Tikras žmogus orkestras – Viačeslavas Mickevičius – ne tik linksmas klounas. Jo žodžiai ir darbai kasdien įprasminę meilę Tėvynei ir laisvei, nepaisant to, jog jau ne vienerius metus dėl aštrių savo pasisakymų jis susilaukia grasinimų ir įvairių provokacijų. Gatvės cirko artistas dalijasi įžvalgomis apie šiandieninį laisvės svorį ir didžiausius jos iššūkius.
Viso pokalbio klausykite LRT RADIJO laidos „Genijaus kailyje“ įraše:
– Kaip tu manai, kuo tu vaikystėje skyreisi nuo kitų vaikų?
– Kalbėti pradėjau labai anksti, bet nebuvo apie ką kalbėti su kitais vaikais. Aš atsimenu save apsikabinusį tėvo radiją ir besiklausantį žinių. Man tai buvo labai įdomu, kaip taip gyvenu tarp spalvotų kaladėlių, o tėtis tokiu rimtu veidu klauso kažkokių kalbų, kaip tas suaugęs gali taip sulįsti į tą prietaisą. Mane jau vaikystėje domino ne vaikiški dalykai.
– Ar tavo šeimoje nepriklausomybės klausimas buvo svarbus?
– Taip, labai. Aš augau sovietinėje santvarkoje, bet mačiau kaip viskas žlugo, mačiau kaip iškilūs architektai šluoja gatvės, o vėliau ateina laisvė. Viskas nauja, žmonės pradeda gręžiotis, o gal anksčiau buvo geriau – tai yra labai slidus dalykas. Nereikia žvalgytis į praeitį, reikia kurti laisvę, ateitį ir tobulėti. Vaikystėje tą lūžį pamatę žmonės yra kitokie.
– Ar tavo kova už dabartinę nepriklausomybę taip pat ateina iš šeimos?
– Taip. Aš iš tų žmonių, kurie nešvenčia Kovo 11-osios – iš principo, nes Kovo 11-oji yra kiekviena diena.
– Ar tu esi sulaukęs grasinimų dėl savo pasisakymų viešojoje erdvėje?
– Reguliariai. Išmokau atskirti virtualų pasaulį nuo tikrojo. Savo ironija užsiimu jau vienuolika metų. Man grasina daug kuo, net padegti namus, tačiau viliuosi, jei per tiek metų dar nieko neįvyko, tai gal ir neįvyks. Manau, kada nors kokioje nors mugėje man suvarys peilį į šonkaulius, bet esu pasiruošęs.
Tai yra vietinės reikšmės „grasintuvėliai“, tą momentą prigrasina, bet realybėje nieko nedaro. Esu sutikęs tokį vieną prekybos centre, bet jis eilėje pasislėpė už žmonos. Esu atsipalaidavęs, bet budrus.
– Kaip manai, ko pasiilgsta žmonės, kurie nevertina dabartinės laisvės?
– Aš manau, kad jie ilgisi ne santvarkos, o savo jaunystės. Kadangi jaunystė vyko santvarkos fone, jiems atrodo, kad viskas yra bendras komplektas (...). Viliuosi, kad šių dienų fantastika nevirstų ateities dokumentiniu filmu.
– Ar tu eitum į politiką?
– Niekada. Man rūpi, kai kritikuoju iš šono, bet yra teorija ir yra praktika, gal suprasčiau, kad nieko negaliu padaryti, tik išbūti tą postą. Jei nori daryti gera, nebūtina būti politiku, gali ir taip važiuoti į Ukrainą.
Lygiai taip pat, nebūtina būti politiku, kad gautum tokį spaudimą, kurį gauna politikai. Todėl manau, kad geriau daryti tai, ką tikrai moki, o ne praleisti savo kadenciją besimokant.
– Ar tau patinka laužyti visuomenės normas?
– Nėra, kad patinka ar nepatinka. Aš nežinau tų normų, gyvenu, kaip patogu ir smagu. Aš retai būnu tarp žmonių, kai vyksta renginiai, aš esu priverstas ten būti, tačiau šiaip į miestą išlendu gal tik kartą per mėnesį.
Televizoriaus namie neturiu, nėra kažko, kas formuotų mano supratimą kasdien. Turiu telefoną, bet jis veikia pagal mano algoritmą. Todėl visuomenės normų aš nežinau, bet viskam yra vieta ir laikas.
– Kokių kuriozų esi patyręs renginiuose?
– Kiekvienas susitikimas, kiekvienas renginys yra savaip labai įdomus. Jei vedi renginį, viskas priklauso nuo grupės: teisėjai, advokatai, policininkai, gydytojai. Jie turi labai įdomių istorijų, aš visuomet jų paklausinėju.
Ryškiausia istorija buvo iš ugniagesio lūpų. Jis pasakojo, kaip nešė suanglėjusi žmogaus kūną. Jo rankos liko žmogaus griaučiai, tačiau iš jų viskas beeinant išslydo. Po šios istorijos, namuose tikrinu visus laidus, visą elektros sistemą, vežiojuosi gesintuvą, ugnis tikrai yra sekundžių reikalas.
– Kokia publika tau yra pati smagiausia?
– Tikrai vaikai. Jų aš prisižiūriu ir ligoninėse, ir Ukrainoje. Man labai įdomu kalbėti su vaikais, nors nebežinau jų kalbos, todėl, ačiū Dievui, dabar galiu būti arčiau prie jų stovyklose, galiu suprasti, ką jie galvoja, kaip jie elgiasi.
Parengė Emilija Balcerytė
