Europos čempiono Mykolo Aleknos žvaigždė ryškiai užsidegė atletikos stadionuose, visi prakalbo apie sportinius genus, jauno vaikino ryžtą ir ramybę, žengus į disko mėtymo aikštelę. Tačiau ką reiškia gyventi ne su vienu, o dviem čempionais namuose LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ atvirauja verslininkė Kristina Aleknienė.
– Nors pati esate verslininkė ir turite savos veiklos, pastaruoju metu jus dažniau pristato kaip čempiono žmoną ar mamą. Galima sakyti, esate savotiška čempionienė?
– Negalima, čempionų karūną visada atiduodu jiems. Kiti žmonės gyvena savo gyvenimą yra tik pagalba jiems.
– Galbūt esate atsakinga ir už, pvz., tai, ką jie valgo. Taigi ką gi valgo čempionai?
– Esu atsakinga, tiesa, manau, kad maistas tėra kokybiškas gyvybinių funkcijų palaikymas ir daugiau nieko. Taigi aš pasirūpinu, kad visi vaikščiotų gyvi, sveiki, kad šaldytuvas nebūtų perpildytas, o maisto jame būtų tik tiek, kiek reikia. Kadangi Virgis jau baigė sportinę karjerą, jis puikiausiai perima iš manęs šią rolę ir netgi lyderiauja šeimoje mums gamindamas ir mus maitindamas. Ir jam labai patinka, jis atrado save.
– Kristina, jūsų namuose yra daug medalių, kuris iš jų atnešė daugiausiai džiaugsmo, jaudulio ir, atrodo, yra brangiausias?
– Man sunku pamatuoti ar išskirti. Turbūt ir visas Virgilijaus, ir visas Mykolo kelias, neišskiriant medalių, yra labai svarbūs. Tai nesibaigiantis procesas. Sportininkų, kaip ir menininkų, gyvenime yra taip, kad kažką pasiekei, padėjai į lentyną, taškas – eini toliau, kitam rezultatui turėdamas didesnių lūkesčių.
Kai gyveni šalia tų žmonių, matai procesą, matai, kiek darbo ir lūkesčių įdeda, tada net ir žemesnės kategorijos apdovanojimas – labai svarbus. Aišku, pirmasis olimpinis medalis buvo fantastiškas ir labai įsimintinas – buvome ganėtinai neseniai susituokę, gimė pirmas vaikas Martynas, pirma didelė pergalė ir pirmas dėmesio pliūpsnis... Tai labai įsimintina.
– Ar niekada neatkalbinėjote vaikų nuo profesionalaus sporto? Apsidžiaugėte, kad sūnūs eina tėčio pėdomis?
– Apsidžiaugiau. Net nekeliu tokio klausimo ir nebandau atkalbėti. Nesuprantu, kodėl kiti žmonės tai daro. Tapti ekonomistu ar kuo nors kitu – lygiai tiek pat daug atkaklumo, pastangų reikalaujantis procesas. O jeigu tu keliauji sporto, meno, muzikos keliu, kokio velnio ten eiti, jei nėra ambicijų, todėl kaip artimas žmogus palaikai, paskatini.
– Kartais tėvai įsivaizduoja, kad tam tikros profesijos yra pelningos, o kitos ne. Kaip yra su sportininkais?
– Aš niekaip nematuoju. Su vaikais kalbu apie tai, kad esmė ir džiaugsmas yra gerai jaustis gyvenime tame, ką darai, nes kai tu jautiesi 100 procentų – gyvenime visko pakanka. Mykolui, ir kitiems vaikams sakau: jeigu jūs kaifuojate nuo sporto temos, nesvarbu, ar studijuosite verslą, ar psichologiją, rasite kelią, kaip su tuo ateiti iki sporto.
Pagrindinė užduotis tiek kalbant apie išsilavinimą, tiek apie kelią, kuriuo eini, pajausti malonumą, pajausti, kad esi ten visa širdimi ir atrasti kryptį, sutikti bendraminčių ir pan. Aš pati to neturėjau, todėl bandau dabar tai daryti savo 45-uosiuose metuose, nesustoti.
– Jūs sau užduodate tuos klausimus, kur ieškote savęs?
– Tai yra nenutrūkstamas procesas. To aš mokau ir sako vaikus, nėra to stop – aš jau viską padariau, pabaigiau – jau esu. Tai yra procesas iki lovos su žvake, kai gali pasakyti, kad dėl savęs padariau viską, ką galėjau. Esu ieškojime, ėjime, apie tai kalbuosi ir su savo vaikais.
– Grįžtant prie medalių. Ar yra seifas, dėžutė, kur juos laikote, nes namuose paprastai juos laikyti nesaugu?
– Būdavo, kad Virgilijus parsiveža medalius ir kažkas prašo parodyti, netrukus jau ieškai: „O kur medalis?“ Vieno Europos čempionato medalis, berods, buvo stiklinis, jis sudužo, tad teko užsakyti kopiją.
Galiausiai, kai Virgilijus baigė karjerą, apdovanojimus surinko į dėžutę ir atidavė Sporto muziejui, kad juos saugotų. Tai – ori ir tinkama vieta pasiekimams. Medalis namuose, kaip daiktas, neturi jokios vertės – pasidžiaugi kurį laiką, po to atsiranda senatis. Svarbiausia – prisiminimas.
– Iš sportinių pasiekimų akivaizdu, kad Virgilijaus ir Mykolo sportinis charakteris labai panašus, bet gal yra kažkokių labai aiškių charakterio skirtumų?
– Mano vyriausias sūnus labiausiai panašus į Virgilijų. Jie yra uždaro tipo ir būdo žmonės, su kuriais kalbėti apie emocijas neįmanoma. Mykolas – priešingai, jis labai lengvai gali pasakyti kaip jaučiasi, išsakyti savo nerimą, parodyti pyktį. Jis atvirų emocijų žmogus, priešingai nei tėtis, bet tai jiems netrukdo vienodai gerai keliauti.
– Šalia dviejų sportininkų namuose yra dar du vaikai, kurie taip pat gyvenimą sieja su sportu.
– Martynas – mano vyriausias vaikas, jam 22 metai. Jis taip pat yra disko metikas. Nors jo rezultatai šiek tiek mažesni nei Mykolo, darbo jis įdeda tiek pat daug. Jo koncentracija išdalinta į dvi dalis. Jis nuo jaunystės yra labai atkaklus programuotojas, todėl galbūt programavimas yra šiek tiek pirmoje vietoje, o sportavimas – antroje, tačiau tai eina lygiagrečiai.
Gabrielė, kuri, kaip sakau, nuo gimimo sportuoja, užsiima lengvąja atletika, yra be galo aistringa sportininkė, labai atkali, pati sau kelianti aukštus lūkesčius. Kartais net tenka stabdyti.
– Kai vaikai labai susitelkę į savo aistrą, sportą, kiti dalykai gali dominti mažiau, o į namus gali pradėti plaukti ir prastesni pažymiai. Džiaugėtės vaikų rezultatais ar teko pabarti, papykti?
– Kai berniukai buvo pradinėse klasėse, o aš dar buvau jauna, kaip mama, susidūrėme ir su mokyklomis, kurios užduodavo užduočių tėvams būti atsakingais už vaikų namų darbus. Buvo dramų dėl padarytų ar nepadarytų namų darbų, sėdėjimo šalia ir pan.
Supratau, kad turbūt pasirinkome ne tą mokyklą, netiko toks požiūris. Su vyresniais vaikais nuėjome kelią ieškodami mokyklos, kuri augintų vaikui sparnus, mokytų jį mokytis ir kad vaikų mokymas namuose netaptų tėvų pareiga. Ir mums pavyko, suradome tokias mokyklas, kur buvo puikūs mokytojai, kurie mokė mokytis. Niekada nereikalavau tik 9-tukų ar 10-tukų, man tai nebuvo svarbiausia. Man svarbiausia buvo, kad vaikai patys jaustųsi atsakingi už savo rezultatus.
– O jūs, Kristina, ar turėjote savo gyvenime ką nors bendro su sportu?
– Taip, aš buvau iš sportininkų šeimos. Mano tėtis ir dėdė buvo ieties metikai, savo laiku pakankamai daug pasiekę. Mano sesuo, Remigija Nazarovienė, buvo lengvaatletė. Aš irgi neturėjau kito pasirinkimo tik keliauti tuo pačiu keliu ir tai dariau iki 21-erių, kol turėjau rinktis – mokslas, darbas ar sportas. Buvau šuolininkė į tolį.
Kadangi jau tuomet buvome pažįstami su Virgilijumi, man buvo aišku, kad aš neturiu tiek galimybių ir pasirinkau profesinės karjeros kelią.
– Turėjote verslą, susijusį su namų dekoru...
– Taip, sukausi ten 15 metų, bet prieš porą – trejetą metų verslą pardaviau, kiek pailsėjau ir dabar esu vieno prekybos centro nuomos vadovė.
Plačiau – rugsėjo 1 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.
