Kultūra

2020.11.22 07:00

Kazio Borutos dukra: tėvą nuo lagerio išgelbėjo Jadvygos Čiurlionytės skambutis Justui Paleckiui

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.11.22 07:00

„Jau nežinau – atsimenu, perskaičiau, ar man kas nors yra pasakojęs, – nusišypso sostinės Antakalnyje gyvenanti fizikė Eglė Dalia Borutaitė-Makariūnienė, LRT.lt prašoma pasidalyti prisiminimais apie savo tėvą rašytoją Kazį Borutą, mamą, vaikystę. Jos žodžiais atgyja nelengva paauglystė be mamos, kumštynės dėl Adomo Mickevičiaus archyvo, seniai pranykusi epocha ir jos veikėjai – „literatūros krikštasūnis“ Juozas Baltušis, Justas Paleckis, Antanas Venclova, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti.

J. Borutos (1905–1965) gyvenimas buvo kupinas maišto, konfliktų, priešpriešų. Pirmoji Lietuvos Respublika leido laisvai pasirinkti pažiūras – ir jis drąsiai jas reiškė. Dėl to ne kartą atsidūrė tarp kalėjimo sienų. Sovietų okupacijos metais parašė eilutę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“ (rašytojo dukra, tėvo kūrybos žinovė, tai neigia sakydama, kad nėra nė vienos eilutės, kurioje tėvas būtų paminėjęs Staliną, – LRT.lt) – bet ir vėl buvo kalinamas, nustumtas nuo literatūros, nutylimas.

Turėjo prasimaitinti iš vertėjo amato, negalėjo skelbti savo pavardės. Tik paskutiniais metais prieš mirtį vėl pradėta publikuoti jo kūryba. Ko gero, ne kam kitam, o dukrai Eglei turėtume būti dėkingi, kad ta tylos ir laiko siena galiausiai buvo pramušta, jos sudarytose knygose Tėvas atgijo kaip unikali, gaivališka asmenybė. Literatūros klasikas.

Kelionė per Vilniaus kalėjimus

– Leisiu sau nuoširdžiai pajuokauti: tarpukariu, ar kaip sakoma – „prie Smetonos“, jūsų tėvas sėdėjo ir sėdėjo kalėjime. Tad kaip jūs atsiradote šiame pasaulyje?

– Mama, kai manęs laukėsi, irgi sėdėjo kalėjime. Abu figūravo vienoje byloje. Kad ją išleistų, prokuroras pareikalavo milžiniško užstato – 50 000 litų. Pasakiški pinigai tais laikais. Senelis, tėvo tėvas, buvo turtingas ūkininkas, 60 hektarų – ne juokas!

Kadangi tėvai bažnyčioje nesituokė (jiems pakako civilinės metrikacijos Rygoje), seneliai jautėsi įskaudinti. Vis dėlto nežiūrint to, kad ta marti nebuvo pageidaujama, senelis užstatė savo ūkį ir ją išpirko. Tą, kurios nelabai mylėjo ir kuri, jų supratimu, buvo nelabai teisėta.

Pirmiausiai tai močiutės širdis atsileido. Paskiau jau viskas buvo gerai.

Taip pat skaitykite

– Knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ apima tarpsnį nuo 1924 iki 1946 metų. Tai jūsų tėvų draugystės, bendro gyvenimo istorija, parašyta specialiai jums, kad prisimintumėte anksti mirusią savo mamą. Kokios tos knygos atsiradimo aplinkybės?

– Tėvas ją lageryje rašė. Atnešė man tokią gražią, nedidelę knygutę, ranka rašytą, beveik netaisytą. Ją ilgai laikiau, paskui per Atgimimą išspausdino „Nemuno“ žurnalas.

O „Gyvenimą drauge su draugu“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – praėjus 50 metų, kai tėvas ją parašė. Apačioje ranka buvo užrašęs „Rasai“.

– Turimos omenyje dabartinės Rasos Vilniuje?

– Taip. Rasų lageris buvo dviejose vietose. Tėvas kalėjo abiejose. Apskritai jis sėdėjo Saugumo rūsiuose Gedimino prospekte, Lukiškėse, „Peresylkoje“.

Giliu sovietmečiu tėvas nuo Trijų Kryžių kalno mums su Kęstučiu rodė, kaip jis aplink Vilnių „keliavo“ per visus kalėjimus ir lagerius. Sakė, reikėtų kada parašyti apie tas „keliones“. „Ši beprotybė juk tęsis ne amžinai“, – pridūrė. Bet taip ir neparašė.

– Kaip jam leido rašyti ir kaip jis tą knygutę išsinešė iš kalėjimo?

– Jis buvo nuteistas 5 metams kalėjimo, išėjo į laisvę lygiai po trejų metų. Į bausmės pabaigą tėvas turėjo kaip ir bibliotekininko etatą. „Bibliotekoje“ jo bičiuliai po darbų rinkdavosi prie troškintų kopūstų puodo.

Knygutę išeidamas iš lagerio išsinešė. Net nežinau kaip, gal nelabai kratė...

Tokie vaiko rūpesčiai

– Nuo ko mirė jūsų mama Ona Kazanskaitė-Borutienė 1941 rudenį?

– Jai turėjo ištraukti dantį. Turėjo sveikus gražius dantis. Baltus, blizgančius, net dabar atsimenu. Pradėjo skaudėti, nuėjo pas savo pažįstamą profesorių odontologą. Jis apžiūrėjo ir pasakė, kad reikės rimtesnio gydymo. Sako: „Ateisi rytoj.“

O jai juk skaudėjo, tai ji supykusi, kad nepadėjo, nuėjo pas dantistę. Ta nelabai įsigilino, normaliai nesutvarkė ir prasidėjo uždegimas. O čia ką tik užėjo vokiečiai, krašte prasidėjo suirutė, vaistų nebuvo. Danties uždegimas virto žandikaulio uždegimu ir galiausiai smegenų uždegimu. Mirė nuo jo.

Taip pat skaitykite

Pamenu palatos, kurioje ji mirė, arkinius langus, jie buvo atsukti į Neries pusę. Kieme buvo kuklus šarvojimo kambarėlis.

Su tėvu ėjome į Bulhako ateljė, kad atsiųstų fotografą. Buvau vaikas, ko gero, nelabai suvokiau, kas atsitiko. Jau pas tetas gyvenau Alytuje, nes Vilniuje nebuvo, ko valgyti. Tada mane atvežė į laidotuves, Vilniuje gyvenome Vinco Kudirkos gatvėje, tėvas buvo apsirengęs juodu kostiumu. Paklausiau: „Ar tu eisi į prezidiumo posėdį, kad esi su juodu kostiumu?“

Mamą palaidojo Vilniaus Saulės kapinėse (Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinės, – LRT.lt). Atsimenu, kaip į kalną nešė mamos karstą. Galvojau, taip aukštai – kaip jie užneš? Toks buvo mano rūpestis. (Nusijuokia.)

Vokiečių metais mano dėdė buvo Alytaus apskrities vyriausiasis gydytojas, turėjo automobilį. Suderinęs su savais reikalais, mane atveždavo į Vilnių. Tėvas tokiomis progomis stengdavosi man kokį malonumą padaryti, pramogą. (Nusišypso.)

Taip pamačiau savo pirmąją operą – „Faustą“. Pamenu, per pietus atsigulėme pietų pokaičio ant „tapčano“ ir tėvas papasakojo, ką aš ten operoje matysiu. Klausiau, ar jis pats matė tai, apie ką pasakoja. Tėvas dėl intrigos atsakė nematęs. Tada klausiau, iš kur jis viską žinąs. (Nusišypso.)

Tam „proletarui“...

– Ką prisimenate iš to laiko, aprašyto tėvo knygoje „Gyvenimas drauge su draugu“? Apskritai ką laikote namais, kai taip dažnai teko kraustytis?

– Jau nežinau – ar atsimenu, ar perskaičiau, ar man kas nors yra papasakojęs... (Nusišypso.) Prisimenu, kaip tėvas mane vis vesdavosi į Ąžuolyną Kaune. Tėvai nuomojo butą Vaižganto gatvės 46 name. Visi buto langai žvelgė į Ąžuolyną.

Kiekvieną vasarą mane veždavo pas senelius į Kūlokus (K. Borutos gimtinė, – LRT.lt). Labai ten buvo gerai – didžiulė laisvė.

Seneliai turėjo penkis vaikus – dvi seseris ir tris brolius. Išdalino visiems „pasogas“, tik tėvo brolis Petras liko ūkyje. O kiti išėjo aukštuosius mokslus. Vyriausia mano teta Magdalena buvo istorikė, Petrutė – dantų gydytoja. Abi baigė Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Dėdė Jonas, vyskupo Jono Borutos tėvas, baigė inžineriją.

Po Kauno buvo Pajiesys. Jis pastatytas tėvo brolių ir seserų šeimų lėšomis, po to, kai visi gavo „pasogą“. Šeima nutarė, kad ir tam „proletarui“ reikia kažką pastatyti... (Nusijuokia.) Tėvas pasirinko Pajiesį.

Dėdė Jonas, inžinierius, suprojektavo namą. Susisiekimas su Kaunu buvo geras, pro namelį važiuodavo automatrica iš Marijampolės. Pajiesio stotelė buvo minutė kelio nuo namų.

Atsimenu, kaip geležinkeliu pėsti atėjome iš Kauno į Pajiesį. Tėvas gal jau buvo ten lankęsis ar šiaip žinojo, kur yra tas Cigonkalnis – žodynininko Napalio Grigo nuosavybė. Ant kito kalno buvo jo sodyba. Tėvas dėvėjo vasarinę drobinę kepurę, trenkė ją į žemę ir pasakė: „Čia stovės mano stuba.“ Ir kalną nupirko iš N. Grigo.

Taip pat skaitykite

– Jums po mamos mirties turbūt teko nelengva paauglystė? Tėvas atsidėjo literatūriniam darbui, o jus tikriausiai palikdavo pas tetas?

– Jos manimi labai rūpinosi, leisdavo į muziką. Nes Vilniuje buvau pradėjusi muzikos pamokas.

– Ar nejautėte apmaudo, kad tėvas vis palieka, vis jo nėra?

– Ne, nejaučiau. Tačiau man būdavo liūdna, kai tekdavo tėvą išleisti į Vilnių. Kartais net baisu, kai jis išvažiuodavo įsitaisęs sunkvežimio kėbule tarp krovinių. Kelionės buvo pavojingos, kartais juos apšaudydavo, tėvui jos baigėsi sėkmingai.

Su tėvu sutarėme, kad kiekvieną sekmadienį vienas kitam rašysime laiškus ir nebus taip liūdna. Iki šiol juos išsaugojau.

Kiek galėjo, atvažiuodavo į Alytų. Ten baigiau keturias pradinės mokyklos klases. 1944 metų pavasarį laikiau matematikos ir lietuvių kalbos egzaminus į gimnaziją.

Mokiausi visai pusėtinai. Labai padėjo toks žydas gydytojas Bielkinas, Alytaus ligoninės kažkurio skyriaus vedėjas. Truputį gydytojas, truputį valdininkas. Juodu su žmona buvo žydai. Vokiečių metais buvo slepiami mano tetos M. Bajerčienės šeimoje.

Gal metus ar daugiau jis man padėjo ruošti pamokas. Bielkinas buvo geras pedagogas, įstatė mane į vėžes.

– Jums, jau turbūt paauglei, tėvas vis žadėjo, kad netrukus prasigyvens, tuoj turėsite namus. Sakė, kad kai išpirks „Baltaragio malūną“, bus geriau.

– Taip jis man rašė savo laiške. Na, su tais namais visaip išėjo...

Išgelbėjo nuo tremties

– Beje, K. Boruta yra prisidėjęs prie žydų gelbėjimo vokiečių okupacijos metais.

– Buvo tokia Ona Šimaitė, didelė mano mamos prietelka. Pasaulio teisuolė. Jos buvo pažįstamos nuo Pirmojo pasaulinio karo, Rygos laikų, kai mama ten duoną užsidirbdavo visokiuose fabrikuose.

Tėvas padėjo gelbėti žydų vaikus: iš dvasiškių gaudavo bažnyčioje išrašomas mirusių vaikų metrikas, įkurdindavo pas gerus žmones, dažniausiai kaime. Talkino geto belaisvius šelpusiai O. Šimaitei, suorganizuodavo iš rėmėjų pinigų.

Taip pat skaitykite

– O kaip jis susipažino su Jadvyga Čiurlionyte, antrąja žmona?

– J. Čiurlionytė ir tėvas kartu dirbo Vileišių rūmuose. J. Čiurlionytė – tautosakos skyriuje. Tėvas gyveno V. Kudirkos, o J. Čiurlionytė – Raseinių gatvėje. Netoli. Iš darbo grįždavo kartu, nes abiem buvo pakeliui. Taip ir susipažino.

Susituokė po karo. 1946 metais tėvą suėmė, tad aš taip ir užaugau J. Čiurlionytės globojama. Ji turėjo dukrelę Marulytę (Mariją Abraitytę), trejais metais už mane jaunesnę. Mes labai susidraugavome. Laikėme viena kitą seserimis.

Kai tėvas grįžo iš kalėjimo, vis norėjo ją įsidukrinti. Bet, kaip paskui rašiau savo atsiminimuose (knygoje „Susitikimai su Kaziu Boruta“, 2005), svarbiausiems dalykams žmogui visada pritrūksta laiko.

– J. Čiurlionytės nuopelnu jūsų tėvo neišvežė į tolimesnius kraštus... Sibirą. Kaip jai pavyko?

– Tai Justino Paleckio ir Antano Venclovos nuopelnas. Jadvyga iš tėvo vis gaudavo raštelius. Būdavo taip: jei jau žmogus pakliuvo į „Peresylką“, tai vienintelis jo kelias – į Sibirą.

Ir vieną raštelį, kad tėvas ruošiamas etapui į Sibirą, J. Čiurlionytė gavo labai vėlai vakare. Nubėgo į Akmenų gatvę, kurioje gyveno visa valdžia. Permaldavo sargybinį, kažkokį kalmuką, kad leistų paskambinti. Tas leido paskambinti J. Paleckiui į miegamąjį. Jadvyga pasakė, kad tėvą žada išvežti, iš ryto jau parengtas „etapas“. Ir jis išgelbėjo, tėvo neišvežė.

– Paskambino kam nors?

– Bartašiūnui, vidaus reikalų ministrui.

– Kiek jų santuoka su Jadvyga truko? Ji yra pasakiusi sparnuotą frazę apie dvi savo gyvenimo klaidas: kad susituokė su K. Boruta ir kad išsiskyrė.

– Jiedu susituokė apie 1945 metus. Kaune užėjo į metrikacijos biurą, o Jadvyga neturėjo dokumentų. Moterys atsisakė juos registruoti. Tai tėvas trenkė kumščiu į stalą ir kažkaip nugalėjo tas moteris. (Juokiasi.) Santuoka truko iki kokių 1956 metų.

Trečioji žmona Elga atsirado jau 1952 metais. Ji buvo dailininko Boleslovo Adomo Motuzos-Matuzevičiaus žmona.

Taip pat skaitykite

Baltušio „krikštatėvis“

– Kokie santykiai jį siejo su Juozu Baltušiu?

– K. Boruta tapo jo literatūriniu krikštatėviu. Nuo tarpukario buvo pažįstami – J. Baltušis Kaune dirbo spaustuvės tekstų rinkėju. Jis siekė tapti rašytoju, kažką parašė apie Kilimandžaro kalną. Atėjo su savo kūriniu pas tėvą, kad šis įvertintų.

Tėvas, aišku, jiems visiems buvo didelis autoritetas, sako: „Ar tu žinai, kas tie kalnai, ar tu ten buvai? Apskritai kodėl tu apie juos rašai?“ Žmogus prisipažino, kad nieko nežino, nėra buvęs. Tai tėvas jam patarė rašyti apie tai, ką jis žino. Pasiūlė rašyti apie cukrinius runkelius.

Ilgai jie kalbėjosi, tėvas jį protino. Galiausiai padarė pastabą: kas čia per autorius – Albertas Juozėnas? Nei šis, nei tas, neskamba. Reikia ką nors pakeisti. Paklausė, kokia mamos pavardė. Baltušytė. „Na, va, Baltušis gera pavardė. O kad Juozėnas visai nedingtų, tegul bus Juozas Baltušis.“

– O sovietmečiu kaip jiedu bendravo?

– Visko buvo, žinot. Vis dėlto J. Baltušis buvo viceprezidentas, čia gi aukštas postas, Borutos pavardė galėjo pamaišyti...

Kai tėvas išėjo iš kalėjimo, turėjo labai ištikimų draugų nuo seniausių laikų. Turbūt pats pirmasis, kuris jam parūpino darbo, buvo jo draugas iš Marijampolės laikų Albinas Kilikevičius. Tėvas vertė „makulatūrą“ – kino bilietų pardavimo instrukcijas, leidinius apie žuvivaisą. Aišku, vertėjo pavardės ten niekas nespausdino. A. Kilikevičius stengėsi jam išrašyti kuo didesnį honorarą.

Paskiau jau daugelio kitų žmonių pavardėmis pasirodė jo versti grožinės literatūros kūriniai. Taip jam padėjo Meilė Lukšienė, Giedrė Žmuidzinavičiūtė-Gučienė. Bet, žinote, būdavo ir taip – tėvas ką nors išverčia, vertimą įteikia, o honoraro ir nesulaukia...

Didelį žygdarbį padarė bibliografė Valerija Vilnonytė, sudarė ir išleido tėvo „Raštus“, 10 tomų. Sovietiniais laikais išleisti 10 tomų Borutos – ne taip jau paprasta. Ji mėgino surinkti visų žmonių, kurių pavarde išėjo tėvo atlikti vertimai, parašus, kad patvirtintų tikrąją vertėjo autorystę.

Apvažinėjome juos ir Vilniuje, ir Kaune, Valei padėjau. O vienas, kurį aplankėme Kaune, pasakė: „Nieko panašaus, čia mano vertimas.“ Iki šiol prisimenu to ukrainiečių rašytojo kūrinio pavadinimą „Zolototysiačnik“, nes pati perrašinėjau tėvo rankraštį. Labai įstrigo ta ilga pavardė, kurią tėvas išvertė – „Šimtatūkstantininkas“.

Kitas atvejis – Romaino Rolland`o romanų ciklas „Žanas Kristofas“. Tėvas jį vertė iš rusų kalbos A. Smetonos laikais kalėdamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (KSDK). Išėjęs įteikė mašininkei.

Dar prieš patekdamas į Rasų kalėjimą Kaune buvo susiradęs tą mašininkę. Norėjo atstatyti vertėjo autorystę. Moteris sakė: „Taip, taip, pons Boruta, puikiai atsimenu, jūsų raštas labai aiškus, viskas perskaitoma.“

Viskas buvo gerai. Kai nuėjo pas ją dar kažką patikslinti, mašininkė jau kalbėjo kitaip: „Žinot, pons Boruta, nieko neatsimenu. Tada buvo tiek daug visokių vertimų, kad negaliu pasakyti, ar ten buvo jūsiškis.“

Kai išėjo „Žano Kristofo“ kiti keturi tomai, juose jau buvo įrašyta Vaclovo Šiugždinio pavardė. Jis buvo vertėjas iš prancūzų kalbos.

Manau, iš rusų kalbos tėvas tikrai išvertė. Ir tikrai tai buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime: rankraštis rašytas K. Borutos ranka, kiekvienas puslapis pažymėtas anspaudu KSDK, įteiktas leidyklos mašininkei.

Bet kadangi V. Šiugždinis prancūzų kalbą mokėjo, įsivaizduoju, kad paėmęs tėvo vertimą jį pataisė. Na, tėvas buvo vertėjas be pavardės, tai įrašė V. Šiugždinį. Kur buvo jo pavardė įrašyta, tėvas perbraukė ir parašė: „Ne vertė, bet pavogė.“ Turbūt jam buvo labai skaudu.

Taip pat skaitykite

Negalima taisyti jaunystės kūrinių

– Kada pasirodė K. Borutos romanas „Baltaragio malūnas“ ir kaip atsitiko, kad net atsirado to romano „byla“?

– Knyga pasirodė 1945 metų pabaigoje, ją lydėjo neigiama Rudmino slapyvarde pasirašyta recenzija. Po jos knyga iš knygynų tirpte ištirpo. Likutį sovietų valdžia konfiskavo ir uždarė į specfondus.

Draugai ir priešai „mokė“ tėvą, kaip reikia rašyti. Taisė visi, kas netingėjo. Kiekvienas pamokymas jam brangiai kainavo, labai skaudžiai išgyveno. Vis dėlto ėmėsi korekcijų, įvedė naujų personažų. Surealino, iš legendos padarė labiau socrealistinį veikalą.

Visų manymu, jis jį pagadino. Vis dėlto 1965 metais, prieš pat mirtį, išėjo perdarytas variantas.

„Baltaragio malūno byla“ – tai iš esmės ilga nespausdinimo istorija. Kūrinys perėjo per visas to laiko draudimo įstaigas ir slenksčius.

Tėvo jubiliejus (60 metų, – LRT.lt) 1965 metais per Tris Karalius Mažvydo bibliotekoje buvo labai iškilmingai atšvęstas. Ir J. Baltušis ditirambus giedojo, ir visi kiti. Buvo labai daug žmonių. Tiesiog durys buvo atidarytos į balkoną, kad visi galėtų išgirsti. Paskui, kovo 9-ąją, tėvas mirė. Iškentęs tris vėžio operacijas.

1955 metais pasirodė tėvo knygutė vaikams „Dangus griūva“. Tėvas labai džiaugėsi „Jurgio Paketurio kelionėmis“. Jam pačiam labai patiko.

Paskiau visą laiką skyrė „Mediniams stebuklams“. Jis taip norėjo juos surealinti! Knygnešių laikotarpį įterpti. „Mediniai stebuklai“, jo žodžiais tariant, buvo vaikėzo darbas. Net aš tėvą įtikinėjau, kad geriau jau rašytų naują knygą apie knygnešius. Bet argi tėvas paklausys savo dukros ir dar fizikės?..

Tačiau niekada negalima taisyti jaunystės kūrinių... Tai – prapultis.

„Medinius stebuklus“ perrašė, tik spausdinti jų jau niekas nespausdino. J. Baltušis buvo redakcinės kolegijos pirmininkas – po tėvo mirties kreipėmės į jį su taisytu rankraščiu. Atėjo, pervertė, pažiūrėjo, paskaičiavo spaudos lankus ir viskas tuo baigėsi.

Dėjome pastangas, bet prieš naująjį „Medinių stebuklų“ variantą buvo nusiteikęs ir Vytautas Kubilius. Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis irgi stengėsi, kad naujasis variantas nebūtų spausdinamas, liktų pirmasis. Šis buvo išleistas ir išverstas į rusų ir daugelį kitų kalbų. Beje, tai pirmasis lietuvių grožinės literatūros veikalas, išleistas Islandijoje.

– Kai Arūnas Žebriūnas pagal „Baltaragio malūną“ darė filmą „Velnio nuotaka“, turbūt didesnių draudimų jau nepatyrė?

– Nežinau, ar neturėjo kokių nors trukdžių. Bet filmas – jau ne K. Borutos „Baltaragio malūnas“. Skambinau autorių teisių agentūrai, kai pamačiau, kad nėra tėvo pavardės. Filmo afišoje juk galėjo parašyti, kad jo kūriniu remtasi.

Neturiu jokių pretenzijų nei A. Žebriūnui, nei Sigitui Gedai. Tačiau jei ne tėvas, juk nei Jurgos, nei Baltaragio, nei Girdvainio nebūtų. Kieno siužetas? Ne jie juk sumanė šiuos personažus, o mano tėvas. Galėjo parašyti „pagal K. Borutos „Baltaragio malūną“...

Taip pat skaitykite

Tėvas turėjo tokį grieką

– Ar nestokojote tos maištingosios dvasios, kuria pasižymėjo jūsų tėvas?

– Na, nežinau... Tėvas turėjo griekų ir ne vieną, bet tai jau paliksiu kitiems tėvo biografijos tyrinėtojams. Mano mama ne vieną ašarą dėl to buvo nubraukusi.

Kai išėjo iš lagerio, labiau atsidėjo literatūrai, apie „revoliucingą jaunystę“ sakė: „Et, tuščiai sugaištas laikas.“ Bet kada revoliucijas kelti, jei ne jaunystėje?..

– Susidaro toks K. Borutos – nenuoramos – įspūdis. Knygoje „Gyvenimas drauge su draugu“ gerai atsiskleidžia, kaip tas maištingumas paskiau ilgus dešimtmečius jam kliudė – neleido prigyti vienoje vietoje. Vis keliavo, kėlėsi iš miesto į miestą. Ir mamai, įsivaizduoju, buvo sunku. Per 17 jų bendro gyvenimo metų – nuolatiniai išsiskyrimai ir susitikimai, kelionės, miestai, kraštai...

– Taip, iki mirties. Na, žinote, gal pastovesnis gyvenimas pasidarė, kai ėmė suktis apie Pajiesį. Sodyba buvo pastatyta mano mamos vardu. Tada tėvas daug dirbo fiziškai. Anais laikais tai buvo neprivažiuojama vieta, neišpasakytai graži. Šlaitai apaugę medžiais, juose – pilna lakštingalų, pakalnučių žiedų.

– Atsivėrė rojus?

– Pasiekti Kauną traukiniu trukdavo 10 minučių. Tėvas sakydavo: „Kai Garliavoje sušvilpia traukinys, aš nubėgu nuo kalno ir įšoku į jį.“

Taip pat skaitykite

Vakarinis universitetas

– Kaip pasirinkote fiziką?

– Buvau pilna visokių fantazijų. Mokiausi neblogai, Salomėjos Nėries gimnaziją 1952-aisiais baigiau medaliu, galėjau stoti į bet kurią specialybę be jokių egzaminų.

Apie tai su tėvu daug kalbėjome, kai išėjo iš lagerio. Kaip sakau, mano pašnekesiai su tėvu buvo mano „vakarinis universitetas“. Tėvas labai daug visko pasakojo – iš literatūros, kultūros, istorijos. Istorija visada buvo man įdomi.

Lietuvių literatūrą studijuoti tada atrodė nerimtas darbas. Perskaitai, ir žinai – ką ten studijuot?.. (Nusijuokia.) Kita vertus, tie dalykai buvo labai ideologizuoti. Tą aš jau supratau. Dėl istorijos tėvas sakė, kad Sovietų Sąjungoje istorijos kaip mokslo nėra. Tad tiedu dalykai atkrito.

Chemijos nemėgau. Pagalvojau, kad neutraliausias dalykas man atrodo fizika. Matematika gerai sekėsi. Pagalvojau, kad fizika gal labiau apčiuopiamas, materialus mokslas nei matematika.

Reikėjo praeiti mandatinę komisiją. Na, žinote, čia ir prasidėjo istorijos... Reikėjo pildyti kelių lapų anketą. Tėvas padėjo. Klausiu, koks buvo mano senelio, mamos tėvo, vardas. Tėvas sako: „Tavo senelis buvo Gotfrydas, bet tu rašyk Jonas...“ (Juokiasi.) Žinot, Stalino laikais senelis vokietis...

– O kaip dėl tėvo teistumo?

– Jo apie tai klausiau. Tėvas sako: „Nieko nereikia rašyti, man teistumas yra nuimtas.“

Taip pat skaitykite

Kumštynės dėl Mickevičiaus

– Kaip K. Boruta yra išgelbėjęs A. Mickevičiaus rankraščius?

– Tada dirbo Literatūros muziejaus vedėju Vileišių rūmuose. Vokiečiai buvo įsakę visa, kas reikšminga, pakrauti į sunkvežimius. Ką darys vėliau, neaiškino. Tėvas kaip galėdamas simuliavo, vis nevežė. Tada pas jį atėjo toks dailininkas Alfonsas Valeška, vėliau pasitraukęs į Vakarus. Atbėgo ir ėmė aiškinti, kad vokiečių įsakymą reikia vykdyti. Jiedu susiginčijo, tėvas daug nelaukęs davė jam į snukį. Davė taip, kad tas nukrito po stalu.

A. Valeška baisiai įsižeidė, pašoko iš pastalės. Ten stovėjo tokie riteriai su alebardomis. Jis griebė alebardą ir įsibėgėjęs norėjo tėvą nudurti. Petras Juodelis ir kiti buvę kabinete tą Valešką sulaikė.

Kai tam taip nepasisekė, išlėkė į kiemą šaukdamas: „Bolševikas Boruta palaiko rusus komunistus, sabotuoja vokiečių įstatymus!“ Žinote, buvo ko išsigąsti. Visi susirūpino, pasiūlė tėvui važiuoti į Kauną. Tėvas pasitraukė į Pajiesį, tada beveik neprivažiuojamą.

Tada reikalui tarpininkavo dailės istorikas Mikalojus Vorobjovas, knygos apie Vilniaus architektūrą autorius. Jis dirbo vertėju kažkuriame vokiečių štabe. Tėvą užtarė. Po kurio laiko tėvui teko prisistatyti pas vokiečių valdžios atstovą.

Nuėjęs su tuo žmogumi netikėtai atrado bendrą kalbą. Pasirodo, Vienoje pas tą patį profesorių jiedu studijavo lyginamąją kalbotyrą. Įsišnekėjo, pasijuto kaip ir labai savi. Vokietis vis tiek turėjo formaliai K. Borutą nubausti, skyrė minimalią baudą.

O A. Mickevičiaus rankraščius, nusamdęs sunkvežimį iš Vilniaus maisto spekuliantų, nuvežė į Krikštonių bažnyčią ant Nemuno kranto prie Alytaus. Kunigas Jonas Reitelaitis ją statė savo rankomis, sumūrijo, žinojo visus užkaborius.

Sutarė, kad tas siuntą priims. Vežė ne tiesiai į Krikštonis, o į Alytų pas Borutos seserį. Taip buvo saugiau. Tada atvažiavo mano dėdė Petras, ūkininkas iš Kūlokų. Sukrovė visas knygas į ilgvežimį ir dviem arkliukais sėkmingai pasiekė Krikštonis. Po karo viskas buvo grąžinta į institutą.