Šiemet jau antrame pasaulio čempionate dalyvavusi 62-ejų Skirmantė Makauskienė, laimėjo 3 aukso medalius ir sako, kad nors šie šokiai tėra jos hobis, gyvenime jie keičia labai daug. Vaikystėje daug šokusi moteris sugrįžo ant scenos, šluosto nosis konkurentėms iš visų pasaulio šalių ir tikina, kad būtent šokiai skatina ją gyventi sveikai bei pozityviau žvelgti į pasaulį.
Lietuvos atstovės pasauliniuose linijinių šokių čempionatuose nugalėjo dešimtis konkurenčių ir parsivežė ne vieną aukso medalį. Nors apie šiuos šokius mūsų šalyje kalbama ne daug, jais jau 18 metų užsiima įvairaus amžiaus žmonės nuo 4-erių iki... kiek tik nori metų.
– Kodėl nusprendėte šokti linijinius šokius ir kiek laiko tuo užsiimate?
– Nuo 2006-ųjų metų šokių namuose, kuriuose dirbu finansininke, pradėjo veikti linijinių šokių grupės. Kurį laiką užsiėmimus stebėjau dirbdama, kol supratau, kad reikėtų eiti šokti ir man. Pamačiau, kad šiuos šokius gali šokti visi – nuo mažo iki vyresnio amžiaus žmonių. Tai yra ne tik kantri šokiai, nuo kurių ir prasidėjo linijinių šokių istorija. Jiems priskiriami ir airiški, pramoginiai, gatvės šokiai.
Net jeigu žmogus niekada gyvenime nešokęs, gali pasirinkti sau patinkančią rūšį. Aš pati šokau nuo vaikystės: baletą ir liaudies šokius. Vėliau visą laiką skyriau šeimai, vaikams, o po to prisijungiau prie linijinių šokių bendruomenės.
– Ar linijiniai šokiai populiarūs Lietuvoje?
– Tikrai populiarūs, į Lietuvą mūsų mokytoja šiuos šokius atvežė 2004-aisiais. Nuo tada kasmet skirtinguose miestuose organizuojamos maždaug 8 varžybos. Palangoje birželį vyksta pats didžiausias tokių šokių festivalis. Agentūra „Factum“ užfiksavo rekordą – šiame festivalyje pasirodė daugiau kaip 2 tūkstančių dalyvių, tai reiškia, kad po „Dainų šventės“ esame antri.
Kadangi šie šokiai, treniruotės ir festivaliai rengiami iš savo lėšų, apie juos mažai kalbama. Galbūt, jei valstybė finansuotų šią veiklą, apie linijinius šokius žinotų daugiau žmonių. Praktiškai, kiekviename Lietuvos mieste yra bent po vieną, o didžiuosiuose – net po kelis šių šokių kolektyvus. Lietuvoje kiekvienų metų spalį vyksta tarptautinės varžybos, taip pat važinėjame į kitas pasaulio šalis.
Šiemet buvome Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Austrijoje. Tai tarsi Lietuvos linijinių šokių rinktinė, tačiau kiekvienas šoka už save. Grupės skirstomos pagal amžių ir meistriškumą. Šiuos šokius galima pradėti nuo 4-erių, o vyriausia mūsų šokėja, jeigu neklystu, yra sulaukusi 70 metų.
– Iš pasaulio čempionatų parsivežėte ne vieną medalį, kokias vietas juose užėmėte?
– Šešerius metus šokau dėl savęs, po to mokytoja įkalbėjo dalyvauti varžybose – pirmose tarptautinėse Lietuvoje. Kad būtų drąsiau, dalyvavome visos, net nežinojome, kad tai – tarptautinės varžybos. Dalyvavau dviejuose pasaulio čempionatuose. 2017-aisiais mano pirmasis vyko Čekijoje, iš kur parvežiau auksą. Šiemet buvo dvejos varžybos Austrijoje, iš kur parvežiau jau du aukso medalius.
Kai dalyvavau pirmą kartą, pasakiau tik savo mokytojai, daugiau – nė gyvai dvasiai. Bijojau pridaryti gėdos. Svajojau patekti į finalą, kas ir pavyko. Po jo, prieš apdovanojimus, visada paskelbiamos 5 pavardės žmonių, kuriems reikia pasipuošti ir pasiruošti ceremonijai, kai įteikiami medaliai, iškeliama šalies vėliava ir giedamas himnas. Pavardės skelbiamos abėcėlės tvarka, tad iš pradžių nebūna aišku, kas ką laimėjo. Mano pavardė pateko į penketuką ir negalėjau atsidžiaugti, kad užėmiau penktą vietą visame pasaulyje. Paaiškėjo, kad užėmiau ne penktą, o pirmą vietą.
– Su kiek varžovų konkursuose tenka susirungti?
– Į konkursus susirenka atstovai iš viso pasaulio. Daugiausiai konkurenčių esu turėjusi Čekijoje, jų buvo 18. Į finalą patenka 8-10 šokėjų. Iš visų šokėjų man grėsmingiausiai atrodė Pietų Korėjos šokėjos. Atrodė, kad jos visos profesionalės – tvirtas raumenynas, ryški kūno sandara, reikia pamatyti, kaip jos atrodo.
– Pagal kokias taisykles tokiuose čempionatuose renkami nugalėtojai?
– Punktų yra labai daug. Pirmiausia, visiems dalyviams prieš konkursą pateikiama vienoda muzika bei choreografija. Mes visi išmokstame vienodai, bet yra labai griežtos taisyklės, kurių privalu laikytis, pavyzdžiui, pirmąjį valso žingsnelį dėti nuo kulno. Už tai net esu gavusi baudą, nes žengiau nuo pirštų. Čia čia čia – labai svarbūs klubų judesiai ir rankos. Drabužiai turi atitikti šokį, vertinama elgesio estetika, tarkime, negalima atlikti iššaukiančių judesių. Svarbiausia yra atlikimo technika, žingsnelių tikslumas. Šokėjus vertina specialistai, puikiai išmanantys kiekvieno šokio kiekvieną judesį.
– Ar Lietuva apdovanoja linijinių šokių čempionus, kaip, pavyzdžiui, sportininkus?
– Ne. Manau, kad reikėtų į tai atkreipti dėmesį. Per šį pasaulio čempionatą Lietuvos šokėjai parvežė 20 medalių, iš kurių 10 – aukso. Tikrai gaila, kad laimėjusius sportininkus iškart žino visi, o šokėjų – ne. Taip pat atkreipčiau dėmesį į tai, kad šiuos šokius šoka ir čempionatuose dalyvauja ne tik jauni, bet ir vyresni žmonės. Tam reikia surasti jėgų, įveikti visus negalavimus. Negana to, visa tai daroma savo lėšomis.
– Šokiai – jūsų pagrindinė veikla, ar tik pomėgis, kiek laiko skiriate treniruotėms?
– Prieš tarptautines varžybas treniruojuosi tris kartus per savaitę, maždaug 4-5 valandas. Jeigu varžybų nėra, šokame sau po pusantros valandos ir dar dvi dienas po valandą skiriu varžybiniams šokiams.
– Kuo dar užsiimate gyvenime?
– Dirbu, bet laisvu laiku daugiausiai šoku, tai – visiškai mano hobis. Dar bėgioju, važinėju dviračiu, užsiimu įvairia aktyvia veikla. Šokiai skatina rūpintis savimi, sveikai maitintis, mankštintis rytais. Prieš varžybas bėgioju krosus ištvermei didinti. Kai yra pertrauka, kurį laiką nevyksta varžybos, tą iš karto jaučiu visu kūnu – pradeda ką nors skaudėti, sustreikuoja sveikata.
– Ką šokiai suteikia jūsų kasdieniam gyvenimui bei savijautai?
– Šokių formos yra dvi: sceninis ir socialinis. Mes pradėjome iš socialinių paskatų, buvo smagu susirinkti, smagiai pašokti, pasimokyti, o ilgainiui pradėjome šokti prieš publiką. Šokiai man yra didžiulis džiaugsmas. Šokimas palaiko gerą nuotaiką, kūno energiją, vos pagalvojus apie šokius nuotaika pagerėja. Taip pat pastebėjau, kad į pasaulį ir gyvenimą žvelgiu pozityviai, nebepastebiu nieko blogo, stengiuosi įžvelgti tik gerus dalykus.
Man jie naudingi ne tik dėl savęs, teigiamas požiūris padeda padėti kitiems, suprasti, kad nėra tiek daug neįveikiamų dalykų, viskas padaroma. Iš šokių gaunama emocinė būsena teigiamai veikia ir darbą, asmeninį gyvenimą, santykius šeimoje bei su draugais. Tikiu, kad kai pučia permainų vėjai – laikas kelti bures, o ne kovoti su audra.
