Apie Gintauto Palucko svarstymus dėl neegzistuojančios jo paties politinės ateities jau anksčiau užsiminęs Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Mindaugas Sinkevičius teigia – ekspremjero pasitraukimas iš politinio lauko būtų palankiausias scenarijus partijai.
„Palankesnis scenarijus partijai, kad Gintautas Paluckas, taip nedaugžodžiaujant, elgtųsi pagal Vytenio Povilo Andriukaičio arba Kazio Starkevičiaus scenarijų – atsitrauktų iš viešo gyvenimo, iš politikos, gintų savo garbę, orumą, savo šeimos, žmonos situaciją, apsigintų. Jeigu apsigintų, grįžtų į politinę organizaciją, jis būtų laukiamas. Jeigu nepavyktų, matyt, jo profesinis kelias gal nebebūtų siejamas su politika“, – interviu Eltai teigė M. Sinkevičius.
„Tai toks scenarijus partijai, ir čia turbūt nenustebinsiu nieko pasakydamas, ir to paties Gintauto nenustebinsiu, kad toks jis būtų turbūt palankiausias“, – akcentavo jis.
Tačiau, anot M. Sinkevičiaus, G. Paluckas šioje situacijoje renkasi gintis ir eiti Sauliaus Skvernelio keliu.
„Gintautas Paluckas renkasi Sauliaus Skvernelio kelią. Jis nori gintis, yra įsitikinęs, kad nieko blogo nėra padaręs. Jo vertinimu, tie kaltinimai yra nepagrįsti“, – dėstė LSDP lyderis.
Vis tik, socdemų vedlio teigimu, jei G. Paluckas nuspręstų taip ir nepasitraukti iš aktyvios politikos, jo buvimas socialdemokratų frakcijoje Seime – nieko nekeistų. M. Sinkevičiaus teigimu, net pasitraukęs į Mišrią parlamentarų grupę jis ir toliau būtų minimas kaip buvęs socialdemokratas, ekspremjeras.
„(...) apie Palucką kai būtų rašoma, būtų nagrinėjamos situacijos ir detalės, tiesiog kaip bambagyslė būtų nukirptas jo ryšys su socialdemokratais? Niekas net nebeprisimintų, kad jis buvęs premjeras, socialdemokratas, partijos lyderis? Manau, kad toks frakcijų pakeitimas – man jis neatrodo toks įvaizdžiui ar partijai padedantis veikimas“, – tikino M. Sinkevičius.
– Pradėkime nuo viešojoje erdvėje rezonuojančių aktualijų. Pastaruoju metu kilo diskusijų dėl sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo trūkumo. Matėme ir „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio aštrias reakcijas į šią situaciją Sveikatos reikalų komitete. Kaip ketinate ją spręsti?
– (...) Pirmą ketvirtį PSDF rinkimas vis tik neviršijo plano ir atsirado 40 milijonų eurų klausimas. Įstaigos atliko daugiau paslaugų nei planuota, už 40 milijonų eurų daugiau, klausimas, kaip jas apmokėti. Sakyčiau, klausimas jau beveik išspręstas, pusiau išspręstas: 20 milijonų eurų bus rasta iš VLK vidinių perskirstymų tarp pozicijų VLK viduje, 20 milijonų eurų klausimas dar liko, bet jis bus išspręstas su Finansų ministerijos ir Sveikatos ministerijos pagalba. Kad ta situacija kaupiasi, kad ta situacija gali būti ne pirmo ketvirčio, bet visų metų, kad gali būti trūkumas daugiau nei 100 milijonų eurų, kuriuos turėsime rasti, buvo žinoma ir buvo iš anksto tam ruošiamasi. Savu laiku ir sveikatos ministrė buvo informavusi, žinojo premjerė ir aš buvau informuotas ir buvome pasakę, kad tą išspręsime neabejotinai ir darykime viską, ką reikia, kad to klausimą neeskaluoti.
Tačiau kai situaciją tiesiog pristatė Sveikatos reikalų komitete ministerijos atstovai, vienas mūsų kolega ten pašėlo ir jis įjungė tokią mužikišką šneką, sakyčiau, visiškai nepadorią. Ir nepadorią ne dėl to, kad kritika ar tonas, bet artikuliacija ir tas žodynas, kuris ten buvo panaudotas – jis visiškai nepriimtas. Vėliau jis atėjo į frakcijos seniūnės kabinetą, atsiprašė, sakė, kad pasikarščiavo, emocionalus ir taip toliau, ir panašiai, bet kiekvienas turime tvarkytis su savo tomis emocijomis. Jeigu emocijų negalima sulaikyti, tai gal yra kokie vaistai ar gydymas, ar pykčio tramdymo kursai, panašu, kad kai kam jų reikia. Aš tikrai nenoriu toleruoti ir netoleruosiu, jau kartą sakiau, kad mano komandos narių, mano ministrų, mano komandos ministerijose politinės niekas čia nei pravardžiuos, nei siuntinės. Jeigu žmogus negali kalbėti dalykiškai, politiškai korektiškai, tebūnie ir aštriai, tada prašysime, kad „Nemuno aušros“ frakcija, kol mes su jais koalicijoje, siūlytų kitus žmones, su kuriais mes galime kalbėtis, arba tegul keičia komitetą, gal ne į tą komitetą papuolė, gal reikia ramesnio komiteto ieškoti, jeigu kažkas nėra gerai. Tai tas mane papiktino, situacija buvo žinoma, ji buvo sprendžiama, bet kai kas iššoko, padraskė marškinius, pasiplėšė ir dabar gal susidarys kai kam įspūdis, kad dėl jo išsišokimo mes tą situaciją sprendžiame, tai iš tikrųjų ją jau sprendėme ir tai buvo nagrinėjama ilgą laiką. Tai tas tikrai gerokai suerzino ir frakcijos vadovę, ir mane asmeniškai. Su ponu Žemaitaičiu ta kelionė per kadenciją yra kaip ta kelionė per kopas – niekada nežinai, ko laukti, ir tas labai vargina ir neprideda emocinio pozityvaus tonuso.
– Ponas Žemaitaitis ne kartą yra ir kažkaip aštriau sureagavęs, ir socialdemokratus kritikavęs, tačiau iš jūsų reakcijos suprantu, kad šį kartą to atsiprašymo gali nepakakti?
– Mes jau tiek visko turėjome, kad tų konfliktų stora knyga. Aišku, kad visko būna ir visuose santykiuose, net ir šeimos santykiuose, tų konfliktų būna, gal ir apsižodžiavimų, pykčių, durų patrankymo, bet mane piktina tai, kad žmonės nedaro išvadų. Man pasakojo mūsų frakcijos seniūnė, kaip jis atsiprašė, kad jis buvo nuoširdus, jis papasakojo, supratau, kad jis tikrai nuoširdžiai gailisi dėl to dalyko. Bet mes politikoje esame, tai ne kažkoks emocijų ir šou demonstravimas. (...) Gal spalvingesnė ta politika būna, bet nereikia peržengti tam tikrų ribų, padorumo, žmogiškumo, tokio tarpasmeninio santykio. Reikia gerbti žmogų, net jeigu su juo ir nesutinki. Aš daug žmonių pažįstu, kurie su manimi nesutinka, man turi kritikos, bet aš jų gi nei tujinu, nei siuntinėju, nei kažkaip iš jų tyčiojuosi. Tai man tas dar vienas elementas, kuris, manau, kad erzina. Mes jo klausėme pastoviai po tų situacijų, net ir kai jis atsiprašo: iki to kito karto ar kaip. Tai (atsako, kad – ELTA) stengsimės, darysime, bet, matyt, žmogus labai emocionalus ir tas, manau, kad jam kenkia, o gal kenkia tik mums, kaip ramesniems koalicijos partneriams.
– Prie koalicijos klausimo grįšime vėliau. Pone Sinkevičiau, praėjo savaitė po to, kai tapote jau ne laikinuoju, o nuolatiniu socialdemokratų partijos vadovu. Kokie bus esminiai prioritetai iki 2029 m.?
– Aš manau, kad visi šioje neramioje geopolitinėje, ekonominėje situacijoje, kurioje daug triukšmo, daug neapibrėžtumo, norisi žmonėms ramesnio laiko. Kad nebūtų tiek daug fono, globalių įvykių, ekonominio neapibrėžtumo, žmogui tiesiog norisi saugumo ir mažiau chaoso aplinkoje. (...) gali būti, kad politinis elitas fokusuojasi ne visai ten, kur visuomenei reikėtų. Ką aš turiu omeny, kad yra, aišku, tas toks chaosas, nuolatinis oponavimas, kažkokie konfliktai, situacijos ir galbūt stumdymasis koalicijoje, koalicijos su opozicija, kažkokie galios žaidimėliai, vadinkim taip. Bet akivaizdu, kad žmonėms rūpi dar ir tie paprasti buitiniai gyvenimo dalykai: kainos, ekonominės perspektyvos, sveikatos prieinamumas, kas metai iš metų lieka tarp pagrindinių problemų, taip lieka korupcija, neskaidrumas, ypač paskutiniųjų politinių skandalų, palietusių lyderius ir atstovus net ne vienos partijos. Prie tų temų reikia ir grįžti.
Mūsų visą laiką istoriškai trys banginiai buvo socialinė politika, švietimo politika, sveikatos politika, taip pat ir visos kitos politikos, ir kultūra, ir ekonomika svarbios, bet socialdemokratams turbūt svarbiausios šitos sritys, kurios ir liečia, beje, didžiausią turbūt kiekį mūsų, mūsų visuomenės (...).
Mes dar vieną iššūkį ėmėme, kuris visuotinai žinomas, beje, tik recepto jam nerandame – demografinė tematika...
– Panašu, kad receptą jau radote, ministrė Zailskienė sakė, kad svarstoma organizuoti akcija, kur žmonės galėtų susipažinti ir pašokti.
– Galėsime daryti tas vakaruškas ir gegužines. Gal mūsų tėvai, mūsų seneliai jas puikiai prisimena, gal dalis ir susipažino savo šokiuose ir gegužinėse. Ir aš, beje, susipažinau su savo žmona šokiuose ir nieko čia blogo. Bet nežinau, ar čia daugiau gal klegesys ir šiaip idėja tiesiog tokia. Bet faktas yra faktas, kad turime susiimti ir kažką daryti, nes 17,5 tūkst. kūdikių, tai supraskime, kas laukia, kai tie kūdikiai ūgtels, tie kūdikiai ateis į lopšelius-darželius. Kūdikių skaičius ir mūsų įstaigų skaičius, kai įstaigų mes turim 40 tūkst., tik pusė to skaičiaus, tai ką darysime su lopšeliais-darželiais? Vaikai ūgtels, toliau ateis į mokyklas, gimnazijas, progimnazijas, mūsų sistema švietimo, pagrindinio ugdymo sukonstruota irgi 30–40 tūkst. vaikų. Tai mes tas įstaigas, ką uždarysime, parduosime, likviduosime? (...)
Mūsų kolegos sako, reikia atnaujinti tą partinį susitarimą dėl saugumo ir gynybos. Gerai, galime. Čia yra įprastai konservatorių iniciatyva, kad susitarkime. Tačiau susitarkime, ką mes darome su egzistencine valstybine, politine situacija dėl demografijos.
– Šiuo klausimu irgi reikėtų susitarimo tarp partijų?
– Aš manau, kad reikės prie to sėsti ir tartis. Tų iniciatyvų bus: prezidentas siūlys priemones, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlys, ir partijos pasiūlys. Tų priemonių tiek ir tiek yra: ir išmokos, ir vaiko priežiūros pinigai, ir lubos keliamos. Tačiau situacija tai radikaliai, esmingai nesikeičia. O čia yra fundamentali, valstybės egzistencinė tema. (...)
– Tam, kad pavyktų įgyvendinti įvairias iniciatyvas, reikia ir visuomenės palaikymo. Vis tik, pastaruoju metu Socialdemokratų partija sulaukia nemažai kritikos visuomenėje. Pats buvote sakęs, kad partijai šiuo metu kenkia ir dabartinė Gintauto Palucko situacija. Manote, kad ji atsilieps artėjančiuose rinkimuose?
– Vienas jūsų kolega man priminė tokią frazę, nepacituosiu tiksliai, bet panašiai ten taip buvo pasakyta, kad mūsų rinkėjai mums viską atleis, o jeigu neatleis, tai gal pamirš. Bet aš taip negalvoju, aš manau, kad tikėtis, kad pamirš arba atleis – tai čia ne tas veikimo modelis šių laikų politikų. Manau, kad nedings nei reportažai, nei socialiniuose tinkluose memai ir visokios istorijos. Akivaizdu, kad per ilgą laiką įvairaus triukšmo žmogus, vienok, pripranta prie triukšmo (...). Per ilgą laiką, jeigu tas krūvis nuolatinis yra neigiamas: protestai, skandalai, žmonių galvose, rinkėjų galvose, susidaro tam tikras ilgalaikis ir sunkiai pakeičiamas įvaizdis valdžios, kuris vėliau, jau kokią tu kampaniją bedarysi – jis sunkiai pakeičiamas. Nemenkas iššūkis šia prasme, kad mes, kaip politinė bendruomenė, gebame, bandome visas situacijas valdyti.
Taip, Paluckas pasitraukė, taip, matėte, akivaizdu, kiek buvo spekuliacijų, ar ne iš tos pačios opozicijos, socialdemokratai susitarė ten po stalu, Palucką gins, nebalsuos, pabėgs, mes teisinomės. Lygtais kažkas kuria net dirbtinai dalykus. Niekada nebuvo jokio gelbėjimo plano. Kažkas pasakė: mes girdėjome, socialdemokratai tarėsi, jie derinasi su Žemaitaičiu, jie bandys išsukti Palucką. Sakiau, ne, to nėra, bet eteris jau užkurtas. Vėliau prabalsavome, visi nusiramino ir, manau, kad atsiras dabar tokių, kur sakys: tai mes, kadangi kalbėjome iš anksto, tai užkardėme socdemų planus, jie tą planą turėjo, o mes iš tikrųjų užbėgome ir juos pastatėme į vietą.
Ta politika, kuri kartais kuriama visokiomis insinuacijomis – man ji nepatinka, bet aš to pakeisti negaliu. Aš bandau savo komandą nuraminti emociškai ir pasakyti, kad mes koncentruokimės ne tik į šurmulį, ne tik į triukšmą, bet į darbus. Skandalų ir situacijų buvo ir bus, greičiausiai jų dar bus ir ateityje, to negalime išsižadėti. Aišku, kad ir Palucko situacija mums kenkia. Situacija nuo pernai vasaros eskalavosi, ji vis dar tebekenkia. Manau, kad ji žalą padarė tuo metu labai didelę, dabar žmonės apsipranta ir visuomenė apsipranta. Visi Palucko situacijoje jau turi savo nuomonę ir ar jis vėl nušviečiamas daugiau ar mažiau – kažin, ar tas smūgis yra dar didėjantis. Tas smūgis jau sugertas. (...)
– Galbūt nuo tos galimos papildomos reputacinės žalos išties apsaugotų, jeigu G. Paluckas atsitrauktų ir iš frakcijos Seime? Panašiai ir prezidentas kalbėjo, kad sprendimai iš socialdemokratų šiuo klausimu turėtų būti principingesni. Kodėl jų nėra, ar nematote tam pagrindo, ar bijote išprašyti jį iš frakcijos?
– Mano pozicija buvo ir kalbantis su Gintautu, kad matyčiau du scenarijus. Palankesnis scenarijus partijai, kad Gintautas Paluckas, taip nedaugžodžiaujant, elgtųsi pagal Vytenio Povilo Andriukaičio arba Kazio Starkevičiaus scenarijų – atsitrauktų iš viešo gyvenimo, iš politikos, gintų savo garbę, orumą, savo šeimos, žmonos situaciją, apsigintų. Jeigu apsigintų, grįžtų į politinę organizaciją, jis būtų laukiamas. Jeigu nepavyktų, matyt, jo profesinis kelias gal nebebūtų siejamas su politika. Tai toks scenarijus partijai, ir čia turbūt nenustebinsiu nieko pasakydamas, ir to paties Gintauto nenustebinsiu, kad toks jis būtų turbūt palankiausias.
Dabar kitas scenarijus, kad Mindaugas Sinkevičius, taip pat kaip Virginijus Sinkevičius, pasako, kad Paluckas mūsų frakcijoje nepageidaujamas, o ką tas frakcijų pakeitimas labai reikšmingai pakeis?
– Jis nebebūtų po Socialdemokratų vardu jokiais formatais.
– Jis susistabdė narystę, nebėra partijos atstovas. Na, taip, nebūtų mūsų frakcijos narys, frakcija vienu nariu sumažėtų, jis pereitų turbūt į Mišrią grupę. Tačiau apie Palucką kai būtų rašoma, būtų nagrinėjamos situacijos ir detalės, tiesiog kaip bambagyslė būtų nukirptas jo ryšys su socialdemokratais? Niekas net nebeprisimintų, kad jis buvęs premjeras, socialdemokratas, partijos lyderis? Manau, kad toks frakcijų pakeitimas – man jis neatrodo toks įvaizdžiui ar partijai padedantis veikimas. Aš galvoju, kad arba atsitrauki pilnai, arba giniesi ir lieki pilnai.
Suniveliuojant į paprastą retoriką, yra du scenarijai: Kazio Starkevičiaus arba Sauliaus Skvernelio. Gintautas Paluckas renkasi Sauliaus Skvernelio kelią. Jis nori gintis, yra įsitikinęs, kad nieko blogo nėra padaręs. Jo vertinimu, tie kaltinimai yra nepagrįsti. Tik Gintautas Paluckas geriausiai žino tą situaciją, gal ir tyrėjai, bet mes jos nežinome taip nuodugniai. Mes linkę pasitikėti savo bendruomenės nariu, tikėti ir linkėti, kad jis savo poziciją apgintų teisiniu keliu. Neišeina kažkaip vyti lauk. Nežinau, kaip čia įsivaizduoja politiniai oponentai ir patarinėjantys, kaip tas galėtų vykti. Jis yra Seimo narys, išrinktas, gavęs mandatą, kol kas nusprendęs likti ir darbuotis Seime.
– Grįžkime prie temos apie valdančiąją koaliciją. Jūs žadate šį klausimą išspręsti per mėnesį, kodėl išvis to mėnesio reikia?
– Logika buvo tokia, kad turėjome suvažiavimą, jis buvo šventinis. Nenorėjome padaryti jo kažkokio labai komplikuoto, sprendžiančio renginio, o daugiau šventinį, prisimenant istoriją, pagerbiant mūsų partinius veteranus, suteikiant garbės narių, garbės pirmininkės vardus. (...) Aš ir sakiau tada, kad reikia suformuoti naują komandą, tai komanda jau yra, pastovus pirmininkas, yra pavaduotojai, atsinaujino komanda, galvoju, kad tą procesą dabar turėsime ir pabaigti. (...) Bandome deeskaluoti koalicijos temą kaip nedominuojančią ir gal visuomenės lūkesčių labiausiai nepritraukiančią, bet pritraukiančia gal politikos veikėjų dėmesį ir iš to komunikacija visuomenei. Kažkas taip labai lengvabūdiškai tą situaciją mato, bet tas klausimas, jis nėra toks paprastas. Kaip aš sakau, tai yra lygtis su daugiau nežinomųjų, jeigu viskas būtų žinoma, aišku, tai tą lygtį galima būtų duot spręsti ir penktokui, bet nežinomųjų daug yra, yra prielaidų tam tikrų...
(...)
– Štai Juozas Olekas teigia, kad kol sprendimai yra priimami, keisti koalicijos nėra būtinybės. Nors ir aiškiai neatsakydama, panašiai leido suprasti ir premjerė Inga Ruginienė, jos teigimu šis klausimas nėra pats svarbiausias ir buvo užsižaista. LSDP šiuo klausimu užsižaidė?
– Padarysime tą iki vasaros. Manau, kad reikėtų kažkaip tą klausimą užbaigti, turėsime gražų sąskrydį ir reikėtų pabaigti. Bet tas klausimas mums irgi pabodo. Mes nuo jo kaip ir nebėgame, mes nesakome, kad viskas idealu, nesakome, kad kitu formatu bus idealu. Bet sutinku su ta pozicija, kad reikia tą klausimą pabaigti. Kaip ir sutinku su pozicija šalies pareigūnų ar Seimo pirmininko, ar premjerės – jie vertina per tokį praktinį koalicijos veikimą. Sako, žiūrėkite, koalicija yra? Yra. Balsų priimti sprendimus Seime užtenka? Užtenka. Okay, yra išimčių, Kapčiamiestis, dar kas nors, bet iš principo darbas vyksta. Mašina, tikrai ne buldozeris, politinė mašina važiuoja. Taip, nekaip atrodo, taip, parūdijus, gal keistoka, gal vairuotojai vairuoja pasikeisdami – bet ji važiuoja, ji nesustoja, variklis neužkalė, kuras nesibaigė. Ji juda politinio proceso greitkeliais. Kai kas sako, kad gerai, turime, ką turime, bet turime veikiantį daiktą. Ar dėl to, kad jis negražus, parūdijęs, senamadiškas, atstumiantis savo įspūdžiu, kai jį pamatai – ar jis tikrai jau utilizuotinas? Čia yra daug tokių pamąstymų, kurie įvairiais formatais vyksta. Tas diskusijas turime pabaigti. O nuomonės tikrai nėra, kad būtų vienareikšmiai aiškios. Jeigu būtų aišku, jeigu jau būčiau turėjęs atsakymą, kaip mums tinkamiausia pasielgti – gegužės 1 d. būčiau tą pasakęs.
Pakeliui dar yra dalykų. Jei neklystu, gegužės 20 dieną yra Apeliaciniame teisme baigiamosios kalbos vieno iš partijos lyderių, po baigiamųjų kalbų yra tam tikras laiko tarpas, bet tada jau būna ir sprendimas. Tai irgi tam tikras niuansus, jų yra ir daugiau. (...)
– Prezidentas pasakė, kad koalicijoje yra bardakas, kuris neturėtų tęstis amžinai ir svarstė, kad socialdemokratų kantrybės taurė yra skylėta. Jūs pats minėjote, kad ponas Žemaitaitis dėl pasisakymų Sveikatos reikalų komitete atsiprašė Orintos Leiputės, kažkada anksčiau socialdemokratai buvo pasisakę, kad nepritaria tam tikriems R. Žemaitaičio pasisakymams, dabar pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl galimo neapykantos kurstymo. Kiek dar tilptų lašų jūsų kantrybės taurėje?
– Oi, jūs mane provokuojate sudėtingiems klausimams. Aš, greičiausiai, pabėgsiu nuo atsakymo trumpam pasiimdamas tam tikrą pauzę. Prie tos temos grįšime ir pasakysime verdiktą. Ne teismo, ne kažkokį, bet politinį verdiktą. Mėnesį dar pasiimame ir pasakysime. Dabar kapsi, kapsi, kapsi, tos retorikos matome. Nuėjome į šokių tematiką, kai ekscelencija pasakė „bardakas“, man kažkaip asociacija su klubu „Bardaku“, tada Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo šokius, kad vaikų gautųsi – tai norėčiau tikėti, kad per tą laiką, kurį mes pasiėmėme sprendimui priimti, kad finale mes turėsime ne pasirodymą „šokiai su kardais“. Tikiuosi, kad to nebus.
Jeigu reikės padaryti reshuffle (liet. pertvarkymą“) – padarysime. Jeigu bus konstatuota, kad tai yra mūsų našta, karma ir tokia buvimo politikoje kaina ir reikia ją mokėti, nes reikia įgyvendinti programą, įsipareigojimus, koncentruotis į veiklą, o ne į įvaizdį ir santykius tarpasmenybinius – bus konstatuota taip.
– Tęsiant šokių tematiką, tai jau ne pirmas prezidento raginimas imtis ryžtingesnių sprendimų dėl koalicijos, tačiau kol kas niekas nesikeičia. Prieš prezidento rinkimus matėme bendrą LSDP ir G. Nausėdos šokį, tačiau dabar atrodo, kad linguojate skirtingais ritmais. Prezidentūra dviejų sakinių atsakymu užkirto kelią pasvarstymams apie galimą I. Ruginienės atstovavimą Europos vadovų taryboje, neišklausote šalies vadovo raginimų dėl G. Palucko ar koalicijos. Kaip vertinti socialdemokratų santykį su prezidentu, ar tikrai yra jaučiamas atšalimas?
– Aš galvoju, kad santykiai išlieka dalykiški, politikai korektiški. Taip, prezidentas išsako savo poziciją vidaus politikos klausimais. Taip, mes kartais išsakome užsienio politikos klausimais, net ir gal neturėdami tam mandatų. Taip, kartais gal atsiranda viena kita įtampa ir matymas, prezidentas, akivaizdu, jau nedviprasmiškai sako, kad ta koalicija neperspektyvi, iššifruokime jo retoriką taip. Manau, kad mes bandome pasakyti neįžeidžiant, kad mes gebame, girdime, ir suprantame ir patys, kad viskas nėra idealu, mums skatinamųjų nereikia, kad mes priimtume sprendimus. Mes tą padarysime patys, be papildomų raginimų. Mes girdime, kas yra sakoma. Bet partijos lyderių ir partijų, laimėjusių rinkimus, atsakomybė yra formuoti, išformuoti, sutverti kažką naujo. Prezidentas dalyvauja tame procese, ypač po rinkimų, jis suteikė tam tikrą mandatą, didžiausią palaikymą gavusiai, laimėjusiai partijai formuoti daugumą ir Vyriausybę. Dabar tas pozicijas mes girdime. Manau, kad santykiai dalykiški, jokia katė, ar nuodegulinė, ar kitokia, tarp mūsų neprabėgo Širinskienė katino pavidalu. Mes tikrai dalykiškai bendraujame, palaikome santykius, girdime. Jeigu leisčiau sau vertinti, ar pakeitė kažkas į tą atšalimą? Manau, kad ne. Galbūt pradžioje po visų rinkimų euforijos buvo daugiau, dabar tiesiog pas visus atsiranda darbinis nuovargis. Norisi būti geriems, matomiems, kažkam dominuoti. Reitingus pasikelti ir mes norime, ir prezidentas, matyt, gal pergyveno. Daug visko yra, bet kad mes konkuruotume, vienas kitą uzurpuotume ar eitume į kokį konfliktą – tikrai ne. Ir kol būsiu partijos pirmininku, tikrai mes su prezidentu, manau, sutarsime ir bent dalykiškai, pagal Konstitucijos raidę bendradarbiausime ir veiksime savo srityse.
– Neseniai pasirodė reitingai, kuriuose matyti, kad žmonės premjero pozicijoje labiau matytų iš eterio visai dingusią Viliją Blinkevičiūtę nei Inga Ruginienę, krenta ir bendras Vyriausybės vertinimas. Kaip įvertintumėte Ruginienės kompetenciją eiti šias pareigas?
– Reitingai būna skirtingi. (...) Žinoma, kad visi, kurie būna politikoje, įprastai nėra labai populiarūs. Premjerai dažniausiai per pusę metų savo anksčiau turėtą įvaizdį pasigadina, nes darbas yra komplikuotas, darbas yra sudėtingas ir sprendimai nėra lengvi. Galbūt, sakyčiau, nustebino, kad Ingos Ruginienės vertinimas pakrito taip staigiai. Įprastai reikia ilgesnio laiko, metai ar panašiai. Manau, kad gali būti, kad visuomenė susikoncentruoja į lyderius, kuriuos mato labiausiai ir tą nusivylimą dėl įvairių temų priskiria jiems. Manau, kad Inga Ruginienė susitvarko su savo darbu, neabejotinai, dalykiškai, sugeba vadovauti komandai, tai yra visam Vyriausybės kabinetui. Aš – priešingai nei kiti kolegos, kurie turi ką pasakyti ir dėl Ruginienės išvaizdos ar kalbos ir kabintis prie atsakymų ir visa kita – manau, kad premjerė tobulėja ir tikrai daro pažangą. Nėra Lietuvoje universitetų ar įstaigų, kurios išmokslina ministrus, paruošia premjerus ar Seimo narius. Visko mes turime ir įprastai politikai yra visuomenės atspindys. Visą laiką pageidaujame, kad būtų politikoje patys skaidriausi, protingiausi, darbščiausi asmenys. Tačiau kartais gal ir per didelius lūkesčius keliame politikams. (...)
– Vis tik, kritika premjerei pasigirsta dabar jau ne tik iš oponentų, bet ir socialdemokratų viduje, iš kai kurių jūsų kolegų. Jūs pats matytumėte save kaip potencialų kandidatą į premjerus?
– Tikrai dabar apie tai negalvoju ir linkęs būčiau daryti viską, kad kažkokių pokyčių išvengtume Vyriausybės sudėtyje. Aš manau, kad negražu ir negerai būtų grįžti laiku į praeitį, kada mes per vieną kadenciją turėjome 2–3 Vyriausybes. (...) Nežinau, kuo žmonės motyvuojasi galvodami, kad dar viena Vyriausybė tai būtų super. O toje Vyriausybėje – nauji žmonės visiškai turėtų dirbti, ten visiškai nauji ministrai? Ar tiesiog pakeičiame kelis?
Galų gale artėja pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Čia laikas ir vieta dabar? Apskritai geopolitiniai įvykiai, čia mes dabar galime žaisti politinius žaidimėlius? Man atrodo, kad ne. Bet yra, turbūt, tų, kurie galvoja, kad pakeiskime. Toks vaizdas, kad kai kas nori pažaisti tą žaidimą, buvo toks projektas „Kitas“, kažkas iš automobilio išlipa ir kažkas renkasi. Klausimas, kiek yra, tarp tokio proceso pageidaujančių, linkinčių valstybei stabilumo ir gero, ar čia yra tik noras destabilizuoti ir nebyliai pakenkti. Klausimas apie asmenų, norinčių intrigų, pokyčių, tikrąją motyvaciją. (...)
– Artėja savivaldos rinkimai, jūs skyriaus esate iškeltas į Jonavos merus. Jau tvirtai apsisprendėte, kad kandidatuosite? Nevilioja grįžti į Seimo ar Vyriausybės koridorius?
– Aš žinau, kad norėčiau tęsti (darbą – ELTA) Jonavoje. Tai yra gimtasis mano miestas, čia yra mano šeima, man viskas čia yra kaip namuose. Manau, kad galutinį sprendimą teks priimti rudenį, tada matysime valstybės situaciją, kokia situacija yra politiniame lauke. Bet šiaip ketinu, planuoju (kandidatuoti – ELTA). Jeigu tik jonaviečiai palaikys, norėčiau toliau darbuotis ir tęsti darbą savo gimtajame krašte.
– Kalbant apie jūsų politinę ateitį, ar jūs ir būsite tuo socialdemokratų iškeltu kandidatu į prezidentus?
– Aš taip negalvoju. Manau, kad yra kelios galimybės, ką mes galėtume kelti. Bet mano pozicija yra dabar nepadaryti čia false starto (liet. neduoti netikro signalo) – iki 2029 metų dar treji metai. Dabar kalbėti apie kandidatus – per ankstyvas laikas. Nėra dar nei vienas politinis kolega, lyderis man išsakęs: o kaip tu galvotum, jeigu aš galvočiau? Niekas nesiveržia. Apskritai, partiniai kandidatai įprastai nelabai kaip pasirodo sėkmingai, nes už socdemų kandidatą oponentai nebalsuoja, kaip ir socdemai nebalsuoja už oponentų kandidatus. Įprastai sėkmei reikia ne tik charizmos, lyderystės, aiškaus plano ir žinojimo, ko nori pasiekti, bet ir būti nepartiniu. Kai kas, matyt, jau šitoje kompanijoje jau yra startavęs. Yra ir daugiau kalbų apie norinčius ir ketinančius startuoti. Bet socialdemokratai to klausimo be 2027 metų gegužės mėnesio – nespręs.
