Lietuvoje

2021.11.08 05:30

Vienas iš lietuvių literatūros programos sudarytojų: gerai, kad dėl užsienio klasikų kilo triukšmas

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.11.08 05:30

Vienas iš atnaujinamos lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programos projekto autorių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas sako, kad dėl išbrauktų užsienio autorių kilęs triukšmas yra labai gerai. Mat tai, anot jo, parodė, kad idėja visus užsienio autorius perkelti prie rekomenduojamųjų nepasiteisino. Klausimų pedagogams dar kelia ir į projektą atkeliavusi Žemaitė, Kazys Binkis.

Pedagoginė bendruomenė pasipiktino paviešintu atnaujinamos 11-okų ir 12-okų lietuvių kalbos ir literatūros programos projekto turiniu. Projekte iš privalomų viduriniame ugdyme autorių sąrašo išbraukti visi užsienio rašytojai. Williamas Shakespeare`as, Johannas Wolfgangas Goethe`ė, Albert`as Camus, Franzas Kafka pasitraukė į rekomenduojamųjų grafą.

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė reaguodama į kilusį pasipiktinimą teigė nepatvirtinsianti lietuvių kalbos ir literatūros programos tol, kol nebus pasiektas sutarimas su bendruomene.

Šiuo metu atnaujinamos visų dalykų visų klasių bendrojo ugdymo programos. Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos projektą rengė Alius Avčininkas, Zita Bartkevičienė, Onutė Baumilienė, Albinas Lazauskas, Vida Lisauskienė, prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė, doc. dr. Zita Nauckūnaitė.

Nacionalinė švietimo agentūra paaiškino, kad bendrojo ugdymo projektas dar gali keistis. Visuotinės literatūros autoriai, kūriniai yra pateikti aptarti lituanistų bendruomenei iki gruodžio 15 d.

LRT.lt apie pedagogų reakcijas ir tai, kokių lietuvių autorių atsisakoma, pasikalbėjo su vienu iš autorių – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju A. Avčininku.

– Kodėl tie keturi užsienio autoriai projekte buvo iš privalomų perkelti prie rekomenduojamų?

– Buvo pagalvota apie nuoseklumą, siekiant, kad nebūtų sumaišties, kodėl vieni užsienio autoriai yra privalomi, o kiti – tik rekomenduojami. Todėl visi jie buvo perkelti prie rekomenduojamų konteksto autorių. Tad pirminė idėja buvo nuoseklumas.

Kol kas tai tik idėja. Kaip matome, ji nepasiteisino. Pamatėme lituanistų reakciją, ačiūdie, kad jie reaguoja. Aišku, kad ši idėja ne pakeliui. Akivaizdu, kad reikia permąstyti ją. Tai mes ir darysime.

– Mokytojai išsako tokią mintį, kad tai, kas neprivaloma, o tik rekomenduojama, neretai ir lieka šone. Juolab dvyliktoje klasėje dažnai visi galvoja tik apie vieną dalyką – kad vaikai išlaikytų, ir kuo geriau išlaikytų, egzaminą, todėl visas dėmesys telkiamas tik į mokymąsi egzaminui, tad jokia rekomenduojama užsienio klasika nebūtų nagrinėjama per pamokas. Jūs, kaip praktikuojantis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, su tuo sutinkate?

– Visiškai sutinku. Laiko sąnaudos rengiantis egzaminui yra labai didelės, tad būtų prabanga skaityti kontekstinius autorius. Manau, kad laiko tikrai nelieka, jo lieka tik labai stiprioms klasėms, mokykloms, kurios vykdo mokinių atranką. O paprastoms, kokioje ir aš dirbu, tikrai laiko neliktų.

– Kiek svarbu, jūsų akimis, kad programoje būtų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kūrėjų?

– Tai yra be galo svarbu. Užsidaryti savam kiaute, mano manymu, trumparegiška ir primityvoka. Jokiu būdu nesakau, kad lietuvių literatūra yra menkesnė. Aš pats labai mėgstu lietuvių literatūrą. Bet lietuvių literatūra nebuvo sukurta vakuume, mes remiamės ir Europos, ir viso pasaulio literatūros ir kultūros tradicija. Atsiriboti, užsidaryti nuo pasaulio būtų labai neprotinga. Mes turime organiškai įsilieti, mes esame lygiavertė pasaulio kultūros dalis.

– Kaip manote, pakaktų tų keturių užsienio autorių ugdymo programoje, ar joje turėtų jų būti daugiau?

– Visuomet esu už laisvę, už tai, kad mokytojas turėtų kuo daugiau galimybių rinktis ir dėlioti ugdymo turinį individualiai, atsižvelgdamas ir į vaiko patirtį, klasės lygį, visuomenės realijas ir aktualijas.

Turi būti ašis, bet ir kuo daugiau laisvės. Pavyzdžiui, galbūt aš Shakespeare`o nesirinkčiau, galbūt rinkčiausi Dostojevskį. Ar Rilkę, Tagorę. Kuo daugiau laisvės, pasitikėjimo mokytoju, tuo visi laimingesni. Jei laimingas mokytojas, laimingas ir mokinys. Ir atvirkščiai.

– Ar vidurinio ugdymo programos projekte šiame etape atsisakyta kurių nors lietuvių literatūros autorių? O gal jų padaugėjo?

– Kol kas atsisakėme dalies senosios literatūros autorių. Tai Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša. Jie yra pagrindinio ugdymo (žemesnių klasių) koncentre. Taip pat iš privalomų atsisakyta Jurgio Kunčino „Tūlos“, Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ pakeista aktualesne šiuolaikiniam žmogui pjese „Išvarymas“.

Papildomai šiame projekte vienuoliktoje klasėje atsiranda Žemaitė su dviem kūriniais – „Marti“ ir „Petras Kurmelis“, o devintoje klasėje – jos apsakymas „Sutkai“ apie idealią šeimą. Anksčiau visa Žemaitė buvo nagrinėjama žemesnėje klasėje. Tai nepelnytai į paribį nustumta autorė.

Vidurinio ugdymo projekte atsiranda ir Kazio Binkio dramaturgijos. Tai tokia rokiruotė įvyko. Bet manau, kad dar daug pokyčių bus.

– Dėl Žemaitės nesyk buvo girdėti dvejonių – esą jos išvis nebereikia. O „Sutkai“ kai kurių kritikų vadinamas dirbtiniu, pritemptu apsakymu.

– „Sutkai“ yra apie idealios šeimos ilgesį, tai, ko pati Žemaitė nepatyrė, apie tai, kaip galėtų būti. Žemaitė yra kertinė moteriškosios literatūros figūra, ir ne tik literatūros, bet ir kultūros. Ji viena iš pirmųjų ėmėsi visuomenei rodyti socialinę nelygybę, tai, kad moterys yra engiamos, nepelnytai nurašytos. Tad Žemaitė, manau, nustumta į paraštes, mat daug kas ją regi per klišes – kaip moterį, ryšinčią skarą. Jos reikšmės visuomenė iki galo dar nėra suvokusi.

Žemaitę prasminga pamatyti šiuolaikiniame kontekste, ypač kilus ažiotažui dėl Stambulo konvencijos, galvojant apie smurtavimą prieš moteris. Žemaitė apie tai irgi kalbėjo – kontekstas pakitęs, bet problemos tos pačios.

Į Žemaitę reikia žiūrėti ne ideologizuotomis sovietinėmis akimis, svarbu pamatyti ją šiuolaikiniame kontekste.

– Kaip manote, kodėl dėl lietuvių kalbos programos, tiek dėl 5–8 klasių, tiek dabar dėl vidurinio ugdymo, kyla tokia įtampa ir papliūpa ginčų?

– Nes mes kalbame daugiausia apie vertybines nuostatas, apie moralinius dalykus. Tikiu, kad didžioji visuomenės dalis yra skaitančioji. Tad tai yra aktualu daug kam. Ir subjektyvu. Kai kalbame apie asmenybę, asmenybės turinį, kyla įvairiausių vertinimų, interpretacijų.

Kol kas žengtas pirmas programos projekto žingsnis, tai pirminis programos variantas. Noriu tikėti, kad jis tobulės ir rasime sutarimą. Aišku, jei taip neatsitiktų, būtų labai liūdna.

Esu grupės narys ir matau, kad dar daug darbo būtina įdėti, kad programa atitiktų ir mokinių, ir mokytojų, ir plačiosios visuomenės lūkesčius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt