Pastaraisiais metais virtuvės šefui Deivydui Praspaliauskui likimas nepagailėjo kliūčių. Skyrybos, partnerių išdavystė, sunkus bandymas išgyventi pandemiją. Virtinę nesėkmių pakelti buvo sunku. Tačiau viską pakeitė vienas įvykis, dėl kurio nublanko visi skausmingi išgyvenimai ir net mėgstamas darbas.
Pasak vieno ryškiausių virtuvės šefų Lietuvoje, ne pandemija, globalūs įvykiai, ar skaudi praeitis pakoregavo jo gyvenimo planus, o pirmagimė Elena. Apie būsimą šeimos pagausėjimą D. Praspaliauskas sužinojo pačiame pandemijos įkarštyje. Ir neslepia – naujiena ne tik pakirto kojas, bet ir privertė susivokti: reikia pradėti gyventi dėl šeimos.
„Žinia, kad mes su Rasa būsime tėvai, iš gyvenimo išsprogdino 2–3 mėnesius. Aš neatsimenu nieko, kaip jaučiausi, kaip elgiausi, supratau, kad ruošiamės gyventi nebe senamiestyje, kur visą laiką planavome, bet kažkur miške ar kaime, nėra skirtumo. Aiškiai ieškojome, kad būtų medžių, truputėlis žemių, vieta smėlio dėžei“, – pasakoja virtuvės šefas.
Iš Vilniaus senamiesčio D. Praspaliauskas su antrąja puse Rasa ir dukra Elena persikėlė į erdvius namus priemiestyje, gyvena naujakurių nuotaikomis, mokosi nepatirtų ir kitokių nei įprasta dalykų. Pavyzdžiui, išgręžti skylę sienoje ir pakabinti šviestuvus ar tvarkyti namų aplinką.
„Visa šeima yra mokymosi tarpsnyje. Įsikėlėme į savo pirmąjį nemažą būstą, yra daug kampų, bet visus spėjame apžiūrėti. Pavyzdžiui, prieš sėjant žolę, geras kelias valandas žiūrėjau „YouTube“, jog galėtume suprasti, kaip tai vyksta. Nors iš kaimo žinau, kaip šienapjūtė vyksta, kaip kuliami rugiai, bet kai pirmą kartą darai, iš tikrųjų būna keista“, – pripažįsta D. Praspaliauskas.
Greta naujų tėvystės rūpesčių, jam teko išmokti perdėlioti ir savo laiką bei prioritetus. Sako: atėjo momentas, kuomet privalau sugebėti paleisti telefoną iš rankų ir skirti laiko tik šeimai.
„Anksčiau aš galėjau per tris minutes nuo pabudimo išsikrapštyti iš namų ir neužilgo atsirasti darbe, nors niekada nebuvau punktualus ir kalendorius nebuvo mano draugas. Tačiau dabar, kai reikia eiti į darbą, aš žiūriu į duris kaip velnias į kryžių, man atrodo, kad aš labai nenoriu eiti, nes jaučiu, jog namuose yra smagu, yra Elena, kuri tuo metu, kai aš einu į darbą, nemiega. Todėl nesidžiaugiu dėl durų, kurios turi stiklą, nes tu sėdi į automobilį ir matai, kaip nenori tavęs išleisti. Todėl dabar automobilį parkuoju atvirkščiai, kad nereiktų žiūrėti“, – pripažįsta pašnekovas.
Karjeros išbandymai
Nors ir jaučia širdgėlą dėl į restoraną iškeistų vakarų su dukra, tačiau 13 metų dirbantis gastronomijos pasaulyje, virtuvės šefas ir restorano vadovas D. Praspaliauskas savo profesiją labai vertina.
Sako, matęs ir šilto, ir šalto, ne kartą jausdavosi lyg lėkdamas amerikietiškais kalneliais. Šiandien, pasak jo, jei galėtų laiką atsukti atgal, nekartotų skaudžiausių pamokų ir nenorėtų pakliūti į kai kurias situacijas. Tokia laiko itin atmintyje įstrigusią partnerių išdavystę, kai liko finansiškai apgautas.
„,Manau, išbraukčiau tuos momentus, kur nutikdavo pakilimai ir labai stiprūs nukritimai. Tai ir mano paties klaidos: atsipalaidavimas, pamiršimas, kad aš esu virtuvės šefas, pamiršimas, jog aš esu vadovas, kai nusamdai kitą, kad už tave kažką tvarkytų. Tada pamatai, kad finansai nesusiriša, atsiradusiam partneriui kažkas nepatinka, o gal niekada ir nepatiko.
Manau, jeigu kažką keisčiau, tai išbraukčiau partnerius ir daryčiau viską pats nuo pradžių iki pabaigos. Iš to pasisėmiau labai daug patirties, bet momentai buvo labai skaudūs. Ne vieną kartą galvojau, kad turiu susipakuoti savo daiktus ir išvažiuoti“, – atvirauja pašnekovas.
Tačiau D. Praspaliauskas neišvyko į savo antraisiais namais vadinamą Daniją, kur ir pradėjo virtuvės šefo kelią. Priešingai, būdamas profesinėje duobėje jis rinkdavosi išliūdėti ir kreipdavosi pagalbos į specialistus.
Dar prisipažįsta: buvo profesinių ir asmeninio gyvenimo tarpų, kai alkoholio būdavo per daug. Tai pakišdavo koją naujiems projektams.
„Tu mokaisi susitvarkyti su situacija ir nepulti į paniką. Anksčiau puldavau tiek aš, tiek kolegos. Bet kuriame gyvenimo tarpsnyje taip nutikus atsiranda kitų bičiulių, atsiranda truputėlį alkoholio, dar daugiau alkoholio, todėl neatsikeli ryte, nenueini į susitikimą, prarandi vieną ar kitą projektą, kuris tau buvo svarbus. Tačiau vėliau tu supranti, kad taip negali būti, pasitari su savimi, ar to nori, ar geriau pabusti ryte ir žinoti, ko nori“, – sako D. Praspaliauskas.
Save vertina griežtai
Šiandien virtuvės šefas kalba ir apie kitokį gyvenimo būdą. Pasak jo, suvokė, jog veltui praleista minutė daug kainuoja tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Tik tvirtas tikslo siekimas ir atkaklumas šefą veda pergalių link. Sėkmingai vadovaujantis restoranui sostinėje, juokaudamas sako: jo darbo vieta neprimena „Pragaro virtuvės“.
„Pats iki galo nesupratau, koks aš esu vadovas, matyt toks, kurį ne visi mėgsta. Nesu tas, kuris rėkia, aš labiau mėgstu perteikti per tylą, mėgstu pazyzti truputėlį, kai reikia vieną ar kitą dalyką įgyvendinti. Bet iš kitos pusės, visi kiti vadovai sako: taip nenutiks, patys nesusivoks, nesupras, neišmoks taip daryti, turi laikyti pulsą, bet aš mėgstu galvoti, jog dirbu su fainais ir gerais žmonėmis“, – tikina pašnekovas.
Darbe gimė jausmai ir mylimajai, dukros mamai Rasai. Anot D. Praspaliausko, jis pirmasis žengė žingsnį, kad darbiniai santykiai peraugtų į naujos šeimos kūrimą. Vieną kartą nesėkmingai sukūręs šeimą, šįkart į naujų santykių kūrimą jis žvelgė kitaip.
„Ji patiko nuo išvaizdos iki tvirtumo. Dažnai sakoma, jog to ieškoma vyruose, bet aš manau, dažnu atveju vyras ieško moters, kuri būtų tvirta iš vidaus ir galėtum jaukiai prie jos jaustis. Sako, vyras gali šokti į vilkų gaują, jeigu reikia gelbėti šeimą, tačiau jis tai daro ne tik dėl savęs, žino, kad turi gerą užnugarį. Manau, taip buvo ir man. Mes dirbome kartu, puikiai sutarėme ne visais klausimais, bet puikiai sutariame iš esmės“, – tikina jis.
Dažnai D. Praspaliauskas sulaukia klausimo – kada vestuvės? Čia jis irgi turi savo argumentų: sako, gyvename labai įdomų gyvenimą ir džiaugiamės šeima.
„Labai norėčiau, kad tai būtų staigmena mums abiems, bet truputėlį dar reiktų palaukti. Manau, kad abu norime, jog Elena tame dalyvautų, pilnai suprastų, kodėl taip vyksta. Tokie dalykai turi įvykti natūraliai, kai mes būsime pasiruošę. O gal ateis laikas, kai sakysime, jog nėra ko čia šokti, nėra ko čia vestuvių kelti, gerai taip, kaip yra“, – sako jis.
Pasinėrė į tėvystę
Taip sukrito likimo kortos, jog šiuo metu D. Praspaliauskas išgyvena laimės apogėjų. Pats užaugęs be tėvo, su girtaujančiu patėviu, neslepia: buvo neramu, kaip neturinčiam gero tėvo pavyzdžio seksis juo būti. Tačiau dabar sako: turiu kur tobulėti auklėdamas vaikus, bet nenoriu nieko įtikinėti, jog esu geriausias tėtis.
„Nuo pat tos dienos, kai sužinojau, jog Elena artėja, tikrai turėjau ne vieną knygą. Tačiau ar aš daug skaičiau? Ne, turėjau tokį jausmą, jog aš noriu išgyventi taip, kaip aš noriu. Nesakau, kad tai geriausias sprendimas, nes Rasa iš tos informacijos daug išmoko ir žinojo, ką daryti. Aš jaučiu, kad įgyvendinu daugelį savo svajonių, kurias būdamas mažas matydavau: kaip šeimos keliauja, kaip jiems smagu“, – pripažįsta virtuvės šefas D. Praspaliauskas.
Plačiau – birželio 1 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
