Kadaise Lietuvos radijo ir televizijos diktoriai buvo bene žymiausi Lietuvos žmonės. Gerbėjai, gėlės, parduotuvėje – viskas be eilės. Loreta Jankauskaitė, vienintelė iš legendinės plejados eteryje dar dirbanti diktorė, dėmesio ir komplimentų nestokoja iki šiol. Diktorė prisipažįsta, jog per savo gyvenimą daugiau laiko praleido radijo patalpose, nei savo pačios namuose.
Viso pokalbio klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“.
Į darbą pasipuošia, atsineša poezijos
Iš legendinės L. Jankauskaitės kartos, dauguma jos kolegų jau amžinybėje, ji vienintelė tęsia darbus radijo eteryje. Kol būsiu reikalinga, tol dirbsiu – įsitikinusi diktorė.
„Turbūt taip yra ir aktoriams, ir prie mikrofono esantiems – gali jaustis labai blogai, bet atsisėdai, pasakei „Labas vakaras“ ir nebejauti nei nuovargio, nei savo ligų, nei problemų. Man dar sekasi palaikyti nuotaiką, vidinį stuburą ir meilę radijui, klausytojams.
Aš turiu labai daug klausytojų nuotraukų, žinučių. Į laidą galima prisirinkti poezijos, ateiti pasiruošus, bet niekada nežinai, kas paskambins ir kiek žmonių“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja L. Jankauskaitė.
Kadaise laimėjusi konkursą Loreta buvo atrinkta dirbti diktore televizijoje. Pabandžiusi spruko neatsigręždama – radijas jai pasirodė mielesnė vieta.
„Kartais sako, kad žmogus renkasi profesiją, bet profesija pasirinko mane. Aš dar mokykloje dalyvavau visuose skaitovų konkursuose, lietuvių kalbos mokytoja buvo mano auklėtoja. Viename konkurse apdovanojimą man įteikė Undinė Nasvytytė.
Pamenu, kaip ji teikia man apdovanojimą ir sako: „Auga mano pamaina.“ Aš pagalvojau – kokia pamaina, nenoriu būti skaitove. Ji pakvietė į kelias radijo laidas, tada ir susidomėjau radiju – tais laikais tai buvo pasaulis mūsų namuose“, – sako ji.
Pasiilgsta radijo be kamerų
Dabartinis radijas – visiškai kitoks, visgi kai kurie dalykai diktorei atrodo svetimi.
„Gal daugelis žmonių yra patenkinti savo išvaizda – aš niekada nebuvau patenkinta. Niekada nebuvau labai liekna, fotogeniška. Mėgau kamerinę aplinką (...), kai kompozitorius rašo muziką, jis nejungia kameros, kodėl dabar radijuje reikia kameros. Kodėl klausytojas nori mane matyti?
Mūsų kolektyve buvo dvidešimt nesupainiojamų tembrų, klausytojas galėdavo pasirinkti ir pats vizualizuoti diktorių. Dabar mane žiūrovai mato. Gal kažkas manė, kad esu laiba, žydrų akių mergina, o aš – rūkau be perstojo, kavos puodelio iš rankų nepaleidžiu. Kai vieną kartą taip sutikau klausytoją, ji sakė: „Loreta, ar čia jūs?“ – dėl to radijas ir buvo žavus“, – priduria L. Jankauskaitė.
Kelis dešimtmečius sveikinimų koncertą vedančios diktorės neerzina pašaipos, neva jos laida yra banali. Vis gi ji pripažįsta – kai kurios klausytojų mėgstamos temos jai yra nepriimtinos.
„Pradėjo dainuoti ditirambus, kaip močiutės džiaugiasi proanūkiais. Toks siaubas, aš užauginau keturis vaikus ir brolį, bet, kad aš jų trokščiau ir man tai būtų Dievo dovana – nežinau. Gal močiutės svajonė, kad anūkai išvažiuotų, atsisėstų po obelimi, pasiimtų knygą, puodelį kavos ir skaitytų knygą“, – priduria ji.
Parengė Emilija Balcerytė
