„Visas pasaulis, regis, šiandien eina iš proto. Šlovinkit genialų gamtos meno kūrinį, sako jie, šlovinkit moterį“ – taip prasideda prieš kelias savaites rašytas šių metų Nacionalinis diktantas. Jam tekstą, pavadintą „Odė moterystei“, kūrė Dovilė Filmanavičiūtė. Šiemet pirmą kartą diktanto tekstas buvo toks asmeniškas, jautrus ir su aiškia žinia: Kovo 8-ąją – diktanto rašymo dieną – pakalbėkime apie moteris ir apie motinas, apie jų svarbą ir vaidmenį visuomenėje.
– Jus Nacionalinio diktanto rengėjai socialiniame tinkle „Facebook“ pristatė, kaip „autorę, dainininkę, socialinių tinklų fėją, talentingą daugybės projektų sielą, kuri rašo tekstą Nacionaliniam diktantui“. Jie rašė, kad „bus labai įdomu, bus kitaip“, tad apie tą „kitaip“ ir noriu pasikalbėti. Kada į jus kreipėsi Nacionalinio diktanto rengėjai su prašymu parengti tekstą?
– Tiesą pasakius, po kvietimo turėjau kokį nepilną mėnesį. Ilgą laiką – žinoma, sutikusi rašyti – vis galvojau, kaip dabar žmones ne tik įkvėpti rašyti taisyklingai ir laikytis tradicijos kiekvienais metais savo išprusimą ir žinias kalboje tikrinti, bet ir perduoti kažkokią savotišką žinutę. Taip pati sau susikūriau labai daug barjerų. Pirmiausia, man asmeniškai labai sunku rašyti tokio ilgio tekstus – diktanto tekstas yra 2000 spaudos ženklų, man jis pasirodė tik kaip įžanga.
Man atrodo, kad viskas gana savaime susidėliojo, kad ir kaip čia banaliai skambėtų: Kovo 8-oji, Nacionalinio diktanto diena. Tarp kitko, sulaukiau komentarų, kad nejaugi tikrai merginos ir moterys Lietuvoje turi tokių problemų ir jaučia tokius jausmus, kaip čia aš aprašinėjau. Bet aš tikrai tai jaučiu asmeniškai ir matau savo aplinkoje, ir apskritai mūsų šalyje apstu tokių pavyzdžių. Ir nors Kovo 8-oji nėra vienintelė proga apie tai pakalbėti, bet kad jau taip sutapo, aš labai džiaugiausi, ypač šiai – moterystės temai – turėdama tokią didelę auditoriją ir tokį didžiulį ruporą.
Dar kuo labai džiaugiuosi – visgi šiemet pirmą kartą Nacionalinio diktanto komanda nusprendė, kad tekstas turėtų išeiti iš mums įprastų ribų, rėmų ir normų. Kitas dalykas, į ką jie bandė atkreipti dėmesį – o ir aš tai regiu kaip didžiulę problemą – mums atrodo, kad tvarkingai rašyti turime tiktai kažkokiose oficialiose vietose: ar darbe, ar mokykloje, ar universitete. O socialiniuose tinkluose ar šiaip kitoje internetinėje (arba ne tokioje formalioje) erdvėje jau staiga galime nebenaudoti lietuviškų simbolių, galime normaliai nebereikšti savo minčių, kažkaip viskas padrika, netvarkinga. Man atrodo, kad dėl to skubėjimo beraštystė – gal nuskambėsiu ir kategoriškai – bet ji klesti. Tad tai dar vienas diktanto organizatorių komandos bandymas – prieiti truputį arčiau prie žmonių ir sakyti: „Ei, mes juk galime būti tvarkingi net ir kalbėdami kasdiene paprasta kalba mums artimomis temomis, ir tai irgi gali būti Nacionalinis diktantas.“
Ir dar viena sulaužyta tradicija: šiemet autorius pirmą kartą savo tekstą perskaitė dar prieš Marijų Žiedą – buvo daug tokių pirmų kartų.
Man labai patiko Nacionalinio diktanto komandos išsakyta mintis, kad jau ir taip labai daug metų mes buvome versti būti neautentiški, neoriginalūs, neturėti savo nuomonės – visgi mūsų istorinė patirtis yra labai skaudi. Jau 29 metus esame laisva ir nepriklausoma šalis ir vis dar ieškome savo autentiškumo. Aš manau, kad kalba – ypatingas mūsų autentiškumo bruožas, reikia ja didžiuotis ir skatinti patriotizmą būtent per jos prizmę, o ne kaip nors radikaliai skleisti nacionalizmą.
– Akivaizdu, kad kalba jums rūpi, kad ja domitės, kad jums svarbu reikšti savas ir skaityti kitų mintis, taisyklingai ir gražiai suguldytas. O kokia jūsų ir diktanto istorija? Ar esate rašiusi jį? Galų gale, ar rašydama savo tekstą skaitėte kitų autorių, anksčiau kūrusių tekstus diktantams, darbus?
– Tiesą pasakius, taip, į užduotį pažiūrėjau atsakingai: paskaičiau praėjusių metų diktantą ir ankstesnius tekstus. Kalbėjomės su Nacionalinio diktanto komanda, kaip apskritai tuos tekstus autoriai supranta, kokių tekstų yra buvę, kokie tekstai galbūt buvo atmesti dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kokie tekstai buvo paprašyti pataisyti, o kai kuriais atvejais ir beveik perrašyti iš naujo. Man, kaip smalsiam žmogui, tai buvo labai įdomus procesas.
Nacionalinį diktantą pati esu rašiusi kelis kartus. Net nekyla klausimas, kodėl turime tokias tradicijas kaip kelti vėliavą arba per kokią nacionalinę šventę eiti į miesto aikštę. O štai Nacionalinis diktantas staiga tampa tarsi iš šono stebima gražia proga, bet kurią tai pradirbi, tai praleidi užsiimdamas kitais reikalais. Tad man dėl to gėda – visiškai nevyniodama į vatą sakau.
Kita vertus, tikrai stengiuosi savo kasdienėje veikloje, ypatingai bendraudama su tokia auditorija, kuri girdi tai, ką sakau, kalbėti, kaip esame pamiršę skaitymą, kad esame apleidę, na gerai, gal šiek tiek nustūmę į šoną kalbos ir žodyno lavinimą. Dar man, kaip muzikantei, skaudu, kad kažkodėl noriau dainoms tekstus rašome anglų kalba. Pati puikiai prisimenu savo muzikinės karjeros pradžią, kai lyg ir kompleksuoji rašyti savo kalba, nes reikia daugiau darbo įdėti, tave juk visi supras. Ir nežinau, ar čia branda stuktelėjo, ar kas nutiko, bet dabar mane rašyti lietuvių kalba yra pagavęs didžiulis azartas.
– Dar grįžtant prie paties diktanto rašymo: kiek kalbinome diktanto tekstų autorių, visi minėjo, kad organizatoriai turėjo prašymų įterpti įvairių sunkesnių žodžių – sudurtinių, senovinių, diktantuose yra buvę net tarmybių. Jūsų tekstas gana lengvas, tačiau, kiek teko susidurti su rašiusiųjų nuomone, visiems koją kišo jūsų autorinė skyryba. Tai, matyt, ir buvo sudėtingiausia jūsų tekste. Ar kreipėsi diktanto rengėjai su prašymais ir pasiūlymais? Ar kreipėte į tai dėmesį, ar visgi viskas plaukė savaime? Ir kaip su ta autorine skyryba?
– Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) tikrai pasidalijo su manimi rekomendacijomis, kažką gal ir pavyko įterpti: miestų pavadinimai atsirado (mano lėktuvas iš tiesų skrido šiek tiek kita kryptimi, negu kad nugulė diktante), gėlių pavadinimai.
Girdėjau ir aš tokių komentarų, kad visiems koją kišo skyryba, tai išduosiu trumpą procesą, kuris, mano manymu, buvo sąžiningiausias, kiek tik įmanoma. Save vertinu kaip rašantį žmogų ir tikrai galėčiau save apibūdinti kaip autorinės skyrybos mėgėją. Didžioji dalis mano tekstų yra asmeniški, labai atviri ir net nuogi, galbūt dėl to jie kartais sulaukia įvairių reakcijų – irgi tokių pat atvirų ir širdingų. Beje, mane labai sujaudino gautos žinutės, kad žmonės ir ašarą nubraukė to diktanto metu, ir susijaudino, ir susimąstė moteriškumo tema. Tai štai, man atrodo, kad skyryba yra vienas iš skiriamųjų mano bruožų, ypač rašant tokį asmenišką tekstą ir jaučiant tam tikrus jausmus. Bet su jausmais yra taip, kad tie žmonės, kurie klauso ir rašo diktantą, neprivalo jausti to, ką jautei tu. Ir išskirti to taip, kaip išskyrei tu.
Tad vis dėlto mes su kalbos komisija ir visa komanda turėjome diskusiją apie tai, kad vienas dalykas yra mano jausmai ir mano autorystė, bet visai kitas dalykas yra lietuvių kalbos taisyklės. VLKK stipriai nagus prikišo prie mano teksto (jei galiu taip teigiama prasme pasakyti) ir jie tikrai tarėsi dėl kai kurių vietų net po keletą kartų. Ir diktante yra ne viena vieta, kur klaidos nebus laikomos klaidomis, yra keli skyrybos variantai.
Man patiko gautas komentaras: „Na, jau su skyryba, Filmanavičiūt, pavarei!“, tačiau tai taip pat yra ir geras priminimas sau, kad visgi negaliu visą laiką teisintis, kad čia jau toks mano stilius ir nieko nekeisiu.
– Prisiminkime mokyklą. Stereotipinis diktanto vaizdas: išsitiesęs su parkeriu sėdi, rašai diktantą su gana griozdiškais sakiniais, užslėptu moralu. Tokio diktanto kaip šiemet niekados nesu rašiusi, nežinau, kaip kiti. Kalbant apie diktanto kaip žanro kismą ir stereotipų griovimus, kaip manote, ar šiemet jūs savo tekstu ir tema tai paskatinote ir ar vyksta tie pokyčiai?
– Nemanau, kad reikėtų kategoriškai sakyti, jog taip yra blogai, o taip yra geriau – iš principo tikiu metodiniais dalykais. Juk visi iš mokyklos laikų prisimenam tam tikras galbūt mums tuo metu atrodžiusias labai nuobodžias, „niekada ateity man šito nereikės“ taisykles, bet tai juk mumyse suformavo tam tikrą suvokimą, supratimą ir užkrovė ant pečių žinių bagažą, kuris nėra labai sunkus.
Bet kas visgi yra nutikę? Žinoma, tai tik mano vienos pasvaičiojimai, bet viena vertus yra labai teisinga metodiškai, tvarkingai, akademiškai sudėti tekstą, kurį mes prikaišiotumėm tam tikrų taisyklių kaip išbandymą, kad žmonės pasitikrintų savo žinias ir jėgas. Bet kita vertus, kai pasižiūri į aplinką ir kontekstą, kaip mes gyvename, kai pasaulis toks globalus, kai mūsų pačių kalboj yra begalės šiukšlių, pabandyti viską nuleisti iki mums kasdieniškai suprantamo lygio ir pasitikrinti, ar mes bent jau čia esame tvarkingi, yra labai sveika.
Man atrodo, kad tai reikia priimti kaip iššūkį, kaip žaidimą – jeigu gebame be klaidų parašyti štai tokį, sakyčiau, šiandieninės visuomenės, gyvenančios socialiniuose tinkluose, atspindį, gal tada turėtumėm sau kelti dar didesnius iššūkius ir kaip diktantą pradėti rašyti kokį klasikinį literatūros kūrinį? Aš tikiuosi, kad ieškosime naujų kelių ir toliau – juk mums niekas nesakė, kokios tos diktanto formos turi būti, kaip turi būti kitais metais, kaip turi būti šiais metais. Pabandėm taip, pamatėm, kad vis dėlto reikia pakumščiuoti sau į šoną ir sakyti: „Žiūrėkit, mūsų žodynas susiaurėjęs, mes nebebendraujam normalia, taisyklinga, gražia, turtinga lietuvių kalba internete.“ Arba paieškoti kitokių kampų, kuriais galėtumėm pasitikrinti savo kalbą ir, sakau, priimti tai kaip kokį žaidimą.
Pokalbis skambėjo laidoje „Ryto allegro“ (klausytis nuo 34:15).
