Kultūra

2020.03.22 17:45

Dėl koronaviruso Rusiją palikęs Rimas Tuminas: bręsta sprendimas

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.03.22 17:45

Į izoliaciją Lietuvoje atkeliavo režisierius Rimas Tuminas. Specialiame interviu LRT.lt jis atskleidžia nusivylęs Rusija – anksčiau manė, kad jos uždarumas kultūros žmonių nepaveiks, – džiaugiasi Lietuvos valdžia – kad taip rūpintųsi mumis ne per kataklizmus! – ir žada nepaprastai paminėti Vilniaus mažojo teatro 30-metį.

Kovo 28-ąją Vilniaus mažajame teatre buvo numatyta atnaujinto spektaklio „Čia nebus mirties“ premjera. Renginį planuota tiesiogiai rodyti per LRT PLIUS. Deja, dėl visiems aiškių aplinkybių sumanymas atidėtas. Šiuo spektakliu prieš 30 metų veiklą pradėjo Vilniaus mažasis teatras.

Jo lyderis R. Tuminas telefonu iš sodybos prie Aukštadvario sakė, kad „Čia nebus mirties“ tikrai bus. Jei ne birželį, tai rudenį prasidedant naujam teatro sezonui.

„Taip spektaklis pavadintas juk ne mėnesiui, ne dviem, o ilgiems metams, – šmaikštavo dabartinis valstybinio akademinio Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovas (nuo 2007 metų). – Mirtis man palanki, tad galima ir atidėti. Gyvenimas dar neišgyventas.“

Paskutinis Rusijos pabėgėlis

– Vis kebliau grįžti į Lietuvą, tiesa? Kodėl neskridote, o sėdote į automobilį?

– Dukros ir žmona mane tiesiog iškrapštė iš Maskvos. Pasitelkė informaciją, kuri neatitinka Rusijos informacijos. Rusijoje buvo ganėtinai ramu. (Nusijuokia.) Tauta, turinti imunitetą visoms bėdoms, katastrofoms, karams, nepritekliams. Netgi imunitetą virusui – mūsų niekas nepaims, mes išgyvensime. (Juokiasi.) Jie, kaip įprasta, elgiasi didvyriškai, herojiškai. Mes – sveikuoliai, nieko nebijome, mūsų niekas nenugalės. (Juokiasi.)

Nereikia manyti, kad tai mes valdome pasaulį. Ne trumpai ir ne putinai valdo. Didysis caras ir karalius yra maras, epidemija – štai kas valdo.

Tokios imperinio mąstymo apraiškos man kėlė nerimą, nuostabą ir šypseną. Teisingai pasielgė maniškės, privertusios atsisakyti skrydžio, nors bilietą jau turėjau. Automobiliu važiuoti saugiau. Ne pirmą kartą juo keliauju į Lietuvą, man smagu, mėgstu vairuoti.

Pasirengiau kelionei, nusiteikiau stovėti eilėse. Prisipirkau maisto, įsimečiau apklotą, pagalvę, juk kokią parą reikės stovėti Rusijos pasienyje. Vilkikų vilkstinė buvo didelė, o su lengvąja buvau vienintelis. Pasirodo, grūstis baigėsi prieš porą dienų. „Jūs paskutinis“, – pasakė man Rusijos pasienietis. Paskutinis pabėgęs. (Juokiasi.)

Jokio medicininio patikrinimo nebuvo. Paskui – Latvijos siena. Ganėtinai greitai, nes į tėvynę grįžtu. Tik rusiški numeriai jiems truputį sukėlė abejonių.

Maniau, jei nepavyks, grįšiu į Maskvą, pakeliui pasivažinėsiu. Svarsčiau užsukti į Puškino gyventas vietas Pskove, pasidairyti.

Rusija dar nepaskelbta rizikos zona. Nors rusai palengva įvedinėjo apribojimus. Šiek tiek gudraudami. Įsivaizduokite, jei koks iš valdžios būtų griežtai nurodęs, tai, turint omeny rusų mentalitetą, įpročius ir istorinius atminties momentus, Maskvą būtų ištikęs kolapsas. (Juokiasi.) Gal ir teisingai, kad palengva įvedė suvaržymus: į darželius, mokyklas, tada uždarė teatrus.

Žodžiu, ruošiausi iškylai namo, tik nesupratau – į viruso šalį ar iš viruso šalies.

Smagu ir didžiuojuosi savo valstybe, kad taip gražiai ėmėsi reikalų. Jokia valdžia dar taip nesirūpino savo piliečiais, kaip ši. Galvoju, jei kasdien ji taip rūpintųsi – ne esant bėdai, katastrofai, tai, Dieve, Dieve, kaip ją mylėtume, garbintume, tikėtume. Kaip norėtume jai padėti!

Smagu jaustis, kad valdžiai rūpiu, nors esu senjoras. Ir nereikalingas, ko gero, jau dabar.

Smagu jaustis, kad valdžiai rūpiu, nors esu senjoras. Ir nereikalingas, ko gero, jau dabar.

Antra, galvoju, gal pagaliau suprasime ir įstatymiškai pradėsime investuoti į mediciną, mokslą, švietimą tiek, kiek įmanoma. O pinigų, pasirodo, yra.

– Kaip manote, Rusija neskelbia tikrų skaičių apie koronavirusą ar iš tiesų tie skaičiai tokie nedideli?

– Manau, jie žino. Tačiau, kaip įprasta, visko nepasako. Esu tuo tikras. Jie puikiai save pažįsta, žino, kas gali atsitikti, jei pasakytų visą tiesą. Todėl ji atskleidžiama palengva, metodiškai – pasirinkta taktika palengva įvesti į koronaviruso situaciją. Norima išvengti kolapso. Gal taip ir reikia, nežinau.

Daug metų laukia ateivių

– „Čia nebus mirties“ – sugrįžtančio spektaklio pavadinimas šiandien itin simboliškas. Ar galima sakyti, kad taip vėl pasireiškė jūsiškė laiko nuojauta?

– Ko gero. Visai netyčia susiklostė gana įdomūs mano santykiai su mirtimi. Sakyčiau, draugiški. Mane persekioja ir tas pavadinimas, atrastas su šviesaus atminimo Valdu Kukulu. Mane persekioja ir Sofoklio Edipas, jam skirta maro neganda. Sugretinau: šiandien tai vadiname epidemija, o tada ir daugelį amžių tai buvo maras. Jau Antikoje manyta, kad marą, visas bėdas ir kančias dievai siunčia žmonijai už nuodėmes.

Maniau, kad maro ir Edipo temą užbaigiau, ir atsiribojau. Staiga vėl viskas – „Čia nebus mirties“, Edipas, maras – susirišo. Liko viena – nerimas, kad už nuodėmes turime atsakyti ir kentėti. Išpažinti jas, nubausti save ir tada dievai mums atleis, marą nuims. (Juokiasi.)

Daug metų laukiu ateivių. Greičiau jie pasirodytų! Mums būtų gėda, kad taip be saiko, beatodairiškai save sureikšminę gyvename. Tada nurimtume, susigūžtume ir pradėtume vėl iš naujo kukliai, gražiai, dorai gyventi.

Nereikia manyti, kad tai mes valdome pasaulį. Ne trumpai ir ne putinai valdo. Didysis caras ir karalius yra maras, epidemija – štai kas valdo. Vadinasi, nukrypome nuo moralės, Dievo įsakymų, kad atėjo metas ir mus baudžia, kad apsigalvotume.

Dangaus skliaute – išėjusių balsai

– Peržiūrėjau spektaklio „Čia nebus mirties“ įrašą. Keistas įspūdis. V. Kukulas rašė tiems laikams, atrodo, spektaklį turėsite užpildyti kitu turiniu, rinktis kitus žodžius.

– V. Kukulas, tarp kitko, verkė po premjeros. Truputį išgėrėme, verkšnojo, sakė: „Štai spektaklis, kuriame liko tik viena mano frazė.“ Pavadinimas. Buvome jauni ir su mirtimi turėjome gražių santykių.

Renovuoti ano spektaklio nesirengiame, bet norime peržvelgti praėjusius Mažojo teatro metus, laiko išmėginimus. Suprantama, tekstai turėtų būti kiti, bet kažkas turi likti – kaip pagarba ir švelni padėka tiems, kurie dalyvavo.

Ir balsai... Išėjusiųjų balsai tamsoje. Vieni juos atpažins, kiti – ne. Nesvarbu. Tikiu, kad mūsų balsai ir garsai kažkur aukštybėse kaupiasi ir tampa didžiuliu choru. Lieka.

O visa kita – mėginimas ironiškai pažvelgti į aną laiką, prisiminti, keliauti laiku, prisiliesti prie jo. Tačiau pavadinimas, įvardijimas, iššūkis „Čia nebus mirties“ privalo išlikti.

Pasistatė sau kalėjimą

– Jūsų nuolat klausia dviejų dalykų – kodėl išvažiavote į Maskvą ir kada pagaliau grįšite.

– Kiekvieną dieną grįžtu ir grįžtu. Gal buvimas ten, gyvenimas grįžtant, suteikia jėgų žvilgtelėti į teatro meną tarsi iš šalies. Kaip žmogui, kuris vis grįžta, ne namus stato, ne apsigyvena, ne teigia, ne stato teatro namus, o išmėgina savo gyvybingumą, reikalingumą, kur bebūtų – Maskvoje, Londone ar kur kitur.

Galbūt tai ir pavertė mane svečiu, nuolat besiilginčiu Lietuvos. Ten, Rusijoje, jaučiuosi esąs tikras lietuvis. Todėl ten atsirado spektakliai, kurie iš pradžių buvo pastatyti Mažajame teatre: „Maskaradas“, „Revizorius“, Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kai Niujorko ar Londono salėse mini mus, Lietuvos vietovardžius, Raseinius, Kauną, Vilniaus grožį, tai man toks išdidumas ir graudumas įsismelkia.

Kai Niujorko ar Londono salėse mini mus, Lietuvos vietovardžius, Raseinius, Kauną, Vilniaus grožį, tai man toks išdidumas ir graudumas įsismelkia.

Na, kai Algirdo Brazausko padedami įsikūrėme Mažajame teatre, pajutau, kad pasistačiau sau nedidelį kalėjimą. Todėl siekiau ištrūkti ir išmėginti kitas teatro erdves.

Žinoma, buvo ir kitų kvietimų, bet pasirinkau Maskvą. Nes aš iš ten mokiausi, kaip Eimuntas Nekrošius, kaip daugelis kitų. Sakiau, pamėginsiu metus ar dvejus, Bet, matot, užtrukau. Nes įsipareigojimai pasidarė pernelyg dideli.

Bręsta sprendimas

– Pasižiūrėjau kelias rusų televizijos laidas ir toptelėjo mintis, kad jūs labai pasikeitėte, esate ne toks, kokį išleidome. Ar Maskva labai jus pakeitė?

– Kai Arvydas Sabonis mūsų laikais išvažiavo į NBA, buvau labai pasipiktinęs: „Tai palauk, kas leido? Ką aš žiūrėsiu? Kaip galima?!“ Prisimenu tą jausmą.

Pakeitė ar ne – galgi sutvirtino. Mano mentalitetą, pozicijas. Jau keletą metų esu truputį nusivylęs viskuo. Ir teatru. Galvojau, kad reikia nešti lietuvybės vėliavą. Prieš dešimt metų būta daug pastangų, taip pat ir mūsų pasiuntinybės, ieškoti dialogo. Tačiau po 2014 metų ir kitų įvykių manyje bręsta sprendimas grįžti.

Mano idėjos stringa ir, matyt, padėtis beviltiška. Ryšiai trūkinėja iki kraujagyslių, toks kultūrinis insultas.

Buvo mestas lozungas „mes patys, mes turime savo, mes nieko nebijome“. Maniau, atsiribojimas nuo Europos neturės įtakos Rusijos kultūrai, menui. Tačiau jis paveikė ir teatro bendruomenę. Esą, turime savo Stanislavskį, Mejerholdą, Vachtangovą, tai kam čia žiūrėti į tuos Vakarus.

Labai pavojingas mąstymas.

Mano idėjos stringa ir, matyt, padėtis beviltiška. Ryšiai trūkinėja iki kraujagyslių, iki insulto. Toks kultūrinis insultas.

Maža Rusijos kultūrininkų dalis nepriima tų nuostatų, veržiasi bendrauti, būti kartu. Todėl Vachtangovo repertuarą kreipiu į pasaulinę literatūrą, Vakarų dramaturgiją. Na, kol kas pavyksta, bet abejonių labai daug.

Taip, neramu. Ir vis stipresnė mintis, kad galbūt veltui praleidau tuos metus. 13 metų – neišgyventas gyvenimas. Grįžimas prie „Čia nebus mirties“ dabar tampa prasmingesnis nei tada.

Gaila Rusijos žmonių

– Saulius Šaltenis prieš porą metų sakė: „Man baugu, Rusijoje jie sėja lietų, bet pjaus audrą.“ Pritartumėte? Baugi ten atmosfera ar tik mums Lietuvoje taip atrodo?

– Ne, galbūt ne. Negalvočiau taip. Pakanka ganėtinai šviesių protų, vis šviesėjanti tauta. Ir negrius ji taip, kaip įsivaizduojame. Arba kaip mus truputį mėgina klaidinti.

Be abejo, vyksta informacinis, nuostatų karas. Kaip visada ir visur yra perdedama, utriruojama, neigiama. Be abejo, ji kenčianti. Kremlius ir Rusija – visiškai skirtingi dalykai.

Tenka man važinėti į provinciją, tolimiausius miestus. Stebiuosi jų kantrumu, tikėjimu, grožiu. Žinoma, jie skeptiškai vertina politinius įvykius, vykstančius Kremliaus dvaruose. Tačiau valia, tikėjimas, švytėjimas daro įspūdį.

Mėgstame prognozes, laukiame katastrofos (kaip aš – ufonautų), kada gi ta Rusija sužlugs? Ne, ji nesužlugs, bet kentės. Gaila žmonių.


Manau, konfrontacija nereikalinga. Gal tas virusas mus suvienys, sujungs, nusiraminsime? Nebus valdovai čia Trumpas, Putinas ar Cameronas. Didysis mūsų valdovas yra likimas arba Edipo kompleksas.

Per gyvenimą gavau daugiau, nei galėjau duoti. Žinote, prieš 30 metų spektaklyje „Čia nebus mirties“ įsižiebė žibintas. O mirtis šviesos bijo. Jei kas klaus, kuo mums gali padėti, atsakysiu – ačiū, nereikia, mes uždegėme šviesą, ji šviečia ir mums to pakanka. Tad teatro gyvenimas, kol žibinte yra vilties ir meilės, neužges. Mes grįšime ir tai taps pagrindine mintimi, idėja – čia tikrai nebus mirties.

Kūrybos metas. R.Tumino "Edipas Karalius"

Kviečia eiti į gamtą, atskirai, suprantama

– Noriu dar daug ko paklausti, bet nuojauta sako, kad čia būtų išmintinga sustoti ir eiti poilsio.

– Aš ilsiuosi. Ilsiuosi kaime. Esu įkalintas. Turiu daug malonumų – gražūs orai, sode prisikaupė darbų. Kai išeinu ryte, grįžtu tik sutemus. Patarčiau visiems eiti į gamtą. Atskirai, suprantama. (Nusijuokia.)

Eiti į pirtį ir dirbti: malkas tvarkyti, sodus grėbti, valytis nelaukiant balandžio. Dabar toks metas, niekas neužžėlę, neapaugę, viskas matosi – visa netvarka. Ir taip graudu, kai apnuoginta. Metas sutvarkyti save ir aplink save. Ir pagalvoti, ar čia nebus mirties? Nebus.

– Jūs – volterininkas.

– Man patiko, kaip Giuseppe Verdi prisistatydavo esąs ne kompozitorius, o ūkininkas. Tad šių dienų situacija tokia graži, palanki išpažinti savo nuodėmes ir susitaikyti. Ir dėkoti, kad galime taip vienas kitam padėti, įsimylėti valdžią.

Man jau negalima judėti. Praėjus virusui būtinai išeisiu į gatves. Visi stebėsis: „O, žiūrėkit, jisai išliko gyvas!“ Galėsiu pakartoti, ką sakiau prieš 30 metų, kad čia nebus mirties. Tai mane ir palaikė. Bet Mozarto „Requiem“ dar negriešime. Ne, ne, ne...

Spektaklis. V. Kukulas, R. Tuminas „Čia nebus mirties“ I d.
Spektaklis. V. Kukulas, R. Tuminas „Čia nebus mirties“ II d.