Vilniečiai Giedrė ir Antanas Šaviniai šiandien namuose džiaugiasi trijų vaikų keliamu vaikišku šurmuliu, tačiau jų tėvystės kelionėje buvo visko. Pora teigia, jog, patyrę du persileidimus ir priešlaikinį gimdymą, abu suprato, jog natūralus šeimos planavimo metodas neapsiriboja tik vaisingumo pažinimu.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Giedrė ir Antanas Šaviniai šiandien augina tris vaikus, džiaugiasi šeimyniniu gyvenimu, kurio kasdienybėje svarbų vaidmenį užima tikėjimas. Tačiau abu pripažįsta, jog jaunystėje bažnyčia nebuvo pagrindinis jų gyvenimo aspektas, tikėjimą abu siejo su jausmu.
„Prieš pažintį mums abiem tikėjimas buvo svarbus, bet jis buvo kitoks, nei yra dabar. Neturėjome asmeninio santykio su Dievu ir neturėjome santykio su juo kaip pora“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Šventadienio mintys“ sako G. Šavinienė.
Prieš pradedant šeimyninį gyvenimą, judviejų draugystė vystėsi greitai, bet organiškai. Pora pripažįsta, jog apsigyvenę kartu suprato, kad turi atsigręžti į bažnyčios mokymą. Taip jiedu atsidūrė sužadėtinių kursuose dar prieš pradėdami planuoti savo vestuves.
„Kartu studijavome, buvome geri draugai. Kai tapome pora, jau buvome pažįstami aštuonerius metus, turėjome gražų santykį, vienas kitu labai pasitikėjome, todėl greitai kartu apsigyvenome.
Po pirmojo bučinio praėjo metai ir susituokėme. Kartu apsigyvenę pajutome, kad kažką darome ne taip.
Žinojome, kad bažnyčios mokymas tokiam elgesiui nepritaria, bet nesupratome – kur toji nuodėmė. Sugalvojome, kad atsakymą rasime sužadėtinių kursuose, nors dar neplanavome tuoktis“, – priduria pora.
Šiandien Šaviniai patys veda sužadėtinių kursus, abu tiki, jog mokyti geriausia liudijant savo patirtį.
„Mūsų tikėjimas augo ir stiprėjo su kiekvieno vaiko gimimu. Tapome sužadėtinių kursų vedėjais, liudijame apie savo gyvenimą, dalinamės, kaip lengva ir paprasta gyventi pagal natūralaus šeimos planavimo metodą, kaip mums buvo lengva pastoti su pirmuoju, antruoju vaikeliu.
Deja, antrąjį vaikelį turėjau gimdyti 26-ąją nėštumo savaitę, labai norėjau iki 30-ies turėti du vaikus. Antrasis sūnus ir gimė likus 10 dienų iki mano gimtadienio. Kai tą dieną laikiau savo sūnų ant rankų, pasakiau, kad daugiau tokių norų neturėsiu“, – teigia G. Šavinienė.
Šaviniai teigia, jog po komplikuoto nėštumo jų šeimą sukrėtė ir naujagimį užklupusios sveikatos komplikacijos.
„Mūsų antrasis neišnešiotukas susirgo vėjaraupiais. Kai jis gimė, skiepai dar nebuvo privalomi. Jis turėjo daug problemų su kvėpavimu, kol išaugo. Abu džiaugėmės, kad jis susirgo taip anksti.
Tačiau viskas nebuvo taip paprasta, jis turėjo komplikacijų, gulėjome reanimacijoje, tai buvo gyvybės ir mirties klausimas.
Antanui sakiau – skambink kunigui. Jis atėjo, su mumis meldėsi (...). Tada supratau, kad mūsų vaikas, kurio taip norėjome būtent iki 30-ies, kovoja už gyvybę. Įvyko persivertimas“, – teigia G. Šavinienė.
Po antrojo sūnaus du persileidimus išgyvenusi G. Šavinienė teigia, jog abi patirtys supurtė jų šeimą, privertė susimąstyti, jog natūralus šeimos planavimas yra ne tik apie vaisingumo pažinimą.
„Kai pradėjome galvoti apie trečią vaiką, viskas sekėsi dar sunkiau.
Pastojome, bet kiekvieną dieną tekdavo girdėti skirtingas naujienas – vieną dieną laukdavausi, kitą dieną jau ne. Patyriau ankstyvą persileidimą. Gydytojai pasiūlė mums padaryti pertrauką. Supratome, kad Dievas mus veda kitu keliu.
Pastojome ketvirtą kartą, jis taip pat baigėsi persileidimu. Gali norėti vaikų, kiek tik nori, bet jei tau neduota – neduota. Tada pakeitėme savo mokymą – neužtenka pažinti savo vaisingumo, reikia ir Dievo malonės“, – priduria pora.
