Lietuvoje

2020.06.13 07:00

29-erių stojo prie gimnazijos vairo: apie išlaikytą kartelę, mokinių pergales ir net mirtis

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.06.13 07:00

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas stovėjo prie atsikuriančios gimnazijos ištakų. Tuomet jis, nė trisdešimties metų neturėdamas, kartu su kolegomis kūrė kitokią – modernią – mokyklą. R. Dambrauskas džiaugiasi gimnazistų rezultatais ir pelnytais įvertinimais tarptautiniu mastu. Bet neslepia ir to, kas buvo itin skausminga. „Per 30 metų palaidojau visą klasę mokinių. Žuvo, pasitraukė iš gyvenimo, buvo ir narkotikų“, – ištarė gimnazijos vadovas. 

Sumenkęs gimstamumas, emigracija Panevėžyje praretino gimnazistų gretas, tačiau ši mokykla išsaugojo vienos stipriausiųjų vardą. Nuo 1990-ųjų jai vadovauja fizikos mokytojas R. Dambrauskas.

„Valdžios sakymu, kad mokytojo profesija taps prestižinė iki 2025-ųjų, nelabai tikiu“, – ištarė ilgametis direktorius, pernai darsyk įveikęs konkursą eiti šias pareigas, nors optimizmo ir tikėjimo Lietuvos mokykla jis nestokoja.

– Koks buvote tuomet, kai perėmėte vadovavimą gimnazijai? – LRT.lt paklausė R. Dambrausko.

– Prieš 30 metų buvau jaunas ir gaivus. Tuometinėje Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje kaip antraeilininkas turėjau fizikos pamokų ir žinojau, kad direktorius Vytautas Baliūnas, sausį sulaukęs pensinio amžiaus, nuo vasario 1 dienos nebeis šių pareigų. Man buvo 29-eri.

Tuomet Lietuvoje nebuvo skyrimo vadovu sistemos. Tiesiog Švietimo skyriaus vedėjas parinkdavo žmogų ir savo įsakymu paskirdavo direktorių. Jis pasikvietė mane. Sakiau, kad gal įdomu, kad gal ir norėčiau to imtis, bet sutiksiu tik jei mokytojai mane pasirinks. Tad vadovą rinko patys mokytojai, susirinkę Aktų salėje. Buvome du kandidatai – aš ir mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Turėjo būti ir dar vienas, bet neatvyko, gal išsigando.

Taip pat skaitykite

„Griuvo sena sistema, visa tai išlaisvino vidines galias, svarstėme, kokią mokyklą, kokią Lietuvą kursime.“

Dviese pristatėme savo programas, mokytojai balsavo. Ne taip masiškai, bet laimėjau. Gal todėl, kad buvau jaunas, gal todėl, kad manęs nepažinojo. Bet tai man suteikė didelio pasitikėjimo jausmą. Nuolat sakau: jūs mane pasirinkote, tai ir dirbkime. Iki šiol gimnazijoje dirba mokytojų, kurie tuo metu balsavo. Tai, kad mane išrinko patys mokytojai, buvo stimulas dirbti. Juolab buvau jaunas.

Būdamas fizikos mokytoju, težinojau, kur fizikos kabinetas. Atbėgdavau, vesdavau pamokas ir išbėgdavau. Nežinojau visų užkaborių, o mūsų mokykloje yra ką apeiti. Mokykla buvo tamsi, niūri, dienos metu šviesą reikėdavo jungti. Dabar prieš kandidatuodamas apeičiau ūkį. Tas ūkis buvo prastos būklės. Kai kuriuose kabinetuose nebuvo vandens, baldai pagal tą laikotarpį buvo senoki.

Direktorius padavė kabineto raktą, antspaudą, parodė seifą, kuriame buvo šiek tiek pinigų, ir palinkėjo sėkmės.

Man pasisekė ir esu labai dėkingas likimui, kad tiek metų dirbu šioje gimnazijoje. Žinoma, šiek tiek kentėjo šeima, vaikai. Visą save atidaviau gimnazijai, mūsų bendruomenei. Pusė gyvenimo prabėgo šioje mokykloje – susigyvenau, tapau savastimi.

Taip pat skaitykite

– O kaip vidurinė mokykla tapo gimnazija?

– Mūsų mokykla užsibrėžė siekį tapti gimnazija. Prasidėjo kūrimo darbai, įsteigėme vykdomąjį komitetą, važiavome į Vilnių, ministeriją. Griuvo sena sistema, visa tai išlaisvino vidines galias, svarstėme, kokią mokyklą, kokią Lietuvą kursime.

Įsikūrė Lietuvos gimnazijų asociacija, kurios vadovas ilgą laiką buvau. Mes buvome viena pirmųjų gimnazijų Lietuvoje. Anksčiau pradėjo tik KTU gimnazija. Bet oficialiai, ministerijos duomenimis, pirmoji buvo Juozo Balčikonio. Šį statusą mums suteikė 1992-aisiais. O dabar gimnazijų – per keturis šimtus.

– Tuomet patempėte virvelę?

– Patempėme. Bet ar dabar tai yra gerai, ar ne? Diskutuojama apie tai, kad mažėja vaikų, kad visi gyvena tik kad turėtų mokinių. Uždaromos kaimo mokyklos. Vieni politikai sako, kad uždaryti reikia, kiti – kad nereikia. Kalba, kad mokytojų per daug, kalba, kad per mažai. Prieš rinkimus tas procesas suminkštėja.

„Visi, kurie ateina, žino, kad pirmais metais mūsų gimnazijoje jų pažymiai šiek tiek kris. Bet vėliau viskas stoja į savo vėžes.“

– Kai kas nors Lietuvoje kuriama nauja, dažnu atveju tai vyksta Vilniuje. Kaip nutiko, kad gimnazijų atkūrimas startavo Panevėžyje?

– Mūsų mokykla su didžiule istorija, patirtimi, su ilgamečiu sustiprintu matematikos ir fizikos mokymu, nors ir nešioja kalbininko Juozo Balčikonio vardą. Bet drauge mes buvome jauni, tad nebijojome naujovių, nebijojome ieškoti. Į priekį veržtis skatino ir kolegų palaikymas.

Lietuvišką gimnaziją tuomet tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek Šiauliuose kūrėme kiekvienas įsivaizduodamas savaip, dabar tos kūrybos jau yra mažiau. Iš tų, kurie kūrė gimnazijas, dalies jau nebėra, dalis direktorių jau išėjo. Tuomet pažinojau visų gimnazijų vadovus, vienas pas kitą važiuodavome kaip pas brolį ar seserį, dalydavomės programomis, ugdymo planais, naujovėmis, laimėjimais.

– Kasmet skelbiami reitingai, kur mokyklos surikiuojamos į gretą pagal mokinių pasiektus rezultatus. Jūsiškė juose užima geras vietas.

– Visos mokyklos Lietuvoje yra geros, tik kiekvienos užduotys skirtingos. Vienos atsirenka labai gabius mokinius, jie pelno prizines vietas tarptautinėse olimpiadose.

Kitos mokyklos sprendžia socialines problemas. Yra mokyklų, kuriose 80 proc. vaikų gauna nemokamą maitinimą.

Trečiųjų užmojis – būti geros atmosferos mokykla. Šiai grupei priskirčiau ir savo mokyklą. Kur nėra patyčių, kur vaikai gerai jaučiasi ir pasiekia gerų mokymosi rezultatų. Moksliškai įrodyta, kad jei geri santykiai kolektyve, gera atmosfera, tai iki 20 proc. pagerina ugdymo rezultatus. Jei vaikas nebijo konsultuotis, klausti, nebijo nežinoti, jis ieško atsakymų ir pasiekia aukštų rezultatų.

Kai Panevėžyje buvo dvi gimnazijos – mūsų ir Vytauto Žemkalnio, surinkti klases vaikų nebuvo visiškai jokios bėdos, rengdavome ir stojamuosius egzaminus. Dabar jau kelerius metus priėmimas vyksta per Švietimo skyrių, vaikas neša prašymą ir rašo pageidavimus į norimas gimnazijas.

Taip pat skaitykite

Deja, mūsų gimnazija nėra tarp populiariausiųjų. Mėginu ieškoti to priežasčių. Blogas ugdymo turinys? Ne. Blogi rezultatai? Ne. Daugiausia šimtukų surenkame, daugiausia olimpiadose prizinių vietų užimame, daugiausia įstojame, aukšti reitingai. Kas atsitiko? Tiesiog pasikeitė jaunų žmonių filosofija: gal mokslas nesvarbus, gal vėliau mokysiuos, gal geriau dabar linksmai praleisiu laiką be streso ir tiesiog gausiu atestatą, o paskui ką nors sugalvosiu.

Pas mus ateina vaikai, kurių labai aukšta motyvacija. Ateina ir tokių, kurių žemesnė, bet neretai jie po pusmečio keičia mokyklą, nes pas mus būna per sunku. Visi, kurie ateina, žino, kad pirmais metais mūsų gimnazijoje jų pažymiai šiek tiek kris. Bet vėliau viskas stoja į savo vėžes.

Jauni žmonės šalia mokslų rizikuoja ir kitose gyvenimo srityse – nori būti matomi, nori visko pabandyti, parūkyti, paragauti, pasivažinėti neturėdami vairuotojo pažymėjimo. Viskas suprantama, bet nereikia pernelyg rizikuoti, nes gali susigadinti visą gyvenimą.

– Teko dėl savo mokinių naktimis nemiegoti?

– Teko ir policijai pasiaiškinimus rašyti, pasiimti vaikus iš ten. Galiu pasakyti, kad per tuos trisdešimt metų palaidojau vieną klasę. Dėl įvairių priežasčių – nuskendo, žuvo avarijoje, pasitraukė iš gyvenimo, džiaugiuosi, kad ne vieną išgelbėjome nuo to, ir narkotikų, ir pinigų klastojimo buvo.

Žinoma, maloniau yra dalyvauti ten, kur mokiniai pagerbiami už atstovavimą gimnazijai, miestui, šaliai, kai parveža tarptautinių varžybų prizus. Tuo labai didžiuojuosi. Mūsų ir olimpiadų, ir valstybinių egzaminų rezultatai stabilūs, aukšti.

„Visas mano turtas – mano mokiniai ir šilti santykiai su jais, mano mokytojai. Jei duotų apdovanojimą už mažiausią mokytojų kaitą, turbūt pretenduočiau į jį.“

– Kai girdime kalbant apie Juozo Balčikonio gimnaziją, dažniausiai pagalvojame – tikslieji mokslai. Bet jūs labai didžiuojatės ir tuo, kad gimnazistai šoka.

– Vaikai, pavargę nuo fizikos, chemijos, matematikos, turi atsipalaiduoti. Jie turi šokti, dainuoti, piešti, vaidinti.

Mūsų gimnazija turi lengvosios muzikos orkestrą. Jis, žinoma, nėra toks kaip Lietuvos simfoninis orkestras, bet per metus surengiame tris keturis koncertus. Turime ir chorą, kuris dalyvauja dainų šventėje.

Turime nuostabią šokių mokytoją Kristiną Nainienę. Pasirenkamąjį dalyką – šokį – renkasi labai daug mokinių. Savo gebėjimus jie paskui demonstruoja jau kultiniu tapusiame gimnazijos renginyje „Sidabrinė naktis“, kuris vyksta didžiulėje „Cido“ arenoje. Šiemet dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių. Net du buvę gimnazistai iš Islandijos ir Olandijos atvyko, kad teisėjautų šiame renginyje.

Turime šokių kolektyvą „Siaustinis“, kuris pasirodymus surengė Indijoje, Alžyre, Turkijoje, Brazilijoje. Visa gimnazija išpuošta gimnazistų dailės kūriniais, leidžiame atvirukus, kalendorius, dekoruojame klases.

Pas mus vyksta ir robotikos užsiėmimai. Tai yra mokytojos entuziastės Renatos Burbaitės nuopelnas. Pernai ji pelnė šalies Metų mokytojos vardą. Beveik visą piniginį prizą ji paaukojo robotams ir tuos užsiėmimus lankantiems vaikams. Sunkiai rastum tokią altruistišką mokytoją.

Aš išeinu iš mokyklos vėlai, bet išeidamas matau: Renatos kabineto languose – šviesa. Ji ne tik veda pamokas nuo ryto iki vakaro, bet ir savaitgaliais su vaikais dalyvauja visose įmanomose Lietuvos, Latvijos, Estijos robotikos varžybose ir skina prizines vietas. Į kai kurias veža mokykla ar miestas, bet neretai jie vyksta už asmenines lėšas. Kartais apie tai sužinau iš feisbuko ar instagramo.

Man, kaip direktoriui, gėda, kad negaliu to finansuoti.

– Panevėžyje mokinių gretas praretino ir vis dar teberetina emigracija. Kokia dalis abiturientų išvyksta svetur?

– Šiemet gimnaziją baigs 160 abiturientų, 30 iš jų planuoja išvažiuoti studijuoti svetur. Pernai išvyko 22. Daugiausiai važiuoja į Jungtinę Karalystę, Nyderlandus, Daniją, vienas kitas – į JAV, Rusiją, Latviją, Turkiją, Prancūziją. Kad išvažiuoja, yra gerai. Svarbu, kad grįžtų ir stiprintų Lietuvos ekonomiką.

Taip pat skaitykite

Gimnazijos alumnai, kad ir išvykę toli, nepamiršta savo mokyklos. Jie remia gimnazijos iniciatyvas, jie kviečia dabartinius mokinius į savo darbovietes atlikti praktikos. Tarkim, vienas buvęs mūsų mokinys, dirbantis gydytoju Jungtinėje Karalystėje, finansavo mūsų mokinio nuskridimą ir praktiką JK klinikoje.

– Pernai jūs įveikėte konkursą į savo vadovaujamos mokyklos direktoriaus vietą.

– Taip, 2019-aisiais dalyvavau konkurse į savo vietą. Nuėjau tą Golgotos kelią. Žinau, kad yra vadovų, kurie viso to vertinimo Vilniuje atsisakė. 30 metų dirbai gerai, bet dėl visa ko pasitikrink. Tas patikrinimas, tas egzaminas šiaip jau nėra sunkus, bet jis sunkus psichologiškai. Galbūt dėl šios priežasties šimtai mokyklų Lietuvoje neturi vadovų. Žinojau, kad net ir neišlaikęs to patikrinimo būčiau turėjęs ką veikti, bet malonu nebuvo.

Tiems, kas sako, kad tai lengvas darbas, vos iki pietų reikia dirbti, eikite ir dirbkite, vadovaukite. Menka dalis baigusiųjų pedagogines studijas eina dirbti į mokyklas. Ką tai reiškia, kas bus, kai mano kartos mokytojai išeis į pensiją? Didelė problema bus rasti fiziką, chemiką, biologą, matematiką. Tiksliuosius mokslus studijuoti yra sunku, tai kam vargti? Dirbti taip pat labai sunku.

„Mūsų gimnazija turi lengvosios muzikos orkestrą. Jis, žinoma, nėra toks kaip Lietuvos simfoninis orkestras, bet per metus surengiame tris keturis koncertus. Turime ir chorą, kuris dalyvauja dainų šventėje.“

– Buvo tokių dienų, kai sviro rankos ir galvojote, kad viskas, kad daugiau nebenorite viso to tęsti?

– Buvo. Ir tai buvo ne taip jau seniai. Kai buvo įvedamas etatinis mokytojų darbo apmokėjimas.

Prieš tai buvo pavykę Švietimo ministerijai įrodyti, kad gimnazijos mokytojų darbas yra sudėtingesnis. Nuostatuose buvo įrašyta, kad tokiu atveju mokytojams galima mokėti 5-20 proc. priedą. Kol gimnazijų nebuvo daug, viskas buvo gerai. O kai įvedė etatinį apmokėjimą, dėl kurio iki šiol aistros nenurimsta, nes mokytojai nepajuto algos padidėjimo, tie priedai iškart prapuolė. Juos panaikino. Suvienodino visus mokytojus Lietuvoje.

Pinigai gal ir nėra svarbiausias dalykas, bet jis labai svarbus. Kai atima iš žmogaus pinigus ir sako, kad alga padidėjo, yra labai skaudu. Kas lieka kaltas? Žinoma, kad direktorius. Atrodo, darai, stengiesi, kad visiems būtų geriau. Namų nepasistačiau, aplink pasaulį neapkeliavau, mašinų neprisipirkau.

Visas mano turtas – mano mokiniai ir šilti santykiai su jais, mano mokytojai. Jei duotų apdovanojimą už mažiausią mokytojų kaitą, turbūt pretenduočiau į jį.