsikelti ir bėgo toliau. Ir gyvenime ji tokia visada buvo.“
Susitikimai su pasaulio lyderiais ir batelių paieškos
K. Prunskienė buvo pirmoji Lietuvos atstovė, susitikusi su JAV prezidentu George`u Bushu, Jungtinės Karalystės premjere Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentu François Mitterrand`u, Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu.
„Tai pirmiausia rodo, kad pasaulis dalyvauja mūsų reikalų sprendime, kad mes nesame palikti vieni prieš Sovietų Sąjungą aiškintis santykių, kad tai yra pakankamai stiprus užnugaris. Tuo pat metu pasaulis mums nubrėžia tam tikras ribas, kur mes galime įtvirtinti savo nepriklausomybę“, – po 1990-aisiais įvykusių vizitų užsienyje žurnalistams kalbėjo K. Prunskienė.
Pirmosios premjerės dukra R. Vaitkienė kalbėdama su LRT.lt prisiminė, ir kaip padėjo mamai pasirūpinti, kad vykdama į užsienio vizitą turėtų tinkamus batelius.
„Reikėjo tinkamai pasiruošti tokiems svarbiems vizitams. Na, Lietuvoje puikių siuvėjų buvo, pasisiūti kostiumėlių didelės bėdos nebuvo. Tačiau bateliai buvo didelis iššūkis.
Aš važinėjau po visą miestą, buvo įtraukti visi pažįstami. Tais laikais dar nuo sovietmečio buvo likusios bazės, turėjusios tokį keistą statusą. Jos turėjo deficitinių likučių ir man per pažįstamų pažįstamus pavyko nuvažiuoti, paimti 5 ar 6 poras batelių ir nuvežti mamai. Ji pasimatavo ir tuos, kurie tiko, pasiliko, o kitus grąžinome atgal. Štai kokie laikai buvo“, – su šypsena pasakojo K. Prunskienės dukra.
R. Vaitkienė portalui LRT.lt atskleidė, kad su mama gyveno toje pačioje daugiabučio namo laiptinėje. Kaip prisimena pašnekovė, būdavo, kad, paskambinusi mamai pasikviesti ją vakarienės, sužinodavo, kad ji – visai ne Lietuvoje.
„Būdavo, kad paskambinu iš penkto aukšto į pirmą mamai, kad užsuktų vakarienės, o ji jau Kazachstane, Ukrainoje, Vokietijoje ar dar kažkur. Mes būdavome šalia, bet aš net nespėdavau sužiūrėti, kur ji yra“, – juokdamasi pasakojo politikės dukra.
Premjerės dukra R. Vaitkienė prisiminė istoriją, kuomet K. Prunskienė su vienu iš ministrų vyko į užsienio vizitą ir jau po pirmojo susitikimo, ministrui sėdantis, įplyšo kelnės.
„Tai spėkite, kas jas susiuvo? Ogi premjerė“, – pasakojo K. Prunskienės vyriausioji dukra.
Būdavo, kad paskambinu iš penkto aukšto į pirmą mamai, kad užsuktų vakarienės, o ji jau Kazachstane, Ukrainoje, Vokietijoje ar dar kažkur.
R. Vaitkienė
Ministrus vadino savo sričių premjerais
Šiuo metu Europos Parlamente dirbantis J. Olekas 1990-ųjų kovą tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos sveikatos apsaugos ministru. Tuomet 35-erių gydytoją mikrochirurgą į Vyriausybę rekomendavo tiek Lietuvos socialdemokratų partija, tiek Lietuvos gydytojų sąjunga.
„Ji (K. Prunskienė – LRT.lt) buvo pagrindinis traukos centras ir turėjo galimybę rinktis, teikti savo pasiūlymus. Atmosfera buvo labai geranoriška. <...> Man atrodo, kad K. Prunskienė, rinkdamasi kandidatus į Vyriausybę, ieškojo profesionalų, tam tikrų savo srities lyderių“, – prisiminė J. Olekas.
Ilgametis politikas sakė esąs dėkingas K. Prunskienei, atkreipusiai į jį dėmesį ir pakvietusiai dirbti jos vadovaujamame ministrų kabinete. Tai, kaip sakė J. Olekas, tapo įvykiu, pakeitusiu jo gyvenimą ir atvedusiu jį į intensyvų politikos kelią.
„Buvo surinkta vieningai dirbanti Vyriausybė, o darbo atmosfera buvo nuoširdi ir profesionali“, – tvirtino pirmasis sveikatos apsaugos ministras.
Paklaustas, kokia K. Prunskienė buvo premjerė, J. Olekas sakė, kad pirmoji atkurtos Lietuvos ministrė pirmininkė darbą organizuodavo taip, kad kiekvienas ministras galėtų parodyti savo lyderystę.
„Ji mus vadino savo srities premjerais. Mes turėjome visas galimybes pristatyti savo įžvalgas, pasiūlymus dėl srities vystymo“, – pasakojo politikas.
O įžvalgų ir siūlymų reikėjo. Kaip prisiminė J. Olekas, pirmosios Vyriausybės darbas nebuvo paprastas – ministrų kabinetas pradėjo dirbti praėjus kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo, netrukus Lietuvą užgriuvo blokada, o šalies teritorijoje vis dar buvo sovietų karių.
Man atrodo, kad K. Prunskienė, rinkdamasi kandidatus į Vyriausybę, ieškojo profesionalų, tam tikrų savo srities lyderių.
J. Olekas
„Daug ko trūko, trūko ir nepriklausomos valstybės darbo patirties, teisės aktų. Bet premjerė inicijuodavo mūsų įžvalgas, siūlymus. Labai palaikydavo, kad mes galėtume patys suburti savo komandas ministerijose, teikti siūlymus, jie dažniausiai būdavo Vyriausybės tvirtai palaikomi“, – portalui LRT.lt kalbėjo J. Olekas.
Buvęs ministras gyrė K. Prunskienę sakydamas, kad ji demonstravo stiprią lyderystę, kvietė žmones jungtis į komandą, buvo profesionali ir puikiai pasiruošusi darbui Vyriausybėje.
„Ji – labai patyrusi ekonomistė, dirbusi tokios savarankiškos ekonomikos kūrimo srityje. Gerai mokėjo vokiečių kalbą, daug bendravo su vokiečių ekonomistais, turėjo platų tarptautinį palaikymą.
Buvo jaučiamas labai stiprus lyderio akcentas ir tuo metu, man atrodo, tų savybių labai reikėjo pertvarkant Lietuvos ekonomiką iš tokios visiškai sovietinės, planinės, į naują, vakarietišką“, – pasakojo pirmasis atkurtos Lietuvos sveikatos apsaugos ministras.
Po nelaimės – beveik 10 metų
K. Prunskienės karjera su pirmąja Vyriausybe nesibaigė. Ji ne kartą buvo renkama į Seimą, vėlesnėse Vyriausybėse ėjo žemės ūkio ministrės pareigas. 2004-aisiais ji dalyvavo prezidento rinkimuose ir pateko į antrąjį turą, ten nusileido Valdui Adamkui, jis buvo perrinktas antrai kadencijai. Ji taip pat dalyvavo ir 2009 metų prezidento rinkimuose.
Iš politikos ir viešojo gyvenimo K. Prunskienė pasitraukė beveik prieš 10 metų. 2012-ųjų vasarį, minint jos gimtadienį, politikę ištiko insultas, po jo ji nebedalyvavo visuomeniniame šalies gyvenime.
„Jau greitai bus 10 metų, kai mama patyrė insultą. Jos judėjimas ribotas, taip pat ir kalba, bendravimas sudėtingas, ypač turint omenyje, kaip ji mėgo bendrauti su žmonėmis“, – LRT.lt pasakojo K. Prunskienės dukra R. Vaitkienė.
Visgi K. Prunskienė kasmet sulaukia svečių – pirmosios Vyriausybės klubo narių. Kaip sakė politikės dukra, tokie susitikimai būna itin smagūs, kupini gerų emocijų.
„Visi bendrauja ir šiandien – tiek džiugiomis, tiek liūdnomis akimirkomis. Jei reikia pagalbos, vienas kitam padeda. Pirmosios Vyriausybės klubas egzistuoja ne tik popieriuje, bet ir realybėje. Kiekvienais metais pirmosios Vyriausybės vyrai atvažiuoja aplankyti mamos. Tai būna tokie šaunūs susitikimai – su dainomis, su prisiminimais“, – pasakojo pirmosios premjerės dukra.
Vertino nevienareikšmiškai
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Eugenijus Gentvilas, kalbėdamas su LRT.lt, prisiminė, kad pirmosios Vyriausybės tvirtinimas toli gražu nebuvo paprasta ir sklandi procedūra. Jis pasakojo, kad tuometės ministrų tvirtinimo procedūros gerokai skyrėsi nuo to, ką matome dabar.
„Viskas vyko nesklandžiai, tačiau be rietenų. Nesutarimų buvo, nebuvo paskirtas ryšių ministras dėl to, kad niekaip nenorėjo įsipareigoti, kad bus naikinama KGB telefono linija, paskui buvo paskirtas kitas žmogus ryšių ministru. Daugiau buvo paskirti visi, kuriuos K. Prunskienė pasiūlė, buvo patvirtinti“, – prisiminė E. Gentvilas.
Ji mokėjo įtikti ir saviems, ir svetimiems. Žinoma, tokių savybių ir reikėjo, žinant, kad įvedus blokadą trūko visko.
E. Gentvilas
Nors šiuo metu Vyriausybė yra tvirtinama in corpore, 1990-ųjų pradžioje vyravo kitokia tvarka. Politikas prisiminė, kad kai buvo tvirtinama pirmoji Vyriausybė, premjerė ministrus vieną po kito Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui pristatė per kelias savaites.
„Būdavo taip, kad suranda kokį ministrą, atveda jį į Seimą, jis Seimui prisistato ir Seimas balsuoja. Dabar tiksliai nepamenu, bet manyčiau, kad kokias tris savaites išsitempė ministrų tvirtinimas“, – kalbėjo signataras.
E. Gentvilas prisiminė, kad tvirtinant pirmąją Vyriausybę būta ir kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, K. Prunskienė paprašė, kad iš Kauno būtų atvežtas energetikos ministru siūlomas žmogus. Tik atvežus jį į Vilnių paaiškėjo, kad nors vardas ir pavardė sutampa, į parlamentą buvo atvežtas visiškai kitas žmogus.
„Nebuvo taip, kad atėjo K. Prunskienė su išdėliotu ir visiems iš anksto žinomu kabinetu“, – sakė E. Gentvilas.
Paklaustas, kaip atsimena premjere dirbusią K. Prunskienę, signataras kalbėjo pirmąją ministrę pirmininkę vertinantis nevienareikšmiškai. Anot E. Gentvilo, K. Prunskienė buvo stipri premjerė, atpažįstama ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, o tai tuo metu, pasak jo, buvo svarbu.
„Ji kažkiek išnaudojo savo žinomumą, kažkiek sukūrė save, kaip atsvarą V. Landsbergiui. V. Landsbergis Kremliaus akimis buvo fašistų ir nacionalistų vadas – čia jis skelbia nepriklausomybę, o K. Prunskienė, suprask, niekuo dėta. Ji mokėjo įtikti ir saviems, ir svetimiems. Žinoma, tokių savybių ir reikėjo, žinant, kad įvedus blokadą trūko visko.
K. Prunskienės ir Algirdo Mykolo Brazausko, dviejų Maskvoje atpažįstamų žmonių tandemas, buvo tam tikra atsvara V. Landsbergiui, su kuriuo Michailas Gorbačiovas kalbėtis nenorėjo. <...> Tai aišku, kad santykių per V. Landsbergio liniją nebuvo, santykiai buvo per Maskvos liniją. Girdamas K. Prunskienę už santykių išlaikymą galiu pasakyti, kad ji laipsniškai nuslydo ta linkme, kad „Maskva mane pripažįsta, Landsbergio nepripažįsta, tai aš esu ta tikroji vadovė“, – pasakojo signataras ir pridūrė, kad susitikimas su pasaulio lyderiais išgarsino K. Prunskienę ir už Lietuvos ribų.
E. Gentvilas dėstė, kad paskaičius to meto prisiminimus matyti, kad tiek premjerė, tiek jos ministrai nebuvo patenkinti tuo, kad jiems reikėjo eiti į parlamentą ir pasakoti apie blokados problemų sprendimą, pristatyti įstatymų projektų ir t. t.
„Iš K. Prunskienės ėjo tokia panieka ar menkinimas parlamentui, nes Lietuva yra ji. Aš taip supratau. Ji buvo atpažįstama tiek Maskvoje, tiek Vakarų sostinėse ir labai reikšminga, tad visos vadelės jos rankose, o jūs čia netrukdykite Vyriausybei dirbti. Toks parlamento menkinimas jautėsi, matyt, atitinkamai nuteikė ir ministrus“, – prisiminė tuomet Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbęs E. Gentvilas.
Anot jo, tuo metu tarp parlamento ir Vyriausybės vadovų vyravo konkurencinė, o kartais net ir konfliktinė atmosfera.
„Ta konfliktinė atmosfera tęsėsi nuo vasaros, kai Sovietų Sąjunga reikalavo moratoriumo Nepriklausomybės aktui. V. Landsbergis nesileido į kompromisus, o K. Prunskienė lyg ir bandė ieškoti kompromisų, tačiau jie baigėsi tuo, kad griūvant jos Vyriausybei ji dar nutarė nuskristi susitikti su Gorbačiovu.
Ryte išskrido, vakare parskrido, parlamentui buvo nelabai aišku, ko ji ten skrido. Viskas baigėsi tuo, kad ji atsistatydino“, – portalui LRT.lt pasakojo E. Gentvilas.
Jis prisiminė, kad neklausant parlamento priimtas sprendimas dėl kainų pakėlimo privedė prie provokatyvios atmosferos sukūrimo. Nepadėjo ir Vyriausybės sprendimu padidintos kainos, dėl kurių, kaip pasakojo E. Gentvilas, parlamentą spaudė „Jedinstvos“ vadovaujami rusakalbių darbininkų būriai, o kartu M. Gorbačiovui buvo ant lėkštelės paduotas pagrindas imtis veiksmų.
„Kontroversiškai vertinu K. Prunskienę. Vertinu ją kaip politikę, ekonomistę, sugebėjusią sutelkti ir susitelkti, tačiau vertybinio nuoseklumo kartais pasigesdavau“, – prisiminė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras.
Būta ir teismų
Buvusiai premjerei K. Prunskienei teko minti ir teismų slenksčius. 2009-aisiais Liustracijos komisija paskelbė pripažinusi, kad K. Prunskienė bendradarbiavo su KGB. Tuo metu pati K. Prunskienė žiniasklaidai komentavo, kad toks Liustracijos komisijos sprendimas susijęs su jos politine veikla, o tuokart ji kūrė naują partiją.
Tai nebuvo pirmasis kartas, kai buvusi premjerė buvo siejama su veikla KGB. 1992 metų rugsėjo 14 dieną Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos sprendimą, kad K. Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su KGB. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2003 metų pavasarį paskelbė, jog nėra įrodymų, kad K. Prunskienė slapta bendradarbiavo su KGB.
Dar kartą teismas šį klausimą aiškinosi po 2009-ųjų Liustracijos komisijos pareiškimo. Dėl šio sprendimo K. Prunskienė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (VAAT), kuris 2010-aisiais jos skundą patenkino ir Liustracijos komisijos išvadas paneigė.
Tuomet skelbta, kad VAAT, priimdamas sprendimą panaikinti komisijos nutarimą, atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismas dar 2003 metais priėmė politikei palankų sprendimą, o Liustracijos komisija vadovavosi negaliojančiu 1992 metų Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Pastarasis buvo pripažinęs K. Prunskienę bendradarbiavus su KGB.
Tiesa, tuo istorija nesibaigė, mat Liustracijos komisija šį teismo sprendimą apskundė. 2011 metais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi nutarė, kad Liustracijos komisijos sprendimas, kuriuo ekspremjerė pripažinta slapta bendradarbiavusi su KGB, turi būti panaikintas.
Kopė karjeros laiptais
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto docentas dr. Algirdas Jakubčionis portalui LRT.lt pasakojo, kad K. Prunskienės tapimas premjere nebuvo netikėtas, nes kelerius metus iki to ji nuosekliai kopė karjeros laiptais.
Kaip kalbėjo A. Jakubčionis, jau 1987–1988 metais į viešojo gyvenimo areną išėjo naujų aktyvistų, tarp jų buvo ir K. Prunskienė. 1988-ųjų birželį vyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą?“, joje dalyvavo ne tik jau žinomi ekonomistai bei politikai, bet ir tada dar tik būsimoji premjerė.
„Tuo laikotarpiu itin didelis dėmesys buvo skiriamas ekonomistams, jie turėjo apmąstyti ir Lietuvos ekonominę padėtį, ir Lietuvos ekonominę ateitį.
1988 metų birželio 3 dieną Mokslo akademijoje vyko iniciatyvinės Sąjūdžio grupės rinkimai ir viena iš išrinktųjų buvo K. Prunskienė. Vadinasi, per tuos pirmuosius veiklos metus ji atkreipė dėmesį į save ir kaip perspektyvi ekonomistė, ir kaip perspektyvi politikė“, – kalbėjo A. Jakubčionis.
Jis taip pat teigė, kad, būdama Žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja, o vėliau ir Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektore, K. Prunskienė įrodė turinti gebėjimų vadovauti.
„Ekonomistė, mokanti vadovauti, – tai jau nemažai“, – sakė istorikas.
A. Jakubčionis kalbėjo, kad K. Prunskienės palaikymas buvo matomas ir Sąjūdžio suvažiavime, vykusiame 1988 metais, jame ji buvo viena populiariausių tarp populiariausių ir daugiausia balsų surinkusių atstovų.
„Ji jau buvo užsiangažavusi kaip politikė. 1988–1989 metais buvo diskusijų dėl Lietuvos ekonominio savarankiškumo. Buvo pradėta ruošti ir 1989 metais vasario 10 dieną paruošta Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija. Jai ruošti buvo sudaryta grupė iš žymių ekonomistų, <...> tarp jų – ir K. Prunskienė“, – kalbėjo A. Jakubčionis.
Po 1990 metais vykusių Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rinkimų K. Prunskienė pirmiausia tapo Ekonomikos komisijos pirmininke, o vėliau ir premjere.
„Aktyvi Sąjūdžio veikla nuo 1988 metų, aktyvus dalyvavimas ruošiant Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepciją, tam tikra vadovavimo patirtis ir atvedė prie to, kad ji tapo ministre pirmininke“, – portalui LRT.lt aiškino istorikas.
Tačiau jau 1991-ųjų sausį iš Seimo tribūnos K. Prunskienė pranešė, kad ji, o kartu ir visas ministrų kabinetas atsistatydina.
„Gerbiami deputatai, aš turiu konstatuoti, kad mūsų požiūriai konceptualiai išsiskiria. Aš turiu minty ūkinę, ekonominę politiką. Aš pareiškiu apie savo atsistatydinimą. Tai reiškia taip pat, kad visa Vyriausybė in corpore irgi atsistatydina“, – tuomet iš Seimo tribūnos kalbėjo K. Prunskienė.
Apie pirmosios Vyriausybės atsistatydinimo priežastis paklaustas A. Jakubčionis kalbėjo, kad tai lėmė ne viena priežastis.
„Atsimenu vieną iš diskusijų to meto Lietuvos televizijoje, kai buvo diskutuojama, po kiek metų mes Lietuvoje gyvensime kaip Švedijoje. Vienas iš buvusių studijoje sakė, kad po penkerių, kitas – kad po septynerių ar dešimties. Suprantate, tas tikėjimas gražia, greita, šviesia Lietuvos ateitimi.
Bet ko sulaukėme 1990–1991 metais? Pirmiausia reikėjo pereiti prie tos vadinamosios rinkos ekonomikos. Na, nebūna reformų, kurios skaudžiai nepaliestų šalies gyventojų. Tarkime, tas 1991 m. sausio 8 dienos kainų šuolis, kurį parduotuvėse pamatė gyventojai, kai dalies prekių kainos kilo tris kartus, sutikite, išties buvo šokas. <...> Pereiti prie rinkos ekonomikos, kai visoje Sovietų Sąjungoje vyko infliacija, ir išsaugoti gėrio salelę, iš principo, turbūt, buvo neįmanoma“, – kalbėjo A. Jakubčionis.
Istorikas prisiminė, kad dėl K. Prunskienės buvo bepradedąs kilti dalies to meto politikų nepasitenkinimas. O priežastis, anot jo, buvo paprasta.
Ji pati rašo, kad atsistatydino dėl nesutarimų su V. Landsbergiu, bet manyčiau, kad tai buvo platesnio masto problema.
A. Jakubčionis
„Ji susitiko su JAV prezidentu Bushu, su Didžiosios Britanijos premjere Thatcher, su Prancūzijos prezidentu Mitterrand`u, su Vokietijos kancleriu Kohliu – ji darėsi žinoma politike ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai galėjo kelti nepasitenkinimą, kad pernelyg daug išsišoko“, – dėstė A. Jakubčionis.
Visgi viena pagrindinių atsistatydinimo priežasčių, jo manymu, buvo nesutarimas su tuomete Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo valdžia.
„Ji pati rašo, kad atsistatydino dėl nesutarimų su Vytautu Landsbergiu, bet manyčiau, kad tai buvo platesnio masto problema.
1918–1919 metais pirmasis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras reikalavo, kad valstybės taryba nesikištų į Vyriausybės darbą. Ministras pirmininkas Šleževičius kalbėjo taip pat, kad valstybės taryba negali kištis į jų darbą, jie tik gali išklausyti Vyriausybės ataskaitą ir ją patvirtinti arba ne“, – aiškino istorikas.
Jo manymu, tokia situacija pasikartojo ir 1990–1991 metais. Kaip sakė A. Jakubčionis, koją kišo nepakankamas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios kompetencijų atribojimas.
„Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pernelyg norėjo kištis į Vyriausybės darbą. Vyriausybė norėjo dirbti savarankiškai ir čia kilo konfliktas“, – portalui LRT.lt kalbėjo istorikas A. Jakubčionis.
