Vienoje darbovietėje praleistas pusšimtis metų – daug ar mažai? „Atrodo, praėjo kaip viena diena“, – sako po 52-ejų metų su LRT atsisveikinusi Archyvų skyriaus darbuotoja Virginija Matulevičienė. Atsiminimų liko daug: spiritu valomų juostų kvapas, darbas už tarybinės valdžios nugaros, po darbovietės langais gąsdindavę ekshibicionistai.
„Bet pykti negaliu“, – šypsosi V. Matulevičienė. LRT jai buvo kaip namai, čia ji rado profesinę pilnatvę, sutiko vyrą, nudirbo daug reikšmingų darbų: dirbo filmotekoje, televizijos fonduose, prisidėjo prie Lietuvos kino studijos kino juostų archyvų išsaugojimo.
– 1971 m. sausio 13 d. pradėjote dirbti LRT, greitai buvote paskirta vadovauti filmotekai. Po 20 metų, istorijon įsirašiusi kaip Laisvės gynėjų diena, sausio 13-oji tapo svarbi visai Lietuvai. Tą 1991 m. dieną sovietų kariai jėga bandė užimti ir Vilniaus televizijos bokštą, ir LRT pastatą. Ką prisimenate iš šių dviejų savo gyvenimo sausio 13-ųjų?
– Sužinojusi, kad filmotekoje yra laisva darbo vieta, 1971 m. atėjau darbintis į tuometį Valstybinį televizijos ir radijo komitetą. Kartu atėjo ir dar viena jauna mergaitė, bet gal ji kažkiek nusigando – mums buvo pasakyta, kad reikės sunkiai dirbti. Iš tiesų taip ir buvo, bet aš kažkaip neišsigandau. Pagal profesiją esu darželio auklėtoja, pamaniau, jeigu susitvarkiau su 30 vaikų, tai gal nebus labai baisu. Įsakymas mane įdarbinti buvo pasirašytas sausio 14-ąją.
Na, o 1991-ųjų sausio 13-oji buvo baisi. Tuo metu nebuvau LRT pastate, bet gyvenau netoliese, tad girdėjau šaudymus. Naktį paskambino draugė, paragino įsijungti Kauno radiją, nes Lietuvos radijo transliacija, pastatą užgrobus okupantams, jau buvo nutrūkusi.
Prieš tą sausio 13 d. televizijos programa savaitgaliui buvo formuojama iš vaizdo įrašų, tiesioginių transliacijų iš Nepriklausomybės ir kitų Vilniaus aikščių, įvairių kino filmų. Laimė, visų filmų juostos po okupantų įsiveržimo buvo rastos savo vietoje.
Po poros savaičių mums buvo leista iš užgrobto pastato išsinešti asmeninius daiktus. Vyriausiojo buhalterio prašymu, prisidengdamos šiuo pretekstu, kartu išsinešėme ir inventorines knygas, – kad žinotume, kas prarasta. Ėjome jas pasikišusios po paltais, storos kaip nežinia kas...
LRT fotoarchyvas: Virginija Matulevičienė
– Jūsų dėka buvo išsaugota nemažai Lietuvai svarbių archyvų. Tarybinei valdžiai daug kas užkliūdavo, o jei koks kūrėjas išvykdavo į Vakarus, liepdavo sunaikinti visus jo įrašus. Taip išsaugojote, pavyzdžiui, lietuvių estrados dainininkės Nelly Paltinienės koncertų įrašus. 2000 m. už kino archyvų išsaugojimą buvote apdovanota Tūkstantmečio talento diplomu. Nesibaiminote veikti slapta, nepaklusdama valdžiai?
– Pamenu, sykį nuėjome į tuometę Lietuvos kino studiją kopijų gamybai rinktis vadinamųjų filmų išeiginių medžiagų. Nuėjusios Kino studijoje pamatėme nepriklausomos Lietuvos kino žurnalus. Jie buvo neafišuojami, paslėpti. Natūraliai ėmėme stebėtis, kaip čia taip. Tada tuometis Centrinio archyvo direktorius A. Žėba mums paaiškino: „Ša, mergos, jūs irgi taip darykit. Valdžios keičiasi, o jūs būkite protingos.“
Sakoma, kad geras archyvistas turi būti apolitiškas – yra įvykis, o mūsų užduotis jį saugoti. Sunaikinti juk visada lengviausia. O dėl baimės... Mes su kolegėmis gi nebuvome kokie nors žymūs žmonės. Sėdėdavome savo sandėliuke, per arbatos gėrimus diskutuodavome įvairiausiomis temomis – įtarėme, kad nėra pritaisytų mikrofonų. Be to, jaunystė yra jaunystė. Kai nežinai, kaip gyventi, įsivaizduoji, kad taip ir reikia.
Kaip galima gyventi, pirmą sykį pamačiau tik 1987-aisiais, kai su vyru, pasirodžius Gorbačiovo leidimui keliauti šeimomis, išvykome į JAV. Lietuvoje atrodė, kad gyvename neblogai, bet palyginusi supratau, kokioje šalyje gyvename. Jeigu dabar mane kas grąžintų atgal į tarybinius metus, aš gyventi nenorėčiau. Taip, buvo ilgas, sunkus pereinamasis laikotarpis, užtat dabar gyvename taip, kaip nė negalvojome, kad galima gyventi. Jeigu mes būtume taip gyvenę jaunystėje... Labai džiaugiuosi už jus, vaikus (šypsosi).
– Paskaičiavau, kad tarp LRT sienų praleidote daugiau kaip 100 tūkstančių valandų. Neprailgo?
– Kai prisimenu, tai atrodo, kad praėjo kaip viena diena. Pirmiausia dėl to, kad darbas buvo įdomus. Tiesa, po Kovo 11-osios mūsų archyvų imta vengti, nes jie buvo sukaupti tarybiniais metais, buvo naudojamos tik žinomos medžiagos. Tada mane pakvietė dirbti į televizijos fondų skyrių. Čia kiekviena darbo diena buvo kaip naujiena, rutinos nebuvo, kasdien sužinodavau naujų dalykų.
Dirbdama televizijos fonduose, esu rinkusi archyvinę medžiagą filmams, laidoms, aprašiusi įvairių laidų ciklus: „Dainų dainelės“, „Triumfo arkos“, „Auksinio balso“, taip pat Europoje vykstančius „Eurovizijos“ dainų, šokių, vaikų koncertus, nacionalines atrankas. Aprašiau beveik visą telekronikos medžiagą, t. y. siužetus ir reportažus įvairioms laidoms, kurios būdavo transliuojamos iš studijos, o filmuotą medžiagą įjungdavo iš kino. Telekronikoje užfiksuota daug įvykių, žymių žmonių.
– Per 52-ejus metus nė sykio negalvojote save išbandyti kitur, niekada nekilo noras keisti darbą?
– Žinote, gyvenimas nebuvo toks jau lengvas, kad būčiau kažką panašaus galvojusi. Pirmiausia į mokyklą išleidau brolį, tada gimė vaikas, paskui atėjo laikas prižiūrėti senus žmones. Gyvenu netoli darbo, buvo patogu. Nesvarsčiau apie karjerą, galvojau, kad reikia gyventi ir tiek.
Dirbti likau ir sulaukusi pensijos, tvarkiau Lietuvos kino studijos fondus, kad šie nebūtų palaidoti statybų duobėje. Tiesa, iš etato perėjau dirbti pagal sutartį – pasidarydavau, ką reikia, ir būdavau laisva, taigi tuo pat metu dar ir sodybą spėjau prižiūrėti.
– Išeidama iš LRT surašėte 52-ejų čia praleistų metų prisiminimus (jais su portalu LRT.lt V. Matulevičienė pasidalijo prieš pokalbį – red. past.). Rašėte, kad iš pradžių darbo sąlygos nebuvo geros: į senąjį filmotekos pastatą buvo įsimetęs pelėsis, nebuvo kanalizacijos, tekdavo naudotis tolėliau pastatyta būdele, stebėti, ar nepersipildė po kriaukle pastatytas kibiras. „Bet mes, pokario vaikai, neišlepinti“, – rašėte. Esate užgrūdinta gyvenimo?
– Man regis, visi pokario vaikai buvo užgrūdinti, gyvenimas mūsų nelepino. Buvome įpratę gyventi be vandens, kanalizacijos. Pasižiūrėkite, net ir dabar Vilniaus centre, vadinamajame Šanchajuje (Šnipiškių rajono dalis – red. past.), galima pamatyti tokį gyvenimą, tad anokia čia naujiena.
Augau kaime Ukmergės rajone. Ar žiema, ar pavasaris, į mokyklą tekdavo pėsčiomis eiti 6 kilometrus. Taigi mūsų karta prie daug ko pripratusi.
– Per jūsų darbo metus būta įvairiausių nuotykių. Rašėte, kad dabartinėje LRT valgykloje virė gyvenimas, galėjote iš arti išvysti žymius žmones, kas be ko, ir save parodyti. Tiesa, po filmotekos patalpas pasklisdavęs spirito kvapas sutraukdavo ir kreivesnių žvilgsnių, tada kantriai aiškindavote, kad spiritu valote juostas – ne iš kur kitur šis kvapas.
– Apie mus, archyvų darbuotojas, nuolat sakydavo: „Jos ten susėdusios geria.“ Būdavo ir prašymų sveikatą pataisyti, bet spirito mums reikėdavo daug, o gaudavome tik limituotą kiekį, todėl aiškindavome, kad į jį pripilta tolueno. Turėjome juo praskiestą buteliuką, duodavome pauostyti. Net ir susidraugavę su alkoholiu, nebijantys gerti techninį spiritą, atsisakydavo – labai bjaurus ir nuodingas jo kvapas buvo.
Nesakau, kad alkoholio to meto aplinkoje visai nebūdavo, bet ir be jo bufete virė gyvenimas. Tai buvo nuolatinė susitikimų vieta – per pietų pertrauką visi čia sugužėdavo, bendraudavo, redakcijos dalindavosi darbais, medžiagomis. Vyko bendravimas.
– Vis dėlto jaunoms darbuotojoms, sakyčiau, buvo nesaugu – prisiminimuose rašėte, po LRT langais demonstruodavosi iškrypėliai. Šiandien sunku tuo patikėti, juk dirbame saugomame pastate.
– Tolėliau, pačiame LRT kiemo gale, buvo pastatyta archyvų saugykla, kolegos šmaikščiai ją vadino Bangladešu. Įsivaizduokite, stovi būdelė, aplink – miškeliai, tvorų irgi dar nebuvo. Kiek kartų dėl tų iškrypėlių mums teko sėdėti užtrauktomis užuolaidomis...
Mums juk dirbti reikėjo, o jie į langą bar bar – matosi vos mažytis plyšelis tarp užuolaidų, bet jie ir per jį sugebėdavo demonstruotis. Dabar nebūtų gėda, išeitum su lazda – jie gi bailiai. O tada juk buvome jaunos, kitaip reagavome.
Pamenu, kitapus Konarskio gatvės buvo skalbykla. Vieną mūsų darbuotoją, einančią takeliu, tas rodytojas čiupo už rankos. Nenuskriaudė, bet baisiai išgąsdino, o ji dar kaip tik buvo nėščia.
Beje, kita nėščioji vos nepaskendo. Ten, kur dabar yra LRT automobilių stovėjimo aikštelė, anksčiau tebuvo smėlėta plynė. 1972 m. po smarkios liūties atsivėrė vandeninga duobė, joje vos nenuskendo aktoriaus Andriaus Paulavičiaus besilaukianti jo mama. Laimė, jai pavyko išsikapanoti, bet visi buvome labai išsigandę.
– Jums teko matyti ir technologijų kaitą. Pergyvenote juostų laikmetį, galiausiai prasidėjo skaitmenos epocha. Svarstau, ar tik nebūsite viena iš pirmųjų Lietuvoje, turėjusių galimybę išmokti naudotis kompiuteriu?
– Ne, kompiuteriu ėmiau naudotis vėlai, tik 1999-aisiais. Iki tol pas mus nė rašomosios mašinėlės nebuvo, bet ir nereikėjo – viską rašėme ranka. Kai pradėjau mokytis dirbti kompiuteriu, maniau, kad tai tėra rašomoji mašinėlė su papildomais klavišais. Taigi mokiausi drąsiai, greitai įsikirtau.
O internetas nepaprastai palengvino darbą. Iki tol visus faktus, pavardžių rašybą – Povilionis, Pavilionis ir kt. – tikrindavome enciklopedijose. Susirašai, ką reikia patikrinti, ir sėdi visai dienai prie storiausių knygų. Archyvuose suvienodinau ir žodžio „plevėsuoti“ rašybą, nes daug kas „nuplevesavo“ (žodį rašė be „ė“ – red. past.), juk korteles pildo daug žmonių.
– Ką veiksite dabar, jau palikusi LRT? Ar mokėsite gyventi be archyvų?
– Gal ir mokėsiu. Man gimęs anūkiukas, tai bus, ką veikti (šypteli). Nieko čia baisaus. Tiesiog pajaučiau, kad nebelabai galiu. Apsisukimai lėtesni, tai pačiai užduočiai sugaištu daug daugiau laiko nei jaunystėje, o ir naudotis „Google“ vis daugiau ir dažniau tenka. Kai skaitau straipsnius, kad žmonės gyvens apie 100 metų ir ilgiau, pagalvoju, absurdas. Juk senatvė yra senatvė, visiems ji tokia, ir nieko čia nepadarysi.
– Kas dėjosi jūsų širdyje, kokios mintys sukosi galvoje, kai, apdovanota LRT „Auksine bite“, atsisveikinote su kolegomis, paskutinį kartą praėjote pro apsaugą ir iškeliavote pro duris?
– Nė nežinau. Čia visą laiką ateidavau kaip į namus. Juk ir paskaičiavus, jei išimtume miego valandas, daugiausia laiko praleidau darbe. Kol kas dar nieko nejaučiu, gal nespėjau persiorientuoti. Buvusioms bendradarbėms juokiuosi: palaukit, juk gyvenu netoliese, galbūt retsykiais užeisiu pasisvečiuoti.
