Įsivaizduokite biblioteką, kurios pusė knygų saugomos patalpoje, turinčioje kiaurą stogą. Senos, vienetinės knygos nuolat drėksta, pelija ir bibliotekai kasmet tenka dalį šio vertingiausio fondo išmesti. Darbuotojai dūsauja – gaila! Bet ką padarysi. Biblioteka puikiai funkcionuoja, sulaukia daug lankytojų, pritraukia Europos Sąjungos pinigų, knygas po truputį restauruoja, netgi nusiperka naujų. Tik tas retų knygų fondas šlampančioje bibliotekos dalyje pamažu nyksta. Ir taip 36 metus.
Lietuvos bibliotekoms tokie pavojai gal ir negresia, bet ši parabolė tinka nusakyti kito nacionalinio turto – architektūros paveldo situacijai. Būtų įdomu išgirsti statistinę informaciją, kiek vertingų senų pastatų per Nepriklausomybės metus virto griuvėsiais. Kad ir kaip būtų nepatogu tai pripažinti, kaip tik po dešimtojo dešimtmečio reikalai tapo labai sudėtingi. Buvo atkurtos nuosavybės teisės, turtas grąžintas religinėms bendruomenėms ir teisėtiems paveldėtojams, labai daug pastatų restauruota – visa tai puiku.
Tačiau viena paveldo dalis – daugiausia dvarai – per 2–3 pastaruosius dešimtmečius arba jau sunyko, arba tai nutiks artimiausiu metu. Regis, ši tragiška situacija nėra pakankamai įsisavinta. Žinome, kad daugiausia žalos dvarai patyrė ankstyvuoju sovietmečiu.
Kaip nekenčiamõs klasės reprezentacija, buvo sunaikinta iki tol dar labai gyva dvarų kultūra, interjerai, meno kūriniai, įvairiausios kolekcijos ir t. t. Vėliau barbarų siautėjimas baigėsi, o daug dvarų pastatų pritaikyta mokykloms, sanatorijoms ir įvairiausioms kitoms funkcijoms. Atrodė, blogiausia jau praeityje. Deja, daugeliui dvarų restitucija arba perėjimas į savivaldybių rankas buvo nelauktas mirties nuosprendis jau nepriklausomos Lietuvos epochoje.
Iš mūrinio eklektiško bajorų Komarų̃ dvaro Vašuokėnuose, Anykščių rajone, šiandien belikę griuvėsiai. Per pirmąjį pasaulinį karą čia metus glaudėsi kunigų seminarija su rektoriumi Maironiu priešakyje. Sovietmečiu, iki maždaug devintojo dešimtmečio, dvare veikė kolūkio kontorà. Vėliau rūmai apleisti. Prieš keliolika metų įgriuvo centrinė dalis: iš sudėtingos struktūros pastato su balkonais, vazomis, dar devyniasdešimtinių pradžioje išdidžiai bylojusiomis apie Komarų̃ didybę, tiesiogine žodžio prasme liko plytų krūva. Šiek tiek tvirčiau laikosi Komaráms priklausiusių rūmų Onuškyje, Rokiškio rajone, griuvėsiai – tačiau tik laiko klausimas, kada sugrius ir jie.
Mažyčiai vandens lašeliai porėtame Vašuokėnų rūmų plytų paviršiuje dešimtis kartų užšalo ir plėsdamiesi tapo miniatiūriniais ledo pleĩštais, žiema po žiemos išjudinančiais tvirtą sienos struktūrą.
Graikijos salose atostogaujantys klausytojai gali matyti, kad pastatų liekanos be jokio dramatizmo skaičiuoja keletą tūkstančių metų. Viduržemio jūros pakrantėse kolonų, sienų, grindinių̃, lietuvio akimis žiūrint, stebuklingą išlikimą lėmė du pagrindiniai faktoriai: tvìrtos medžiagos (marmuras, kalkakmenis) ir sausas, šiltas klimatas.
Lietuviškam mūrui naudotos plytos – ne tokios tvirtos kaip akmuo, bet, svarbiausia, be stogo likusioms sienoms šaltas ir drėgnas klimatas – lyg skėriai javų laukams. Mūsų regione atviras mūras gali pradėti griūti jau po 1–2 dešimtmečių – pagrindinį ardomąjį darbą čia nuveikia vadinamieji šalčio ciklai. Per metus Lietuvoje nutinka ne vienas toks ciklas, kaip galima būtų įsivaizduoti, bet, pavyzdžiui, 2024 metais tokių ciklų įvyko 66.
Tiek kartų temperatūra nukrito žemiau nulio ir vėl pakilo. Mažyčiai vandens lašeliai porėtame Vašuokėnų rūmų plytų paviršiuje dešimtis kartų užšalo ir plėsdamiesi tapo miniatiūriniais ledo pleĩštais, žiema po žiemos išjudinančiais tvirtą sienos struktūrą. Galiausiai ji tampa tiek pažeista, kad papūtus stipresniam vėjui, nuvirsta.
Lėšų dvarui restauruoti dažniausiai neturi nei savivaldybės, nei turtą atgavę paveldėtojai (Kauno mero nugriautus dvaro pastatus atidėkime į šalį kaip tendenciją paįvairinantį, bet jos neatspindintį pavyzdį). Teoriškai griūvančiais dvarais turėtų rūpintis Kultūros paveldo departamentas – bet ši įstaiga nespėja net inventorizuoti paveldo objektų, ką jau kalbėti apie jų priežiūrą ir tvarkymą, kuriam, suprantama, skiriamos varganos sumos. Tad ką daryti?
Jei aiškiai suprastume, kad kasdien prarandame savo europiẽtiškosios tapatybės ženklus, dvarus ir kad pagrindinė grėsmė (be kelių piktybinių savininkų) – klimatas, tada galbūt būtų įmanoma mesti visas pastangas, kad apsaugotume paveldą nuo žalojančio atmosferos poveikio. Gal Lietuvoje galėtų būti sukurta programa, pagal kurią bestogiai pastatai ar jų likučiai būtų apdengiami nuo lietaus ir sniego. Kad būtų kuo paprasčiau ir pigiau, galima būtų parengti tipines, lengvai pritaikomo aukščio, pločio ir ilgio struktūras, iš lengvų metalo ar medžio konstrukcijų.
Tai turėtų būti stoginės, kurios savarankiškai laikytųsi ant kolonų, nesiliesdamos prie autentiško pastato. Įrengiamas stogas turėtų būti gana platus, kad atokiai nuvestų vandenį ir užtikrintų oro cirkuliaciją, neleisdamas kauptis drėgmei.
Tokiomis stoginėmis apsaugoti mūrai galėtų sėkmingai stovėti, laukdami restauracijos. Jei kokybiškai į̃rengtas, toks stogas neremontuotas stovėtų gal ir 50 metų. Ir Lietuvoje turime tokių pavyzdžių – renesansinės Baltãdvario pilies liekanos Molėtų rajone nuo 1993 [devyniasdešimt trečių] metų yra apsaugotos mediniu aptvaru – specialia stogine. Jei ne ji, šiandien pilies turbūt nebematytume.
Neapsaugotiems dvarų mūrams lietus ir šaltis gali būti ne mažiau pavojingas nei rusų raketos ir dronai. Tik dvarai nyksta pamažu, žiema po žiemos dingdami iš mūsų atminties. Esu tikras, kad turime pajėgumų uždengti Lietuvos paveldą nuo lietaus ir sniego – dar ne per vėlu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
