Kultūra

2020.09.06 10:07

Pauliui Širviui – 100: gyvenimo šansai, susinaikinimas ir garantuota amžinybė

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.09.06 10:07

98-uosius einantis lietuvių skulptorius Leonas Žuklys – poeto Pauliaus Širvio giminaitis, vaikystės takų bendražygis, draugystę su poetu išsaugojęs iki pat šio mirties 1979 metais. Jokia paslaptis, kad legendinis lietuvių lyrikas gana anksti įniko į alkoholį. L. Žuklys LRT.lt portalo skaitytojams atskleidžia jam patikėtą poeto prisipažinimą, kodėl taip nelemtai palinko prie taurelės.

Rašykit pynkius

Leonas ir Paulius užaugo viename kaime – Degučiuose. „Būdami vaikai prasimanydavome visokių žaidimų, ėjome lenkčių, maudydavomės ežere. Draugystė prasidėjo dar iki mokyklos“, – pasakoja L. Žuklys.

P. Širvys gimė Padustėlyje, tačiau netrukus jo tėvas su savo broliu pasikeitė sodybomis, apsigyveno Degučiuose. Tad kūrėjo pradžią iki šiol mena dvi Aukštaitijos vietovės, dėl to atsiranda ir tam tikros painiavos.

L. Žukliui labai įstrigo P. Širvio elgesys per pamokas Aleksandravėlės pradžios mokykloje. Paulius už 1923-iaisiais gimusį Leoną buvo pustrečių metų vyresnis, tačiau tada visos klasės (skyriai) mokyklos salėje mokėsi drauge, joms vadovavo vienas mokytojas.

Kaip pasakoja L. Žuklys, atsakęs į klausimą ar atlikęs užduotį, Paulius vienintelis išdrįsdavo atsistoti ir rokiškėnų tarme reikalaudavo: „Pone mokytojau, rašykit pynkius!“

„Ar atsakymas buvo teisingas, ar ne – nesvarbu. Svarbu, kad parašytų „pynkius“, – juokėsi pasakodamas skulptorius. – Mes stebėjomės tokia Pauliaus drąsa, bet jo nesudrausdavo, viską nuleisdavo juokais.“

Pabėgimas iš nacių lagerio

Kai abu menininkai įsikūrė Vilniuje, P. Širvys aplankydavęs Leoną jo dirbtuvėje. Kartą giminaičiui papasakojo, kaip Baltarusijoje pateko į nelaisvę ir pabėgęs sugebėjo pėsčias pareiti namo.

Per pirmąją sovietų okupaciją P. Širvys išvažiavo mokytis į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą. Netrukus prasidėjo karas, mokyklos auklėtiniai mėgino vokiečiams priešintis, tačiau turėjo trauktis, pranašesnė jėga juos stūmė į rytus, vis išblaškydavo. Galiausiai Baltarusijos teritorijoje P. Širvys su draugais buvo apsuptas ir paimtas į nelaisvę.

Belaisvių stovykloje Minske pradėjo siausti šiltinė, kalinių jėgos seko ne dienomis, o valandomis. P. Širvys suvokė jam likusias alternatyvas: jei nemėgins gelbėtis, mirs nuo išsekimo ir ligų. Suradęs kažkokią geležtę, išsikasė urvą po stovyklos pamatais ir vieną rugsėjo naktį sugebėjo ištrūkti į laisvę.

Bėglys gerai suvokė, kad vokiečiai ryte ims vytis su šunimis, o pagavę be gailesčio sušaudys. Ir jam labai pasisekė. Paupyje išvydo boluojantį arklį – seną, romų, nesibaidantį žmogaus.

Širvys buvo nusilpęs, bet šiaip ne taip užsiropštė ant gyvulio ir jojo Lietuvos link, kol prarado sąmonę. Atsibudo baltarusės motinos gryčioje. Moteris suprato, kad tai pabėgęs karys, slaugė jį, padėjo atgauti jėgas, sustiprėti. Tada, 1941-ųjų lapkritį, naktimis P. Širvys pėsčias sugrįžo į tėviškę.

„Labai gerai atsimenu tą dieną. Pas mus buvo kuliami javai. Širvys vilkėjo uniforma, ant rankovės buvo nusipaišęs svastiką, kad galėtų saugiau keliauti“, – pasakoja L. Žuklys.

Būsimasis poetas anksti prarado tėvus, su broliu Leonu tapo našlaičiais. Neturėdamas į kur sugrįžti, apsigyveno pas pusbrolį Joną Širvį ir jo žmoną Marijoną, dvejus metus padėjo jiems ūkininkauti. Nacių okupacijos metais aplinkinių požiūris į sovietinės karo mokyklos auklėtinį P. Širvį nebuvo palankus.

Literatūros pėdsekys. Paulius Širvys

Sužavėjo vokietaitę Erną

Po kurio laiko Degučių seniūnas Navickas su policininku Jočiu išsiuntė P. Širvį į Vokietiją darbams. Pakeliui į Dusetas Navickas norėjo Paulių nušauti, bet Jočys nuožmųjį seniūną suturėjo, neleido. Už tai, kai vėl sugrįžo sovietai ir Jočys buvo teisiamas, P. Širvys liudijo jo naudai, išgelbėjo nuo sunaikinimo.

Priduotas okupacinei vokiečių valdžiai, P. Širvys atsidūrė Rytprūsiuose, Ericho Lemke`s sodyboje Nurniškių kaime. Kadangi vokiečių vyrai buvo pakviesti į karą ir trūko darbininkų, juos ūkiuose pakeisdavo prievarta atvaryti lietuvių jaunuoliai.

„P. Širvys buvo atkaklus būdo, vis bėgdavo, bet jį pagaudavo, nes be dokumentų prasibrauti namo per fronto liniją buvo tiesiog neįmanoma“, – pasakoja L. Žuklys.

Sučiuptą bėglį pargabendavo į dvarą ir už bausmę mušdavo. „Tik nepaklausiau Pauliaus, kokiu daiktu. Muša ir klausia: „Dar bėgsi?“. Širvys atsako: „Bėgsiu.“ Tada apipila vandeniu ir vėl muša“, – pasakoja poeto giminaitis. Jaunuolio atkaklumas, vyriška narsa padarė nepaprastą įspūdį dvarininko dukrai Ernai, stebėjusiai kankinimą iš balkono antrame aukšte.


Vokietaitė pradėjo globoti lietuvį, šio bei to nugvelbdama nuo mamos virtuvėje. Jiedu susidraugavo ir pasižadėjo karui pasibaigus sujungti gyvenimus. Beje, Erna turėjo lietuviško kraujo, su jos senele, kai niekas nematydavo, P. Širvys laisvai susikalbėdavo.

„Rusams artėjant, turtingi mergaitės tėvai ketino pasitraukti į saugesnę šalį Europoje. O po karo abu sutarė susitikti ir gyventi kartu“, – pasakoja skulptorius.

Erna padėjo P. Širviui įsigyti būtinus dokumentus, suveikė kompasą, žemėlapį, kad šis pereitų fronto liniją. Ir jam pavyko. Arba – pavyko iš dalies. Mat ties Tilže (dabar – Sovetskas) rusai jį suėmė manydami, kad tas yra vokiečių siųstas šnipas.

Norėta P. Širvį sušaudyti, vis dėlto rusų majorė nusprendė patikrinti, ar tikrai suimtasis yra tarnavęs sovietams. Dviejų palydovų prižiūrimas P. Širvys buvo nuvežtas į Lietuviškosios divizijos štabą prie Utenos. Ten jį atpažino buvę tarnybos draugai.

„O, Paulius, Paulius sugrįžo!“ – šaukė jie. Visos abejonės subliuško ir būsimajam poetui gyvenimas suteikė dar vieną šansą.

„Šitas pats numirs“

P. Širvys liko tarnauti lietuviškoje divizijoje, tuo metu stūmusioje vokiečius iš Lietuvos teritorijos. 1944-ųjų lapkritį per Kuršo mūšį buvo kontūzytas, sprogmuo jam suknežino pažiaunę.

„Jau taikos metais ne kartą pasiskųsdavo, kad vis kokia skeveldra išlendanti iš liežuvio“, – pasakoja L. Žuklys.

Po mūšio bendražygiai Pauliaus pasigedo ir rizikuodami gyvybe šliaužė jo ieškoti. Radę, paguldė ant milinės ir parvilko į apkasus, atidavė sanitarų globai.

P. Širvys papasakojo skulptoriui, kad gulėdamas kautynių lauke išgirdo, kaip sužeistuosius rinkę kariai prisiartino prie jo, bet pasakę „etot sam umriot (šitas pats numirs)“, paliko tysoti vieną po latvišku dangumi.

Šis P. Širvio gyvenimo epizodas ir Karaliaučiaus krašte paliktos mylimosios prisiminimas iškyla 1947-aisiais parašytame nuostabiame eilėraštyje „Žvaigždelė“ (skaitykite publikacijos pabaigoje). O dėkingumą jį išgelbėjusiems bičiuliams poetas išreiškė debiutinio poezijos rinkinio pavadinimu – „Žygio draugai“ (1954).

Karas P. Širviui nesibaigė iki paskutinės gyvenimo valandos. Sužalojimai ir emociniai išgyvenimai taip paveikė, kad eidamas miegoti naktį niekada negesindavo šviesos.

Gyvenimo svaja pražuvo liepsnoje

Po karo vokietaitė Erna atsiuntė P. Širviui laišką. Tiesa, pusbrolio Broniaus Širvio adresu – matyt, jį buvo davęs pats Paulius. Pokario metais sulaukęs tokio siuntinio iš Vokietijos, pusbrolis ne juokais išsigando – juk už tai grėsė Sibiras. Todėl laišką išmetė į krosnį.

„Kai Paulius sužinojo, kad jo mylimosios laiškas buvo sunaikintas, nepaprastai susikrimto. Nuo to laiko malšindamas skausmą ir ėmęs išgėrinėti. Tai jis man pats prisipažino per vieną apsilankymą mano dirbtuvėje. Tad žinios gana tikros“, – teigia L. Žuklys.

P. Širvio biografas, žurnalistas, muziejininkas Alfas Pakėnas LRT.lt papasakojo, kad po karo P. Širvys buvo nuvažiavęs į Nurniškius, tačiau, suprantama, ten nieko neberado. Maža to, gerokai įkaušęs A. Pakėnui yra prasitaręs: „Jaučiu, kad ten, Vokietijoje, auga mano vaikas...“

Per draugus liko gyvas, per draugus ir nusigėrė

L. Žuklys 1948-aisiais baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, vėliau – skulptūrą Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Leono broliai Vladas ir Albertas taip pat garsūs skulptoriai, kiti du – Lionginas ir Julius – atsidėjo mokslui. Sūnus Gediminas Žuklys – irgi skulptorius.

Nuo 1951 metų L. Žuklys dėstė Vilniaus dailės akademijoje, 1982 metais jam suteiktas profesoriaus vardas. Lietuvos dailininkų sąjungos nariu tapo 1950 metais. Sukūrė daugiau kaip 150 darbų, tarp jų – Justino Vienožinskio, Vytauto Sirvydžio, vyskupo Juozo Tunaičio, Antano Strazdo portretų.

L. Žuklio sukurtos skulptūros Motiejui Valančiui Kauno rotušės aikštėje (2005 metais), Juozui Naujaliui Raudondvaryje (1994 metais), „Šeima“ prie Vilniaus santuokų rūmų, paminklas „Motinystė“ Vilniaus Antakalnyje.

Poezija. LRT aukso fondas. Paulius Širvys. Buvo obelys ružavos ružavos

Aleksandravėlės kapinėse sukurtas paminklas „Kristaus prisikėlimas“. 1999 metais su skulptoriais – sūnumi Gediminu, kolegėmis N. Bučiūte, L. Markejevaite – Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje suprojektavo ir pastatė paminklą „Arka“. 1973 metais L. Žukliui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas.

L. Žuklys LRT.lt prisipažįsta su P. Širviu stikliuko nekilnojęs, buvo pernelyg užimtas darbais. Esą, P. Širviui ir taip užteko draugų, su kuriais galėjo tenkinti žalingą įprotį. Alkoholis griovė poeto gyvenimą, santykius. Neapsikentusi dėl besaikio gėrimo, jį paliko žmona Birutė su dukra Dange.

P. Širvys jam yra pataręs nulipdyti Vinco Mykolaičio-Putino portretą. Lietuvių literatūros klasikas niekam nepozavo, o L. Žukliui kažkaip nusileido. Po bene dešimties susitikimų pavyko sukurti unikalų kūrinį.

Prieš metus skulptorius sukūrė P. Širvio bareljefą, skirtą poeto šimtmečiui. „Jis buvo labai tvirto būdo, visiems draugams troško padėti. Tai man atrodo ir pavyko perteikti. Matot, per draugus liko gyvas, per draugus ir nusigėrė“, – sako L. Žuklys.

Bareljefas atiteks Rokiškio muziejui, skulptorius jaučia tokią pareigą, nes yra Rokiškio garbės pilietis. Be to, muziejus saugo nemažai jo darbų kūrinių.

ŽVAIGŽDELĖ

Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu.
Krūtinę žaizdos degina ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip trumpas sapnas su manim.

Kur tu, miela? Praverk šią naktį langą,
Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus;
Žiūrėsi tu, žiūrėsiu aš padangėn
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.

Kad taip iš tolo žvilgsniai susitiktų
Ties ta žvaigžde, šviesiąja Aušrine!..
Tik neliūdėk, tvirtesnė pasilik tu,
Laikyk vis vien kovojančiu mane.

Fašistai bėga, kryžiais pasilieka –
Vis ant kalnelių stojas, pakeliais…
Ir ateity – per mano kapą niekad
Į mūsų žemę priešai nepraeis!

Aplink ramu. Tik ošia lauko smilgos…
Tik šaltas vėjas ūžia apkasais.
Draugai atakon siūbtels neužilgo…
O kaip norėčiau kilti su visais!

Laimingai jums, laimingo, broliai, kelio!
Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau…
O tu, miela, surask danguj žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau…

Spektaklis. Paulius Širvys „Aš beržas“
Vakaro autografas. Poetas Paulius Širvys