Gegužės 2 d. Jungtinėje Karalystėje, galerijoje „Tate St Ives“, atidaroma Lietuvos ir Amerikos menininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės (Kasubos, 1923–2019) paroda „Buveinės pojūčiams“ (Shelters for the Senses). Ją kuruoja „Tate St Ives“ direktorė Anne Barlow, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) kuratore, vyr. tyrėja dr. Elona Lubyte, rašoma LNDM pranešime žiniasklaidai.
Tai pirmasis išsamus A. Kasubos kūrybos Jungtinės Karalystės muziejuje pristatymas, atveriantis net septynis dešimtmečius apimančią meninę jos praktiką – nuo ankstyvųjų tapybos ir mozaikos darbų iki vėlesnių skulptūrų, viešųjų erdvių projektų ir novatoriškų erdvinių aplinkų. Parodoje pristatomi Lietuvai menininkės dovanoti ir LNDM saugomi kūriniai. Apie šios parodos idėją, jos formavimąsi ir A. Kasubos kūrybos aktualumą šiandien pasakoja kuratorė A. Barlow.
– „Buveinės pojūčiams“ – pirmoji A. Kasubos paroda Jungtinės Karalystės muziejuje. Kaip susipažinote su jos kūryba?
– Vienas pirmųjų išsamesnių šaltinių, su kuriais susidūriau (be internete matytų vaizdų), buvo knyga, išleista pirmosios jos kūrybos parodos, surengtos 2021 m. LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje, proga „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ (kuratorė dr. Elona Lubytė). Ji mane pakerėjo nuo pat pirmos akimirkos.
Manau, tam yra ne viena priežastis, tačiau viena svarbiausių – įspūdinga jos, kaip menininkės, kūrybos aprėptis. A. Kasuba dirbo mozaikos, sieninės tapybos, skulptūros ir tapybos srityse, taip pat kūrė erdvines aplinkas – ir privačiose, ir viešosiose erdvėse, o galiausiai sukūrė ir savo „Akmenų kalvos namus“ (2001–2005).
Tokia kūrybinė trajektorija, ypač turint omenyje laikmetį, 20 a. 6–8 dešimtmečius, ir tai, kad ji buvo moteris menininkė, man pasirodė išties įkvepianti. Ji labai natūraliai siejasi su programa, kurią vystome galerijoje „Tate St Ives“. Nors esame smarkiai susiję su vieta, nuolat permąstome ir iš naujo aktualizuojame moderniojo meno idėjas, kartu plėtodami gyvybingą šiuolaikinio meno programą, kurioje svarbi vieta tenka menininkėms.
A. Kasubos kūryba puikiai įsilieja į bendrą programą, bet kartu ją nukreipia ir visiškai nauja linkme – manau, mūsų publika nėra mačiusi ko nors panašaus. Daug menininkų dirba su skirtingomis medijomis, tačiau A. Kasubos kūryba aprėpia itin platų sričių ir interesų lauką – nuo gamtos iki architektūros ir technologijų. Kaip menininkė, ji išties išskirtinė, ir tikiu, kad lankytojai, išvydę jos kūrybą, liks sužavėti.
– Kaip, rengiant šią parodą, užsimezgė bendradarbiavimas su LNDM?
– Pirmą kartą į Vilnių atvykau dar 2012-aisiais, kai gyvenau ir dirbau Niujorke. Tuo metu dirbau institucijoje, kuri bendradarbiavo su nedidele ne pelno siekiančia organizacija Vilniuje, ir nuo to laiko seku Vilniaus meno sceną. Pastaraisiais metais čia atvykstu turėdama konkretų tikslą – kalbėtis apie bendradarbiavimą pristatant A. Kasubos kūrybą. Šis bendras kelias buvo išties nuostabus – bendradarbiavimas labai sklandus ir kūrybiškas. Mus vienijo bendra vizija to, ką norime pristatyti ekspozicijoje.
Kartu su mūsų galerijos „Tate St Ives“ parodų komanda ir Elona Lubyte, Ieva Mazūraite-Novickiene, Arūnu Gelūnu ir Lolita Jablonskiene, palaikančiais šią viziją, išplėtojome parodos idėją, kuri telkiasi aplink kūrinį „Spektro užuomina“ (1975–2014). Suskirstėme A. Kasubos kūrybą į skirtingas temines grupes, kurias lankytojai parodoje galės apžiūrėti.
Nuo pat pirminės parodos idėjos – ir teminiu, ir struktūriniu požiūriu – tai buvo bendras procesas. Taip pat dirbame su Aleksandru Kavaliausku, jis padeda kurti parodos architektūrą. Tad visais lygmenimis veikėme kartu, turėjome daugybę susitikimų, dabar jau esame intensyviausiame etape – nagrinėjame erdvių planus, ekspozicijos išdėstymą ir spalvinius sprendimus.
Vienas iš šios parodos bruožų, skiriančių ją nuo ankstesnių A. Kasubos kūrybos ekspozicijų, yra tai, kad atsispyrėme nuo menininkės darbuose esančios spalvinės paletės ir ją integravome į parodos architektūrą. Tai leis kūrybą patirti kitaip nei įprasta. Dažniausiai jos darbai būdavo eksponuojami neutraliame fone, o šiuo atveju lankytojams atsivers kur kas spalviškai įvairialypesnė, sodresnė patirtis, išryškinanti atskiras kūrinių grupes.
– Kokios pagrindinės idėjos ir temos lėmė parodos struktūrą?
– Nutarta dalį parodos skirti ankstyvajai menininkės kūrybai – pradedant ankstyvaisiais darbais su keraminėmis plytelėmis, o vėliau pereinant prie mozaikų ir plytų sienų viešosiose JAV erdvėse.
Norėjome, kad šiame skyriuje būtų „Ėjiko“ – savotiško svajotojo alter ego – motyvas, kuris pasirodė kartu su 1950 m. piešiniu „Mažas žmogus“ (lot. homunculus). Vėliau šią figūrą galima atpažinti skirtingose mozaikose, o dar vėliau – ir cikle „Gyvenimas“ (2012–2013).
Taip pat siekėme parodyti, kaip A. Kasuba nuosekliai eksperimentavo su medžiagomis – nuo ankstyvųjų glazūruotos keramikos darbų iki mozaikų ir pirmųjų erdvinių aplinkų, kurtų privačiose ir viešosiose erdvėse. Šiuose skyriuose nagrinėjamos vidinės ir išorinės erdvės idėjos, jų tarpusavio santykis, taip pat privataus ir viešojo pasaulių riba.
Susipažindami su paroda, lankytojai aplankys ir dalį, pavadintą „Architektūra kaip socialinis instrumentas“. Čia nagrinėjamos menininkės mintys apie visuomenę, socialinį būstą, bendruomenę ir tai, kaip žmonės galėtų gyventi kartu.
Kai pirmą kartą apsilankiau LNDM saugyklose apžiūrėti ten esančių kūrinių, Elona paminėjo 1964 m. Moderniojo meno muziejuje Niujorke surengtos parodos „Architektūra be architektų“, kuruotos Bernardo Rudofsky`io, įtaką. Joje buvo pristatyti senosios architektūros ir bendruomenių, o ne pavienių architektų sukurti statiniai.
Tam tikra prasme tai susisieja su A. Kasubos susidomėjimu neolito laikotarpio struktūromis, su kuriomis ji susidūrė viešėdama Airijoje. Todėl ši parodos dalis atveria platesnes idėjas, kaip kuriama architektūra ir kaip žmonės gali sugyventi tarpusavyje. Šios mintys toliau plėtojamos per konkrečius kūrinius, tokius kaip „Globalus kaimas“.
Parodos struktūra nėra griežtai chronologinė. Paskutinė salė „Formuojant ateitį“ skirta menininkę visą gyvenimą lydėjusiam susidomėjimui gamta ir organinėmis formomis. Čia dėmesys telkiamas į 1977 m. ir 1983–1984 m. sukurtus darbus, taip pat pristatoma koliažų serija „Kiautų gyventojai“ (1989), kuri vėl sugrąžina prie ankstesnių idėjų.
Atrodo, kad būtent paskutiniai du parodos skyriai ypač gali sulaukti galerijos lankytojų susidomėjimo, atsižvelgiant į mūsų artumą gamtai ir vandenynui. Pavyzdžiui, darbai „Statiniai pagal jūros kriauklę“ turėtų būti itin įdomūs dėl ryšio su gamta, o A. Kasubos vaizduotė kuriant formas kartu nukelia ir už tiesioginių gamtos motyvų ribų.
Vakarų Kornvalyje gausu įvairių laikotarpių, nuo neolito iki kosmoso amžiaus, pėdsakų – ir įvairiuose kraštovaizdžio objektuose, ir Goonhily Žemės stotyje. Šis futuristinės, kone mokslinės fantastikos vaizduotę žadinančios kosminės stoties ir neolito laikotarpio sugretinimas tam tikra prasme atsikartoja ir A. Kasubos kūryboje. Nors tiesioginio ryšio su šia konkrečia geografija ji neturi, vis dėlto galima įžvelgti tam tikrų poetinių paralelių, susijusių su plačiu jos interesų spektru.
– Kaip minėjote, parodos struktūra nėra griežtai chronologinė, bet joje sujungiami net septynis dešimtmečius apimantys ir labai skirtingų formų kūriniai. Ar, jūsų manymu, tam tikri menininkės kūrybos aspektai aktualūs šiandien?
– Taip, šiandien menininkai su šiomis sritimis dirba kitaip, bet susidomėjimas meno ir technologijų bei mokslo santykiu yra labai didelis, todėl šiuo aspektu jos kūryba atrodo itin aktuali.
Biografiniu požiūriu A. Kasubos, kaip emigrantės, patirtis siejasi su modernizmo menininkais – pavyzdžiui, Naumu Gabo, kuris Antrojo pasaulinio karo metais persikėlė į Sent Aivsą, tačiau taip pat atsiveria ir platesnis kontekstas, aktualus iki pat šiandien, kai menininkai dėl tam tikrų aplinkybių, tokių kaip karo konfliktai, yra priversti keisti gyvenamąją vietą.
Susipažįstant su šia paroda ir susiduriant su nepaprasta A. Kasubos, kaip menininkės, vaizduote bei įsitikinimu tuo, ką daro, neįmanoma nesusižavėti jos atsidavimu, neblėsusiu per septynis dešimtmečius.
O kalbant apie tematiką, čia atsiskleidžia ne tik meno ir gamtos, meno ir mokslo santykiai, bet ir skirtingi egzistavimo ir gyvenimo būdai, kaip sufleruoja ir parodos „Buveinės pojūčiams“ pavadinimas.
Pavyzdžiui, kaip sukurti aplinką be stačių kampų – kaip to siekė A. Kasuba? Ir kaip kurti erdves, kurios įtrauktų daugiau pojūčių, būtų švelnesnės žmogui, o ne, jos požiūriu, pernelyg griežtos, kaip Manhatano kartografinis tinklelis? Manau, jos kūryboje esama ir švelnesnių, poetiškesnių aspektų, kurie susiję su platesniu požiūriu į žmonių gyvenimą.
– Kokį įspūdį, tikitės, paroda padarys lankytojams?
– Atsižvelgiant į tai, kas lankytojams artimiausia, skirtingos ekspozicijos erdvės gali patraukti labiau – pavyzdžiui, besidomintys architektūra ar gamta natūraliai kryps prie tam tikrų parodos dalių. Tačiau A. Kasubos kūrybos platumos ir nuolatinis eksperimentavimas su naujomis formomis bei medžiagomis leidžia tikėtis, kad visa jos kūryba įkvėps net ir tuos, kurie apie ją iki šiol nebuvo girdėję.
Susipažįstant su šia paroda ir susiduriant su nepaprasta A. Kasubos, kaip menininkės, vaizduote bei įsitikinimu tuo, ką daro, neįmanoma nesusižavėti jos atsidavimu, neblėsusiu per septynis dešimtmečius. Tai išties nepaprasta.
– Pavadinimas „Buveinės pojūčiams“, regis, sutelkia daugelį parodos idėjų. Kaip jis atsirado?
– Formuluotė nėra visiškai tokia pati, tačiau ši frazė buvo pavartota kvietime, kurį A. Kasubos projektui „Gyvenamoji aplinka“ sukūrė Jurgis Mačiūnas. Šiuo metu atkuriame šios aplinkos elementą su kilimu, kurį sukūrė Urbanas Jupena, jį gabename iš Amerikos. Tai bus itin jaudinanti akimirka, nes nuo to laiko jis nebuvo taip eksponuotas. Manau, kad ir LNDM, ir mes patys labai džiaugiamės šia rekonstrukcija.
Parodos pavadinimą įkvėpė kvietime pavartota frazė, tačiau jo reikšmė kur kas platesnė ir atsiveria skirtingais lygmenimis. Šiame kontekste ypač svarbus ir A. Kasubos domėjimasis sinestezija. Tai atsiskleidžia iš to, kaip ji įsivaizdavo aplinkas ir kaip mąstė apie garsą bei kvapą – pojūčius, peržengiančius regos ribas.
Šiai parodai kartu su „Tate Publishing“ leidykla rengiame naują leidinį. Matome galimybę pristatyti A. Kasubos kūrybą kur kas platesnei auditorijai ir įrašyti ją į platesnį meno istorijos kontekstą. Parodos kataloge autoriai mezga jos kūrybos ir kitų meninių praktikų ryšius, taip pat sieja menininkę su jos laikmečiui svarbiais judėjimais ir idėjomis, kurios iki šiol galbūt nebuvo tinkamai išryškintos. Todėl mums ypač įdomu, kaip ši paroda pasieks naujus žiūrovus ir pasiūlys naujų A. Kasubos kūrybos interpretacijų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
