Lietuvoje

2020.09.05 15:59

Kadaise siuvimą baigusios pedagogės mokiniai surenka 3 D spausdintuvus, per pamokas šoka, o ji pati ir nakvotų mokykloje

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.09.05 15:59

Šios informacinių technologijų mokytojos mokiniai per pamokas surenka 3 D spausdintuvus ar CNC stakles, karpo ir klijuoja garsus, netgi šoka. Nepriklausomai nuo to, kokio jie amžiaus. Tai daro ir penktokai, ir aštuntokai. „Jei vyras netramdytų, mokykloje galėčiau nakvoti ir gyventi“, – sakė pedagogė Snieguolė Bagočienė. Rugsėjo 1-oji jai ne tik naujas darbinis startas. Snieguolė – pati studentė. Jau ketvirtą kartą.

„Tai yra taip smagu. Kada gyvenime kuriam vaikui ir net suaugusiam teko surinkti 3 D spausdintuvą?“, – šviečiančiomis akimis klausė mokytoja aprodydama savo valdas Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijoje.

Nebijo klysti ir būti mažesnė už mokinius

„Šiame kabinete kartais netgi šokame. Tarkime, dirbome su garsu. Karpėme muzikinius „gabalus“. Vaikai juk moka naudoti „Youtube“, bet nedažnas moka atsisiųsti Mp3 formatą. Mes atsisiunčiame, konvertuojame ir redaguojame – karpome, keičiame balsus. Tuo metu vyko „Eurovizija“, tad ir šokome“, – pasakojo mokytoja.

Bet juk nei „Youtube“, nei balsų keitimas neįrašytas į mokymo programą?

„Aš programą pakeičiau su vadovybės leidimu. Tiesiog matau, kuo gyvena vaikai. Kur jie šiuo metu „Excel“ naudos? Žinoma, mokomės ir susipažįstame su tuo. Bet kai reikės, išmoks rimčiau, nes mokės mokytis. O dabar jie dar per maži tam“, – šypsojosi Snieguolė.

Jai retai prisireikia ir vadovėlių. Ne ne, knygos guli greta, kartais jų prireikia, tarkim, mokant „Word“.

„Turiu daug žinių, nebereikia tiek daug ruoštis pamokoms. Tiesiog galiu ateiti ir mokyti. Žinau, ką turiu išmokyti, kas plane parašyta. Eidama į pamoką žinau, ką kalbėsiu, bet paprastai improvizuoju“, – neslėpė mokytoja.

Kas svarbiausia mokytojui? Kokiu bruožu jis turi išsiskirti? Snieguolė nesvarsto nė akimirkos prieš atsakydama.

„Aš nebijau klysti. Ir vaikams taip sakau: nežinau, paguglinti reikia. Paguglinam, išsiaiškiname. Tuomet ir jiems įdomu. Vaikams jau įprasta, kad galima nežinoti. Sakau: ir jūs mokotės, ir aš mokausi.

Aš su vaikais susilyginu ir nebijau būti už juos mažesnė. Žinoma, kartais ir apsimetu. Bet jie tada sunerimsta: „Mokytoja...“. Sakau, šaunuoliai, kad pastebėjote.

Ir savo kolegoms mokytojams sakau, kad nebijotų klysti. Be to, man atrodo, kad moku greitai išsisukti iš padėties. Improvizuoju“, – šypsodamasi pasakojo S. Bagočienė.

Nuotolinis mokymas buvo lengva

Jei viskas susiklostytų vėl kaip pavasarį, ji drąsiai nertų į nuotolinį mokymą. Tuomet S. Bagočienei kilo vienintelis iššūkis.

„Man buvo paprasta dirbti nuotoliniu būdu. Tačiau kai kada, žinoma, trūko gyvo bendravimo. Maži vaikai drąsesni, neužsisklendę, o vyresni užsisklendę. Stengiausi paraginti, kad įsijungtų vaizdą, juk aš įsijungusi. Tai juk abipusė pagarba. Mažiukai – atviresni, o aštuntokai nenorėdavo jungtis. Tai turbūt paauglystė“, – keblumus apibūdino pedagogė.

Nuotolinio mokymo metu ji įrašinėjo savo pamokas, dalijosi savo medžiaga su įvairiomis pamokų platformomis, susikūrė kanalą „Youtube“.

Darbui ji tuomet pasirinko „Classroom“, bet šią platformą ji naudoja jau trejus metus, tad nebuvo nieko nauja.

„Tik pamačiau spragas. Maniau, kad vaikai viską jau žino. Bet jaunesnieji čia prisijungia, čia jau nebežino, kaip prisijungti“, – sakė mokytoja.

Jos mokiniai – nuo penktos iki aštuntos klasės. Dar prieš kelerius metus ji visaip sukosi nuo auklėjamosios klasės. Bet pernai galiausiai sutiko – gavo penktokus.

„Nėjau kalbėtis su jų buvusia pradinių klasių mokytoja, paėmiau vaikus kaip švarų lapą“, – pasakojo S. Bagočienė.

Ir vaikus moko, ir pati mokosi

Tai netušti žodžiai, kad ji nuolat mokosi. Juolab Snieguolė vėl studijuoja – mechatronines sistemas Vilniaus Gedimino technikos universitete.

„Dabar ir mane kviečia spręsti uždavinius prie lentos“, – šypsojosi pirmą magistrantūros kursą baigusi 45 metų Snieguolė.

Tai jau antroji jos magistrantūra.

Kadaise ji studijavo informatiką, įgijo bakalauro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją, tuomet baigė elektroninio verslo vadybą ir administravimą Mykolo Romerio universitete. Tokias magistro studijas ją paskatino rinktis polinkis į verslą. S. Bagočienė turi elektroninę parduotuvę, be to, pagal individualios veiklos pažymėjimą kuria interneto puslapius, programuoja.

„Esu ne tik mokytoja, bet ir smulki verslininkė“, – sakė S. Bagočienė, kadaise ir krepšinį žaidusi.

Kam jai prireikė dar vienų studijų?

„Jau padirbėjusi su plokštėmis klasėje, supratau, kad tai labai įdomu, todėl nutariau stoti į mechatroniką. Mane priėmė tik su dekano ir prodekanės leidimu, nes neturėjau tos srities, inžinerijos, bakalauro išsilavinimo. Bet jie matė mano darbus, tad leido“, – pasakojo magistrantė.

Ji neslepia: vėl kibti į mokslus, kurių pagrindų neturėjo, labai sunku mokytis.

„Kartais jaučiuosi tokia žiopla, o mokausi juk su jaunuomene. Bet nusišypsau, kai nepavyksta, ir toliau mokausi. Aš mėgstu mokytis, negaliu nusėdėti vietoje. Per atostogas – taip pat“, – šypsojosi Snieguolė.

Tarkim, vasaros pabaigoje ji skubėjo į mokyklą išmėginti lipdukų pjaustyklės, kad rugsėjį būtų viskas aišku, kai sugužės vaikai.

Mokėsi siuvimo, nes to reikėjo pragyvenimui

Dar anksčiau, iškart po mokyklos, ji baigė siuvimo technologijas profesinėje mokykloje.

„Tuomet tai buvo aktualu, žinojau, kad iš to pragyvensiu. Su vyru turėjome tokį verslą. Siūdavo kiti, bet buvo labai svarbu pačiam išmanyti siuvimą“, – paaiškino S. Bagočienė.

Tačiau ilgainiui ji panoro aukštojo išsilavinimo, prieš tai dar pasimokė vakarinėje mokykloje, perlaikė egzaminus.

„Dar svarsčiau, ką rinktis, – istoriją ar informatiką. Pasirinkau informatiką. Tai vienas, tai kitas pažįstamas nusipirkdavo kompiuterį, juos tuomet reikėdavo pirkti už dolerius, buvo labai brangu. Kai pranešiau, kad studijuosiu informatiką, aplinkiniai sakė: koks čia mokslas? O ir sunku juk. Išties nemažai iš kurso iškrito“, – sakė S. Bagočienė.

Verslo įmonėms atsakė „ne“

Mokykla Snieguolės gyvenime netikėtai atsirado 2012 metais. Iki tol ji manė niekada nedirbsianti mokytoja, bet sulaukusi skambučio iš vienos mokyklos, kad reikėtų pavaduoti pedagogę, sudvejojo ir nuskubėjo į susitikimą su administracija.

„Nuvažiavau, supratau, kad viskas pasikeitė nuo tų laikų, kai pati buvau mokinė. Vaikai pamokos metu gali atsistoti, vaikščioti. Pradėjau dirbti, taip ir įsitraukiau“, – su iš akių nedingstančia šypsena pasakojo Snieguolė.

Per tą laiką ji sulaukė nemažai kvietimų dirbti verslo įmonėse.

„Mane žudo sėdėjimas nuo 8 iki 17 valandos. Jokios kūrybos, jokios improvizacijos. Taip aš negaliu“, – kodėl visoms joms pasakė „ne“, paaiškino S. Bagočienė.

Kantrybę ugdėsi megzdama

Kadaise kompiuterių mokykla, kurioje ji taip pat dirba – veda kursus suaugusiems, atliko testą, kuriame dalyvavo ir Snieguolė. Kaip parodė rezultatai, jai svarbiausia kūryba ir besikeičiančios aplinkybės. O paskutinėje vietoje buvo pinigai.

„Išties pinigai yra labai svarbu, man taip pat tai labai svarbu. Bet pirmas punktas man kur kas svarbesnis. Nesiskundžiu, gyvendama Lietuvoje gerai uždirbu. Ir mokykloje jau geresnis uždarbis, uždirbu apie tūkstantį eurų, bet į tai sudėta daug papildomų darbų, turiu gerokai daugiau nei etatą“, – kalbėjo pedagogė.

Anot jos, mokykloje dirbti įdomu, be to, nuolat esi tarp jaunų žmonių, tad ir pats jautiesi jaunesnis. O kantrybės, kurios čia reikia su kaupu, jai nestinga.

„Mano kantrybė turbūt begalinė. Nuo mažens ją ugdžiausi megzdama. Nuo pirmos klasės. Kieme ant kilimėlio įsitaisiusi nusimezgiau megztinį, sarafaną, šaliką.

Dabar vaikai dažnai nervingai sako: „Neišeina man, nieko nedarysiu“, pyksta. Net verkti pradeda, beje, dažniau berniukai. Niekada neguodžiu, tiesiog paaiškinu, kad ir man daug kas neišeina. Klausiu, kaip jaustųsi, jei aš taip verkčiau ir pykčiau“, – šypsodamasi darbo užkulisius atskleidė Snieguolė.

Ji džiaugėsi, kad mokyklos vadovybė netramdo jos polėkio.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt