„Tai buvo lūžio metai“, – teigė politologas Lauras Bielinis, paklaustas apie laikotarpį, kai Vyriausybei vadovavo Algirdas Mykolas Brazauskas. Portalo LRT.lt kalbinti politiko bendražygiai buvusį prezidentą ir premjerą gyrė už įžvalgumą ir rimtį. Visgi penkeri A. Brazausko metai ministrų kabinete nepraėjo be nesklandumų.
Kaip buvo anksčiau? O kaip yra dabar? Kur galėtų pasitempti šiandienos politikai? Portalas LRT.lt prisimena, kokie asmenys buvo vienos svarbiausių valstybės institucijų – Vyriausybės – galvomis ir kokią įtaką jų veikla turėjo Lietuvos raidai.
Prie Vyriausybės vairo A. Brazauskas iš viso stovėjo beveik penkerius metus – premjeru jis tapo 2001-ųjų liepą, praėjus porai savaičių po to, kai iš pareigų pasitraukė Rolandas Paksas. Antrą kartą ministrų kabinetas A. Brazauskui buvo patikėtas 2004-ųjų liepą, suformavus naują valdančiąją daugumą.
Likus mėnesiui iki penktųjų metinių einant ministro pirmininko pareigas, 2006-ųjų birželį, A. Brazauskas paliko Vyriausybės rūmus, o ministrų kabinetui neilgai trukus stojo vadovauti Gediminas Kirkilas.
Kaip tuomet rašė žiniasklaida, palikęs pareigas A. Brazauskas ketino išleisti knygą.
„Aš bandžiau porą metų būti pensininku, man atrodo, pasisekė. Tikiuosi, kad pasiseks ir dabar kažką veikti. Visuomet turiu ką veikti gyvenime.
Tada, dvejus metus būdamas pensijoje, parašiau knygą, bet jos neišleidau. Aš ją išleisiu, turiu sau visiškai konkrečią užduotį“, – dieną, kai prezidentui Valdui Adamkui įteikė Vyriausybės atsistatydinimo pareiškimus, žurnalistams kalbėjo A. Brazauskas.
Jo bendražygiai dabar pamena, kad už tuomečio premjero galėjai jaustis kaip už mūro, o jo vadovavimą ministrų kabinetui tik sustiprino patirtis, įgyta vadovaujant visai valstybei. Apie A. Brazausko nuopelnus Lietuvai ir šalies politikai portalui LRT.lt kalbėjo ir ekspertai. Tiesa, jie prisiminė, kad per penkerius ministro pirmininko darbo Vyriausybėje metus pasitaikė ir kontroversijų.
Į premjero kėdę – po pertraukos
Baigęs savo, kaip pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidento, kadenciją, A. Brazauskas porai metų iš politikos pasitraukė. Visgi, kaip portalui LRT.lt kalbėjo istorikas Mindaugas Tamošaitis, jo grįžimas į politiką ir tapimas premjeru buvo dėsningas ir suprantamas žingsnis.
„Kai jis baigė prezidento kadenciją, partijos kolegos primygtinai siūlė ir ragino kelti jo kandidatūrą antrai kadencijai. Bet jis buvo apsisprendęs ir sakė, kad tikrai neis. Tam tikra prasme jis buvo politinis pensininkas, tarsi nutaręs gyventi ramesnį gyvenimą, atokiau nuo politikos.
Bet viską sumaišė 2000–2001 metai, kai įvyko Seimo rinkimai. Juose dalyvavo A. Brazausko socialdemokratinė koalicija, gavo 51 vietą, o tai – nemažai. Tada buvo idėja, kad gal reikia sugrįžti į politiką“, – kalbėjo knygos „Žmogus, jungęs epochas: Algirdo Brazausko politinė biografija“ bendraautoris.
2001-aisiais, kaip priminė M. Tamošaitis, įvyko dviejų partijų – Lietuvos demokratinės darbo partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos – jungtuvės, po jų politinės jėgos lyderiu ir buvo išrinktas A. Brazauskas. Tai, anot istoriko, buvo grįžimo į didžiąją politiką pradžia, vėliau – tolesni žingsniai, o pagrindinis iš jų – tapimas ministru pirmininku.
„Jis buvo ekonomistas, jam buvo aktualu, kad jis galėtų dirbti ministru pirmininku. Jis tokią idėją piršo ir kolegoms, jau nuo 2000–2001 metų neslėpė, kad jei grįš į aktyvią politiką, tai save mato tik ministro pirmininko kėdėje“, – portalui LRT.lt kalbėjo M. Tamošaitis.
Tiesa, formuoti Vyriausybę A. Brazauskui buvo patikėta ne iškart. Pirmiausia prezidentas V. Adamkus Vyriausybę pasiūlė formuoti dviem politinėms jėgoms – Artūro Paulausko socialliberalams ir Rolando Pakso Liberalų sąjungai. Visgi tokia draugystė ilgai netruko, prasidėjo partnerių nesutarimai, o galiausiai, kaip pasakojo M. Tamošaitis, A. Paulauskas su A. Brazausku sutarė, kad būtent pastarasis turėtų tapti premjeru.
„Reikia matyti, kad pats A. Brazauskas norėjo grįžti į politiką ir į ją grįžo, bet jei būtų A. Paulauskas ir R. Paksas darniai dirbę, tai kad ir kaip A. Brazauskas būtų norėjęs, jis į premjero kėdę nebūtų atsisėdęs“, – portalui LRT.lt kalbėjo M. Tamošaitis.
Jis pasakojo, kad, prieš pradedant dirbti A. Brazausko vadovaujamam ministrų kabinetui, visuomenė jau buvo pavargusi nuo politinių intrigų ir nuolatinių kalbų, kad R. Pakso vadovaujama Vyriausybė gali griūti bet kurią dieną. Anot istoriko, A. Brazauskui tapus premjeru atsirado stabilumo, kurio iki tol stigo, ir panašios kalbos liovėsi.
Reikia matyti, kad pats A. Brazauskas norėjo grįžti į politiką ir į ją grįžo, bet jei būtų A. Paulauskas ir R. Paksas darniai dirbę, tai kad ir kaip A. Brazauskas būtų norėjęs, jis į premjero kėdę nebūtų atsisėdęs.
M. Tamošaitis
„O paskui prasidėjo R. Pakso [apkaltos] skandalas. Tada A. Brazausko vaidmuo buvo labai svarbus, nes prezidentas realiai nedirbo, Seimas buvo užsiėmęs jo skandalu, tad realiai tuo metu dirbo tik Vyriausybė. O kas stovėjo už tos Vyriausybės? A. Brazauskas. Reikia pripažinti, kad stabilumą jis teikė, su tuo sutinka net ir politiniai oponentai“, – kalbėjo M. Tamošaitis.
Ministrai jautė palaikymą
Nemaža dalis pirmojo A. Brazausko kabineto ministrų buvo pakviesti dirbti ir antrojoje jo vadovaujamoje Vyriausybėje. Tiek dvyliktojoje, tiek tryliktojoje Vyriausybėse socialinės apsaugos ir darbo ministre dirbo Vilija Blinkevičiūtė.
Šiuo metu Europos Parlamente (EP) dirbanti ir Lietuvos socialdemokratų partijai vadovaujanti V. Blinkevičiūtė, portalo LRT.lt paklausta apie darbą A. Brazausko ministrų kabinete, sakė, kad tai jai buvo didelė garbė.
„Tas laikotarpis tikrai nebuvo lengvas, buvo daug tam tikrų iššūkių, turėjome juos įveikti. Sakyčiau, kad A. Brazausko vadovaujamos Vyriausybės laikotarpis buvo stiprus, reikalingas Lietuvos žmonėms“, – portalui LRT.lt pasakojo V. Blinkevičiūtė.
Kalbėdama apie A. Brazausko asmenines savybes, politikė sakė, kad jis buvo tvirtas, išmintingas, pragmatiškas, ūkiškas žmogus.
„Už jo, kaip sakau, galėjai jaustis kaip už mūro. Jeigu pateikdavai įstatymo projektą, jei yra argumentų ir sugebi įrodyti, kad tai yra būtina, palaikymas visada būdavo“, – prisiminė buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
V. Blinkevičiūtė kalbėjo, kad vienas svarbiausių darbų, atliktų tuo metu, kai Vyriausybei vadovavo A. Brazauskas, buvo sėkmingas stojimo į ES ir NATO procesas. Ji sakė, kad reikėjo atlikti daug namų darbų, kad stojimas galėtų įvykti.
„Man atrodo, kad su tuo iššūkiu buvo gana sėkmingai susidorota. Kitas dalykas, kurį pamenu, buvo rūpestis dėl žmonių gyvenimo kokybės – kaip ją pagerinti“, – sakė politikė.
Ji prisiminė ir istoriją apie tai, kaip buvo nutarta didinti senatvės pensijas. V. Blinkevičiūtė pasakojo, kad ilgą laiką jos nebuvo didintos nei litu, tad galiausiai atsiradus tam lėšų nutarta pensijas didinti.
„Pamenu, per svarstymą premjeras A. Brazauskas paklausė „tai gal jau galima kiek nors padidinti pensijas, kokia padėtis „Sodros“ biudžete?“. Aš atsakiau, kad „taip, premjere, galima, mes galėsime nuo rugsėjo 1-osios pridėti 4 litus prie pensijos“. Aš taip džiaugiausi, didžiavausi tais 4 litais, nes 4 litai yra 19 mln. litų metams.
Puikiai atsimenu, A. Brazauskas taip pažiūrėjo, sako: „Kiek? 4 litais? Tai, Vilija, gal bent 5 litus būtų galima pridėti?“ Aš atsakiau, kad „premjere, pinigų neturėsime“, bet jis buvo teisus. Iš tikro, kai baigėme tuos metus, suskaičiavome, kiek buvo mokesčių sumokėta, kiek socialinio draudimo įmokų, – jis buvo teisus“, – su šypsena darbą A. Brazausko Vyriausybėje prisiminė V. Blinkevičiūtė.
Jeigu pateikdavai įstatymo projektą, jei yra argumentų ir sugebi įrodyti, kad tai yra būtina, palaikymas visada būdavo.
V. Blinkevičiūtė
Abiejose A. Brazausko vadovaujamose Vyriausybėse dirbo ir Zigmantas Balčytis. Vienoje jis ėjo susisiekimo, o kitoje – finansų ministro pareigas. Pasak Z. Balčyčio, A. Brazauskas niekada nesutrikdavo net ir sudėtingose situacijose, buvo darbštus ir greitai suprantantis klausimo esmę.
„Su juo buvo labai lengva dirbti. Jis komandos narius visada palaikydavo, paskatindavo ir nesinaudodavo savo autoritetu ten, kur nereikia“, – kalbėjo Z. Balčytis.
Paklaustas, kokią įtaką A. Brazauskui, kaip premjerui, turėjo jo darbas prezidentu, Z. Balčytis teigė, kad tai davė daugiau supratimo strateginiais klausimais, leido geriau suprasti kitų valstybių vizijas ir perspektyvas.
„Tokių pareigų ėjimas palengvino premjero darbą. Manau, kad jam tai tikrai padėjo. Buvo nesudėtinga įtikinti dėl tam tikrų sprendimų, nes jis pats buvo renkamas žmonių. Manau, kad jis įnešė rimties į Lietuvos politiką“, – prisiminė dabar Seime dirbantis Z. Balčytis.
Būtent Z. Balčytį po savęs premjeru norėjo matyti A. Brazauskas, tačiau tokiai kandidatūrai palaikymo pritrūko ir Seime, ir V. Adamkaus vadovaujamoje prezidentūroje.
Tiesa, V. Blinkevičiūtė neslėpė, kad netrūkdavo ir griežtesnio A. Brazausko žodžio. Kaip pasakojo politikė, būdavo situacijų, kai premjeras pabrėždavo, jog Vyriausybė – ne vaikų darželis, kad reikia priimti rimtus sprendimus, jiems rengti pasitelkti ekspertų.
„Visgi prisimenu, kad tai buvo žodžio žmogus, jei pasakydavo, tai ir padarydavo. Tai labai didelė vertybė“, – kalbėdama su portalu LRT.lt A. Brazauską prisiminė V. Blinkevičiūtė.
Istorinis atsiprašymas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas L. Bielinis portalui LRT.lt kalbėjo, kad laikotarpį, kuomet veikė A. Brazausko Vyriausybė, galima pavadinti lūžio metais. Anot jo, tuo metu vyko daug pokyčių, o nemaža dalis ekonominių priemonių buvo įgyvendinamos pirmą kartą.
„Buvo matyti, kad jis puikiai išmanė ekonominę ir ūkinę Lietuvos situaciją, visi rodikliai jam buvo žinomi mintinai. Stebino jo gebėjimas atsiminti bet kokius skaičius, susijusius su mūsų šalies ekonominiais procesais.
Manau, tai išties padėjo spręsti problemas, suvokti procesų eigą ir orientuotis visame chaose, kurio tikrai buvo“, – sakė L. Bielinis.
Politologas kalbėjo, kad itin svarbu buvo tai, jog tuometis premjeras sugebėjo sukontroliuoti „didžiulę partinės nomenklatūros masę“ ir ją suvaldęs užkirto kelią galimiems vidiniams konfliktams. Taip, anot L. Bielinio, leista daliai progresyvesnių nomenklatūros atstovų prisidėti prie tolesnio valstybės kūrimo.
Tiesa, nors A. Brazauskui būnant premjeru Lietuva įstojo į ES ir NATO, politologo manymu, reikia nepamiršti vieno svarbaus įvykio, įvykusio jam dar būnant prezidentu, – 1995 metais viešėdamas Izraelyje A. Brazauskas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų.
Buvo matyti, kad jis puikiai išmanė ekonominę ir ūkinę Lietuvos situaciją, visi rodikliai jam buvo žinomi mintinai.
L. Bielinis
„Tai buvo drąsus ir moraliai sveikintinas žingsnis“, – teigė politologas.
Nomenklatūros išgyvendinti nepavyko
Visgi penkeri A. Brazausko premjeravimo metai nepraėjo be trūkumų ir kontroversijų. Politologas L. Bielinis teigė, jog reikia nepamiršti, kad į laisvos Lietuvos politiką A. Brazauskas atėjo iš sovietinės nomenklatūros.
„Jo prisirišimas prie senų draugų išliko. Jis praktiškai visus savo vienaip ar kitaip artimesnius praėjusių laikų bendraminčius sustatė į tokias pozicijas, kurios leido jam ir jo draugų ratui gana stipriai užvaldyti situaciją.
Tokiu būdu jie savotiškai iškreipė politinį santykį, nes visiems buvo matoma, kad ta senoji nomenklatūra, brazauskinė nomenklatūra, ima dominuoti“, – komentavo L. Bielinis.
Kad A. Brazausko darbas premjero poste neapsiėjo be neramumų, kalbėjo ir istorikas M. Tamošaitis. Pirmiausia jis įvardijo „Alitos“ privatizavimo istoriją. Vyriausybės vadovu dirbant A. Brazauskui, „Alita“ už 57 mln. litų buvo parduota jos vadovų komandai, nors geriausią pasiūlymą – beveik 91 mln. litų – buvo pateikęs Italijos verslininkas.
Seimo laikinoji tyrimo komisija, nustačiusi, kad valstybei buvo padaryta daugiau nei 30 mln. litų žala. Parlamentarai taip pat kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo pakeista įmonės pardavimo sutartis, atitinka Konstituciją.
Paskui, kaip žinia, viską užgožė Kristinos Brazauskienės „Draugystės“ viešbučio reikalai.
M. Tamošaitis
2007-aisiais Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Vyriausybės nutarimas, įteisinantis akcinės bendrovės „Alita“ privatizavimą, prieštarauja Konstitucijai. Seimo narių grupė vėliau dar kartą kreipėsi į Konstitucijos sargus teigdama, kad sprendimas, priimtas antikonstitucinio nutarimo pagrindu, irgi prieštarauja Konstitucijai. 2013-ųjų balandį Konstitucinis Teismas galutinai paskelbė, kad „Alitos“ privatizavimas buvo antikonstitucinis.
„Paskui, kaip žinia, viską užgožė Kristinos Brazauskienės „Draugystės“ viešbučio reikalai“, – sakė M. Tamošaitis.
Šio viešbučio privatizavimo istorija prasidėjo dar A. Brazauskui einant prezidento pareigas – 1998-aisiais, baigiantis A. Brazausko prezidento kadencijai, tuomet dar tik būsima jo žmona K. Brazauskienė (tuomet Butrimienė) valdė 30 proc. „Draugystės“ viešbučio akcijų.
Kaip pranešė dienraštis „Lietuvos rytas“, likus mėnesiui iki A. Brazausko kadencijos šalies vadovo poste pabaigos, buvo nutarta parduoti dar 18 proc. valstybei priklausiusių 52 proc. viešbučio akcijų. Spauda tuomet skelbė, kad už akcijas paprašyta labai mažos sumos.
Painią „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istoriją ėmėsi aiškintis Seimas – A. Brazauskui vis dar būnant premjeru buvo sudaryta parlamentinė tyrimo komisija, ji tyrė, ar A. Brazauskas turėjo įtakos privatizuojant „Draugystę“.
Apie šią istoriją knygoje „Paskutinė kadencija“ rašė ir tuomet prezidentu buvęs V. Adamkus: „Spauda narsto K. Brazauskienės viešbučio „Crowne plaza“ (buvusi „Draugystė“) privatizavimo istoriją, kažkokius sandorius su jos verslo partneriu „Lukoil“ filialo Lietuvoje vadovu Ivanu Paleičiku. <...>
Susidaro įspūdis, kad jau antrą savaitę Vyriausybė ir Seimas daugiau nieko neveikia, tik aiškinasi šią istoriją ir savo santykius. Aš laikausi pozicijos: jei yra faktų, jie turi būti viešinami ir tuomet sprendžiama, ar valdančioji koalicija gali tęsti darbą.“
Prezidentas rašo, kad su A. Brazausku aptarė „Draugystės“ viešbučio privatizavimo klausimus, bet premjeras tuomet teigė neketinantis aiškintis Seimo komisijai, nes visuomet dirbo Lietuvai, o ši istorija tėra šmeižtas. Visgi V. Adamkus viešai paskelbė raginantis premjerą A. Brazauską viešai atsakyti į visuomenei ir politikams kylančius klausimus.
Būtent A. Brazauskui būnant premjeru, 2002-ųjų balandį, žiniasklaidoje pasirodė jo ir tuomet dar Butrimienės pavarde žinotos K. Brazauskienės nuotraukos iš atostogų Egipte. Premjeras, kaip tuo metu skelbė žiniasklaida, su pirmąja žmona kartu jau negyveno, bet ir nebuvo išsiskyręs.
„Na, čia jau mano reikalas. Atsiprašau, bet šia tema aš nekalbėsiu“, – tuomet „Lietuvos rytui“ sakė A. Brazauskas. Tą patį 2002-ųjų balandį Lietuvą apskriejo žinia, kad premjeras sumainė žiedus su K. Brazauskiene.
Rimta politinė krizė
Vyriausybės, kuriai vadovavo A. Brazauskas, griūtis prasidėjo prezidentui V. Adamkui pareiškus, kad jis nepasitiki dviem ministrais, į ministrų kabinetą deleguotais Darbo partijos. Tuomet žiniasklaida pranešė, kad šalies vadovas paragino performuoti Vyriausybę.
„Susidariusi padėtis liudija rimtą politinę krizę“, – savo kalboje, kurioje taip pat pareiškė nepasitikėjimą dviem ministrais, teigė tuometis prezidentas V. Adamkus.
Laikotarpį, kuomet griuvo antrasis A. Brazausko ministrų kabinetas, prezidentas V. Adamkus prisiminė ir savo knygoje „Paskutinė kadencija“. Knygoje, sudarytoje iš savo, kaip šalies vadovo, dienoraščių, V. Adamkus rašė, kad A. Brazauskas buvo tvirtai nusprendęs netęsti darbo Vyriausybėje.
„A. Brazauskas nemato galimybės toliau dirbti su darbiečiais net ir pakeitus, kaip numatyta, du ministrus“, – dienoraščiuose rašė V. Adamkus. Jis taip pat rašė, kad premjeras nebenorėjo taikstytis su jam nuolat mėtomais kaltinimais ir priekaištais, be to, vaidmenį priimant sprendimą atliko ir sveikatos problemos.
Atsistatydindama 13-oji Vyriausybė priėmė pareiškimą. Jame buvo rašoma, kad už susidariusią situaciją atsakomybė tenka politikams, „nesuvokusiems stabilumo svarbos valstybėje“.
„Mūsų pastangos išlaikyti ekonominį, socialinį ir politinį stabilumą nesulaukė palaikymo. Tapo akivaizdu, kad dėl neatsakingų opozicijos ir kitų politikų trukdymo mums nebus leista vykdyti Vyriausybės programos“, – priėmusi sprendimą trauktis skelbė Vyriausybė.
Knygoje V. Adamkus rašė, kad net ir po to, kai A. Brazauskas atsistatydino, jie palaikė asmeninius ryšius, o susitikę pasikalbėdavo apie valstybės padėtį, politinį gyvenimą. V. Adamkus neslėpė ir kad eidamas prezidento pareigas ne kartą į A. Brazauską kreipėsi patarimų.
Mūsų pastangos išlaikyti ekonominį, socialinį ir politinį stabilumą nesulaukė palaikymo.
Vyriausybės nutarimas
„Deja, A. Brazausko liga progresavo. Jis silpo, bet ir tokiomis liūdnomis aplinkybėmis mes retsykiais pasikalbėdavome, mūsų ryšys nenutrūko iki pat jo gyvenimo pabaigos“, – knygoje „Paskutinė kadencija“ draugystę su A. Brazausku prisiminė prezidentas V. Adamkus.
Pasitraukimą lėmė ne viena priežastis
Kalbėdamas apie A. Brazausko vadovaujamos Vyriausybės pasiekimus, M. Tamošaitis vardijo ir pasirengimą stoti bei įstojimą į ES bei NATO, taip pat kalbėjo, kad 2002–2004 metai Lietuvai buvo itin geri finansiškai.
„Biudžetas buvo geras, infrastruktūra buvo kuriama, tvarkomi geležinkeliai, vidaus keliai. <...>
Buvo politikos tęstinumas. Nors iki 2000-ųjų valdė dešinieji, nebuvo nukrypta nuo kelio. Reikėjo parengti ES namų darbus, NATO. Viskas buvo daroma, bet žinoma, tai buvo ne tik A. Brazausko, bet ir visų partijų nuopelnas“, – sakė istorikas.
Visgi net ir darbams vykstant 2006-aisiais A. Brazauskas nutarė atsistatydinti. Pasak M. Tamošaičio, tai lėmė ne viena priežastis.
Tuo metu jau šlubavo premjero sveikata ir nors, kaip sakė istorikas, A. Brazauskas ilgą laiką laikėsi tvirtai, jam tenkantis krūvis sveikatai naudos nedavė, reikėjo dažnai vykti gydytis.
Visgi, anot M. Tamošaičio, ne premjero sveikatos būklė nulėmė sprendimą baigti Vyriausybės darbą.
„Vyriausybės griūtis įvyko dėl konflikto su Darbo partija, su kuria po 2004 metų rinkimų buvo sudaryta valdančioji koalicija. Žiniasklaidoje buvo nuskambėję priekaištai, kad A. Brazauskas nesitaria su koalicija, nors realiai viską savo rankose norėjo turėti Viktoras Uspaskichas – jis norėjo šokdinti ir Vyriausybę, ir A. Brazauską.
Vėliau iš Vyriausybės pasitraukė du Darbo partijos ministrai ir tai buvo viena iš priežasčių, neleidusių toliau darbuotis. A. Brazauskas tuomet nusprendė, kad geriau tiesiog viską baigti, tada koalicija turėtų iširti ir joje neliks Darbo partijos. Tokia buvo oficiali priežastis“, – portalui LRT.lt pasakojo istorikas.
Vyriausybės griūtis įvyko dėl konflikto su Darbo partija, su kuria po 2004 metų rinkimų buvo sudaryta valdančioji koalicija.
M. Tamošaitis
Be to, M. Tamošaitis sakė, kad dar 2004-aisiais A. Brazauskas kalbėjo norintis premjeru pabūti dar dvejus metus, o tuomet jau jį galės kas nors pakeisti.
„Sakyčiau, valstybinis požiūris į daugelį dalykų“, – paklaustas, koks yra A. Brazausko palikimas Lietuvos politikai, portalui LRT.lt sakė istorikas.
Anot jo, tai iliustruoja Valdovų rūmų pavyzdys: „Daugiausia jie atstatyti jo iniciatyva, jis labai rūpinosi, net ir atsistatydinęs buvo Valdovų rūmų atstatymo komisijos pirmininku. A. Brazausko nebėra, bet Valdovų rūmai stovi iki šiol.“
