Kultūra

2020.10.24 07:00

Janinos Degutytės gyvenimas priminė siaubo filmą: skausmas su girtuokle motina surišo labiau, nei būtų surišęs džiaugsmas

LRT PLIUS laida „Literatūros pėdsekys“, LRT.lt2020.10.24 07:00

9-ajame dešimtmetyje Viktorija Daujotytė rašė monografiją apie Janiną Degutytę, pateikė jai visai įprastų klausimų. Poetės atsakymai buvo tokie nuodugnūs ir atviri, kad knygos autorė nustėro. „Kuriam laikui net nutilo“, – apie nepaprasto likimo poetę – dabar nepelnytai primirštą – pasakojimą pradeda literatūrologė daktarė Giedrė Šmitienė. 

Tai būtų siaubo filmas

Klausiama, kas formavo jos pasaulėžiūrą, J. Degutytė (1928–1990) atsako, kad ją formavo visos netektys. Netektis smuiko, kai girta motina penkiametės instrumentą sukapojo į šipulius. Kai prie jos artėdavo girtos motinos veidas ir ji ketindavo mergaitei įžnybti. Kai miegodavo kapinėse, nes tik jų bijodavo motina. „Visur kitur ją pasiekdavo, jos ieškodavo, ją gaudydavo“, – teigia G. Šmitienė.

Poetė yra prisipažinusi: „Jeigu aš parašyčiau scenarijų ir kas nors pastatytų kino filmą, tai būtų siaubo filmas.“

Išsamiai – laidos įraše:

Literatūros pėdsekys. Janina Degutytė: atmatuoto nemoku duoti, atmatuoto nemoku imti...

Taip pat skaitykite

Tarpukario Kaune, Šančių priemiestyje, pasiturinčioje ir darnioje Degučių šeimoje gimė dukra Janina. Jos poetinis balsas suskambėjo tik po trijų dešimtmečių, o iki tol jai teko liūdna, skausmu persmelkta vaikystė, istorinių pervartų ir šeimos dramų luošinama jaunystė.

Iki šių dienų išlikęs poetės vaikystės namas, kurį statė jos senelis, mamos tėvas. „Nebaigtoje autobiografijoje“ poetė liudijo: „Senelis dirbo vienas, o vaikų aštuoni. Reikėjo ir pasistatyti namą, ir visus išmaitinti, aprengti. Senelis dirbo Šančių metalo fabrike šaltkalviu (pas Šmitą), turėjo auksines rankas, buvo gerbiamas ir per šventes šeimininko apdovanojamas. Buvo labai taupus. Negėrė, nerūkė, kaimynai jį gerbė ir mylėjo. Dėl savitarpio vaidų eidavo pas jį kaip pas teisėją, kad nuspręstų, kas kaltas.“

Dėl savitarpio vaidų eidavo pas jį kaip pas teisėją, kad nuspręstų, kas kaltas.

Šančių rajonas buvo daugiakalbis, daugiakultūris. Namuose kalbėta lenkiškai, senelis buvo vokietis – Simonas Bedarfas. Motina kalbėjo ir laiškus rašė tik lenkiškai. Kaip sakydavo J. Degutytė, lenkų kalbos Šančių dialektu.

Tėvai susipažino labai romantiškai. „Tėvas, studentas, ieškojo kambario Šančių priemiestyje – vis pigiau negu centre. Gyveno be namiškių pagalbos – buvo korepetitorius ar kitus darbus dirbo, kad galėtų mokytis. Iš valstiečių šeimos – daug vaikų, bene penki broliai ir dvi seserys. Išsižadėjo savo dalies, nuvažiuodavo tik atostogauti. Taigi, atėjo ieškoti kambario į Šančius, į VI Kranto gatvelę, į neblogą, nemažą (4 butų) namą, gražiai užlaikomą, apsodintą alyvomis ir nasturtomis. Jį pasitiko daili mergina juodais ilgais plaukais, mėlynakė, pasikaišiusi sijoną, beplaunanti grindis. Tėvui buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (beje, pirmoji meilė). Motinai patiko – mokytas, išsiskiriantis iš kitų ir pasirinkęs ją...“ – rašė J. Degutytė prisiminimuose.

Motinos gertynės nesiliovė

Ilgai slėptos vaikystės traumos vėrėsi autobiografiniuose sakiniuose: „Laukiau grįžtančios motinos prilipusi prie lango – iki sutemų, kol atėjo svetima mergina ir pasakė nuvesianti mane pas mamą. Nujaučiau kažkokį siaubą, bet tai, ką pamačiau, viršijo visą mano fantaziją… Pamačiau motiną smuklėje, girtą be sąmonės, šalia žmogų policijos uniforma, laikantį ją. Man davė valgyti prie to paties stalo, bet joks kąsnis į burną netilpo. Paskui ją išnešė į kitą kambarį ir paguldė į lovą. Duris uždarė. Bet ji vis iškrisdavo iš lovos, ir tas garsas ligi šiolei man girdimas.“

1942 metais netikėtai buvo nušautas J. Degutytės tėvas, su kuriuo ją siejo ypatingas dvasinis ryšys.

Šeima bent iš pažiūros atrodė darni. „Vis dėlto sunku pasakyti, kas joje vyko, galime tik spėlioti. Motina pradėjo gerti, ji gerdavo viena, užsirakinusi. Bet pasilikdavo dukrą su savimi, – pasakoja daktarė G. Šmitienė. – Iš pradžių sugebėdavo gerti taip, kad vyras nesužinotų. Tik vėliau tai paaiškėjo.

Tada tėvas mėgino ieškoti išeičių, siūlė skirtis. Ir dukrai siūlė skirtis su motina, bet Degutytė nesutiko. Jai buvo baisu ją vieną palikti. Bet čia visai nedidelio vaiko sąmonė: jai atrodė, kad be jos mama pražus. O gal motina tuo kiek ir manipuliavo...“

Tėvai neišsiskyrė. Kiek galėjo, Janinai padėjo senelė. O motinos ilgadienės gertynės nesiliovė. Blaivių dienų būdavo vis mažiau. Ir visai nebeliko, kai 1942 metais netikėtai buvo nušautas J. Degutytės tėvas, su kuriuo ją siejo ypatingas dvasinis ryšys.

... Iš frazių nuotrupų, iš klausimų,
iš Tavo baimių ir troškimų,
niekada niekada neišsipildžiusių,
lipdau Tavo portretą,
Tavo, gimusios po juoda žvaigžde...

Gimusios po juoda žvaigžde
saulė nešildė,
ir mėnulis jai nešvietė kelio.

Balta jazmino šakelė suanglėdavo
rankose, gimusiai po juoda žvaigžde.
Ir šaltinis sustingdavo į ledą,
kai paliesdavai sukepusiom lūpom.

„Gyvenau dugne ir tamsoje“

Karo, pokario metais į savo mokinę atidų dėmesį nukreipė klasės auklėtoja, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės auklėtinė, Antanina Dragūnaitė. Iš žinomo fakto apie tėvo žūtį, iš Janinos pasakymo, kad mama nedirba, o šeima verčiasi iš daiktų pardavinėjimo, auklėtojai kilo įtarimas.

„Ji pasikvietė mergaitę į svečius ir sugebėjo viską išsiaiškinti. Tai buvo tas pirmas žmogus, kuris viską išklausinėjo“, – pasakoja laidos „Literatūros pėdsekys“ viešnia G. Šmitienė.

Moksleivė turėjo prasimanyti pinigų, kad galėtų išlaikyti geriančią motiną. Užsidariusi bibliotekose, ji prabūdavo ten ištisas valandas. „Gyvenau tokiame dugne, tokioje tamsoje, kad menas buvo ta vienintelė šviesa, kuri teikė jėgų išsilaikyti“, – rašė J. Degutytė.

A. Dragūnaitė jai siūlė išeiti iš namų. Janina nesutiko. Tada auklėtoja suorganizuodavo jai pietų nuo mokytojų stalo. Sriubą mergaitė suvalgydavo, o duoną parnešdavo motinai.

Auklėtoja ją globojo iki paskutinės dienos. Klasės išleistuvių nuotraukoje Janinos nėra. Anot G. Šmitienės, iškilmėje nedalyvavo dėl to, kad labai norėjo stoti į universitetą ir suvokė, jog neturi pradinio mokesčio, kurį būtina sumokėti.

„Ji nėjo diplomo, nes jai jis nereikalingas, neturi kur jo panaudoti. Paskutinę akimirką auklėtoja atnešė reikiamą pinigų sumą ir ji išvažiavo į Vilnių“, – pasakoja literatūrologė.

Motinos ir dukters ryšio nesuardė skaudžios patirtys.

J. Degutytės motina pragyveno 81 metus. Poetė visą gyvenimą ją išlaikė, ja rūpinosi. Motinos ir dukters ryšio nesuardė skaudžios patirtys. Po motinos mirties poetė jai paskyrė visą eilėraščių ciklą.

„Tau baisu, Viešpatie? Tau baisu dabar vienai? Bet aš gi su tavim, aš visada buvau su tavim. Nešiojau tave kaip kūdikį, suvyturiuotą savo skausme“, – cituoja poetę G. Šmitienė. – Matome, kaip motina virsta kūdikiu, o dukra tą kūdikį globoja, juo rūpinasi, saugo.“

Kunigai jos eilėraščių nuorašus nešiojo kalėdodami

Pirmas J. Degutytės poezijos rinkinys pasirodė 1959 metais, kai šalis pamažu ėmė vaduotis iš totalitarizmo gniaužtų. Eilėraščius rašė nuo mokyklos laikų, tačiau neturėjo nė minties juos skelbti.

„Parašiusi tuos savo lapelius, išsiųsdavo draugėms, dažnai jokios kopijos nepasilikdama sau“, – teigia G. Šmitienė.

Pasakojama, esą kunigai jos eilėraščių nuorašus nešiojo kalėdodami, su abrozdėliais. V. Daujotytė prisimena, kaip jau gerokai vėliau, studijų metais, su bendrakursėmis pasikeisdamos mintinai deklamuodavo Degutytę.

Greičiausiai širdies silpnumas, negalia prasidėjo vaikystėje kaip pūlingos anginos komplikacija.

Poetė susirgo nepagydoma liga. „Tą kartą ji pragulėjo keturis mėnesius. Širdis dundėjo taip, kad „negaliu pajudinti nė piršto, nuo kiekvieno, vos menkiausio, judesio ji ima dundėte dundėti“, – rašė laiške. Greičiausiai širdies silpnumas, negalia prasidėjo vaikystėje kaip pūlingos anginos komplikacija“, – svarsto laidos viešnia.

Kartais net pavydu

Šeimos poetė nesukūrė, tačiau nebuvo vieniša. „Taip, ji buvo vienatvės žmogus, bet tai dažnai painiojama su vienišumu. Degutytė turėjo artimų žmonių ratą. Ir tų santykių, palaikymo, matomų iš poetės laiškų, kartais net pavydu“, – sako literatūrologė.

Iki paskutinių dienų tarp dializių, jausdamasi visiškai silpna, išsiprašydavo artimųjų nuvežti ją į Mazgeliškes.

Nepaprastai buvo prisirišusi prie artimos bičiulės dailininkės Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėviškės. Draugės senelių sodyboje Mazgeliškių kaime laiką leisdavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

„Laikas, praleistas prie žemės, tarp medžių, net jei ir nepajėgdavo sėdėti ar net gulėti po obelimi, buvo visai kitoks, nei būti uždarytai bute mieste. Iki paskutinių dienų tarp dializių (jos buvo daromos dukart per savaitę), jausdamasi visiškai silpna, išsiprašydavo artimųjų nuvežti ją į Mazgeliškes“, – pasakoja G. Šmitienė.

Aš nenoriu drungno vandens
Ir takų, smėliu pabarstytų.
Te ugnim mėlyna srovens
Mano dienos nuo ryto lig ryto.
Tik neduokit man drungno vandens
Ir takų, smėliu pabarstytų.

Aš nenoriu laimės mažos,
Aš nenoriu mažyčio skausmo.
Juos abu mano siela nešios –
Bekraščius. Kaip šilas – gausmą.
Man nereikia laimės mažos.
Man nereikia mažyčio skausmo.

Palytėki mane ta ugnim...
Nebijok. Nesudegsiu – nežūsiu...
Gal mokėsiu visom naktim
Saulės žiežirbą nešt – neužpūsiu.
Palytėsi mane ta ugnim –
Aš akimirką šviesuliu būsiu!

Poetė J. Degutytė mirė 1990 metų vasario 8 dieną. Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo likęs vos mėnuo.

Prieš mirtį honorarą už „Raštų“ dvitomį paskirstė taip, tarsi norėtų nebyliai išsakyti savo pilietinę poziciją: pervedė pinigų Lietuvos kultūros fondui, 1 000 rublių – Gedimino pilies atstatymui, 500 – stalinizmo aukų atminimui, 500 – Maironio tėviškės sutvarkymui ir 1 000 – į Žaliąjį fondą. Atsiminimuose parašė: „Viskas Jai – Tėvynei Lietuvai…“

Parengė Mindaugas Klusas

Išsamiai – laidos įraše:

Literatūros pėdsekys. Janina Degutytė: atmatuoto nemoku duoti, atmatuoto nemoku imti...