Lietuvoje

2020.10.05 10:17

Svajonių darbą dirbanti mokytoja: nesu ta lituanistė, kuri draskosi ir liepia mokiniams mylėti tėvynę

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.10.05 10:17

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vida Lisauskienė mokykloje dirba keturiasdešimt metų. Svarstymai apie pedagogo profesijos prestižą jai kelia juoką. Mokinių ir kolegų pagarbos nestokojanti Vilniaus licėjaus mokytoja sako: svarbiausia, kad mokytojui niekas netrukdytų būti laisvam ir kūrybiškam, kad niekas iš aukščiau nedemonstruotų galios. 

Savo abiturientų aukštais rezultatais besidžiaugianti V. Lisauskienė gerai žino, kodėl lietuvių literatūros ugdymo programoje reikalinga Žemaitė, o kuriuos autorius būtų galima atiduoti, tarkim, istorijos mokytojams. Kad ir Mažvydą su Mikalojumi Daukša. Ir vaikų patriotizmas nuo to nenukentėtų, mat jį ugdyti – ne tik mokytojų pareiga.

Tai, kad mokyklai baigti pakanka išlaikyti vos du brandos egzaminus, ji vadina dovana nedirbančiam, bet aukšto rezultato besitikinčiam jaunimui.

– Jūsų darbas prestižinis?

– Tai labai graži sąvoka. Net į žodyną pasižiūrėjau, ką reiškia žodis „prestižinis“. „Prestižas“ kildinamas iš prancūzų kalbos žodžio „prestige“ ir reiškia „žavesys“. Žodžio reikšmę apibūdina šalia „žavesio“ parašyti ir kiti gražūs ir prasmingi žodžiai: „autoritetas“, „pagarba“, „įtaka“. Ir dar viena svarbi ir artima prestižinės profesijos apibūdinimui sąvoka – „žmogaus nuopelnų visuomeninio pripažinimo matas“. Radau ir lotynišką kilmės aiškinimą – šis žodis reiškia „apgaulę“. Taigi, žavesys sietinas ir su apgaule.

O, grįžtant prie klausimo, reikėtų svarstyti, ar mokytojas šiandien yra visuomenei autoritetas. Kai pati visuomenė stokoja autoritetų, manau, kad ir mokytojas negali būti autoritetas tokioje visuomenėje. Paskui autoritetą norisi eiti, į jį lygiuotis. Tokių autoritetų apskritai gali būti tik vienetai. Autoritetus šiandien keičia įvaizdžio, nuomonės formuotojai. Kadangi mokytojas nei įvaizdžio, nei nuomonės neformuoja, apie mokytojo autoritetą kalbėti būtų keista, bet tokių mokyklose vis tiek yra. Jie pačių mokinių renkami Metų mokytojais, tituluojami šauniausiais.

Kitas dalykas – pagarba. Jei kalbame apie mokinius, tai tos pagarbos tikrai užtenka. Net tie mokiniai, kurie nelabai nori ar moka parodyti pagarbą, vis tiek mokytoją gerbia.

Na, ir dar vienas dalykas – įtaka. Ji apskritai sunkiai matuojama. Mokytojo darbas įdomus ir dramatiškas tuo, kad įtakos negali pamatuoti vien pažymiais. Mokytojus dažnai vertina taip: jei daug egzamino šimtukų, tai mokytojas geras, jei mažai, nelabai geras. Įtaka sunkiai pamatuojama, ji jaučiama tik po daugelio metų.

Na, ir lieka paskutinis aspektas – visuomenės vertinimas. Man atrodo, kad apskritai vadinti prestižine mokytojo profesiją yra populizmas, tiesiog žaidimas. Kai tik artėja rinkimai, jis ir prisimenamas.

Dabar sugalvota, kad reikia mokytojo profesijos prestižą kelti. Man atrodo, kad į tai negali žiūrėti rimtai, nes tas mokytojo prestižas taip lengvai nepakeliamas.

Mokytojo prestižas negali būti įvertintas eskaluojamu atlyginimų pakėlimu, nors iš tiesų tai yra krūvio padidinimas. Neturime jokios kitos profesijos, kur papildomi darbai būtų įskaičiuoti į etatą.

Gražiais pažadais kelias į pragarą grįstas. Skaičiuojamos valandos, minutės, pildomos ataskaitos. Ir vis nesibaigiančios reformos vyksta.

– Jūs jaučiate pagarbą?

– Manau, kad taip. Jaučiu. Mokinių, jų tėvų.

– Užsiminėte ir apie dar vieną prestižo komponentą – apgaulę.

– Ne tik mokytojai, visuomenė irgi nuolat apgaudinėjama, teigiama, kad mokytojais yra labai rūpinamasi. Visą laiką, kai reikia kokį nors naują mokestį įvesti arba paaiškinti, kodėl vienoms ar kitoms visuomenės reikmėms negalima skirti pinigų, sakoma: „Bet tuomet mokytojams atlyginimų negalėsime didinti.“ Taip visuomenei siunčiama apgaulinga rūpinimosi mokytojais žinia.

Man visuomet labai komiškai atrodė prestižinės profesijos idėja. Pati turėjau mokytojų, kuriuos labai gerbiau. Baigiau Raseinių 1-ąją vidurinę, turėjau klasės auklėtoją, dar Smetonos laikų, kaip sakydavo žmonės, vokiečių kalbos mokytoją Titą Globį. Jis man buvo ir autoritetas, ir padarė didžiulę įtaką. Galiu sakyti, kad mokytoja tapau jo savotiškai palaiminta – pasakė, kad galiu būti mokytoja. Štai ir esu ja jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis man atskleidė ir savo pavyzdžiu parodė, kad nesvarbu, kokios aplinkybės, visada gali daryti tai, kas tau yra vertinga ir prasminga.

– Jūs dirbate mokykloje, kuri išskiriama kaip labai stipri mokykla. Čia ateina atranką įveikę mokiniai. Jie turbūt yra motyvuoti ne tik mokytis, bet ir gerbti mokytoją? Tokioje mokykloje, kaip jūsiškė, lengviau būti gerbiamai?

– Manau, kad ir lengviau, ir sunkiau. Todėl, kad čia mokytojas kasdien yra tikrinamas, vertinamas mokinių. Ta pagarba nėra savaiminė, ji yra įgyjama, mokytojas licėjuje vertinamas už žinias, už dėmesį jaunam ir smalsiam žmogui, už jiems suteiktą galimybę augti kaip asmenybėms, už daug kitų dalykų.

Čia būti mokytoju yra ir sunkiau. Čia dirba tie, kurie daug gali, yra reiklūs ne tik sau, bet ir kitiems. O mokiniai – puikūs. Pagarbos tikrai užtenka, bet man atrodo, pagarba prasideda nuo pagarbos mokiniui. Net ir dirbdama kitose mokyklose esu patyrusi, jeigu mokiniai jaučia, kad mokytojas juos gerbia kaip žmones ir dažnai avansu suteikia kreditų, tikėdamas, kad ir šie elgsis žmoniškai, tai pagarbą parodo ir jie.

– Mokytoja, praėję mokslo metai buvo sunkūs?

– Jie buvo sunkūs, kaip ir visiems Lietuvos žmonėms. Sunkūs psichologiškai dėl nežinios, kas bus toliau. Bus ar nebus egzaminai, kada jie bus. Ypač kai turi dvyliktokus.

Dirbti nuotoliniu būdu mokytojai labai greitai išmoko. O to, ką tuomet išmokome, ant pečių nenešiosime. Šiemet gal net sunkiau, mat bandoma viską valdyti iš centro. Darbo sąlygos irgi pasikeitė ne į gera. O pavasarį mums bent netrukdė dirbti. Dirbome daug, sunkiai, bet mokiniai egzaminams pasiruošė.

Kas tada trikdė? Užsispyrimas, kad būtinai turi būti rengiami egzaminai ir lietuvių kalbos įskaita. Keistas užsispyrimas. Įskaitą rengėme nuotoliniu būdu, net įrašyti turėjome – nežinau, kam tie įrašai įdomūs dabar.

Pajutome galios rodymą. O mokytojui didžiausias džiaugsmas, kai niekas netrukdo dirbti. Leidžia būti kūrybiškam, laisvam. Jis tada kalnus gali nuversti. Prisimenu gimnazijų kūrimąsi. Dirbome daug, sunkiai, bet tikėjome jų prasmingumu.

– Jūsų akimis, tos įskaitos nereikėjo?

– Žinoma, kad nereikėjo. Juk visos temos buvo aptartos per pamokas ir kalbėta jau ne kartą. Ta įskaita buvo niekinė. Net jos neišlaikę mokiniai galėjo laikyti egzaminą. Tik paskui apie tai sužinojome.

– Kaip būtų buvusi paveikta švietimo sistema, jei abiturientai nebūtų laikę egzaminų?

– Niekaip. Abiturientai būtų stoję ir įstoję. Mokytojai juk pažįsta savo mokinius, žino, kaip juos įvertinti. Tuo labiau kad paskutinis semestras metinio pažymio kardinaliai nebūtų pakeitęs. Tai būtų buvęs prasmingas, aplinkybių nulemtas eksperimentas, jis būtų parodęs, kas būtų, jei į aukštąsias, kitas mokyklas abiturientai stotų nelaikę egzaminų.

– Gal egzaminų išvis nereikėtų?

– Nežinau, ar mes jau subrendome šiam pokyčiui. Manau, kad jų reikėtų gerokai daugiau, jeigu jie vykdomi. Tai, kad atestatui gauti reikia išlaikyti vos du brandos egzaminus, yra dovana nedirbančiam jaunimui. Vargšas tas lietuvių kalbos egzaminas, nes jį privalo visi laikyti. Ir laikydami jį be vidinės motyvacijos visi nori gerų įvertinimų. Egzaminas nėra lengvas. Jis, ko gero, sunkiausias. Abiturientai juk ne testą rašo, ne varneles dėlioja.

Matau daug žaidimų. Neišlaikęs valstybinio egzamino abiturientas gali laikyti mokyklinį. Siekiama, kad visi išlaikytų. O koks to tikslas? Antra vertus, pati egzaminų sistema socialiai teisinga, nes vertinami ne mokiniai, o jų darbai.

– Kaip lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą išlaikė jūsų mokiniai?

– 32 proc. mokinių gavo 90–100 balų. Buvo šeši šimtukai. Buvo netikėtų šimtukų, buvo ir netikėtų ne šimtukų. Bet tai egzaminas, tad tai natūralu.

– Dabar atnaujinamos ugdymo programos. Ko iš to tikitės?

– Svarbu turėti aiškią švietimo viziją, išsigryninti tikslus. Didžiausias noras, kad mūsų programas vertintų ir kurtų lituanistai, o ne anglistai, leidyklų vadovai, turintys komercinių interesų, istorikai, politikai, tėvai, kurie sprendžia, ką vaikams skaityti mokykloje.

Dažnai girdime sakant, kad kūriniai turi būti įdomūs, kartojama frazė „kad vaikams būtų įdomu“. Bet kad vaikas augtų, jis turi įveikti kliūtis. Skaitymas – tam tikrų kliūčių įveikimas. Jei mokinys skaitys tik tai, kas jam įdomu tuo metu, jis taip ir liks to paties lygio. Malonumų kultūros vergas, savo norų įkaitas.

Skaitydamas gerą literatūrą žmogus pažįsta kitą žmogų, save kaip žmogų, išmoksta spręsti problemas, atpažinti jausmus, išreikšti jausmus žodžiais. Literatūra išrašo patį gyvenimą. Joks kitas dalykas to nepadaro.

O problemos juk nepasensta. Režisierė Gabrielė Tuminaitė pastatė spektaklį „Marti“ ir fantastiškai interpretavo, parodė problemas šiuolaikiškai. Vadinasi, klasika nepaseno.

Literatūra parodo ne tik gyvenimą, bet ir patį žmogų. Daug kas stebisi, kaip šiandien mokiniams gali būti įdomus Putino romanas „Altorių šešėly“, Škėmos „Balta drobulė“, Kafkos kūryba. Teigiama, kad tokia literatūra gali būti net pavojinga. Bet mokiniams tai patys įdomiausi kūriniai.

Kur kitur, jei ne knygose, rasime aprašytus žmonių santykius, pamatysime istorijos ir kultūros virsmus ir jų poveikį jaunam žmogui. Čia nepralenkiamas Juozas Aputis. Jo neprograminiu apsakymu „Silpnybės vitaminai“ baigėme literatūros kursą. Baimė – tie silpnybės vitaminai.

Kalbant apie literatūros programą, akivaizdu, kad joje yra gerokai per daug kultūros istorijos. Turime susitarti dėl kanono, kurie mūsų autoriai turėtų būti tas kanonas. Gal Mažvydą ar Daukšą išties galime atiduoti istorikams? Svarbu, kad programa paliktų ir laisvę mokytojui pačiam rinktis dalį kūrinių.

Į mūsų literatūrą reikėtų žiūrėti kaip į pasaulio literatūros dalį. Taip, mes ateiname į literatūrą vėliau, bet ar tai trūkumas? Bet ar mes prastesni ateiname? Ta pati Žemaitė, pirmoji Europoje bajoriškos kilmės valstietė, ima rašyti apie moteris valstietes. Iki tol Vakarų Europoje apie moteris rašė vyrai.

– Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo misija yra ugdyti patriotiškumą?

– O kaip ugdomas patriotiškumas? Aš nežinau, kaip jį ugdyti, jis turbūt ugdomas žmogaus laikysena, pasirinkimais? Man atrodo, šeima – to pradžia. Mano mama patriotiškumą ugdė labai paprastai, vis primindama praeitį. Jos vaikystės nusavintuose namuose buvo kolūkio kontora. Aš tai žinojau. Auklėtojas mus vežė į Maironio tėviškę, Pasandravį, sodinti medelių.

Gal meilė tėvynei prasideda nuo savo aplinkos, kultūros pažinimo ir matuojama atsakomybės už ją prisiėmimu?

Patriotiškumas ne šūkiais, ne lozungais ugdomas. Ir manau, kad tikrai ne vien lituanisto pareiga tai daryti. Literatūra apie tai kalba geriau už mus. Kas už Maironio, Donelaičio ar Broniaus Krivicko kūrybą geriau parodys meilę tėvų žemei? Galų gale tie, kurie turi politikos kūrimo galią, pirmiausia patriotiškumą turėtų rodyti.

– O kaip dėl meilės gimtajai kalbai? Juolab galime išgirsti pasvarstymų ir nuogąstavimų, kad lietuvių kalbą anglų kalba sunaikins.

– Anglų kalba mokinius sujungia su pasauliu, o gimtoji kalba juos sieja su prigimtine kultūra, su vieta. Antra vertus, dėl globalizacijos neišvengiamybės tapatybė šiandien yra ir susikuriama, ir net kalba pasirenkama.

Prigimtinė kultūra žmogui yra labai svarbi, gimtoji kalba yra kaip motina, bet pasaulis keičiasi, ašaros ar dūsavimai čia tikrai nepadės. Bet esu optimistė, nes žiūrėdama į savo mokinius matau grįžimą prie savo šaknų, savo kalbos, ne deklaruojamos, o tikros meilės ženklų. Darbais parodomos, gimtąja kalba išreiškiamos.

Nesu ta lituanistė, kuri, atsistojusi prieš mokinius, draskosi ir liepia mylėti tėvynę arba gimtąją kalbą, nes jūs privalote tai daryti. Sakau: skaitykite knygas, gražiai kalbėkite, mąstykite. Bet, žinoma, man nepriimtina, kai kalba niekinama ar darkoma viešai. Kalba atlieka ne tik bendravimo, pasaulėžiūros raiškos funkciją, ne tik idėjas skleidžia, ji ir žmogų reprezentuoja. Tad kalba turi būti graži, tada ir žmogus bus gražus.

– Kodėl tapote mokytoja? Juk ne vien todėl, kad jus palaimino jūsų mokytojas?

– Visuomet to norėjau, net nežinau kodėl. Galiu tik pasakyti, kad niekada nesigailėjau ja tapusi. Žinoma, tai didelė prabanga šeimai, skriauda vaikams, nes mokytojas niekada neturi laiko saviems, jis savo laiką visuomet skiria kam nors kitam, dirba kitiems. Bet aš visada jaučiausi esanti savo vietoje. O ir mano tėvams visada atrodė, kad tai prasminga veikla.

Man patinka dirbti su mokiniais, padėti atsiskleisti jų kūrybiniam talentui, smagu pastebėti jų galimybes, paskatinti juos siekti savo svajonių. Licėjuje turėjau galimybę dešimt metų dirbti su literatūrą mėgstančiais, jai gabiais mokiniais. Tokių matau ir tarp devintokų, šiemet dėl aplinkybių atėjusių į licėjų be stojamųjų egzaminų. Džiaugiuosi, kad mano kūrybingiausi mokiniai baigę studijas užsienyje grįžta į Lietuvą, kad jie jau kuria mūsų valstybės ateitį. Gražiai kuria, prasmingus darbus dirba ir įgyvendina savo svajones.

Suprantu, kad jau artėja laikas atsisveikinti su mokykla. Galvoju, ką aš išėjusi norėčiau veikti. Dažnas turi neįgyvendintų svajonių, pasvarsto, ko nepadarė, ką padarys išėjęs. Deja, neturiu svajonės, kurios neįgyvendinau. Aš savo svajonę įgyvendinau – tapau mokytoja. Išėjusi galėčiau nebent knygas skaityti, nes tai labai mėgstu. Bet aš ir dirbdama tai darau. Galima sakyti, visą gyvenimą dirbu savo svajonių darbą.

Taigi, mano profesija tikrai prestižinė, nes esu visą gyvenimą tarp jaunų žmonių, visą laiką mokausi ir tobulėju, dirbu su motyvuotais mokiniais ir, kaip sakė viena mokinė atsisveikindama, gera būti lietuvių kalbos mokytoja, nes galima skaityti knygas ir apie jas kalbėtis su mokiniais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt