Kultūra

2021.01.23 10:32

Gimbutienės paskaitų klausėsi ir Holivudo žvaigždės, už ją meldėsi Airijos vienuoliai, bet gyvybės šaltinis buvo Lietuva

šimtmečio minėjimas
Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.01.23 10:32

2021 metais minimas pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės šimtmetis, būtent sausio 23-iąją ji būtų šventusi jubiliejų. „Savarankišku keliu einant kartais yra sunkumų, tada žmogus ieškai, iš kur pasisemti stiprybės, iš kur gauti gyvybės vandens. Ir man gyvybės vanduo visada buvo Lietuva ir mano vaikystė“, – yra kalbėjusi M. Gimbutienė.

Kultūros istorikas Darius Kuolys teigia itin ryškiai prisimenantis M. Gimbutienės pranešimą, skaitytą 1993 metais Vilniaus universitete vykusioje „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, ten nuskambėjo tokie mokslininkės žodžiai: „Negali būti avelė, prisiglaudusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savais keliais.“ Tais metais, jau sunkiai sirgdama, profesorė buvo atvažiavusi atsisveikinti su Lietuva, su artimaisiais ir draugais.

Tąsyk Vytauto Didžiojo universitetas Kaune suteikė jai garbės daktaro vardą. Šia proga sakytą kalbą užfiksavo dokumentinių filmų scenaristas, režisierius, operatorius, prodiuseris ir fotografas Algirdas Tarvydas.

Lietuvos kronika 1993 - 16 (1674) Marija Alseikaitė - Gimbutienė

„Tokiu savarankišku keliu einant kartais yra sunkumų, reikia nepalūžti, nenukrypti ir tada žmogus ieškai, iš kur pasisemti stiprybės, iš kur gauti gyvybės vandens. Ir man gyvybės vanduo visada buvo Lietuva ir mano vaikystė“, – VDU kalbėjo garbės daktarė M. Gimbutienė.

A. Tarvydas užfiksavo visą mokslininkės apsilankymą Lietuvoje. Pasibaigus VDU garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijai M. Gimbutienė ir filmavimo komanda išvyko į Palangą. Nualinta ligos, ji greitai pavargdavo, bet visuomet stengėsi neparodyti savo kančių. Ji paprašiusi A. Tarvydo ir garso režisieriaus Vidmanto Kazlausko užnešti ją į Birutės kalną – senovinę dangaus šviesulių stebyklą...

Marijos tėvas Danielius Alseika – gydytojas, visuomenės veikėjas, lietuvybės puoselėtojas. Motina Veronika Janulaitytė-Alseikienė taip pat buvo gydytoja, viena pirmųjų moterų lietuvių, įgijusių daktaro laipsnį Vakaruose, atsisakiusi mokslininkės karjeros Vokietijoje ir pasirinkusi Lietuvą.

D. Kuolys pasakoja, kad Marijos tėvų namuose Vilniuje lankydavosi labai stiprios asmenybės – pas juos apsistodavo Vydūnas, svečiuodavosi šeimos draugas Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius, jis ir mirė ant Marijos mamos rankų.


„Nuo pat vaikystės įsidėjau į galvą Vydūno „sau žmogaus“ idėją“, – yra sakiusi mokslininkė. „Įtakos darė ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, išsikėlusi tikslą „kurti laisvus, pasitikėjimu pagrįstus santykius“, – apie Mariją Gimbutienę formavusią aplinką pasakoja kultūros istorikas.

1931 m. V. Alseikienė kartu su Marija ir jos broliu Vytautu persikėlė į Kauną. Jau „Aušros“ gimnazijoje Kaune M. Gimbutienė (tuomet Alseikaitė) per baigiamuosius egzaminus rašė darbą apie savarankiško žmogaus reikalingumą Lietuvai. Po penkerių metų miršta jos Vilniuje likęs tėvas, manoma, apsišvitinęs rentgeno aparato spinduliais.

„Tėvas mirė, kai man buvo penkiolika metų, ir tai buvo pats stipriausias šokas gyvenime ir aš iškart perėjau iš vaikystės į suaugusį žmogų. Nuo tada ir pradėjau galvoti, kas yra gyvenimas, kas po mirties, pradėjau daug skaityti“, – A. Tarvydo filme kalbėjo M. Gimbutienė.

D. Kuolys atkreipia dėmesį, kad savo mokslinius darbus ji ir pradėjusi nuo senųjų laidojimo papročių, mirties ir sielos nemirtingumo klausimų baltų pasaulėžiūroje tyrinėjimo. Pasak jo, „M. Gimbutienei svarbi buvusi pagarbos gyvybei, pasitikėjimo būtimi idėja, kurią išpažino ir Vydūnas, ir Kristijonas Donelaitis, priešindamiesi nihilizmui, gyvenimo neigimui“.

M. Gimbutienė dokumentiniame filme pasakoja, kad, būdama septyniolikos–aštuoniolikos metų, labai domėjosi tautosaka, dalyvavo etnografinėse ekspedicijose, rinko dainas – gana daug jų yra užrašiusi. „Tai buvo mano pats pagrindinis universitetas. Aš šitą dvasią pasisėmiau ir ji liko visam gyvenimui. Tas neišsiskyrimas su tautosaka buvo lemiamas mano vėlyvesniems darbams“, – teigė M. Gimbutienė.

M. Gimbutienė VDU renkasi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, jai dėsto Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius. Vėliau – archeologijos studijos. Išteka už mokyklos laikų draugo – inžinieriaus, architektūros istoriko Jurgio Gimbuto, susilaukia dukters Danutės. Senosios laidosenos tema pradeda rašyti disertaciją, 1944 m. su vyru, dukra ir disertacijos rankraščiu pasitraukia į Vakarus.

Gyvena Austrijoje, vėliau Vokietijoje. Jau vokiečių kalba baigia rašyti disertaciją, tampa filosofijos daktare. Po metų Vokietijoje pagimdo antrą dukterį – Živilę. 1949 m. Gimbutų šeima persikelia gyventi į JAV, įsikuria Bostone. Čia mokslų daktarei Marijai tenka imtis siuvėjos darbo fabrike, valytojos – viešbučiuose. M. Gimbutienė, mokėdama lenkų ir vokiečių kalbas, pradeda versti mokslinius tekstus JAV akademikams.

Gimsta trečia Marijos dukra – Rasa. M. Gimbutienė ima dėstyti Stanfordo, vėliau – Harvardo universitete, dirba Harvardo muziejaus bendradarbe. 1963 m. Marija su dukterimis įsikuria Los Andželo mieste, pradeda dirbti Kalifornijos universitete, ten tampa profesore, netrukus sulaukia ir pasaulinio pripažinimo. Persikelia į Los Andželo apylinkes, į Topangą, paskutinę indėnų gyvenvietę Kalifornijoje.

Sociologas ir kultūros istorikas prof. Vytautas Kavolis yra stebėjęsis: „M. Gimbutienė buvo laiminga tarp mokslininkų. Jai vienintelei 20 amžiuje pavyko atrasti ir aprašyti iki tol neatpažintą civilizaciją.“ „Senąją Europą M. Gimbutienė matė kaip išminties salą mūsų dienų civilizacijai“, – teigia D. Kuolys.

„Nesutinku, kad civilizacija atsiranda tada, kai atsiranda ginklai, karai, hierarchija ir vyrų valdymas. Mano sąvokoje civilizacija yra tokia, kurioje žmonės gyvena laimingai, kuria meną, gyvena harmoningai, kur yra balansas tarp vyriško ir moteriško pasaulio. Tokia buvo Senoji Europa“, – kalbėjo M. Gimbutienė vieninteliame jai skirtame lietuviškame dokumentiniame filme.

„Dabar žmonija labai ištroškusi geresnių laikų ir labai nori grįžti atgal prie gamtos ir prie harmoningo gyvenimo ir čia yra mūsų didžiausia viltis, kad mes iš duobės išsikapstysime ir kursime gražesnę ateitį“, – vylėsi ji.

M. Gimbutienė dalyvavo archeologinėse ekspedicijose Balkanuose, Graikijoje, Italijoje ir kitur. Tiek savo atrastus artefaktus, tiek muziejų archyvų ir ekspozicijų objektus ji matė kaip daiktus, kurie turi simbolinių reikšmių. M. Gimbutienė išrado savo tyrinėjimų metodą – archeomitologiją. Jai padėjo platus humanitarinių sričių pažinimas – archeologės ir istorikės darbe galėjo pasitelkti literatūros, kalbotyros, etnologijos, mitologijos, tautosakos, menotyros disciplinas. Jai svarbu buvo ne tik aprašyti radinius, bet ir juos interpretuoti.

Taip ji rekonstravo išbaigtą Senosios Europos, gyvavusios 7000–3500 m. pr. Kr., moteriškosios – matristinės – civilizacijos vaizdą. „Šios civilizacijos žmonės vertęsi žemdirbyste, garbinę Didžiąją Deivę Motiną, kūrę nuostabius meno kūrinius“, – pasakoja D. Kuolys.

Ji iškėlė hipotezę, kad ši visuomenė žlugo, kai Europą iš dabartinės Rusijos pietinių stepių pasiekė karingų indoeuropiečių, kuriuos mokslininkė dar vadino kurganų kultūros žmonėmis, gentys. M. Gimbutienės atlikta Senosios Europos rekonstrukcija sulaukė ne tik šalininkų pritarimo, bet ir nemažai kritikos. D. Kuolio nuomone, be apibendrintų vaizdinių laisvieji mokslai nejudėtų į priekį.

M. Gimbutienės paskaitų Los Andžele ėjo klausytis Holivudo žvaigždės, jai sunkiai susirgus, už jos gyvybę meldėsi Airijos vienuoliai, jos laidotuvėse dalyvavo aukšti JAV pareigūnai. Kaip teigia D. Kuolys, tai parodo, kokia ryški, svarbi asmenybė buvo M. Gimbutienė 20 amžiaus pasauliui.

M. Gimbutienės darbai, idėjos turėjo stiprią įtaką to meto ekologiniam ir feministiniam sąjūdžiams. Pati harmoninga Didžiosios Deivės kultūra buvo šių judėjimų dalyviams reikšmingas vaizdinys. Žinoma, įkvepiantis buvo ir pačios M. Gimbutienės – daug pasiekusios moters mokslininkės – pavyzdys.

D. Kuolys primena, kad 6-ame dešimtmetyje Harvarde į kai kurias bibliotekų sales moterys dar nebuvo įleidžiamos, Lietuvoje to jau nebuvo. Į universiteto kavinę moterys negalėjo ateiti vienos – jas turėjo atlydėti vyrai. Tad skintis kelią į akademinį pripažinimą nebuvo lengva. Tačiau M. Gimbutienei pavyksta – 1968-aisiais Los Andželo laikraštis „Times“ net paskelbia ją metų moterimi.

Būdama pasaulinio garso mokslininkė, ji rūpinasi lietuvių kultūra: lietuviškomis savaitgalio mokyklomis JAV, lietuvių kalbos dėstymu Amerikos universitetuose, lietuvių literatūros vakarų ir dailės parodų organizavimu. M. Gimbutienė prašo savo kolegos ir bičiulio Czesławo Miłoszo padėti lietuvių rašytojams patekti į angliškai leidžiamos literatūros lauką, globoja jauną poetą Algimantą Mackų.

Anot D. Kuolio, ji bendravusi su didžiaisiais lietuvių rašytojais, jos idėjos veikusios didžiuosius lietuvių menininkus. M. Gimbutienė susirašinėjo su Antanu Škėma – gilios depresijos ištiktas rašytojas siuntė itin atvirus laiškus. „Anglų kalba išleistos Marijos knygos pasiekia ir Lietuvą, yra verčiamos į lietuvių kalbą, vertimų nuorašai plinta tarp mokslo ir meno žmonių“, – pasakoja D. Kuolys. Jos idėjos bus turėjusios įtakos ir poetams Sigitui Gedai, Marcelijui Martinaičiui, Kaziui Bradūnui, ir dailininkui Vladui Vildžiūnui, ir daugeliui kitų.

„M. Gimbutienė gręžėsi į mitologiją, į senųjų kultūrų ir civilizacijų patirtis, skatinama modernaus žmogaus rūpesčio, egzistencinio nerimo. Ji buvo 20 amžiaus moteris, jautriai išgyvenusi šio amžiaus tragizmą ir ieškojusi kelių, kaip galėtų išlikti barbarybės nuopuolį patyrusi, savo saulėlydį nujaučianti Vakarų civilizacija. Buvo įsitikinusi, kad senoji išmintis turi dalyvauti dialoge apie ateitį. Okupacijos dešimtmečiais ji kvietė nemanyti, kad tūkstantmetė tautos istorija baigiasi. Teigė jos tęstinumą. Tai buvo vilties pamokos“, – sako D. Kuolys.

D. Kuolys siekė, kad šiai pasaulinio garso lietuvių humanitarei atsirastų vietos gimnazijos, pagrindinės mokyklos vadovėliuose ir programose. Tai pavyko padaryti. Tačiau pastaruoju metu M. Gimbutienė iš programų išbraukiama, apgailestauja D. Kuolys.

„Girdėjau, kad ji naujų programų rengėjams atrodanti „per daug tautiška“. Gaila, kad net pasauliui atvira, kūrybinga M. Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio puoselėta lietuvybė šiandien švietimo politikos darytojų atmetama. Sykiu atmetamas ir juos jungęs dar prieškaryje Antano Vaičiulaičio keltas imperatyvas – būti laisvu žmogumi laisvoje tautoje. Truputį liūdna“, – kalbėjo kultūros istorikas.

„Testamentinės M. Gimbutienės pastabos“ iš lapelio, artimųjų rasto po M. Gimbutienės mirties (Publikuota „Literatūra 9 klasei. 2 dalis“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 17.):

„Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti nei gauti.

Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su tikėjimu ir meile...

Jausti prasmę, gyventi, naudojantis žmogui suteikta kūrybine galia keisti gyvenimą, siekti ko nors nauja, naujos šviesos, naujos tiesos.

Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kiek tame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės.

Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.

Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje...“

Sausio 26 d., antradienį, 10 valandą, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų Baltojoje salėje vyks virtuali konferencija „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“, skirta Marijos Gimbutienės šimtmečiui. Virtuali konferencija su vertimu į gestų kalbą bus tiesiogiai transliuojama portale LRT.lt.

Lietuvos kronika 1994 - 11 (1693)  Atsisveikinimas su Marija Gimbutiene