Legendos apie kolodijaus fėjas, nuotraukos, kuriose matyti žmogaus siela ar gražus ritualas, kai maišant chemikalus galima stebėti išryškėjantį atvaizdą – tokią magiją kuria fotografas ir televizijos režisierius Mindaugas Meškauskas, pasitelkiantis 170-ies metų senumo fotografinę techniką. „Tai yra tokia fotografija, kurios niekada nesukurs joks robotas“, – portalui LRT.lt šypsosi jis.
– Daugelis šiandien vejasi tobulėjančias technologijas, renkasi mobiliuosius telefonus su didesnės raiškos kamera ir džiaugiasi, kad įvairios programėlės gali padėti išgauti gerą kadrą. Jūs tuo metu garsėjate kaip fotografas, pasitelkiantis XIX a. atsiradusią fotografinę techniką. Kaip ją atradote?
– Tiesą sakant, visiškai atsitiktinai. Daugiau kaip prieš dešimtmetį geras bičiulis ir kolega, scenaristas Jonas Banys, atsiuntė jutubo filmuką apie fotografinę šlapio kolodijaus techniką. Tai, ką išvydau, mane tiesiog užbūrė, atrodė, kad tai – savotiška mistika.
Tuo metu šlapio kolodijaus metodas buvo palyginti negirdėtas, tad susidomėjęs ėmiausi ieškoti informacijos, „Internet Archive“ radau būtent XIX amžiaus skaitmenintas knygas ir periodinius leidinius, kuriuose to meto fotografai dalijosi savo įžvalgomis ir klaidomis.
Pusmetį domėjausi, skaičiau, tačiau pabandyti nesiryžau. Galiausiai supratau – atėjo metas. Pavyko iš pirmo karto. Ir tik tada aiškiai supratau, apie ką skaičiau ir apie ką kalbėjo XIX a. fotografai. (Juokiasi.)
– O savo aistrą ir žinias sudėjote į 2022-aisiais pasirodžiusį dokumentinį filmą „XIX amžiaus fotografo palikimas“.
– Filmas atsirado, kai jau neblogai fotografavau ir rengiau parodas. Vienos jų pristatyti atvyko fotografijos istorikas Dainius Junevičius. Taip susipažinome, pasikalbėjome ir man kilo mintis, kad reikėtų sukurti filmą apie Juzefą Čechavičių – vieną pirmųjų Vilniaus fotografų, kuris fiksavo miesto vaizdus šlapio kolodijaus metodu.
Dainius apie tai nemažai išmanė, buvo gerai išanalizavęs J. Čechavičiaus biografiją, tad suvienijome jėgas. Parašiau pirmąjį scenarijų, kurio idėja buvo papasakoti apie tai, kaip buvo įamžintos J. Čechavičiaus Neries pakrančių albumo fotografijos. Tai – vienas žymiausių jo darbų. Tiesa, puse amžiaus anksčiau buvo išleistas Tiškevičiaus Neries pakrančių vaizdų albumas, tad J. Čechavičius tarsi kopijavo šį ciklą. Užbaigę scenarijų susiradome prodiuserę, bet negavome finansavimo... Ir ačiū Dievui.
Pasikapstęs archyvuose Dainius sužinojo, kad vis tik fotografuoti Neries krantus buvo ne paties J. Čechavičiaus idėja – jis tik buvo pasamdytas ją įgyvendinti. Taigi viskas apsivertė, teko perrašyti scenarijų, o jį užbaigę gavome ir finansavimą. Taigi galiausiai filmas buvo sukonstruotas taip, kad jame yra dvi aiškios linijos – J. Čechavičiaus gyvenimo istorija ir pasakojimas apie tai, kaip gimsta fotografinis atvaizdas.
Beje, filme žiūrovai gali pamatyti tikrą fotografijos atsiradimo procesą. Nors pagrindinį vaidmenį atlikęs Rimantas Bagdzevičius buvo puikiai apmokytas naudotis chemikalais, atidus žiūrovas gali pamatyti, jog stambiuose planuose – kito žmogaus, t. y. mano rankos. Norėjome, kad visos nuotraukos ir visi procesai, kuriuos mato žiūrovas, būtų tikri. Taigi aš daugiau darbavausi kaip istorinių fotografijos procesų žinovas, Dainius daugiau susitelkė ties J. Čechavičiaus biografija, o filme visa tai labai gražiai susipynė ir išėjo labai gražus bendradarbiavimas.
– Visus tuos istorinius fotografijos procesus, kuriuos mato filmo žiūrovai, jums pozuojantys gali pamatyti ir jūsų studijoje?
– Ateinantys į mano studiją pamato visą procesą: nuo to, kaip kuriama kompozicija, nuotaika, reguliuojamas apšvietimas, iki to, kaip ant plokštelės supilamas kolodijus, kaip jis įmerkiamas į chemikalus, kaip išryškėja užfiksuotas vaizdas.
Tai yra magiška akimirka. Nors tuo užsiimu jau daug metų, negaliu atsižiūrėti, netgi filmuoju visų savo nuotraukų atsiradimą – man be galo įdomus ne tik pats procesas, bet ir jį stebinčio žmogaus emocijos.
Tai nepalieka abejingų. Yra tekę fotografuoti mokslininkus, kurie galbūt iš pradžių skeptiškai žvelgia į tą magiją ar mistifikuotą procesą ir labiau domisi mokslu, tyrimais ar faktais, bet net ir jie, matydami ryškėjantį savo atvaizdą, atsako emocijomis. Užburia.
Galų gale kolodijaus technika darytoje fotografijoje ir patys žmonės atrodo kitaip, nes ši technika „mato“ tik ultravioletinį spektrą, todėl mūsų oda, plaukai ar akys atrodo kitaip. Tai prideda tam tikros mistikos ir leidžia pamatyti tam tikrą anapusinį pasaulį, kurio gyvenime nematome. Tai elementari fizika ir chemija, bet kaip gražu, kai pavadini tai mistika, magija.
– Ir vis tik tai yra savotiška magija, ypač laikais, kai galime padaryti dešimtis kadrų per minutę, iškart pamatyti rezultatą ir viso to pluošto išsirinkti geriausius kadrus. Fotografuojant šlapio kolodijaus technika reikia ne išsirinkti, o sukurti tą vienintelį kadrą...
– Tai yra tokia fotografija, kurios niekada nesukurs joks robotas. Pats žaidžiu su dirbtinio intelekto programomis, ir jos gali sukurti netgi šlapio kolodijaus technikos imitacijas, tačiau niekada nesukurs atvaizdo ant metalinės plokštės, nepaliks vietos atsitiktinumui. Todėl ši technika yra tokia žavi. Ji reikalauja laiko, o ir aš neskubu – noriu apgalvoti kompoziciją, įvairias detales, sureguliuoti šviesą...
Ir darau tik vieną dublį. Galbūt tai principinis sprendimas, tačiau paprastai pirmasis kadras ir būna geriausias. Tiesa, pirmąjį savo portretą pamatę žmonės dažnai sako „Dabar jau žinau, kaip daryti!“, o man tai ženklas, kad geriau nereikia – tai reiškia, kad tikro portreto nebepadarysiu, nebepagausiu charakterio, nes žmogus bandys demonstruoti tam tikrą pozą.
– Todėl sakėte, kad fotografuojate žmogaus sielą?
– Tai savotiškas mistifikavimas. Atėjusiems pas mane pirmiausia pasakoju istoriją apie kolodijaus fėjas. Kolodijonistų legenda byloja, kad jos stebi visą nuotraukos gimimo procesą ir, jei yra gerai nusiteikusios, atiduoda įamžintą atvaizdą. Tačiau jas užpykdęs nuotraukos negausi. Taip pat sakoma, kad visi tie nuotraukos nelygumai, nutekėjimai – fėjų parašas. Man tai yra labai gražu ir poetiška, o atėjusį žmogų nuteikia ypatingai.
Galų gale, žinodami, kad pozuoti nejudant reikės 10–15 sekundžių, žmonės susikaupia ir nusiteikia. Įdomu tai, kad XIX a. fotografijose nepamatysite besišypsančių žmonių. Anuomet tai buvo laikoma kvailo žmogaus bruožu, be to, jei šlapio kolodijaus technikai pozuosite išsišiepę, šypsena ir neatrodys natūraliai – ji pavirs į grimasą, kurią išvydę nusigąsite.
Tiesa, atlikėja Erica Jennings mano fotografijose šypsosi, bet jos šypsena išėjo labai natūrali, šilta. Tiesa, ji sako nesišypsojusi, o tiesiog galvojusi apie savo dukrytę. Tai ir yra sielos fotografija – kai bandai sukurti ne dirbtinę kaukę, bet tam tikrą emociją mintyse, o ši atsispindi ir veide. Todėl visų besifotografuojančių prašau mintimis išeiti ten, kur jiems labai gera, – galbūt į mišką ar prie jūros... Ir tai labai padeda.
– Klausantis jūsų ir vėl kyla mintis – kaip tam tikrą ritualą ir magiją pavertėme tokiu buitišku dalyku. Kokia yra nuotraukos vertė, jei šiandien fotografuojame net tada, kai tingime ką nors užsirašyti – tvarkaraščius, valgiaraščius, skaitiklių parodymus ir pan.
– Tiesa, nuotrauka tapo įrankiu, savotiška užrašų knygele. Tačiau būtent ferotipai, ambrotipai ar net juostelė priverčia susikaupti ir pagalvoti, ką fotografuojame. Sukurtas daiktas tampa svarbus. Kadangi šlapio kolodijaus technika elektros skaitiklio nefotografuosi, tai jau yra nebe įrankis, o dalykas, pereinantis į meno sritį.
Aš tai vertinu, taip pat ir tie, kurie pas mane ateina. Jie taip pat vertina ir potyrį, ritualą, sukuriamą fotografiją, kuri galbūt yra amžina. Turiu aukcionuose įsigytų ferotipų iš 1862–1867-ųjų ir atrodo, kad jie daryti vakar – neišblukę, nenunykę... Taigi ir mano įamžintos nuotraukos išliks bent 170 metų, o tikriausiai ir daugiau.
– Esate ir televizijos režisierius. Atrodo, kad fotografija yra savotiška atsvara jūsų darbui eteryje, yra tiesos?
– Žinoma. Turbūt viena iš priežasčių, kodėl mane sužavėjo kolodijus, yra tai, kad negali lėkti ir turi sustoti. Be to, kaip sakiau, sukuriu nuotrauką, kuri yra praktiškai amžina, kuri pergyvens mane ir mano vaikus. Matau tame prasmę.
Televizijoje per beveik tris dešimtmečius dirbau su daugybe projektų, laidų, klipų ir pasakojimų – su Ryčiu Zemkausku kūrėme „Lankas“, su Edita Mildažyte „Bobų vasarą“, LRT prisidėjau prie projekto „Mūsų dienos kaip šventė“, 2002–2006 dirbau su nacionaline „Eurovizijos atranka“ ir Aivarą Stepukonį savo automobiliu vežiau į Estiją, kur pamačiau ir šio konkurso užkulisius, apsilankiau komentatoriaus būdelėje su Dariumi Užkuraičiu ir pan.
Daug sukurta, daug padaryta, ir dabar dirbu su daugybe gerai žinomų projektų, tarp jų – neseniai pasibaigęs „Aš esu MUZIKA“, kurio dalyvius taip pat įamžinau nuotraukų cikle. Tačiau televizijai kuriama produkcija ganėtinai greitai pasimiršta, ją keičia nauji projektai ir laidos.
– Tikriausiai ji irgi kažkiek magiška, kitaip turbūt nebūtumėte jai atidavęs kone 30 metų...
– Televizija taip pat užburia, įžengęs į ją, taip lengvai neištrūksi. Tai – ir liga, ir tam tikras gyvenimo būdas. Ne visi geba būti televizijoje, ne visi geba būti net šalia jos. Būdamas patyręs režisierius, bandžiau paruošti asistentus, bet kai kurie neatlaiko jos tempo, darbo savaitgaliais ir pan. ir pabėga į biurus – nori dirbti 5 dienas per savaitę, laisvų vakarų, savaitgalių, o televizijoje taip nebūna. Ir kažkiek keista. Kai 1995-aisiais atėjau į televiziją, visi buvome ištroškę žinių, potyrių, nebuvome persistotinę gyvenimo, norėjome griebti, daryti. Dabar atrodo, kad daugelis nori nepersitempti, pachillinti, pailsėti...
Daugiau M. Meškausko darbų – nuotraukų galerijoje.
