„Vaikų nenoriu, man užtenka šuns“ – statistika rodo, kad vis daugiau jaunų šeimų vietoj vaiko renkasi auginti gyvūną, pastebi portalo LRT.lt kalbinta psichologė Miglė Motiejūnė. Nors toks sprendimas kai kam gali kelti juoką, tai, anot jos, atspindi svarbius visuomenėje vykstančius procesus.
Nenuostabu, kad kartais augintiniai lepinami, nešiojami ant rankų ir fotografuojami kaip vaikai. Gyvūnai tarsi atrakina mūsų globos instinktą, sako M. Motiejūnė, tiesa, kai kada perdėtas rūpinimasis augintiniu gali maskuoti vidines žmogaus baimes.
– Teko girdėti ne vieną istoriją, kai jaunos šeimos nutaria neturėti vaikų, vietoj tėvystės renkasi auginti šunį, katę, kitą gyvūną. Galbūt tai pastebite ir savo darbe, gal apie tai jau kalbama ir psichologų bendruomenėje?
– Mano darbe su žmonėmis ši tema nėra dažna arba bent jau nėra centrinė. Vis dėlto ji vienaip ar kitaip sklando mano asmeniniame gyvenime. Mano pačios gyvenime šuo užima labai svarbią vietą – ir dabar, kol kalbame, jis sėdi man ant kelių. Bendraamžių draugų kompanijoje taip pat yra įvairių patirčių. Man 30 metų, tad kalbos apie jaunas šeimas, kurios augina gyvūnų, bet neturi arba neplanuoja turėti vaikų, dažniausiai sukasi apie būtent tokio amžiaus žmones.
Žvelgiant plačiau, viešojoje erdvėje, straipsniuose yra nemažai statistikos, informacijos apie tai, kad poros, kurioms yra apie 26–27 metus, anksčiau planuodavo turėti arba jau turėdavo vaikų, o šiandien matome mažėjantį gimstamumą ir tai, kad jaunos šeimos vis dažniau pasirenka auginti gyvūnus.
Anot vienos iš apklausų, žmonės, kurie pasirenka auginti gyvūną, mano, kad vaiko auginimas yra didelį stresą kelianti veikla.
– Natūraliai kyla klausimas, ką tai rodo. Kodėl jaunos šeimos nusprendžia auginti ne vaikus, o gyvūnus?
– Kai kalbama, kad pora pasirenka auginti gyvūną vietoj vaiko, tai gali kelti šypseną. Kartais juokiamasi iš to, manoma, kad žmonės galbūt neatsakingai žiūri į gyvenimą ir pan. Vis dėlto tai rodo svarbius visuomenės procesus, atspindi politinę, ekonominę, socialinę situaciją.
Pagal Jungtinių Tautų ataskaitą, gimstamumas Lietuvoje mažėjo nuo 1990-ųjų, taigi procesas tęsiasi gana ilgai. Dešimtasis dešimtmetis Lietuvai buvo permainingas. Planuoti vaikus tuo metu kai kuriems atrodė rizikinga, dalis šeimų dėl nestabilios ekonominės, politinės situacijos galbūt pasirinko turėti mažiau vaikų.
Tikėtina, kad ir dabar vaikų skaičius šeimoje yra veikiamas įvairių aplinkybių. Viena iš jų – išsilavinusios moterys pasirenka siekti karjeros. Ne paslaptis, kad egzistuoja lyčių nelygybė, moterims susilaukti vaikų reiškia rinktis – arba šeima, arba karjera. Grįžti prie karjeros pagimdžius vaiką tampa labai sunku, tad šeimos pasirenka neturėti vaikų, taip moteris gali išsaugoti kitą jai labai svarbų poreikį.
Žinoma, yra ir kitų priežasčių, apie kurias taip pat garsiai kalbama. Anot vienos iš apklausų, žmonės, kurie pasirenka auginti gyvūną, mano, kad vaiko auginimas yra didelį stresą kelianti veikla. Taip pat žmonės, kurie pasirenka auginti gyvūną ir nesusilaukti vaikų, nori labiau pažinti save, savo pomėgius, tyrinėti, keliauti ir jausti, kad savo gyvenime turi daugiau kontrolės, bet nori turėti ką nors, kuo galėtų rūpintis. Tokiu atveju gyvūnas vietoj vaiko pasirenkamas dėl mažesnių įsipareigojimų – gyvūną lengviau palikti, jo gyvenimo trukmė trumpesnė, atsakomybės lygis, lyginant vaiką ir gyvūną, taip pat visai kitoks.
Nors tai, kad žmogus su gyvūnu kalba lyg su trejų metų vaiku, iš šono gali atrodyti keistai, tai ne visada yra sąmoninga, dažniau – instinktyvu.
– Kartais šeimininkas gyvūnu ima rūpintis kaip vaiku: augintinį lepina, nešioja ant rankų, artimiesiems siunčia jo nuotraukų, net ir leksika kartais tampa panaši, tarsi kalbant su vaiku arba apie vaiką, sušvelnėja balsas, atsiranda įvardis „mes“. Kodėl taip nutinka?
– Gyvūnas tarytum atrakina globos instinktą. Nors tai, kad žmogus su gyvūnu kalba lyg su trejų metų vaiku, iš šono gali atrodyti keistai, tai ne visada yra sąmoninga, dažniau – instinktyvu. Kai su gyvūnu imame kalbėti mamišku, aukštu balso tonu, pasirenkame mažybinius žodžius, nors gyvūnas greičiausiai supranta ne žodžių reikšmę, o tik ryšį tarp žodžių ir tam tikro veiksmo, tai yra instinktyvi reakcija.
Ji kyla žinant, kad gyvūnui reikalinga mūsų globa. Augintinis kartu su mumis gyvena mūsų, žmonių, sąlygomis, gyvūnui sunkiau prie jų prisitaikyti. Mes tampame tie, kurie padeda gyvūnui prisitaikyti ir išgyventi. Taigi gyvūno priežiūra natūraliai ima sietis su globa, kuri reikalinga ir vaikams, nes jiems taip pat reikalinga mūsų pagalba, priežiūra.
– Ar rūpinimąsi vaiku ir rūpinimąsi gyvūnu galima sugretinti, ar tai – panašios patirtys?
– Tikrai taip. Tyrimuose kalbama apie tai, kad žmogaus santykis su gyvūnu yra lygiai toks pat, kaip santykis su žmogumi. Nauda, kurią žmogus gauna iš santykio su kitu žmogumi, yra panaši į naudą, kurią jis gauna iš santykio su gyvūnu.
Santykis su gyvūnu prisideda prie psichologinės gerovės, žmonės, kurie augina gyvūną, pasižymi žemesniu streso lygiu, įvardija, kad jaučia laimę, pasitikėjimą savimi, mažiau jaučiasi vieniši. Nors šuo ar katė yra visai kas kita nei žmogus, labai panašūs dalykai įvardijami ir vertinant ilgalaikius žmonių santykius. Kita vertus, ir žmogus yra gyvūnas, o tai irgi šį tą sako.
– Paimkime pavyzdį iš realaus gyvenimo. Susitinka dvi draugės, viena – tik ką susilaukusi vaiko, kita – įsigijusi augintinį. Ar draugė, sakanti, kad labai gerai supranta mamą, nes ir pati turi daug rūpesčių su augintiniu – anksti keliasi jį vedžioti, veža pas veterinarą, dėl jo jaudinasi, neįžeis draugės, auginančios vaiką ir, galbūt, turinčios kitokių rūpesčių?
– Ko gero, visų žmonių patirtys yra labai individualios. Juk ir žmonės, patiriantys nerimą, gali visiškai nesusikalbėti, nes jį patiria visai skirtingai – nerimas pasireiškia skirtingose situacijose, skiriasi ir kūno pojūčiai.
Paimkime kitą pavyzdį – žmonės randa bendrumo tarp senyvo amžiaus tėvų slaugymo ir vaiko auginimo. Viena vertus, tai yra labai skirtingos patirtys, kita vertus, jos yra panašios, nes abiem atvejais kalbama apie žmogaus, kuris negali savimi pasirūpinti, priežiūrą. Taigi net labai panašios situacijos gali būti skirtingos ir, priešingai, skirtingos patirtys gali būti labai panašios.
Santykis su gyvūnu prisideda prie psichologinės gerovės, žmonės, kurie augina gyvūną, pasižymi žemesniu streso lygiu, įvardija, kad jaučia laimę, pasitikėjimą savimi, mažiau jaučiasi vieniši.
Tas pats ir kalbant apie vaikų ir gyvūnų auginimą. Yra šeimininkų, kurie į gyvūno auginimą investuoja labai daug savęs, tam skiria itin daug laiko. Taip pat rastume žmonių, kurie ne tiek daug laiko skiria savo vaikams, vaikas labiau auga ikimokyklinio ugdymo institucijoje nei šeimoje.
Taigi patirtys gali būti labai skirtingos ir lyginti, kad auginti vaiką sunkiau negu gyvūną arba atvirkščiai, net nevertėtų. Kita vertus, manau, būtų galima pasakyti, kad abi šios patirtys panašios. Kaip bebūtų, tiek vaikas, tiek gyvūnas reikalauja mūsų rūpesčio.
– Ar perdėtas rūpestis dėl gyvūno, augintinio sužmoginimas, jo poreikių išaukštinimas (pavyzdžiui, atsisakymas kur nors vykti, nes nenorima gyvūno palikti vieno) negali tapti būdu slėpti tam tikras asmenines problemas?
– Žmonės atranda daug alibi, daug būdų, kaip pabėgti nuo savo problemų. Tiesą pasakius, vaikai kartais irgi būna vienu iš būdų – dalis žmonių nusprendžia susilaukti vaikų tikėdamiesi, kad jie palengvins santykius. Gyvūnas taip pat gali būti vienu iš būdų pabėgti nuo sunkumų.
Gali būti, kad žmogus naudoja gyvūną kaip pasiteisinimą. Pavyzdžiui, jis nenori būti tarp žmonių, bet tai pasakyti nėra malonu, taigi argumentu gali tapti augintinis – sakoma, kad likęs vienas namuose, gyvūnas jaučia labai didelį stresą, todėl negalima jo palikti. Kartais tai yra tiesa, o kartais – bandymas išsisukti nuo tam tikrų situacijų.
Kalbant apie gyvūno sužmoginimą, perdėtą globą, reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju labai svarbi gyvūno gerovė. Perdėta globa, pavyzdžiui, per dažna kailio priežiūra, aksesuarų gausa, nuolatinis gyvūno nešiojimas ant rankų, neleidžiant jam pačiam pasirinkti, kur eiti, gali tapti žalingi gyvūnui. Tokiu atveju svarbu išlikti sąmoningam, pagalvoti, ar aš reiškiu rūpestį ir meilę dėl to, jog noriu, kad gyvūnas jaustųsi laimingas, ar todėl, kad bandau patenkinti savo poreikius.
Lygiai taip pat ir su gyvūnu – nors sakoma, kad vaikų nenorime, tai mums neaktualu, čia gali slypėti baimė įsipareigoti, baimė, kad būsiu blogas tėtis ar mama, nes galbūt mačiau, kaip mane augino tėvai, ir iš to liko traumuojančių patirčių.
– Rūpintis kuo nors trečiu, ko gero, natūralus noras ir žingsnis poros santykiuose. Jeigu pasirenkama, kad tas trečias bus gyvūnas, porai gali tekti atremti nemažai visuomenės spaudimo. Kaip jį atlaikyti? O gal tokiai porai iš tiesų reiktų sunerimti dėl savo sprendimo?
– Kasdieniame folklore mėgstama sakyti, kad augintinio įsigijimas yra pirmas žingsnis svarstant susilaukti vaiko, kad gyvūno auginimas tampa tarytum bandymų aikštele, kurioje galima įsivertinti, ar pora pasiruošusi turėti vaikų. Kalbant apie poros santykių raidą, jai išties būdingas etapas, kai norisi kuo nors pasirūpinti. Gyvūnas lengvai užpildo tuštumą ir patenkina šį poreikį.
Anksčiau buvo tarytum suprantama, kad jeigu kuriu santykį, toliau eina vestuvės ir vaikai. Šiandien to nebepriimame kaip savaime suprantamo dalyko ir sąmoningai pasirenkame savo gyvenimo būdą, kas mums asmeniškai tinka, kokie mūsų poreikiai.
Kita vertus, ne visos poros sąmoningai renkasi nesituokti, nesusilaukti vaikų. Gali būti, kad nesituokti renkamasi todėl, kad pernelyg baisu įsipareigoti, tai kelia nerimą, baimę, galbūt partneriai nėra nuoširdūs vienas kitam. Galbūt tai nėra tiesiog susitarimas nesituokti, gal taip bandoma slėpti kokius nors jausmus.
Lygiai taip pat ir su gyvūnu – nors sakoma, kad vaikų nenorime, tai mums neaktualu, čia gali slypėti baimė įsipareigoti, baimė, kad būsiu blogas tėtis ar mama, nes galbūt mačiau, kaip mane augino tėvai, ir iš to liko traumuojančių patirčių. Gali būti, kad tam tikri dalykai yra neįsisąmoninti, jais santykiuose nesidalijama, todėl poros, užuot pripažinusios, kas slypi po jų baimėmis, verčiau renkasi auginti gyvūną.
Tiesa, noriu pabrėžti, kad šiukštu nereikėtų apibendrinti ir sakyti, kad visos poros, kurios neturi vaikų ir augina gyvūną, slepia traumuojančius patyrimus, – tai nebūtų tiesa.
– Ar santykis su gyvūnu gali atstoti, kompensuoti žmogišką santykį?
– Santykio su žmogumi nereikia atstoti, bet kurti panašų santykį galime ir su kitais gyvūnais, ne tik su žmonėmis. Ypač jeigu žmogus turėjo nemalonų, traumuojantį santykį su kitu žmogumi, tai santykis su gyvūnu gali būti gydantis.
Su augintiniu kuriamas santykis, kuriame iš žmogaus nieko nereikalaujama, kuriame jis gali būti autentiškas, jaustis saugiai. Tai, kad gyvūnai patampa „vaikais“, rodo, kad esame pakankamai artimi gyvūnams, kad jie reikšmingai gali keisti mūsų santykius ir prisidėti prie mūsų gerovės.
Tai, kad gyvūnai patampa „vaikais“, rodo, kad esame pakankamai artimi gyvūnams, kad jie reikšmingai gali keisti mūsų santykius ir prisidėti prie mūsų gerovės.
Gyvūno globa išties gali įprasminti žmogaus gyvenimą. Žmogus jaučia, kad nuo jo priklauso kito gyvūno gyvenimas, kad jis jam reikalingas. Žmogui, linkusiam į save žalojančias mintis: esu niekam tikęs, niekam nereikalingas, nematau prasmės, gyvūno auginimas gali tapti labai svarbiu veiksniu, padedančiu išlikti.
Tikiu, kad tie, kurie augina gyvūną, atras save šiame pavyzdyje: kai vedžiojame šunį, kaimynystėje atrandame ryšį su kitais gyvūnais, susipažįstame ir bendraujame su jų šeimininkais. Taigi gyvūno auginimas gali tapti ir tam tikru hobiu, sukuriančiu bendrumo su kitais žmonėmis jausmą.
