Prieš 30 metų Sovietų Sąjungai įvedus ekonominę blokadą, kilo lietuvių savivertė – juk tokia blokada įvedama kitai valstybei, o ne savos daliai, todėl net ir ekonominė blokada buvo tam tikras pripažinimas, kad Lietuva nepriklausoma, sako istorikas Algirdas Jakubčionis. Anot jo, tuo metu genialų žingsnį žengė Aukščiausioji Taryba, o ekonominė blokada atsisuko ir prieš SSRS.
Šiandien – 30 metų nuo tada, kai Sovietų Sąjunga Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą. Ekonominė blokada truko 75 dienas – nuo 1990 metų balandžio 18 dienos, kai Sovietų Sąjunga sustabdė žaliavų tiekimą Lietuvai, iki 1990 metų liepos 1 dienos.
Anot istoriko, Vilniaus universiteto (VU) docento dr. A. Jakubčionio, Lietuvos ekonominė blokada buvo tik viena Sovietų Sąjungos priemonių, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę.
Opozicinės jėgos prieš Lietuvos valstybingumą ėmė telktis dar prieš paskelbiant nepriklausomybę – 1988 metais, kai buvo sukurta organizacija Vienybė–Jedinstvo–Jedność, kuri pasisakė už Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. 1990 metų balandžio mėnesį ši organizacija įkūrė Nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio tikslas buvo neleisti Lietuvai žengti nepriklausomybės keliu.
Net ir ekonominė blokada buvo tam tikras pripažinimas, kad Lietuva nebepriklauso Sovietų Sąjungai
Prieš Lietuvos nepriklausomybę pasisakė ir kitos jėgos. 1989 metų gruodį skilo Lietuvos komunistų partija, o nuo jos atskilusi grupelė, pasivadinusi LKP ant TSKP platformos, realiai vykdė Sovietų Sąjungos nurodymus Lietuvoje. A. Jakubčionis pabrėžia, kad tuo metu Lietuvoje ir toliau veikė KGB, buvo pasilikusi Sovietų Sąjungos kariuomenė, kurioje galėjo būti apie 35 tūkst. karių.
Grasinimai dėl teritorijų ir antilietuviška agitacija
Siekdama sustabdyti Lietuvos kelią link nepriklausomybės, Sovietų Sąjunga užaštrino ir teritorinius klausimus – buvo pradėtas kurti Vilniaus krašto autonomizacijos planas, imta sakyti, kad 1945 metais Sovietų Sąjunga Lietuvai sugrąžino Klaipėdą, todėl Klaipėda iš tiesų Lietuvai nepriklauso ir ją reikia prijungti prie Kaliningrado srities.
„1940 metais pagal susitarimą su Baltarusija Lietuva atgavo tokius lietuviškus regionus kaip Adutiškį, Druskininkus, Dieveniškes. 1990 metais Baltarusija pareikalavo, kad šios teritorijos būtų sugrąžintos atgal. Jų motyvas buvo nepakartojamas.
Baltarusija sakė, kad šios teritorijos buvo perduotos sovietinei socialistinei Lietuvai, o dabar, po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva nėra nei sovietinė, nei socialistinė, todėl turi sugrąžinti šias teritorijas atgal. Jokios logikos, kad valstybės teritorijos priklauso nuo jos santvarkos“, – ironizuoja A. Jakubčionis.
Kai kurie duomenys rodo, kad 1990 metais vykusiame suvažiavime Maskvoje Baltarusijos delegacija išplatino žemėlapį, kuriame buvo nurodyta, kad visos tos teritorijos priklauso Baltarusijai, sako istorikas. Anot jo, tai buvo gąsdinimas, kad palikusi Sovietų Sąjungą Lietuva neteks teritorijų.
Kaip aiškina A. Jakubčionis, po nepriklausomybės paskelbimo buvo jaučiamas paniekinantis požiūris į Lietuvos nepriklausomybę, bandoma parodyti, kad jos paskelbimas – tik žaidimas, sustiprėjo propaganda.
„Kovo mėnesį buvo numatytas karinis planas užimti Lietuvos televiziją, jautėsi sustiprėjusi antilietuviška agitacija – prosovietinėje spaudoje imta aiškinti, kad Lietuva tampa profašistine totalitarine valstybe, kad išduodami darbininkų klasės interesai“, – teigia A. Jakubčionis.
Blokada atsisuko ir prieš Sovietų Sąjungą
Kraštutinė priemonė, kuria siekta priversti Lietuvą pajusti ekonominį badą, prasidėjo 1990 metų balandžio 13 dieną, kai Michailas Gorbačiovas iš esmės įteikė ultimatumą atšaukti visus priimtus įstatymus ir grįžti į tą padėtį, kokia buvo iki kovo 10 dienos. Tai reiškė ekonominę blokadą, kuri prasidėjo jau nuo balandžio 18 dienos.
Sovietų Sąjunga Lietuvai nustojo tiekti naftą, degalus, žaliavas. Anot istoriko, tai stipriai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau mūsų pramonė buvo stipriai integruota į Sovietų Sąjungos ekonomiką. Tai reiškė, kad Lietuva savo pagamintos produkcijos taip pat negalėjo realizuoti Sovietų Sąjungoje.
„Sovietų Sąjunga priėjo prie tos minties, kad tebūnie ekonominė blokada kirs ir per Sovietų Sąjungos ekonominius interesus, bet pamokyti Lietuvą vis tiek reikia. Tai buvo visą sovietmetį egzistavusi nuostata – jei reikia nubausti kitus, į savo padėties pablogėjimą nereikia kreipti dėmesio“, – kalba A. Jakubčionis.
Siekis padaryti Lietuvai ekonominių nuostolių buvo viena – ekonominė blokada dar turėjo kurti įtampą gamyklose, fabrikuose. Kai kurie prarado darbus, atsirado infliacija, todėl net atlyginimų išsaugojimas reiškė realų pajamų praradimą.
Sovietų Sąjunga taip pat tikėjosi sukelti įtampą tarp lietuvių ir rusakalbių, kurie piktintųsi dėl pablogėjusios padėties. Anot istoriko, viltasi, kad kils įtampa, kuri prives prie neramumų. Tada būtų galima panaudoti kariuomenę ir apsiginti, kad taip buvo užkirstas kelias riaušėms.
Nepriklausomybės nebūtume atsisakę
A. Jakubčionis įsitikinęs – Lietuva nepriklausomybės nebūtų atsisakiusi jokiu kitu būdu kaip karine intervencija. O ir su ekonomine blokada lietuviai gana greitai susidorojo.
„Atsimenu, kad tada buvo šiltas pavasaris, todėl natūraliai anksti nustojo šildyti būstus. Daugelį prekių lietuviai įsiveždavo iš Kaliningrado, Baltarusijos, Latvijos“, – prisimena VU docentas.
Pasiteiravus, ar šiose teritorijose buvo įsakyta lietuviams neparduoti prekių, A. Jakubčionis sutinka, kad toks įsakymas galėjo būti duotas. Vis dėlto viską keičia pinigai, šypsosi istorikas. Gali sakyti kiek nori, kad neparduokite prekių, bet jei už litrą benzino lietuvis sutiks mokėti du kartus daugiau, jam benzino tikrai parduos, tvirtina A. Jakubčionis.
Tačiau vėliau ėmė ryškėti, kad pati Sovietų Sąjunga negali gyventi be kai kurių Lietuvoje gaminamų prekių. Pavyzdžiui, išskiria istorikas, Mažeikių nafta benzinu aprūpindavo Kaliningrado sritį, dalį Baltarusijoje ir visas Latvijoje bei Lietuvoje esančias karines įgulas. Lietuvoje taip pat buvo gaminamos juodosios dėžės lėktuvams, benzino siurbliukai visos Sovietų Sąjungos automobilių gamykloms.
Genialus Aukščiausiosios Tarybos sprendimas
Blokados pabaigą iš dalies lėmė ir tarptautinės situacijos pasikeitimas. Tuometinė ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė ekonominės blokados laikotarpiu aplankė Norvegiją, Daniją, Švediją, Kanadą, JAV, Prancūziją... Nors ją visur priiminėjo kaip privatų asmenį, o ne kaip valstybės ministrę pirmininkę, Sovietų Sąjungai tai buvo tam tikras ženklas.
„Tuo metu Europa sirgo „gorbamanija“, todėl Gorbačiovui nelabai norėjosi pasirodyti ekonominiu smaugėju. Gorbačiovas 1990 metais ir Nobelio taikos premiją gavo, o, turint Nobelio taikos premiją, tokie veiksmai prieš kitos šalies gyventojus atrodo nekaip“, – tvirtina A. Jakubčionis.
Gorbačiovui nelabai norėjosi pasirodyti ekonominiu smaugėju
Pasak pašnekovo, su ekonomine blokada bei Sovietų Sąjungos spaudimu puikiai tvarkėsi ir Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas.
„Aš retai vartoju terminą genialus, bet Aukščiausioji Taryba pasielgė genialiai. Prasidėjus tarpvalstybinėms deryboms, buvo paskelbtas 100 dienų moratoriumas Nepriklausomybės atkūrimo aktui ir iš jo kylantiems teisiniams veiksmams.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuva sėda derėtis su Sovietų Sąjunga kaip valstybė su valstybe. Šis pareiškimas ir toks minties suformulavimas yra viršūnė – jei Maskva pradeda derybas, reiškia, jau Lietuvą pripažįsta kaip valstybę“, – politikų sprendimu žavisi A. Jakubčionis.
Ekonominiai sunkumai lietuvių nebestebino
Pasak istoriko, nors ekonominė blokada sunkumų padarė, dauguma ir toliau dirbo, gavo atlyginimus, o su prekių trūkumu iš dalies jau buvo susitaikyta ir ankstesniais metais.
„Sovietų Sąjungoje buvo įvesti talonai ir cukrui, ir paklodėms, ir rankšluosčiams... Darėsi toks gyvenimo būdas. Yra pasakymas, kad iš aukštesnio pragyvenimo lygio nusileisti į mažesnį yra tragedija, bet jei pragyvenimo lygis ir taip žemas, tai net jei jis truputį pablogėja, tai taip nepasijaučia.
Vis dėlto gatvėse akivaizdžiai sumažėjo automobilių. Vienas mano kolega sakė, kad tuo metu buvo toks privalumas – galėjai eiti per gatvę ir nežiūrėti, ar neatvažiuoja mašina“, – šypsosi A. Jakubčionis.
Istorikas svarsto, kad ir be ekonominės blokados buvo iššūkių. Tikriausiai 1990–1995 metai ekonomiškai Lietuvai buvo sunkiausi – reikėjo sustabdyti visą Lietuvos ekonomikos integraciją su Sovietų Sąjunga ir persiorientuoti į Vakarų rinką.
„Kokia „Toyota“, koks Mersedesas pirks kokius nors kuro siurbliukus iš Lietuvos? Niekas nepirks. Kodėl Lietuvoje televizorių pramonė sugriuvo? Todėl, kad visi panasonicus pradėjo pirkti. Vyriausybė turėjo vienintelė galimybę ir vienintelius kelius – neformalūs ryšiai su panašiomis analogiškomis struktūromis Maskvoje.
Šioje situacijoje svarbus ir Algirdo Brazausko indėlis, kuris iš esmės turėjo tuo užsiiminėti. Jis buvo pakankamai žinomas, todėl galėjo tą daryti. Tai buvo nematomas, tai buvo juodas darbas, bet tai buvo padaryta. (...) O šie neformalūs ryšiai ir buvo vienas būdų įveikti ekonominę blokadą“, – sako VU docentas.
Ekonominė blokada – tam tikras nepriklausomybės pripažinimas
Vakarų valstybių reakcija ekonominės blokados metu Lietuvai buvo nepalanki, apgailestauja A. Jakubčionis. Tada Vokietija Lietuvai pasiūlė suspenduoti Kovo 11-osios aktą. Nors tokiu Europos atsaku Lietuva buvo nusivylusi, vyravo supratimas, kad reikia Vakarų paramos, todėl viešai tokio nusivylimo Lietuva nedemonstravo, prisimena istorikas.
Jo teigimu, ekonominė blokada lėmė dar didesnį Lietuvos gyventojų nusivylimą Sovietų Sąjunga. Tačiau lietuvių savivertė kilo – ekonominė blokada įvedama kitai valstybei, o ne savos daliai, vadinasi, net ir ekonominė blokada buvo tam tikras pripažinimas, kad Lietuva nebepriklauso Sovietų Sąjungai.
A. Jakubčionis priduria, kad galutinai Sovietų Sąjunga lietuviai nusivils, 1991-ųjų Sausio 13-ąją, kai Sovietų Sąjunga nuspręs panaudoti jėgą ir karines priemones.
