Lietuvoje

2020.06.06 18:05

Sutuoktiniai mokytojai papasakojo apie nuotolinį mokymą: nuo beprotnamio ir tėvų ašarų – iki pripratimo

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.06.06 18:05

34 metus Kaišiadorių rajono Žaslių pagrindinėje mokykloje dirbantys Laimutė ir Rimvydas Dekai neslėpė, kad iš pradžių nuo nuotolinio mokymo plaukai ant galvos šiaušėsi. Nors bėgant savaitėms ir mokytojai, ir vaikai stojo į vagą, Dekų darbas išsitempdavo iki 1 ar 2 valandos nakties.

Tiesa, pirmokų mokytojai Laimutei jau lengviau, mat jos mokiniams pamokos jau baigėsi, bet istorikui R. Dekui, kuris dar dirba ir Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje, – pats įkarštis, mat jo dvyliktokams prasidėjo intensyvios konsultacijos prieš egzaminus.

Pradinių klasių mokytoja L. Dekienė pabrėžė, kad nuotolinis mokymas apnuogino ir socialines žaizdas, atvėrė skirtumus tarp šeimų, kuriose vaikams tenka daug tėvų dėmesio ir kuriose to stinga. O R. Dekas sako, kad jei ir liko mokymo spragų žemesnių klasių mokiniams, tai bus nesunku įveikti kitais metais.

„Nuotolinio mokymo pradžia buvo beprotnamis. Dirbdavome po dvylika valandų, galima sakyti, kad stogas važiuodavo“, – prasitarė sutuoktiniai.

Nuotolinis mokymas neatstos gyvo

„Karantinas užklupo netikėtai. Pamenu, ketvirtadienį po pamokų išėjome iš mokyklos, penktadienis pradinukams turėjo būti nepamokinės veiklos diena. Vakare dar viską suderinau su tėveliais, o po valandos paaiškėjo, kad į mokyklą negrįšime. Buvo šokas.

Mano pirmokai išėjo iš mokyklos taip kaip stovi. Visi vadovėliai, pratybos liko klasėje. Paskui mokykla sudarė galimybę tėvams pasiimti mokymo priemones. Sukrovėme viską į maišus ir užsidėję kaukes perdavėme tėvams“, – pasakojo pradinių klasių mokytoja L. Dekienė.

„Kasdien skambindavome toms šeimoms, prašydavome, derėdavomės, kad užtikrintų vaikų mokymąsi. Turiu trylika pirmokų, bet, tarkim, vienas nesijungė į nuotolines pamokas. Bet tai ne vaiko, o tėvų problemos“, – įsitikinusi pedagogė.

Sutuoktiniai pasakojo, kad pasiruošimo savaites, kai mokiniai atostogavo, pedagogai kone nesustodami mokėsi ir skubėdavo iš vieno virtualaus susirinkimo į kitą. O ir jiedu, gyvenantys po vienu stogu, rengdavo „susirinkimus“ dviese.

„Tie susirinkimai mūsų namuose vyksta nuolatos – nuo 8 valandos ryto iki vidurnakčio. Mes susidūrėme su tokia bėda, kad viskam staigiai prasidėjus nespėjome susitarti su mokiniais, kaip dirbsime nuotoliniu būdu. Buvo, atsidarai „Zoom“ ir nežinai, kaip viskas veiks.

Kai iš filmuko išmokau naudotis „Zoom“, paaiškinau žmonai. O paskui buvo taip: ji – antrame aukšte, aš – pirmame, surengiame konferenciją ir viską išbandome. O trečiame kambaryje dar sūnus dvyliktokas mokydavosi“, – šypsodamasis nuotolinio interviu metu pasakojo R. Dekas.

„Pas mus būdavo taip, kad vienu metu skirtinguose kambariuose būdavo įjungti ir keturi kompiuteriai, ir dar visų telefonai prijungti prie sistemų. Susirinkti prie pietų stalo visai šeimai nebūdavo įmanoma, geriausiu atveju – prieš penktą valandą. Taip ir aidėdavo: „Dabar ša, patylėk, man pamoka“, „Išeik iš kambario, man dabar posėdis“, – juokėsi L. Dekienė.

Tačiau šypsena nuo jos veido pradingo prakalbus apie tai, kad gali tekti ir rudenį tokiu pat būdu dirbti.

„Žinoma, jaustumėmės jau tvirčiau. Bet kontakto su vaikais vis tiek reikia“, – sakė pedagogė.

Teko pagelbėti tėvams

L. Dekienė neslėpė, kad pradžioje buvo visko. Iš pradžių ji dirbo mesendžeriu. Bet tėvai skundėsi, kad nematydami mokytojos vaikai, kurie pratę prie gyvo kontakto, pasisveikinimų, apsikabinimų, nenori mokytis. Jiems tiesiog nebeliko noro mokytis.

„Bet pirmiausia turėjau tėvus išmokyti dirbti nuotoliu. Kai kurie, nors turi feisbuką, mesendžerį, nežino, ką su jais daryti, buvo pamiršę slaptažodžius. Reikėjo išspręsti šį klausimą. Mes ir „Educa“ naudojamės, bet kai kurie tėvai buvo praradę slaptažodžius. Tad iš pradžių teko juos paraginti padėti vaikams prisijungti“, – pasakojo mokytoja.

Iš pradžių kas savaitę nuotoliniu būdu ji rengdavo tėvų susirinkimus – norėjo išsiaiškinti, ar ne pernelyg daug užduoda namų darbų, ar ne pernelyg didelis krūvis vaikams, kas jiems sekasi, o kas nesiseka, o ir tėvus reikėdavo motyvuoti, kad padėtų vaikams.

Balandžio pabaigoje, anot L. Dekienės, visi priprato. O gegužės pabaigoje, kai tėvai išėjo dirbti, o vaikai liko su močiutėmis, visi viską jau mokėjo. Mokytoja siųsdavo nuorodą, pirmokams tereikėdavo ją paspausti.

„Viskas šį pavasarį vyko nuotoliniu būdu: ne tik darbas, bet ir Velykos“, – šypsojosi L. Dekienė.

Koją pakišdavo neatsakingumas

Ir penktokus, ir dvyliktokus mokantis R. Dekas sakė, kad, deja, bet buvo mokinių, kurie taip ir neįprato prie naujo mokymo būdo, o ir atsakomybės jausmas nėra toks stiprus.

„Iš pradžių tik siųsdavau užduotis, nesijungdamas į pamokas. Tai buvo sunku, mat fiziškai neįmanoma per dieną peržiūrėti 150 atliktų užduočių. Vėliau susitarėme su vaikais rengti atviras pamokas bent kartą per savaitę. Penktokams visas pamokas vedžiau per „Zoom“. Prasidėjus nuotoliniam mokymui, informatikos mokytojai pamokė vaikus, kaip naudotis nuotolinėmis platformomis.

Su vyresniais mokiniais kilo mažiau problemų dėl technologijų. Nebent kai kurių neatsakingumas pakišdavo koją. Juk jei pamoka, tai ir dirbu per pamoką, jei namų darbai, tai juos turiu padaryti iki kitos pamokos. O jei vaikai žiūri neatsakingai, žinutės pradeda plaukti ir po mėnesio. Tai buvo didelė problema. Bet dauguma vaikų disciplinuoti“, – pabrėžė pedagogas.

Tekdavo tėvus raginti, kad vaikai mokytųsi

L. Dekienė pasakojo, kad tėvams neretai atrodydavo, kad jei mokaisi namie, tai gali namų užduotis atlikti kada nori.

„Siųsdavo ir vėlų vakarą, ir kone naktį ar rytą, ir po trijų parų. Bet buvo tėvų, kurie labai padėjo, tarkim, susirasti programėles, kuriose būtų lengviau taisyti vaikų darbus. Jie klausė, kaip jaučiuosi, nes matė, kad iš veido išėjusi.

Nuotolinis mokymas buvo visiems šokas: ir mamos verkė, ir aš verkiau, ieškojome sprendimų. Patariau sudaryti griežtą dienotvarkę, kad vaikai jaustų ritmą, antraip jie sutriks, kamuos nesaugumo jausmas. Kelios mamos vėliau sakė, kad visos problemos baigėsi, kai diena įgijo ritmą: 8 val. vaikas keliasi, 9 val. sėda daryti užduočių, 10 val. – pamokos, paskui eina žiūrėti LRT įdomiųjų pamokėlių.

Kai kurios mamos, galima sakyti, kartu su vaikais baigė pirmą klasę – stovėdavo kitapus kompiuterio, mėgindavo už vaikus atsakinėti“, – apie tai, kaip sekėsi pratintis naujovišką darbą, pasakojo pradinukų mokytoja.

Bet kaime yra ir socialinės rizikos šeimų. L. Dekienei su kolegomis teko pasitelkti socialinius darbuotojus.

„Kasdien skambindavome toms šeimoms, prašydavome, derėdavomės, kad užtikrintų savo atžalų mokymąsi. Turiu trylika pirmokų, bet, tarkim, vienas nesijungė į nuotolines pamokas. Bet tai ne vaiko, o tėvų problemos“, – įsitikinusi pedagogė.

Su mokiniais susirašinėdavo ir naktį

R. Dekas sakė, kad pirmas nuotolinio mokymo savaites darbo diena išsitempdavo iki 1 ar 2 val. nakties. Ir su vaikais mokytojas iki vėlumos susirašinėdavo, o ir kitos dienos pamokų užduotis parengti ir sukelti į sistemą užtrunka apie tris valandas.

„Ilgainiui apsipratome, nors krūvis ir liko smarkiai išaugęs: darbų taisymas, komentarų atliktose užduotyse siuntimas. Gyvai dirbdamas didesnį dėmesį skiri vaikams. Tikroje klasėje mokydavomės net ir trepsėdami, dabar teko ieškoti kitokių būdų. Į virtualią pamoką keliaudavo ir pomidorai, ir kiaušinių dėklai, kad galėtume daryti eksperimentus“, – pasakojo L. Dekienė.

Birželį ji tęsia nuotolines pamokas dviem savo mokiniams, kuriems reikia daugiau pastangų mokantis.

„Negaliu jų dar paleisti, nes dar raides painioja. Jei dabar paleisčiau, kas būtų rudenį? Juolab kad tada irgi gali tekti dirbti nuotoliniu būdu“, – sakė L. Dekienė.

O jos vyras Rimvydas dabar jau važiuoja į gimnaziją Kašiadoryse, mat dvyliktokams rengiamos realios konsultacijos. O su kitomis klasėmis dar darbas nesibaigė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt