„Lietuvoje gali būti apie porą dešimčių mumifikuotų palaikų. Tai dažniausiai 17–18 arba net ir 19 a. didikai, bažnyčių mecenatai, kurie buvo laidojami iškilmingai, bažnyčių kriptose. Nors dažniausiai palaikai surandami archeologinių kasinėjimų metu, mus kviečia atlikti ir bažnyčių kriptose surandamų palaikų tyrimus, tačiau tai nutinka labai retai“, – filmo „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ platintojų pranešime žiniasklaidai pasakoja antropologas prof. dr. Rimantas Jankauskas.
Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centras ir jo vadovas R. Jankauskas atlieka ryškų vaidmenį šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomame Aistės Žegulytės filme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Jame galima išvysti Varnių klebono iniciatyva tiriamus ir atkuriamus 19 a. vyskupų Giedraičių mumifikuotus palaikus. Nustatyta, kad jie buvo suirę ir pažeisti pelėsinio grybo kultūrų.
„Atlikti tyrimai parodė, kad palaikai buvo balzamuoti, tačiau nekokybiškai. Nieko keisto, kad per 200 metų vyskupų Giedraičių palaikai sunyko. Kai apžiūrėjome, jie buvo prastesnės būklės, nei tikėtasi. Reikėjo nustatyti grybinės kultūros rūšį, palaikus dezinfekuoti. Mums padėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus kolegės restauratorės – jos atkūrinėjo kūnų formas, sutvirtino kaulus, atkūrė minkštųjų audinių defektus, pakeitė įkapinius drabužius, batus. Restauruoti palaikai sugrąžinti atgal į kriptą Varnių bažnyčioje“, – pasakoja R. Jankauskas.
Filmo kūrėjai daugiau nei metus fiksavo palaikų restauravimo užkulisius ir jų grąžinimą į Varnių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią.
Vyskupų Giedraičių noras: balzamuoti kūnai turi būti rodomi žmonėms
Vyskupai Giedraičiai savo testamente paliko neįprastą norą: kad jų balzamuoti kūnai būtų rodomi žmonėms. Pasak R. Jankausko, viduramžiais laidotuvės buvo iškilmingos, iš jų didingumo galima buvo spręsti apie asmens statusą visuomenėje.
„Prieš kelis šimtmečius laidotuvės buvo gyvenimo apvainikavimas. Tai vadinosi pompa funebris, t. y. laidojimo iškilmės, kurios trukdavo ir po savaitę. Didikai, aukštuomenė tuo laikotarpiu mirčiai ruošdavosi, buvo leidžiami geros mirties vadovėliai, kuriuose pasakojama, kaip žmogus turi mirti, kokie laidojimo ritualai. Bažnyčioje netgi buvo statomi castrum doloris, tokios atgailos, skausmo pilys. Metams bėgant laidotuvės keitėsi, jos tapo kuklesnės, tačiau kai kurie gedėjimo ritualai išlikę“, – pasakoja profesorius.
Pasak antropologo, įdomu, kad beveik visos žinios apie moteris viduramžiais buvo susijusios su laidotuvėmis. Gražiausi žodžiai, poemos, odės buvo rašomos ne gyvai moteriai, o mirusiai.
Saugoma nuo vieno danties iki viso skeleto
Dėl bažnyčių kriptų ir jose esančių palaikų į VU Medicinos fakulteto Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centrą kreipiamasi labai retai, dažniau čia tiriami žmonių palaikai, atrasti archeologinių kasinėjimų metu.
„Mes atliekame tyrimus – nustatome lytį, amžių, patologijas – ir vertingiausią medžiagą pasiliekame saugoti saugykloje, o likusią atiduodame palaidoti. Turime sukaupę didelį žmogaus osteoarcheologinės medžiagos rinkinį – apie 10 tūkst. saugomų vienetų, kurie gali būti nuo vieno danties iki viso skeleto ir datuojami nuo 7 tūkst. metų senumo iki 19–20 a. pradžios. Mes tai vertiname kaip biobanką, mūsų protėvių biologinę medžiagą, iš kurios daug ką galima sužinoti ir daug ko išmokti. Visuomet sakoma, kad mirusieji moko gyvuosius“, – sako R. Jankauskas.
Nustatomos ne tik ligos, bet ir mitybos įpročiai, giminystės ryšiai
Pasak mokslininko, lytis, amžius, persirgtos ligos, patologijos, ūgis, kūno sudėjimas – tą galima sužinoti iš įprastų morfologinių tyrimų. Fiziniai cheminiai tyrimai leidžia nustatyti, kaip žmogus maitinosi (gyvuliniu ar augaliniu maistu), ar visą laiką gyveno toje pačioje vietoje, ar atvyko iš kitur, kaip kito mityba jam augant. Mitybos dalykus galima nustatyti ir iš vieno danties, tačiau įvertinti patologinius dalykus reikalingas visas skeletas.
Dabar jau atliekami ir genetiniai tyrimai, palyginimas su kitais žmonėmis, giminystės nustatymas – pavyzdžiui, kas buvo laidojami akmens amžiuje šalia vienas kito, giminaičiai ar giminystės ryšiais nesusiję asmenys. Pasak mokslininkų, svarbi informacija išlieka danties pulpoje, minkštime, o dar daugiau duomenų galima nustatyti tiriant smilkinkaulį.
„Negalime ištirti intelektinių gebėjimų, tačiau, kai prieš pusantro šimto tūkstančių metų atsirado homo sapiens, jie iš esmės tokie patys ir liko, tik iš kartos į kartą kaupiasi patirtis. Dabartiniai mes tikrai neatrodome patys protingiausi. Akmens amžiaus medžiotojui-rankiotojui atrodytume visiški kvailiai, nes nieko nesugebame. Paleistų miške plikomis rankomis ir nežinia, ar išgyventume“, – šypsosi antropologas.
Filmą „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ platina „Lokys, liūtas ir šakelė“, prodiuseriai – lietuvių „Studio Uljana Kim“ kartu su Prancūzijos kompanija „To Be Continued“ ir latvių „Studio Locomotive“. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Prancūzijos nacionalinis kino centras CNC, Latvijos nacionalinis kino centras bei Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmo viešinimą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
