Antradienį, gegužės 19 d., atlikėjui Vytautui Kernagiui (1951–2008 m.) būtų suėję 75-eri. Ta proga šio sekmadienio vakarą LRT TELEVIZIJA transliuos televizinę dokumentiką apie šią neeilinę asmenybę „Mūsų draugas Kernagis“ (rež. Giedrė Genevičiūtė, prod. Alvydas Kaškonas). Režisierė Giedrė Genevičiūtė LRT.lt jautriai papasakojo, kokie atlikėjo gyvenimo momentai kuriant šį filmą ją ypač sujaudino ir kas išspaudė ašarą.
Su dokumentine juosta „Mūsų draugas Kernagis“ režisierė ėmėsi dirbti sulaukusi parodos „Artistas iš Brodo“ kūrėjų kvietimo. Vilniaus muziejuje buvo surengta (ir dar tebeveikia) ši paroda, o jos organizatoriai, surinkę daug įdomios vaizdo medžiagos, pamanė, jog ją verta paversti televizine dokumentika, kad prisiminimai nugultų vienoje vietoje.
„Labai apsidžiaugiau, kai mane pakvietė, nes daug metų dirbau kartu su artisto dukra Egle Kernagyte prie įvairių televizijos projektų, ir jo šeima man atrodė artima. Visą gyvenimą aplink nuolat skambėdavo V. Kernagio dainos, pati jas, augindama dukrą, dainuodavau vietoje lopšinių. Taigi jis man atrodė kaip šeimos narys, nors tuo pačiu buvo ir žmogus legenda“, – sakė režisierė.
Juostoje yra daug V. Kernagį artimai pažinojusių žmonių pasakojimų. Iš viso projekte net 12 pašnekovų, sutikusių artistą skirtingais jo gyvenimo etapais.
„Tai ir jo 94 metų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei auklėtoja Laima Abraitytė, kuri prisimena, kokia tai ypatinga buvo klasė, – būtent jos dėka į V. Kernagio gyvenimą ir atėjo literatūra bei poezija. Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, kuris buvo jo klasės draugas, pasakoja, kaip Vytas iš „Čiurlionkės“ atėjo į 23-iąją vidurinę ir rimtai pretendavo į klasės lyderio vaidmenį.
Aktorius Sigitas Račkys pasidalijo gražiais prisiminimais iš studijų laikų, kai drauge su V. Kernagiu įstojo į aktorinį, o teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė, parašiusi knygą apie V. Kernagį „Nes nežinojau, kad tu nežinai...“, pateikė tiesiog stulbinančių įžvalgų apie Vytauto kelią į sceną“, – pasakojo G. Genevičiūtė.
Pasak jos, visų pašnekovų pasakojimai labai žmogiški, jie paliečia ir skaudžius dalykus, apie kuriuos dažnai vengiama kalbėti, bet būtent jie ir suformavo tokią stiprią artisto asmenybę. „Mes įpratę V. Kernagį matyti kaip žvaigždę su sėkmės istorija, bet draugai pasakoja, kokį nelengvą kelią jam teko nueiti, kol tapo legenda“, – pastebėjo kūrėja.
Sujaudino žmonos atvirumas
Televizinėje dokumentikoje yra ir labai jautrus artisto žmonos Dalios Kernagienės pasakojimas. „Dokumentikoje Dalia atsiskleidžia kaip moteris, kuri visada buvo šalia, kuri palaikė vyrą ir šlovės akimirkomis, ir kai jam buvo be galo sunku. Ji – ir talentinga drabužių dizainerė, sukūrusi kostiumus garsiam meniniam filmui „Raudonmedžio rojus“, ir moteris, priėmusi sprendimą auginti vaikus ir puoselėti namų šilumą, nes tiesiog reikėjo padėti Vytautui. Ji pati patvirtina, kad kažkam reikėjo pasiaukoti, ir ji sutiko“, – pasakoja G. Genevičiūtė.
Pasak režisierės, dirbant su filmuota medžiaga jai tie pasisakymai buvo vieni stipriausių ir jautriausių: „Dalia labai atvirai pasakojo apie savo mylimą žmogų ir buvimą kartu, o jos požiūris į gyvenimą labai gilus, ji puikiai analizuoja, įvertina patirtis. Montuodama medžiagą aš net ašarojau – Dalia sugeba pasakyti labai skaudžius dalykus, o po to paprastai pridurti: „Geras žmogus buvo Kernagis.“
Kuriant filmą režisierę labai sukrėtė ir viena istorija iš atlikėjo jaunystės. „V. Kernagis nešiojo akinius, o tais laikais aktoriui tai buvo tikra tragedija, lęšių juk nebuvo. Nors jis užaugo aktorių šeimoje ir daug metų svajojo apie teatrą, dėl to negaudavo vaidmenų ir patyrė didelį atstūmimą. Po studijų baigimo jų visą kursą pakvietė dirbti į tuometį Akademinį dramos teatrą, o jo nepriėmė, pasiūlė dirbti Rokiškio kultūros namuose – įsivaizduokite, koks tai žmogui, gimusiam ir užaugusiam aktorių šeimoje, buvo smūgis...“ – pasakojo G. Genevičiūtė.
Tiesa, V. Kernagis rankų nenuleido ir baigė estrados režisūros specialybę, dirbo Vilniaus filharmonijoje ir režisuodavo įvairias šventes, derindavo jų programas, kartais dirbdavo net per naktis kol, pavyzdžiui, kartu su Stasiu Povilaičiu suderindavo jo koncertinio pasirodymo programą. „Kernagis kaip estrados režisierius nėra pakankamai įvertintas iki šiol“, – sakė jo ilgametis kolega Andrius Žibikas.
Pozityvus ir nesidomintis materialiniais dalykais
Kokį įspūdį režisierė susidarė apie V. Kernagio charakterį ir asmenybę? „Man rodos, jis buvo iš tų žmonių, kurie turėjo savyje daug šviesos ir mokėjo pradžiuginti kitus. Jis savo skaudžią gyvenimo patirtį sugebėjo transformuoti į užkrečiančio pozityvo skleidimą. Tiesa, ir iš prigimties jis buvo optimistiškas, studijų metais sugebėdavo visus suburti, buvo tikra kurso siela“, – sakė G. Genevičiūtė.
Taip pat V. Kernagis labai mylėjo savo šeimą, o materialūs dalykai jam buvo antroje vietoje. Apie tai juostoje kalba režisierius ir prodiuseris Linas Ryškus, pakvietęs artistą į realybės šou „Robinzonai“. Jis atsiminė, kad Vytautas važinėjo su šlykščios spalvos nenauju „pasatu“ ir net neketino pirkti naujo automobilio – juk ir senasis važiuoja. Jis labai rūpinosi šeima, be galo mylėjo anūkus, statė namą ir svajojo savo kieme įkurti „Kernagynę“.
Kurdama filmą režisierė nenorėjo didelio tempo, kaip šiais laikais įprasta. Jai norėjosi, kad filmas būtų lėtas ir gilus, kad būtų jausmas, jog susėdę ir gero vyno įsipylę draugai dalijasi prisiminimais ir analizuoja savo draugo neeilinį gyvenimo kelią. Ir jai norisi, kad šios dokumentikos žiūrovas jaustųsi pabuvęs toje malonioje draugijoje.
„Gražiausiai apie tėtį kalba mama“
Atlikėjo dukra, laidų vedėja E. Kernagytė sakė, kad šios televizinės dokumentikos kūrimui jie su artimaisiais mielai pritarė. Juostą ji jau yra mačiusi, žiūrėjo kartu su vyru ir jiems patiko. „Man buvo labai įdomu išgirsti tėčio bičiulių prisiminimus. Jei būtume žiūrėję kartu su broliu, gal būtume žiūrėję kritiškiau – mes jautrūs įvairioms detalėms, susijusioms su tėčio atminimu. Bet mano vyras sakė, kad viskas labai įdomu, yra ir negirdėtų dalykų, ir tai smagu“, – sakė E. Kernagytė.
Žinoma, kai kuriose vietose jai norėjosi nubraukti ašarą, juolab kad dokumentikoje yra ir tėčio bičiulių pasisakymų, kaip jie jautėsi, kai V. Kernagis susirgo vėžiu. „Ir turbūt nėra kito žmogaus, kuris kalbėtų apie mano tėtį taip gražiai, kaip mano mama. Gal ir gerai, kad ji nėra iš tų žmonių, kuri dažnai dalija interviu – užtat kai ką nors pasako, ji tikrai pasveria ir sako iš širdies. Jų santykiai buvo labai gražūs, ir žiūrint juostą tai juntama“, – sakė E. Kernagytė.
Ji pasidžiaugė ir tuo, kad su šia televizine dokumentika dirbo režisierė G. Genevičiūtė, kuri sugeba į viską pažiūrėti labai jautriai, moka pamatyti ir pajausti subtilius dalykus.
Beje, V. Kernagio 75-mečiui skirtas dar vienas renginys – Nidoje savaitgalį, gegužės 16–17 d., pirmą kartą švenčiamos „Kernaginės“, kuriose bus įvairių koncertų ir edukacinių veiklų. „Labai norisi tikėti, kad tai virs nauja gražia tradicija“, – sakė E. Kernagytė. Na, o gegužės 23 d. (beje, per D. Kernagienės gimtadienį) ši sukaktis bus minima sostinėje veikiančiame „Kernagio bare“.
Televizinę dokumentiką „Mūsų draugas Kernagis“ žiūrėkite per LRT TELEVIZIJĄ gegužės 17 d., sekmadienį, 21:55 (kino teatruose ji nebus rodoma).
