Pranešant vaikui apie šeimos nario mirtį, rekomenduojama vengti žodžių „išėjo“, „išvyko“, „užmigo“, „iškeliavo“ – geriau tiesiai įvardyti, kad žmogus mirė, nustojo kvėpuoti, sustojo širdis. Portalo LRT.lt kalbinta psichologė-psichoterapeutė pastebi, kad kartais, siekiant sušvelninti skaudžią realybę, sukeliama nemažai sumaišties. Ji pasireiškia baimėmis, atsirandančiomis įvairiose vaiko gyvenimo situacijose.
Apie skirtingo amžiaus vaikų gedėjimą netekus šeimos nario, apie tai, ar vaikas turėtų dalyvauti laidotuvėse ir kaip su juo bendrauti po netekties, portalui LRT.lt pasakoja doc. dr. Asta Adler, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos centro psichologė-psichoterapeutė.
– Kokio amžiaus vaikai pradeda suprasti, kas yra mirtis?
– Paprastai 4–6 metų. Net jei niekas iš artimos aplinkos nemirė, tokiame amžiuje atsiranda klausimų apie mirtį, vaikas ima suprasti, kad mirtis būdinga visiems, kad tai yra universalus, negrįžtamas procesas.
Vaikai gedi, jiems skauda, tik tai labai priklauso nuo jų amžiaus.
– Kaip vaikai išgyvena mamos, tėčio netektį? Ar išgyvenimai, reakcijos skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus?
– Šeimos nario, vieno iš tėvų netektis yra vienas skausmingiausių dalykų vaiko gyvenime. Vaikystėje mums labai reikia žmonių, kurie mumis pasirūpintų, mylėtų, sukurtų saugumą. Tėvai ir tampa pagrindiniais tai suteikiančiais žmonėmis, prie jų vaikas prisiriša.
Apie vaikų gedėjimą netekus vieno iš tėvų buvę daug mitų. Manyta, kad vaikai yra atsparūs, nejaučia skausmo, negali gedėti, yra per jauni suprasti, greitai pamiršta, kas nutiko. Anksčiau taip pat manyta, kad vaikus reikia saugoti nuo bet kokio skausmo, susijusio su netektimi. Tada bandoma atidėti, įvairiais būdais apeiti kalbėjimą apie netektį, imama kurti istorijas, atsiranda tokio tarsi melo.
Iš esmės visi šie mitai yra neteisingi. Vaikai gedi, jiems skauda, tik tai labai priklauso nuo jų amžiaus. Pavyzdžiui, jeigu vieno iš tėvų neteko labai mažas vaikas, iki 3 metų, jis dar nesupranta, kas yra mirtis, bet to žmogaus, kuris juo rūpinosi, netektis sukelia daug įtampos, nerimo. Tai gali pasireikšti verkimu, piktumu, irzlumu.
Apie 3–4 gyvenimo metus vaikas jau daugiau kalba, tad paprastai su juo reikėtų kuo daugiau šnekėtis. Tiesa, šiame amžiuje vaikui sunku suprasti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, jam atrodo, kad miręs žmogus tuoj sugrįš. Atėjęs į kapines, vaikas gali bandyti iškasti; jeigu jam buvo sakoma, kad artimas žmogus dabar yra danguje, sėdi ant debesies, vaikas gali bandyti šauti į dangų, kad tėvas, mama, senelis, močiutė ar kitas artimasis nukristų iš dangaus ir sugrįžtų. Tokiame amžiuje padaugėja baimių, ypač tamsos baimės, vaikui gali būti baisu miegoti, nes jam atrodys, kad gali nebeatsibusti.
Pradinukai apie mirtį ir negrįžtamumą jau supranta daugiau, bet jie yra linkę prisiimti atsakomybę: jei būčiau buvęs geresnis, būčiau ką nors padaręs kitaip, taip nebūtų atsitikę. Atsiranda daug kaltės ir asmeninės atsakomybės, kurią vaikas pats prisiima. Šiuo atveju labai svarbu vaiką nuraminti ir būti kartu.
Paaugliai jau visiškai supranta, kas yra mirtis. Tiesa, paauglystėje formuojasi tapatumas, labai svarbu išlaikyti pozityvų savo vaizdą, todėl paaugliai neretai gali slėpti savo jausmus. Jie gali būti apatiški, atsitraukę, pikti, atmetantys pagalbą. Gali atrodyti, kad jiems nieko nereikia, gali kilti įspūdis, kad paaugliui geriau, nei yra iš tikrųjų, todėl labai svarbu neapsigauti – gedėjimas yra psichosocialinis procesas, jam reikia artimų žmonių. Gerai pabūti vienam, bet izoliacija dar niekam nepadėjo. Svarbu dalytis sunkiais jausmais – kai dalijamės, jie linkę mažėti, taip sielvartas gyja.
Rekomenduojama vengti žodžių „išėjo“, „išvyko“, „užmigo“, „iškeliavo“ ir kt. Visų pirma, vaikams tai gali būti nesuprantama, antra – tai yra grįžtami procesai.
– Vaikui pranešti apie artimo žmogaus, šeimos nario mirtį – sudėtinga užduotis. Kartais, norėdami sušvelninti žinią, artimieji, pranešdami apie žmogaus mirtį, pasirenka tokias frazes kaip „pasiėmė Dievulis“, „iškeliavo į dangų“, „ilsisi geresnėje vietoje“ ir panašiai. Ar toks būdas – tinkamas pranešti apie netektį? Kokius žodžius reikėtų pasirinkti?
– Reikėtų vartoti paprastus žodžius, tiesiai įvardyti, kad žmogus mirė. Galima paaiškinti, kad kūnas nustojo veikti – sustojo širdis, žmogus nebekvėpuoja, jo fiziškai nebebus su mumis.
Rekomenduojama vengti žodžių „išėjo“, „išvyko“, „užmigo“, „iškeliavo“ ir kt. Visų pirma, vaikams tai gali būti nesuprantama, antra – tai yra grįžtami procesai. Viena vertus, tokios frazės kyla iš noro sušvelninti sunkią realybę, kita vertus, įveda daug sumaišties ir sukuria daug problemų ir baimių, kurios ima reikštis kitose situacijose.
Pavyzdžiui, vaikams gali būti baisu eiti miegoti, gali kamuoti baimė nepabusti. Jeigu po vieno iš tėvų netekties kitas kur nors išvyksta, gali būti baisu, kad jis nebegrįš.
Žinią apie netektį svarbu pranešti ramiai, bet ir nepanikuoti dėl to, jeigu pačiam liūdna, nurieda ašara. Kartais mes, suaugusieji, patys bijome savo jausmų, slepiame juos nuo vaikų, stengiamės būti stiprūs. Tada ir vaikams atrodys, kad privalu būti stipriam ir niekam nerodyti, ką jauti. Taigi svarbu kalbėti ramiai, tai daryti tik tada, kai tam pasirengęs pats suaugusysis. Galima rasti ir kitą suaugusįjį, kuris padėtų pasikalbėti, tiesiai pasakyti, kas atsitiko, paaiškinti, kad mirusio žmogaus fiziškai nebebus šalia, bet jis mums išliks svarbus, gyvens mūsų širdyse.
– Dalis tėvų vengia vaikus vestis į laidotuves, galbūt manydami, kad tai gali būti per daug skausminga patirtis, kad mirusio žmogaus palaikai gali būti traumuojantis vaizdinys. Ar vaikas turėtų dalyvauti laidotuvėse, ypač jei tai – artimo šeimos nario, vieno iš tėvų laidotuvės?
– Paprastai manoma, kad dalyvauti šiuose ritualuose svarbu. Tai yra mūsų gyvenimo dalis – kad ir kaip benorėtume, negalime apsimesti, kad jos nėra.
Pašarvoto žmogaus vaizdas dažniausiai nėra traumuojantis – traumuojanti patirtis būtų, jei vaikas rastų artimąjį, pavyzdžiui, nusižudžiusį. Tokioje ir panašioje skausmingoje situacijoje vaikas dalyvauti neturėtų.
Kartais vaikas gali neatpažinti, nesusieti savo jausmų, pasireiškiančių per elgesį. Tokiu atveju galima tiesiai pasakyti: „Matau, kad tu nerimauji.“
Atsisveikinimo momentui paruoštas velionis dažniausiai atrodo ramus, tarsi miegantis. Natūralu, kad vaikui gali būti smalsu, jis gali norėti paliesti palaikus, jam gali atrodyti, kad žmogus kvėpuoja, vaikas gali pradėti klausinėti, gal jis dar gyvas, galbūt buvo apsirikta. Tai nėra blogai.
Žinoma, gali atsirasti ir nerimo. Dažniausiai miręs žmogus būna šaltas, tad gali būti, kad pajutęs, jog jo paties rankos atšalo, vaikas klaus, ar viskas gerai. Bet tai yra mūsų patyrimo dalis, taip mes mokomės gyventi su netektimi.
Vaikui per laidotuves ar šermenis gali būti ir baisu, jis gali nesuprasti, kas vyksta, o iš to gali kilti įvairių reakcijų: triukšmavimas, juokas, netinkamas elgesys, vaikas tiesiog reaguoja taip, kaip jam pavyksta. Svarbu, kad vaikas neliktų vienas, kad šalia būtų suaugusysis, kad jis nepultų barti, o galbūt išvestų ir nuramintų vaiką, jį pakalbintų. Tiesa, jeigu vyresnis vaikas sako, kad tikrai nenori ir negali dalyvauti laidotuvėse, svarbu atsižvelgti į jo nuomonę.
– Kokiais būdais vaikui padėti išgyventi šeimos nario netektį, kad ši patirtis būtų kaip įmanoma mažiau traumuojanti?
– Svarbu vaikui parodyti, kad gali kilti įvairiausių jausmų. Iš pradžių net gali atrodyti, kad nėra jokių jausmų, tik tuštuma. Vėliau atsiranda įvairių jausmų: liūdesys, pyktis, nerimas, baimė dėl to, kas bus paskui. Svarbu užtikrinti, kad jei norisi, galima kalbėtis apie tai, kas vyksta. Kartais vaikas gali neatpažinti, nesusieti savo jausmų, pasireiškiančių per elgesį. Tokiu atveju galima tiesiai pasakyti: „Matau, kad tu nerimauji.“
Vėliau kalbantis apie mirtį gali padėti įvairios knygutės. Pavyzdžiui, vienoje gražioje knygelėje rašoma, kad net kai nėra žvaigždžių, matome jų šviesą. Taip ir su žmonėmis – nors jų nėra, jie gyvena mūsų širdyse, mums svarbu juos prisiminti.
Nereikia pulti vežti vaiko atostogų ir užpilti jo maloniais dalykais. Labai svarbu gali būti įprasta, normali diena – blynai ar košė, kuriuos vaikas paprastai valgo, ėjimas į mokyklą.
Netekus vieno iš tėvų, sugriūva visas įprastas vaiko gyvenimas. Jei kitas tėvas smarkiai sužeistas ir negali kalbėtis arba iš skausmo suserga, vaikui atsiranda baimė, kas juo rūpinsis, kas jį mylės, kyla daug klausimų, neužtikrintumo. Todėl labai svarbi rutina, struktūra, įprasti dalykai.
Nereikia pulti vežti vaiko atostogų ir užpilti jo maloniais dalykais. Labai svarbu gali būti įprasta, normali diena – blynai ar košė, kuriuos vaikas paprastai valgo, ėjimas į mokyklą. Nors po netekties atrodo, kad nebebus taip, kaip buvo, struktūra leidžia pajusti tęstinumą, kad ne viskas sugriuvo, kai kurie dalykai tęsiasi.
– Jeigu vaikas užsidaro, nekalba apie netektį, savo jausmus, kaip reaguoti, kaip jį prakalbinti?
– Pirmiausia parodyti, kad jis ir jo jausmai rūpi. Jei vaikas sako, kad nekalbės, svarbu padrąsinti: „Gali nekalbėti, bet žinok, kad man svarbu, aš irgi liūdžiu.“ Pasidalijimas savo jausmais gali padrąsinti atsiverti ir vaiką, tiesa, kartais tam reikia laiko.
Neretai būna taip, kad vaikystėje netekęs vieno iš tėvų, apie tai vaikas ima kalbėti tik paauglystėje. Atrodo, juk praėjo daug laiko – kodėl pradėjai apie tai kalbėti? Vis dėlto mums augant atsiranda vis didesnis sąmoningumas, ypač paauglystėje iš naujo dėliojama sava istorija ir kaip ji mus veikia, tarsi iš naujo imama ieškoti santykio su tuo, kas tau atsitiko, su tuo žmogumi, kurio nebeturi, su prisiminimais, kurie galbūt nutrūko. Ima kilti klausimų, koks aš būčiau, jeigu tai nebūtų nutikę. Taigi, augant vaikui, gali tekti iš naujo grįžti prie tų pačių temų, tik jau skirtingu lygmeniu, kitu kampu.
Kartais po netekties gali kilti noras viską užmiršti ir gyventi taip, tarsi nieko neatsitiko, nes gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo iki to įvykio. Vis dėlto svarbu suprasti, kad mes mokomės gyventi iš naujo, ieškome naujo santykio su tuo žmogumi, kurio fiziškai nebėra šalia, todėl vaikas po truputį gali perimti ir tam tikras jam svarbias vertybes, mirusio žmogaus savybes.
– Kiek laiko užtrunka gedulas, susitaikymas su tėčio, mamos netektimi?
– Tradiciškai manoma, kad gedėjimo laikas yra metai. Pirma savaitė dažniausiai būna šokas, pirmi mėnesiai – bandymas susiorientuoti, kaip gyventi toliau. Paskui gali būti baisu gyventi, gali atrodyti, kad išduodi tą žmogų, kuris tau buvo labai svarbus.
Kartais labai svarbu nuo emocijų priėmimo, kalbėjimo apie netektį, apie mirusį žmogų – koks jis buvo, ką apie jį prisimename, pereiti prie leidimo sau gyventi toliau, paskui vėl grįžti prie praeities, paskui – vėl prie gyvenimo toliau. Toks vaikščiojimas yra įveikos procesas, leidžiantis mums priimti tai, kas atsitiko, priimti save ir judėti toliau.
Skausmas lieka, bet ilgainiui jis nebėra toks užvaldantis, jis tampa pakeliamas.
Tyrimai rodo, kad apie 19 procentų vaikų netekus vieno iš tėvų po metų padaugėja nerimo, depresijos, su stresu susijusių simptomų, gali atsirasti fizinių, psichosomatinių sutrikimų, dažniausiai išreiškiančių įtampą. Gali atrodyti, kad viskas gerai, bet vaikas sunkiai miega, kartais sapnuoja košmarus arba priešingai – gražius sapnus. Vaikas gali sakyti, kad nenori atsibusti, nori likti su žmogumi, kurį sapnuoja.
Artimojo netektį išgyvenęs vaikas gali tapti jautresnis išsiskyrimams, draugystėms. Viena vertus, tai yra žaizda, kita vertus, tai gali būti ir galimybė geriau suprasti kitus, atsidūrusius tokioje situacijoje. Žiūrima, kiek laiko išlieka visi simptomai. Jeigu vaikas gedi, gali kalbėtis, po metų simptomai gali sumažėti, daliai vaikų nerimas ir padidėjęs jautrumas išlieka ir ilgiau.
Svarbu suprasti, kad reikės ilgų metų išmokti gyventi su ta patirtimi, kol ji galiausiai taps mūsų gyvenimo dalimi. Skausmas lieka, bet ilgainiui jis nebėra toks užvaldantis, jis tampa pakeliamas.
