LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ atlikėjas Justinas Jarutis vedėjoms Gabrielei Martirosian ir Lavijai Šurnaitei pasakojo apie savo sceninio įvaizdžio svarbą, kūrybą ir apie penkiametės dukros Adelės santykį su ja. Atlikėjas juokėsi, kad kol kas negali pasakyti, jog dukra labai žavėtųsi jo dainomis, tačiau tai, pasak Justino, beveik taisyklė – retai vaikai žavisi tėvų kūrėjų darbu.
– Kokios vasarinės nuotaikos, šios vasaros?
– Geros. Ir darbingos, ir šį birželį sugebėjau rasti beveik dvi savaites poilsiui. Tai tiesiog gerai, spėju ir pailsėti, ir pasidžiaugti, ir padirbėti.
– Koks harmoningas.
– Taip, ką tik, prieš atvykdamas čia, buvau pas siuvėjas, jos man pasiuvo kostiumą koncertams.
– Kelintas tai kostiumas?
– Kostiumas gal antras, bet mano draugė dizainerė Giedrė Aniužytė kažkaip sugalvoja vis. Sutampa mūsų vizijos ir dažniausiai tos vizijos yra tokios, kad parduotuvėje to rasti neįmanoma beveik niekada, tad tenka siūtis.
– Kas ten tokio, kad neįmanoma rasti parduotuvėse? Kas nors labai spalvingo?
– Spalva yra tamsiai žalia, dumblo spalva. Nėra, kad nerandama, bet kostiumo pats dizainas. Aš turėjau pavyzdį, ką noriu gauti, dvejus metus bandžiau tą kostiumą rasti kur nors, niekaip neradau – rašiau ir gamintojui, vienam prekiniam ženklui, niekur. Tai buvo sukurti du modeliai išskirtinai keliems žmonėms, o aš taip buvau įsisvajojęs, tai kažką panašaus pabandėme pasisiūti.
– Pakalbėkime apie tavo stilių scenoje. Visada esi pasipuošęs, aišku, ačiū tavo stilistei. Atrodo, kad stilius ir apranga tau svarbi scenoje.
– Be abejonės. Aš visą savo karjerą, ir tada, kai su „Freaks on Floor“ buvome, nors tada gal nebuvo dar tokio skonio gero, bet mes stengdavomės kažką kitaip padaryt. Ar su žaliu, ar salotiniu triko groti. Manau, kad scena tai nėra gyvenimas, tai yra kažkokia iliuzija, žmonės ateina ir jie nenori matyti žmogaus su džinsais, kai jie tą mato kiekvieną dieną. Kai žmogus moka pinigus ir ateina į mano koncertą, aš noriu, kad jis gautų kuo įdomesnį, kuo įspūdingesnį vaizdą ir garsą. Aš mėgstu kažką koncertams sugalvoti naujo – grupę savo vienaip ar kitaip aprengti, save.
– O tai dėl žiūrovo, jei galėtum, tau patogiau būtų su treningu?
– Kai jau aš esu ant scenos ir groju žmonėms – man tai jau šventė, aš noriu gražiai atrodyti.
– Sakei, kad Trakuose vyko pirmasis tavo didelis koncertas, netrukus vėl ten lipsi į sceną, ar paaugai?
– Manau, kad bus visiškai kitaip, nes tada, kai aną kartą grojau Trakuose, neturėjau nė vienos lietuviškos dainos. Tai buvo po pirmojo albumo, kuris buvo visas anglų kalba. Natūraliai, aišku, kad pasikeitė žmonių reakcijos, dainavimo, prisijungimo kiekis per koncertus, kai yra lietuviškų kūrinių. Manau, kad bus labai faina.
– Manai, kad lietuviški kūriniai buvo raktas į platesnę auditoriją?
– Nemanau, šiaip auditorija nėra, kad būtų prasiplėtusi. Tiesiog, manau, kad mums visiems natūraliai gimtąja kalba žodžiai įstringa labiau nei angliški.
– O tau pačiam?
– Man faina lietuviškai rašyti.
– Mes kalbėjome su Jessica Shy eteryje ir, žinoma, natūraliai kilo klausimas – na, o kada laukti naujų premjerų su Justinu Jaručiu? Ir ji bandė išsisukinėti nuo šio atsakymo. Ar jūs dar bendradarbiausite?
– Niekada negali žinoti. Mes turime labai daug dainų prirašytų ir neaišku, kada jos bus išleistos ir kas jas išleis, kaip ir „Tavo Tavo“. Artimiausiuose planuose nėra dueto ar kitos bendros dainos, bet visada esu atviras naujoms idėjoms. Tas pats „Rugpjūtis“, iš tikrųjų mes neturėjome jo išleisti praėjusiais metais. Iš tikrųjų, praėjusiais metais aš norėjau išleisti „Tavo Tavo“, bet tada važiavau mašina iš koncerto, atėjo mintis paklausyti „Rugpjūčio“ demo įrašo, paskambinau ir sakau: gal leidžiam vis dėlto šitą? Tu neleisk savo, aš – savo, o leidžiam šitą. Pas mus viskas labai laisvai ir ekspromtu gali būti.
– Tavo dukra kokios yra nuomonės apie tavo muziką? Žinai, vaikai, jie nevynioja į vatą.
– Šiaip nelabai kokia. Kažkas jai patinka, pavyzdžiui, daina „Grįši“, kur su „Jauti“. Aš niekaip jai jos nesiūliau, ji iš tiesų buvo klipo filmavime ir jai patikome mes su Džiugu. Sako dabar, užleisk tą dainą, kur jūs ten stumdotės. Taigi tam tikros dainos jai patinka, vieną dainą ji yra padėjusi man sukurti – dar jos neišleidau. Kūriau sėdėdamas prie stalo vakare ir jis tiesiog prisijungė, pradėjo dainuoti kartu su manimi. Taigi nežinau, būna patinka, būna ne.
– O tau svarbu, suskausta, kad vaikui nepatinka?
– Aišku, kad suskausta. Aišku, kad nepatinka, kai nepatinka, bet aš manau, kad tai yra natūralu.
Visas pokalbis – liepos 7 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.
