Lietuvoje

2021.09.20 05:30

Skvernelis Vyriausybėje savęs nebemato: apie tai kalbėti yra nerealu, to niekada nebus

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.09.20 05:30

Į politinį olimpą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pakilęs Saulius Skvernelis dabar jau nebe „valstietis“. Interviu portalui LRT.lt jis kalbėjo, kad situacija pasikeitė LVŽS tapus opozicija. Kai kurie „valstiečiai“, anot jo, nežinojo, kaip nebebūti valdančiaisiais. „Tikrai pajaučiau, kad manęs nebereikia“, – sprendimą kurti naują frakciją aiškino S. Skvernelis.

Kaip buvo anksčiau? O kaip yra dabar? Kur galėtų pasitempti šiandienos politikai? Portalas LRT.lt pristato interviu su buvusiais Lietuvos premjerais ciklą „Premjero žvilgsniu“. Jame buvę šalies ministrai pirmininkai prisimins savo valdymo laikotarpius ir įvertins šiandienos politikos vingius.

Prieš mažiau nei metus dar vadovavęs ministrų kabinetui, dabar jau buvęs premjeras S. Skvernelis stovi prie naujos Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ vairo. Jo, o kartu ir dar 12-os Seimo narių, kurių nemaža dalis – buvę „valstiečiai“, sprendimas supykdė buvusius kolegas. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis prakalbo net ir apie lėšas, partijos skirtas S. Skvernelio prezidento rinkimų kampanijai.

„Man gaila, kad Ramūnas pradėjo kalbėti apie pinigus. Aišku, jis yra pirmiau verslininkas, o tik paskui, galbūt, politikas“, – interviu LRT.lt svarstė ekspremjeras.

– Norėčiau trumpam grįžti į praėjusią kadenciją, kai Jūs su kolegomis buvote valdantieji. Tuomet buvo nemažai kalbama apie nesutarimus tarp Jūsų ir Ramūno Karbauskio, o frakcijos skilimas buvo prognozuojamas kone visus ketverius kadencijos metus. Koks buvo tas momentas, nuo kurio užvirė tie nesutarimai?

– Nemanau, kad kalbant apie praėjusią kadenciją reikėtų kalbėti apie nesutarimus. Apie nuomonių įvairovę tikrai buvo [kalbama]. Nepamirškime, kad 2016 metais susijungė dvi gana skirtingų nuomonių grupės. Tai buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, kuri turėjo vieną atstovą Seime, nariai ir nepartiniai žmonės, kurių daug atėjo ir su manimi, ir ne tik su manimi.

Tuomet darna buvo pasiekta, net ir programa vadinosi „Darnios Lietuvos programa“. Tikrai buvo ieškoma sutarimo, kompromiso. Tais klausimais, kuriuos bandoma eskaluoti dabar, ir tada buvo labai skirtingos nuomonės. Buvo tada pasakyta, kad liekame prie savo nuomonės, kalbamės, bet neeskaluojame tų klausimų ir dirbame dėl savo tikslų, pokyčių valstybėje.

Kai buvo pasiekta pergalė rinkimuose ir teko formuoti Vyriausybę, aišku, daugelis kolegų sutriko, nes jie net nežinojo, nuo ko pradėti. Tikrai teko didelis iššūkis suformuoti Vyriausybę ir ji paskui ketverius metus sėkmingai dirbo, programą įgyvendino. Programa buvo gera, ambicinga, nors ne visa ji yra įgyvendinta.

O įgyvendinimo metu... Žinote, kiekvienais metais politikai, būnantys Seime, mano, kad viską žino, viską išmano geriausiai. Buvo bandymų koreguoti Vyriausybės kursą, bet mes laikėmės pakankamai principingai, tvirtai. Buvome suformavę vadinamąją profesionalų Vyriausybę ir tų tikslų siekėme, ieškojome kompromisų, o tų nuomonių atsirasdavo, būdavo, kad ir paaštrėdavo jos.

Kai buvo pasiekta pergalė rinkimuose ir teko formuoti Vyriausybę, aišku, daugelis kolegų sutriko, nes jie net nežinojo, nuo ko pradėti.

Prisiminkime, nuo ko prasidėjo mūsų kadencija – iškart praktiškai nuo tokių keistų, skandalingų sprendimų Seime. Pavyzdžiui, pagalbinio apvaisinimo klausimų sprendimas. Tai tikrai nebuvo kadencijos pradžios pirmas klausimas. Ir nuo to įsisuko tos skirtingos nuomonės. Bet ir paskui ieškojome kompromisų.

Ramūnas [Karbauskis], kaip frakcijos vadovas, per ketverius metus padarė labai daug. Gal to darbo nesimatė iš šalies, bet subalansuoti tokią frakciją, rasti sutarimą tarp Vyriausybės, kuri iš esmės vykdė savarankišką politiką, ir frakcijos buvo nelengva. Jis tikrai daug padarė, reikia tai pripažinti.

Kai mes tapome opozicija, tada tie nuomonių skirtumai sugrįžo į darbotvarkę ir kompromisų jau nebuvo ieškoma. Buvo paimta labai aiški linija, kad yra partijos sprendimai, partijos linija ir tie, kas nepritaria, tiems yra „ne“. Tas krypties pakeitimas, tos darnos, kompromisų ir dialogo paieškų atsisakymas, ėjimas radikalia kryptimi ir padarė tą rezultatą.

– Kai Jūs sukūrėte naują frakciją, Rima Baškienė kalbėjo, kad „valstiečiams“ tapus opozicija susidarė įspūdis, kad kai kurie frakcijos kolegos tapo nereikalingi. Ar Jūs taip pat jautėtės nereikalingas?

– Tikrai pajaučiau, kad manęs nebereikia. Bet, turbūt, reikia suprasti, kas yra opozicija. Daugumai mūsų tai buvo naujas žingsnis, nes tie žmonės ketverius metus buvo stipriai įveiklinti, turėjo daug veiklos ir didžiulę atsakomybę. Dabar situacija yra kitokia ir reikia prie jos prisitaikyti.

Aš nesu kuo nors nepatenkintas. Manau, kad labai gerai, jog yra tie ketverių metų ciklai, nes po ketverių metų tokio darbo tikrai priklauso pabūti opozicijoje (juokiasi).

Opozicijoje režimas yra visai kitoks – sunku rasti nišą, labai sunku rašyti įstatymo projektus, žinant, kad jie, greičiausiai, keliaus į šiukšlių dėžę, nes dauguma dažniausiai atmeta ir kartais net pateikti projektų neleidžia. Mums anksčiau priekaištavo konservatoriai ir liberalai, kad pateikti neleisdavome, bet jie irgi tą patį daro. Surasti kompromisą, kad pateikimo stadijoje praleistų tavo projektą, yra sunku.

Žmonėms psichologiškai tikrai nelengva žinant, kad tavo darbo rezultatų tikrai nepasimatys, priešingai, nei yra valdantiesiems, kai priima sprendimą ir tai matyti. Natūralu, kad krūvis yra kitas ir žmonės, kurie buvo pripratę prie didesnio krūvio, dabar turi kitokį darbo režimą.

Gal kas galvoja, kad trūksta veiklos, bet jos galima susirasti, jei nori. Juolab kad ši valdančioji dauguma tiek visko daro, kad gali kasdien turėti veiklos vien aiškindamas ir kritikuodamas vieną ar kitą kvailystę, kurią jie vis išleidžia.

Kai žiūri į politikos oponentą kaip į priešą, ir dar dažnai kaip į asmeninį priešą, tai kalbėjimosi negali būti.

– Būtent valdantieji, Jums sukūrus naują frakciją, sakė, kad iš „valstiečių“ išėjo tie žmonės, su kuriais galima kalbėtis. Koks tas kalbėjimasis yra dabar? Ar jis galėjo vykti anksčiau, kai dar nebuvote palikę LVŽS frakcijos?

– Kai žiūri į politikos oponentą kaip į priešą, ir dar dažnai kaip į asmeninį priešą, tai kalbėjimosi negali būti. Konservatoriai patirtį turi milžinišką ir reikia pripažinti, kad būdami opozicijoje jie sugebėjo mus ir iš kantrybės išvesti, ir įsivelti į tokius buitinius, asmeninius konfliktus, kas tikrai politikoje nėra gerai. Mes tiesiog tam pasidavėme ir įsivėlėme.

Opozicijoje režimas yra visai kitoks – sunku rasti nišą, labai sunku rašyti įstatymo projektus, žinant, kad jie, greičiausiai, keliaus į šiukšlių dėžę.

Manau, kad nėra išmintinga sakyti, kad šioje kadencijoje mes jiems atsikeršysime, darysime tą patį. Vis tiek valstybė, žmonės ir jų interesai yra pirmoje vietoje, o peržengti tą ribą ir į politinį oponentą žiūrėti būtent kaip į oponentą, bet ne kaip į priešą, yra labai svarbu.

Tikrai sakau, kad Vyriausybė yra silpna, tai yra mano nuomonė. Klaidų yra pridaryta, nėra ambicingos politinės darbotvarkės, nors tai žadėjo valdantieji. Tai rodo ir Seimo sesijos, jos yra iš esmės tuščios.

Bet vis tiek kai kur bandai klausimais, kurie liečia valstybės stabilumą ir ateitį, žiūrėti valstybiškai ir nesakyti, kad jei vyksta riaušės prie Seimo, tai yra gerai, nes tada valdžiai blogai. Ne, tai nėra gerai. Tai, kas vyksta, tokie protestai su akmenimis gatvėse, valstybei daro milžinišką žalą visomis prasmėmis.

Požiūriai čia ir išsiskyrė. Taip, su mumis galima kalbėtis. [Iš LVŽS] išėjo labai stipri, intelektuali frakcijos dalis. Mes tikrai esame opozicija, net nesvarstome kitokių variantų. Turbūt daugiausia iš visų frakcijų pateikėme įstatymų projektų rudens sesijai. Aišku, kaip jie judės, yra kitas klausimas, nes visgi esame opozicija. Bet kalbėtis galime, jei iš mūsų reikės dialogo.

Bet kada didžiausia opozicinė partija sako, kad Lietuva primena Baltarusiją ar Rusiją, ir lygina Rusijos opozicijos protestus ir tai, kas vyko čia, kaip tapačius – tai yra nesuvokimas ir nesusipratimas.

Kol kas valdantiesiems to dialogo nereikia, jie, matyt, balsų turi pakankamai. Tiesiog mes diskutuojame, kalbamės kaip su politiniais oponentais, bet ne kaip su priešais. Ta dalis frakcijos („valstiečių“ – LRT.lt), kuri liko, žiūri grynai per asmeninę prizmę. Matyt, yra daug nuoskaudų, nors aš, turbūt, galėčiau turėti daugiausia asmeninių nuoskaudų, ypač dėl kai kurių konservatorių „veiklos“ praėjusioje kadencijoje.

To negalima nepamiršti, bet nereikia užsiimti kerštu ar gyventi neapykanta.

– Jūs minėjote vykusias riaušes ir tą akmenų mėtymą. Kaip manote, ar tai buvo iš tikro išprovokuota dabartinės valdžios veiksmų, ar kas nors iš šono prisidėjo, kad tos riaušės kiltų?

– Tikrai ne, bent jau aš tokių faktų neturiu, kad būtų kas nors labai aiškiai darę intervenciją į mūsų vidaus politiką iš užsienio. Taip, pasinaudoti tokia situacija galima. Ir naudojosi. Tuo naudojosi propaganda, naudojosi troliai, parodė tuos vaizdus, palygino. Kai lygina Baltarusijos ar Rusijos, Kremliaus režimo žiniasklaida mus su kuo nors – tai nesuprantami dalykai.

Bet kada didžiausia opozicinė partija sako, kad Lietuva primena Baltarusiją ar Rusiją, ir lygina Rusijos opozicijos protestus ir tai, kas vyko čia, kaip tapačius – tai yra nesuvokimas ir nesusipratimas.

Taip, tuo pasinaudota, bet tokias reakcijas sukėlė, žinoma, valdžios veiksmai. Tai yra nulemta to, kokiame režime mes gyvename pusantrų metų. Matyti ir iš laiškų, kuriuos gauna Seimo nariai, kad žmonėms yra sunku, matyt, yra ir sveikatos, ir psichinės sveikatos problemų.

Tai išprovokavo valdžia ir nepamatuoti jos sprendimai, o dažniausiai net ne sprendimai, o ketinimai padaryti sprendimą. Jie paskelbia apie sprendimą jo neišdiskutavę, pamato žmonių reakcijas, atsitraukia ir dar atsitraukę paskutinę naktį viską pakeičia.

Toks nestabilumas, chaosas tikrai kelia aistrų, žmonės yra pervargę nuo karantino, pandemijos, nuo baimės ir nežinomybės, atsiranda sąmokslo teorijų kurstytojų. Mes nesame išimtis. Kriziniais laikais visur taip buvo, kai buvo neigiamas mokslas, akivaizdūs faktai, jie buvo visaip interpretuojami, buvo tikima įvairiomis kvailystėmis. Valdžia iš esmės tą procesą paleido, jo nebekontroliuoja.

Toks nestabilumas, chaosas tikrai kelia aistrų, žmonės yra pervargę nuo karantino, pandemijos, nuo baimės ir nežinomybės, atsiranda sąmokslo teorijų kurstytojų.

– Jūsų Vyriausybė pirmoji susidūrė su koronaviruso pandemija, pirmiesiems teko priimti sprendimą ir paskelbti karantiną. Ar paskambino Jums premjerė Ingrida Šimonytė paklausti patarimų? Kalbėjotės su ja?

– Pokalbiai vyksta. Tikrai galiu pasakyti, kad ministrė pirmininkė, pradėjusi eiti šias pareigas, pamatė, kas tai yra per pareigos. Ką mes bekalbėtume, tai yra pačios sudėtingiausios ir atsakingiausios pareigos valstybėje. Ji tikrai, matyt, pradėjo kitaip vertinti, kaip jautėsi ankstesni premjerai – ir aš, ir kiti.

Tas dialogas vyksta, tikrai galime pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad mes galime pasikalbėti, tikrai neturime jokių asmeniškumų, galime padiskutuoti, likti prie savo nuomonių, galime kritikuoti vienas kitą ir viešai, ir neviešai. Bet tikrai matau, kad premjerė išlaiko pakankamai aukštą dialogo lygmenį ir tai pozityviai nuteikia.

Yra tas supratimas ir suvokimas, kokios yra atsakomybės Vyriausybėje ir kokius mums reikėjo sprendimus priimti, kai jie buvo priimami pirmą kartą, o tuomet viskas buvo nesuprantama, nebuvo jokios praktikos ar pavyzdžių.

Bet tada tuometė opozicija elgėsi negailestingai mūsų atžvilgiu. Iš pradžių buvo tyla išsigandus ir nežinant, ką daryti, o paskui pradėjo pagalius kaišioti, kur nereikėtų, ir kvestionuoti sprendimus dėl pirkimų, kainų pokyčių.

Dabar patys užlipo ant to paties grėblio. Mus kalė prie sienos, kai pirkome priemones, kai jų nebuvo, kai buvo deficitas, jų kainos keitėsi per dieną tris ar keturis kartus – ryte būdavo viena, dieną antra, vakare jau trečia kaina, o jeigu nepriimdavome sprendimo, tai tos prekės ir nelikdavo. Dabar patys perka konteinerius šešis kartus brangiau nei rinkos kaina, statys tvorą ir jau sako „žiūrėkit, metalas pabrango, rinkoje nėra“, irgi bus kelis kartus brangiau.

Dabar patys užlipo ant to paties grėblio.

Kai mes priiminėjome sprendimus, jie klausė, kodėl tik Vyriausybė juos priima, kad reikia, galbūt, į Seimą perkelti. Bet tada reikėjo greitų sprendimų. Dabar yra pakankamai aišku, su kuo turime reikalą, praėjo laiko. Manau, kad Vyriausybei reikia turėti stipresnį Seimo palaikymą ar net ir parlamentinę kontrolę, kalbant apie krizės valdymą.

– Grįžtant prie „valstiečių“ frakcijos, neretai ir viešai, ir politiniuose užkulisiuose kalbama, kad Agnė Širinskienė yra pilkasis kardinolas partijoje, frakcijoje. Kokie Jūsų santykiai su ponia Širinskiene? Ar iš tikro ji turi tiek įtakos „valstiečių“ gretose?

– Taip. Manau, kad kalbėkime realiai apie partijos, frakcijos ir šešėlinės Vyriausybės faktinį vadovą, tai yra Agnė Širinskienė. Tai yra išsilavinęs, protingas, labai darbštus žmogus. Tai yra faktas. O kaip savo darbštumą panaudoja, visi frakcijos nariai pajautė savo kailiu.

– Ką turite omenyje sakydamas „pajautė“?

– Kiekvienam, matyt, buvo individualiai kas nors skirta. Taip, tai yra, matyt, svarbiausias šiandien žmogus, kalbant apie „valstiečių“ partiją.

– Po to, kai Jūs paskelbėte apie naujos frakcijos sukūrimą, R. Karbauskis pradėjo viešai skaičiuoti, kiek pinigų partija skyrė Jūsų prezidento rinkimų kampanijai. Kalbant apie prezidento rinkimus, ar Jūs tikrai norėjote būti prezidentu, ar tai buvo labiau duoklė partijai, kuri iškėlė Jus kandidatu?

– Man gaila, kad Ramūnas pradėjo kalbėti apie pinigus. Aišku, jis yra pirmiau verslininkas, o tik paskui, galbūt, politikas. Todėl viską skaičiuoja labai merkantiliai ir žiūri iš finansinės pusės, bet tai nėra jo pinigai. Visi žmonės turėtų žinoti, kad tai yra valstybės dotacija, priklausanti nuo rinkimų sėkmės.

Jeigu pažiūrėtumėte į diagramą, kaip „valstiečiai“ gavo dotaciją iki 2016 metų, tai dabar gauna kelis kartus daugiau, nei gaudavo tada. Prie tos partijos dotacijos, gaunamos iš valstybės, iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, prisidėjo kiekvienas, dalyvavęs rinkimuose. Ypač 2016 metais. Tiek aš, tiek kolegos, mes visi ir sunešėme tą dotaciją į partijos iždą.

O paskui rinkimuose gi mes ne patys kėlėmės. Kėlė partija. Kalbant apie prezidento rinkimus – lygiai taip pat. Tuomet suvažiavime partija rinkosi tarp dviejų kandidatų – tarp manęs ir Viktoro Pranckiečio. Taip, tada didžiausia valdančioji partija turėjo turėti savo kandidatą. Turbūt niekas nebūtų supratęs, jei LVŽS nebūtų turėjusi kandidato.

Ta rinkimų kampanija, kaip ir numato įstatymai, buvo finansuojama iš dotacijos. Buvo Ramūno sprendimas, kad jokių aukų kampanijai nereikia rinkti, kad neturėtume prasidėti su tuo. Iš tikro, būnant Vyriausybėje, būnant valdančiaisiais, tas aukų rinkimas yra rizikingas. Nežinai, kas ir ką gali pasiūlyti, iš ko gali paimti, nes kiekvieną kartą bus vertinama, kad gal aukotojas siekė kokios nors politinės naudos. Tai buvo jų sprendimas, kad tik iš valstybės dotacijos ir savo lėšomis reikia [finansuoti kampaniją].

Pirmiausia – tikrai negaliu sakyti, kad aš to nenorėjau. Tai būtų netiesa, nes jei tu apsisprendi dalyvauti, vadinasi, sieki rezultato.

– Bet ar Jūs ramia širdimi ėjote į rinkimus? O gal ėjote žinodamas, kad nelaimėsite, bet to reikia partijai?

– Buvo keli aspektai. Pirmiausia – tikrai negaliu sakyti, kad aš to nenorėjau. Tai būtų netiesa, nes jei tu apsisprendi dalyvauti, vadinasi, sieki rezultato. Siekiamas rezultatas ir tikslas buvo laimėti.

Man gaila, kad Ramūnas pradėjo kalbėti apie pinigus. Aišku, jis yra pirmiau verslininkas, o tik paskui, galbūt, politikas.

Antras dalykas, tikrai niekas nebūtų supratęs, jei didžiausia partija nebūtų kėlusi savo kandidato. Buvo priimti bendri sprendimai ir tikslas buvo orientuotas į pergalę. Tačiau visi suprantame, kad iš premjero pozicijos laimėti prezidento rinkimus Lietuvoje būtų stebuklas. Gal kada nors jis ir įvyks.

– Kokią Jūs matote savo politinę ateitį – liksite nacionalinėje politikoje, o gal svarstote, tarkime, kurti visuomeninį komitetą ir dalyvauti savivaldos rinkimuose? Gal dar turite ambicijų dalyvauti ir kituose prezidento rinkimuose?

– Prezidento rinkimus jau išbandžiau. Jei būčiau nebandęs, galbūt būtų interpretacijų ir kalbų „kas būtų, jeigu būtų“. Pabandžiau, pamačiau, rinkėjai pasirinko – aš likau trečias. Tuo, turbūt, viskas ir pasakyta. Kartoti to paties nėra jokios prasmės ir reikalo. Šalis išsirinko prezidentą, dabar mato ir turi rezultatus, gali vertinti. Tai yra rinkimų rezultatas, tai yra demokratija. Tikrai nematau jokios perspektyvos kartoti to paties, kas buvo padaryta.

O dėl politinės ateities – kol kas yra trejų metų perspektyva, nes rinkimai į Seimą bus 2024 metais. Dabar suburta frakcija, mes neturime jokios partijos. Frakcijos nariai į Seimą pateko skirtingai, susibūrė dėl trumpalaikės opozicinės darbotvarkės iki 2024 metų, o toliau viskas priklausys nuo to, kokios bus reakcijos.

Kai kurie politikai net ir „motyvuoja“ daryti ką nors daugiau su savo tokia neadekvačia reakcija į tuos veiksmus, kuriuos mes atlikome. Bet ar bus, ar ne – tai priklausys jau ne nuo mūsų.

Jei Lietuvoje bus kokios nors politinės jėgos poreikis, tai bus vienas kelias. Poreikis turi būti ne Vilniuje, nes iš čia, iš viršaus, sukūrus kokį nors politinį judėjimą ar partiją, tai gali būti dirbtina. Jeigu poreikio nebus, tai 2024 metais kiekvienas iš frakcijos narių turės priimti sprendimą, ką darys toliau.

– Šiuo metu valstybėje yra paskelbtos dvi ekstremalios situacijos – dėl pandemijos ir dėl migrantų krizės. Gausu ir nerimo, pykčio, susiskaldymo. Kokius galėtumėte duoti, tarkime, tris patarimus dabartiniam ministrų kabinetui, ko reikėtų imtis? Arba galbūt galėtumėte įvardyti, ką būtumėte daręs Jūs?

– Negaliu pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Tai yra hipotetiniai klausimai. Bet mes būtume orientavęsi į pagrindinį dalyką – vakcinavimo sėkmę. Kai mes tą krizę valdėme, oponentai ir žmones įaudrino, ir mus kaltino, sakė „buvo rinkimai, todėl Vyriausybė nesiėmė ryžtingų sprendimų, dėl to skaičiai kilo“.

Kai kurie politikai net ir „motyvuoja“ daryti ką nors daugiau su savo tokia neadekvačia reakcija į tuos veiksmus, kuriuos mes atlikome.

Bet dabar rinkimų juk nėra, o skaičiai šiandien yra gerokai didesni, nei buvo pernai tuo pačiu laikotarpiu. Mes tuomet neturėjome nė vienos vakcinos dozės, persirgusių žmonių skaičius buvo mažas. Vadinasi, pandemiją valdyti, švelniai tariant, sekasi sunkiai.

O sunkumas yra dėl to, kad tikrai buvo padaryta nedovanotinų klaidų dėl vakcinavimo. Kai mes priėmėme tą sunkų sprendimą (dėl vakcinų pirkimo – LRT.lt), visi bėgo į krūmus, Vyriausybė liko viena. O tada reikėjo pirkti vakcinas, kai jų dar nebuvo. Buvo skirta apie 120 mln. eurų suma vakcinoms, kurių nėra, iš 7 gamintojų pirkti. Pirkome prekę, kurios nebuvo, reikėjo prisiimti riziką, o tos prekės galėjo ir nebūti arba, jei atsiras, turėsi visą kiekį nupirkti, nesvarbu, reikės ar nereikės.

Mes orientavomės į tai ir būtume sprendę, kad skiepijimasis būtų savanoriškas. Tai būtų padėję pasiekti tą tikslą, kurio reikėjo, tai yra apie 70 proc. (skiepytų gyventojų – LRT.lt). Pažiūrėkime, dėl ko nuo pat pradžių pradėjo strigti skiepijimas. Pažiūrėkime į kitas Europos valstybes ir į tą patį Izraelį – pirmas pasiskiepijo premjeras ar prezidentas.

Taip jie parodė žmonėms, kad nors vakcina yra nauja, sukurta ekstremaliomis sąlygomis, bet nebuvo praleistas nė vienas etapas ir jie ja pasitiki. Jeigu aukščiausias šalies vadovas parodytų, kad pasitiki vakcina, tai turbūt tiems, kurie abejoja skiepais, tai būtų geras pavyzdys, nes niekas jiems (šalių vadovams – LRT.lt) neleistų rizikuoti, tai yra saugomi žmonės.

To pas mus nebuvo. Galbūt buvo išsigąsta, nueita populizmo keliu, sakant „mes lauksime savo eilės“. Tada žmogus, kuris abejoja, sako „žiūrėkite, jei valdžia nenori, tai gal toje vakcinoje yra kas nors negerai“. Paskui buvo sukurtas tas vadinamasis deficitas. Galvojo, kad yra deficitas, tai kai atsiras vakcinų, visi puls ir skiepysis. Net baudžiamąsias bylas kėlė tiems, kurie norėjo anksčiau pasiskiepyti.

Nebuvo teigiamos vakcinacijos kampanijos, nukreiptos į tikslines grupes, pasitelkiant žinomus žmones nuo bažnyčios hierarchų iki popkultūros, meno atstovų ir t. t. Tada beliko botagas.

Vakcinavimo kampanija, iš esmės, liko nepadaryta. Deficitas pasibaigė, žmonėms kilo visokių abejonių. Tuomet prasidėjo tokios kvailos kampanijos, kaip „Ar tu pažįsti Oną? Aš irgi pažinojau 105, kurios numirė nuo COVID-19“.

Nebuvo teigiamos vakcinacijos kampanijos, nukreiptos į tikslines grupes, pasitelkiant žinomus žmones nuo bažnyčios hierarchų iki popkultūros, meno atstovų ir t. t. Tada beliko botagas. O botagas turi tokią savybę, kad net jei žmonės ir norėjo, jei jiems yra brukama per prievartą, jie tam priešinasi. Vakcinacijos kampanija buvo sužlugusi beviltiškai, dėl to turime tokį rezultatą.

Pažiūrėkime į kitas Europos valstybes ir į tą patį Izraelį – pirmas pasiskiepijo premjeras ar prezidentas.

Dėl migrantų krizės – vėlgi žiūrėkime į priežastis. Lietuva tapo Baltarusijos opozicijos palaikymo avangardu. Tikrai nekvestionuojame pasirinkimo, kad reikia juos remti, reikia nepripažinti prezidento rinkimų rezultatų. Bet reikėjo įvertinti tas rizikas, kad tai yra artimiausias mūsų kaimynas, turintis, švelniai pasakius, neprognozuojamą valdžią, kuri, įspausta į kampą, gali atlikti bet kokius veiksmus.

Jeigu tu apsisprendi, kad darysi tokius veiksmus, tapsi smaigaliu, čia yra opozicijos biuras, pagrindinis centras, tai tu turi suvokti, apsiskaičiuoti, ar atlaikysi smūgį, kurį gali gauti. Nebuvo pasiruošta. Galbūt galvojo, kad blefuoja, galbūt galvojo, kad gąsdina. Bet ta neteisėtos migracijos korta buvo minima ne vieną kartą, buvo pasakymas, kad „paleisime“, ir paleido.

Valstybė buvo nepasiruošusi. Reikėjo apsiskaičiuoti, ar mes galėsime suvaldyti tuos srautus, ar galėsime apginti sieną. Aišku, tai buvo pradėta daryti pavėluotai, kai jau 4 tūkst. tų žmonių pateko. Bet gerai, kad nors paskui įsiklausė į realius pasieniečių profesionalų veiksmus, jie parodė, ką reikia daryti, ir tada atgaline data politiškai tai įformino. Nors tiek gerai.

Bet matome, kas darosi toliau. Kaip buvo su komunikacija? Kas tik prieš, kas abejoja – antivalstybinis elementas. Taip, migracijos krizę sukėlė kitos valstybės, pirmiausia – Baltarusija, bet tiems žmonėms, kurie Lietuvoje natūraliai bijo migrantų, pradėta klijuoti etiketes, kad tai yra antivalstybiniai elementai, tarnaujantys Baltarusijai, pradėta į jų teistumus žiūrėti neteisėtai, sakyti, kad jie nusikaltėliai... Koks supratimas yra? Blaškymasis, blaškymasis ir blaškymasis.

Iš tų ribotų resursų mes uždarėme sieną su Rusija, nes tai buvo pirma grėsmė, ir modernizavome sieną su Baltarusija, beveik 40 proc. jos buvo modernizuota.

Kiekvieną krizę valdant reikia priimti sprendimų, kurie tau yra politiškai nenaudingi, atsilieps rinkimuose, bet valstybei yra reikalingi.

– Minėjote, kad kaimynas nenuspėjamas, siena neapsaugota. Ar buvo Jūsų Vyriausybės darbo metu kalbama, kad reikia statyti tvorą, stiprinti pasienio apsaugą?

– Tai buvo daroma. Nepamirškime, kad iki pandemijos krizės valstybė laikėsi griežtos fiskalinės politikos. Mes negalėjome skolintis, turėjome vykdyti savo socialinius įsipareigojimus. Pandemija panaikino skolinimosi limitą ir dabar tų pinigų metama daug, bet juos visus reikės grąžinti.

Iš tų ribotų resursų mes uždarėme sieną su Rusija, nes tai buvo pirma grėsmė, ir modernizavome sieną su Baltarusija, beveik 40 proc. jos buvo modernizuota. Bet modernizuota laikantis principų, kad dvi civilizuotos valstybės pripažįsta tarptautinę teisę. Tas modernizavimas, kaip matote, nieko nepadeda – yra kameros, yra jutikliai, yra davikliai, yra visa infrastruktūra, matai, kad kažkas peržengia sieną.

Kiekvieną krizę valdant reikia priimti sprendimų, kurie tau yra politiškai nenaudingi, atsilieps rinkimuose, bet valstybei yra reikalingi.

Deja, jei tu nepripažįsti readmisijos, tai tau sienos modernizavimas nepadės. Statyti iš karto šešių metrų tvorą tikrai nebuvo jokios prasmės, nes santykis su Baltarusija buvo civilizuotas, aišku, turint tam tikrų skirtumų. Tačiau readmisiją pripažino, migrantus, kurie pažeisdavo sieną, grąžindavome atgal. Jokių problemų nebuvo, siena buvo modernizuojama.

Dabar sako „oi, kaip čia siena yra tokia?“. Tokia todėl, kad kita valstybė nusprendė nepripažinti, kad yra siena, nepripažinti readmisijos ir dalyvauti siunčiant migrantus. Tai čia gali padėti kitos priemonės, tai fizinis barjeras, žmonių reikalingas kiekis pasienyje, grąžinimas atgal ir, aišku, jei turi kitokį kontaktą su kaimynine valstybe, o šiandien kontakto jokio nėra. Net diplomatinėse atstovybėse po vieną žmogų telikę.

Tai natūralu, kad tokios pasekmės turėjo būti. Negali sakyti, kad jas nulėmė Lietuva, bet naujoji Vyriausybė prisidėjo prie to, kad tokia reakcija būtų.

– Jūs ne kartą aštriai kritikavote vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę, bet jei mes pažiūrėtume į Jūsų Vyriausybę, ypač paskutinius jos metus, tai vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė irgi sulaukė nemažai kritikos, tarkime, kai kilo „Ekologistikos“ gaisras. Galima palyginti šias ministres? Ar tikrai R. Tamašunienė buvo geresnė ministrė?

– Kas nors sakys, kad aš suinteresuotas, bet galiu palyginti. Gaisras kilo praėjus gal mėnesiui nuo Vyriausybės performavimo. Ministrė tikrai važiavo, klausėsi ir priėmė sprendimus. Na, buvo Alytaus meras, jis feisbuke visą laiką kvestionavo sprendimus ir pats destabilizavo tą situaciją, darė politinį šou. Bet ta krizė buvo suvaldyta.

Tikrai tada buvo opozicijos garsus šaukimas, kad Lietuva dega. Aišku, buvo ir trūkumų, negali sakyti, kad viskas gerai buvo, bet ministrė buvo pradirbusi mėnesį laiko.

Tikrai, kalbant apie jos kadenciją, tai yra viena iš stipriausių vidaus reikalų ministrų, kuriuos man teko matyti. Ji puikiai išmanė savivaldą, taip pat Europos Sąjungos mechanizmus, susijusius su savivalda ir jos finansavimu, Europos lėšų panaudojimu. Ji labai greitai įsikirto ir į statutinę tarnybą.

Aišku, statutiniai pareigūnai negali politikuoti, bet jie turbūt geriausiai įvertintų, kokia buvo ministrė. Ji tikrai buvo stipri, viena iš stipriausių ministrų.

Galėčiau pajuokauti – antra per visą istoriją (juokiasi).

– Būtent kai Jūs pats buvote ministru, Jus kritikavo tuometė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, sakydama, kad neturite kompetencijos migrantų klausimais, taip pat pamename situaciją su Igoriu Molotkovu. Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė Jus kritikavo. Tai vidaus reikalų ministro pozicija yra tokia nedėkinga?

– Taip, ši ministerija yra tikrai sunki, nedėkinga. Dėl to, jei žiūrėtume į 30 metų istoriją, labai retai kada pagrindiniai koalicijos partneriai imdavo šitą ministeriją. Visą laiką buvo bėda su ja, bet tai natūralu – labai daug sričių. Reikia daug kompetencijų.

Bet kai pasižiūri į dabartinę ministrę, jai iš tikro yra per sunku. Matyti – skaito iš lapelio, paimtos šešios budinčios frazės kartojamos visais įmanomais atvejais, nepriima sprendimų, blaškosi, neturi autoriteto sistemoje. Akivaizdu, kad sprendimai turės būti priimti. Nieko asmeniško prieš kolegę Bilotaitę neturiu, tiesiog yra pozicijų, kurios yra per sunkios.

Taip, ši ministerija yra tikrai sunki, nedėkinga. Dėl to, jei žiūrėtume į 30 metų istoriją, labai retai kada pagrindiniai koalicijos partneriai imdavo šitą ministeriją.

Būti Seimo nariu opozicijoje ir rašinėti skundus visiems ir prieš visus yra viena, bet kai reikia pačiam dirbti realų darbą, yra visai kitaip. Yra bandymas ir komandą sustiprinti didinant viceministrų skaičių, taip pat ir viešąją erdvę, pasitelkus D. Grybauskaitės patarėją, sustiprinti. Bet jokių pokyčių nebus. Šita ministerija yra tokia, reikia tą suprasti.

Migracijos krizė, kuri buvo tada ir kuri yra dabar, yra nepalyginami dalykai. Tuomet buvo labai aiškus naratyvas, ypač iš Darbo partijos, kuriai atstovavo L. Graužinienė. Jų rinkimų kampanija rėmėsi pabėgėlių klausimu, pamenate, kaip jie gąsdino savo reklamomis. Ir buvo šnipštas, jie nė 5 proc. negavo.

Tai buvo kita situacija. Tai buvo žmonės, kurie bėgo nuo karo, jie nedalyvavo savanoriškoje schemoje, kai viską parduodi, nusiperki bilietus ir supranti, kad dalyvauji neteisėtoje schemoje, patekęs į Lietuvą. Tuo metu (kai S. Skvernelis vadovavo VRM – LRT.lt) mes kalbėjo apie 50, vėliau apie 100, iki 250 žmonių perkėlimo į Lietuvą, o kokios aistros virė. Tada tiesiog buvo tokia politika, tai tokia buvo ir kritika.

Migracijos krizė, kuri buvo tada ir kuri yra dabar, yra nepalyginami dalykai.

Nepamirškime, kad ir tuomet jau buvo tam tikra politinė konkurencija ir kai kurie buvo nepatenkinti perspektyva, kur tas vidaus reikalų ministras rinkimuose pasuks. Dirbti šitoje ministerijoje tikrai yra labai sunku, tai yra faktas.

– Sukūrus naują frakciją pasigirdo svarstymų, kad galbūt Jūs pats norėtumėte grįžti į Vidaus reikalų ministeriją. Kalbant hipotetiškai, jei premjerė pasakytų „Sauliau, reikia pagalbos“, svarstytumėte tai?

– Tai tikrai yra tik gandai ir žinome arba bent nujaučiame, iš kurios pusės jie paleisti. Bandoma tam tikras savo nuoskaudas kompensuoti, sakant, kad mūsų frakcija padės valdančiajai daugumai. Mes tikrai esame opozicijoje, esame pakankamai kritiška, bet konstruktyvi opozicija.

Teikiame siūlymus, tikiuosi, kad valdantieji išgirs vieną kitą siūlymą, sprendimus priims. Taip, jei premjerė pasakytų, kad reikia pagalbos, aš tikrai padėčiau kuo galėčiau, savo patarimais, įžvalgomis ar nuomone, bet sprendimus turi priimti jie.

Kalbėti apie mano dalyvavimą Vyriausybės kabinete – ar I. Šimonytės, ar bet kuriame kitame – yra nerealu, to niekada nebus.

– Jūs nebematote savęs nei siekiant būti premjeru, nei ministru?

– Gyvenimas visko iškrečia, visokių pokštų. Aš ir 2016 metais nemačiau savęs premjeru, bet teko pamatyti. Kalbant apie ministrus, matyt, nebėra prasmės, būtinumo. Matyt, ir praktikos nėra, kad ministras pirmininkas, kad ir buvęs, ir vėl dalyvautų kurioje nors Vyriausybėje, eitų ministro pareigas. Matyt, kad ne.

– Pastaruoju metu taip pat keliami ir Partnerystės įstatymo priėmimo bei Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimai. Ar Jūsų pozicija šiais klausimais buvo nuosekli, nepalaikote šių klausimų?

– Kalbant apie Stambulo konvenciją, tai, matyt, daugelis iš mūsų esame pasimokę, kas būna, kai neperskaitai iki galo ar perskaitai tik pagrindines nuostatas. Pačios Stambulo konvencijos tikslas yra labai aiškus ir geras – smurto artimoje aplinkoje mažinimas, apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje.

Gyvenimas visko iškrečia, visokių pokštų. Aš ir 2016 metais nemačiau savęs premjeru, bet teko pamatyti.

Bet dabar mūsų įstatymų padėtis gerokai pasikeitusi, beveik viskas yra sureguliuota. Ko dar trūksta, taip pat ir valdantieji teikia, pavyzdžiui, tą papildomą vadinamojo „smurtautojo orderio“ pataisą. Nacionalinė teisė yra puikiai sureguliuota.

Galbūt Stambulo konvencija yra skirta toms šalims, kurios nėra ES valstybės, kurios neturi teisinės sistemos, kurios neturi kovos su smurtu tradicijos, kurią mes irgi tik pradėjome formuoti prieš 10–15 metų. Manau, kad to tikrai pakanka. Prisiminkime, kokį mes pokytį padarėme šitu klausimu. Anksčiau tai buvo normalus dalykas, vyksta buitinis konfliktas ir viskas.

Man būnant generaliniu komisaru, inicijavome pirmą apsaugos nuo smurto aplinkoje įstatymą, teko jį įgyvendinti. Jeigu dabar dar kai ko trūksta, sutarimą rasime.

O tas, kas kelia dabar aistras dėl lytinės tapatybės ar galimų lyčių apibrėžimo, tai manau, kad reikia šitą klausimą atidėti kol kas į šalį ir nekelti aistrų, kurios šiandien paaštrintos visuomenėje. Juolab kad nepriversi kiekvieno perskaityti Stambulo konvenciją. Ir tie politikai, kurie girdimi ir vienoje, ir kitoje pusėje, dažniausiai tos konvencijos yra neskaitę. Reikia pažiūrėti, paskaityti, nes matome, kad ir vertimo klaidų yra. Bet manau, kad tai šiandien nėra ypač svarbus klausimas, kadangi nacionalinė teisė reguliuoja.

Kalbant apie partnerystę, nuosekliai laikausi pozicijos, kad turime matyti, jog tokių žmonių yra, negalima jų ignoruoti ir sakyti, kad jei nematau, tai nėra ir problemos. Problema yra. Bet tas santykis, kuris reguliuoja, ar Partnerystės įstatymas, kuris jau 20 metų turėtų būti pagal Civilinį kodeksą, negali būti alternatyva ar lygiagrečiu šeimos instituto apibrėžimui.

Kalbant apie partnerystę, nuosekliai laikausi pozicijos, kad turime matyti, jog tokių žmonių yra, negalima jų ignoruoti ir sakyti, kad jei nematau, tai nėra ir problemos.

Tai, ką pateikė valdantieji, visiškai nederinę ir negalvodami apie pasekmes, buvo įstatyminis alternatyvios šeimos įteisinimas su visomis iš to einančiomis pasekmėmis. Toks įstatymas palaikymo tikrai neturės. Kalbant apie mūsų frakciją, galiu pasakyti, kad jei bus bandymas tokį įstatymą pakartoti, jis nesulauks palaikymo nė iš vieno žmogaus.

– Bet kai kurie Jūsų frakcijos kolegos, dar būdami LVŽS gretose, pateikimo stadijoje palaikė valdančiųjų projektą.

– Taip, bet palaikė su labai aiškiais argumentais, kurie turi pagrindo būti išklausyti. Tas pats Tomas Tomilinas nepasisakė už įstatymo priėmimą, jis tiesiog pasakė, kad jei po pateikimo bus pritarta, reikia diskusiją perkelti į Seimą. Turbūt iš tikro šiame pastate turėtų vykti pagrindinės diskusijos.

Bet kada tu neperkeli diskusijų į Seimą, tai diskusijos vyksta gatvėse, dažnai dar ir su akmeniu rankoje. Tokiu atveju, aišku, valdantieji padarė patį blogiausią dalyką, net nesiderinę pabandė buldozeriu pereiti. Nepavyko. Jie sukėlė daug aistrų. Mes pasakėme aiškiai, kad toks įstatymas neturi jokių šansų ir jei jie bandys antrą kartą, rezultatas bus toks pats.

Kita vertus, yra kitas kraštutinumas, kurį bando padaryti net ir pasityčiodami, siūlydami įteisinti partnerystę tarp kelių ar keliolikos asmenų, padaryti vos ne tokį santykį, kaip uždarojoje akcinėje bendrovėje. Tai irgi nenormalus sprendimas. Reikia surasti trečią kelią, bet tai yra valdančiųjų darbotvarkės klausimas, mes neprisidėsime prie to, kad jis būtų keliamas. Jei jie vėl ateis su neparuoštu įstatymu, palaikymo iš mūsų pusės neturės.

– Lietuvos šeimų sąjūdis kol kas save pateikia kaip nepolitinę, visuomeninę organizaciją. Kaip manote, ar jie turi perspektyvų tapti politine partija arba jungtis prie kitų, jau esamų partijų?

– Artimiausia ateitis parodys. Aš manau, kad kai kurios politinės partijos bando tą rinkėją pritraukti – ta pati LVŽS, Darbo partija. Jos labai aiškiai angažuojasi į tokio tipo rinkėją. Pats Šeimų sąjūdis, matyt, buvo inspiruotas to, kad buvo daugybė baimių, ypač su tais kontroversiškais įstatymais, buvo nesuvokimas, nesupratimas. Tomis baimėmis pasinaudota.

Dabar yra visuomeninis judėjimas. Koks jo skaitlingumas, sunku pasakyti, matyt, geriausiai parodytų rinkimai, jeigu tai taptų politine partija. Demokratinėje šalyje kiekviena žmonių grupė turi teisę kelti savo interesus ir jie jungiasi į politinį judėjimą, iškelia savo atstovus rinkimuose. Tada ir matai, koks yra palaikymas.

Nors susirenka 10 tūkst. ar 2 tūkst. žmonių, tai nėra visa Lietuva. Tai dalis rinkėjų, atstovaujamų tų žmonių. Tikrai dauguma žmonių, ateinančių į tuos mitingus, yra išsilavinę mūsų piliečiai, jie turi tam tikrų baimių, kurias dažnai pakursto patys kitos pusės atstovai.

Pažiūrėkime, kokie buvo LGBT eitynių Kaune reikalavimai. Tikrai sunkiai suprantami reikalavimai leisti įteisinti santuoką, leisti įsivaikinti, mokyklose dėstyti LGBT bendruomenės istoriją. Tokie radikalūs siūlymai mobilizuoja priešininkus, užgauna tuos, kurie nesupranta, kodėl tokios specifinės bendruomenės istorija ir kultūra turėtų būti dėstoma mokyklose visiems vaikams.

Dabar yra visuomeninis judėjimas. Koks jo skaitlingumas, sunku pasakyti, matyt, geriausiai parodytų rinkimai, jeigu tai taptų politine partija.

Manau, kad ar bus politinė partija, ar ne, yra pačių žmonių apsisprendimas. Jie šiandien deklaruoja, kad ne, bet jie kelia daugumą klausimų, kurie yra grynai politinės darbotvarkės klausimai. Tai yra nuo Seimo paleidimo iki Vyriausybės atstatydinimo. Tokių klausimų kėlimas yra politinės organizacijos požymis. Bet tai jų pasirinkimas.

Mes matėme Lietuvos istorijoje pavyzdžių, kada tokie protestų, sąmokslo teorijų pakurstyti judėjimai net ir į Seimą patenka – „Drąsos kelias“ 5 proc. peržengė kažkada.

– Po rugpjūčio 10-osios mitingo ir kilusių riaušių buvo visokių svarstymų dėl to, ar tinkamai į situaciją reagavo policijos pareigūnai, ar su kai kuriais veiksmais nebuvo per daug užtempta. Turint omeny Jūsų patirtį policijos sistemoje ir tai, kad 2009 metų riaušių metu buvote generalinio komisaro pavaduotojas, kaip manote, ar teisingi ir tinkami buvo policijos veiksmai?

– Dabar galėtume lyginti du mitingus – rugpjūčio 10-osios ir rugsėjo 10-osios. Tai yra pasiruošimo klausimas. Bet vėlgi, pasiruošimui įtaką daro informacija, kurią teikia kitos tarnybos policijai. Policija politinių procesų kontrolės šalyje nevykdo. Jeigu jai kitos specialiosios įstaigos, teikdamos informaciją, pasako, kad yra grėsmė, tai jie tą grėsmę ir vertina.

Galiu daryti prielaidą, kad tokių grėsmių nebuvo įžvelgta (rugpjūčio 10 dieną – LRT.lt), dėl to tas pajėgumų skaičius, kuris buvo, tikrai nebuvo pakankamas. Kokią taktiką pasirenka policija, yra jų sprendimas – ar iš karto intervenciją daryti, ar laukti ir trypčioti. Jie gana ilgai laukė, bet tai irgi turi savo pliusų ir minusų – lieka mažiau žmonių, mažiau gali nukentėti civiliai protestuotojai, bet tokiu atveju nukenčia pareigūnai, taip ir buvo. Beje, gana didelis pareigūnų skaičius nukentėjo.

Priemonių, technikos, įrangos, profesionalumo yra. <...> Ar galėjo užkirsti kelią šiems veiksmams, čia jau kitas klausimas yra.

– O būna, kad pagalvotumėte „kam aš ėjau į tą politiką, reikėjo likti policijos sistemoje“?

– Negali žiūrėti atgal ir vertinti, kas būtų, iš šios dienos pozicijų. Tiesiog taip susiklostė. Tikrai aš į politiką neplanavau, neketinau eiti, bet kai po ministro Dailiaus Barakausko atsistatydinimo susiklostė tokia krizinė situacija vidaus reikalų sistemoje, tuometis premjeras Algirdas Butkevičius ir prezidentė rado argumentų.

Tai yra precedento, turbūt, nelabai turintis atvejis, kai statutinis pareigūnas, policijos vadovas, buvo paskirtas žaibiškai ministru.

Policija politinių procesų kontrolės šalyje nevykdo. Jeigu jai kitos specialiosios įstaigos, teikdamos informaciją, pasako, kad yra grėsmė, tai jie tą grėsmę ir vertina.

Dabar sakyti, kad „ech, gailiuosi dėl to“... Toks sprendimas buvo. Buvo labai gaila išeiti iš policijos, tai yra faktas, bet policijoje daug metų buvau praleidęs. Mano, kaip vadovo, kadencija buvo persiritusi į antrą pusę ir atsirado tokia rutina – viską žinai, viską supranti, sistema veikia. Pokyčius daryti buvo sunku, kadangi požiūris visą laiką būdavo valdančiųjų į Vidaus reikalų ministeriją, į policiją ypač, kad „ai, jie kažkaip susitvarkys“.

Resursų nebuvo, lėšų nebuvo, buvo sunku, reikėjo daryti reformą, žmonės buvo nepatenkinti, nors mes tikrai padarėme milžinišką pokytį policijoje ir drausmės, ir skaidrumo, ir sąlygų, ir atlyginimų prasme.

Tiesiog taip išėjo. Jei nebūtų taip išėję, nebūčiau turėjęs unikalios galimybės Seime dirbti ar, dar daugiau, niekada negalvojau, kad kada nors reikės premjeru būti.

Tie ketveri metai kainavo žiauriai daug visomis prasmėmis ir man asmeniškai, ir mano šeimai. Bet tai yra patirtis, ji yra neįkainojama. Tikrai galiu pasakyti, kad taip, mes tikrai tuos ketverius metus dirbome, rezultatus žmonės gali pamatyti, kaip buvo ir kaip yra. Žmonės tai gali matyti, ypač kalbant apie socialinę politiką. Tą darbotvarkę toliau tęsiame.

Matyt, buvo taip, kaip turėjo būti, ir kažkas už mane viską sudėliojo. Tikrai neplanavau, bet taip išėjo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt