Kultūra

2019.10.01 15:39

Dailininkų generolas Petras Repšys nesupranta, kas stovi Lukiškių aikštėje: reikia turėti drąsos ir valios geležinės

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.10.01 15:39

Antradienį Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ atidaroma Nacionalinės premijos laureato Petro Repšio piešinių paroda. Piešimas šiam menininkui buvo (iki šiol yra) ir kūrybos dalis, ir jos tikslas, o mums, jo pašnekovams, – lakštuose įrašytų istorijų šaltinis.

Tad kaip, žvelgdamas į P. Repšio piešinius, nepaklausi apie draugystę su poetu Sigitu Geda ir jam kuriamą paminklą, apie garsiąją freską „Metų laikai“ Vilniaus universitete, Lietuvos istoriją ir šiuolaikinį meną. Ir apie kūrėjui ypač skaudų įvykį – mažosios plastikos darbų vagystę birželį. Kaip nepaklausi? Paklausiu.

Kaino ir Abelio biblioteka

– Man didelė garbė jus pakalbinti...

– ... ai, gal be tokių...

– ... bet leisiu sau ir kvailų dalykų paklausti. Nuo vieno tokio ir pradėsiu: ar jaučiatės esąs dailės klasikas?

– Nežinau, kas yra klasika ir kas yra dailė.

– Dar nesužinojote?

– Taip. Dirbi savo darbą ir viskas. Čia nėra jokių tokių pompastinių dalykų. Tai paprastas darbas – kaip batsiuvys daro batus, kitas daro dar ką nors.

Mus mokė paišyti. Esu labai patenkintas, kad institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) buvo dėstomas piešimas. Nes nuo jo iš esmės viskas prasideda – ir grafika, ir skulptūra, – kas tik nori. Piešimas yra ir kompozicija: pažymėjęs lape liniją turi žinoti, kaip ir kur brėžti kitą... Tokie tad dalykai.

– Muzika.

– Ne muzika – darbas. Muzikams bepigu – paleidžia savo trelę į viršų, paskui Kainas arba Abelis visa tai susideda į savo biblioteką.

O mes darome daiktus, juos galima paimti, išmesti arba kur nors padėti į lentyną. Tai tik daiktai.

Su etikete ir be jos

– Kaip, iš ko sudaryta jūsų paroda?

– Džiaugiuosi galerijos „Kairė–dešinė“ iniciatyva. Parodos struktūrą sumanė Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė, katalogą parengė dizaineris Gedas Čiuželis. Man atrodo, padarė gerai. Nes piešinių gana daug, ne visi tilpo. Buvo malonu pamatyti, kad tas išdėstymas turi savo logiką.

– Regis, Lietuvos dailės pasaulyje esate įtakinga, nemažai lemianti figūra. Girdėjau sakant, kad jei kurį viešai pagiriate, to dailininko autoritetas sustiprėja. O jei apie kito kūrybą pasakote „tai yra blogai“, jis ir lieka su šia etikete.

– Nemanau. Ir aš pasakau, bet yra Lietuvoje labai gerų dailininkų, kurių nuomonė gali būti visai priešinga. Ir jie bus teisūs.

Paroda išėjusiems gaudyti

– Gal apie kurį nors parodos darbą norite ką nors ypatinga pasakyti?

– Na, gal apie Sigitą Gedą. Buvau iliustravęs dvi jo knygas – „Strazdą“ ir „Užmigusius žirgelius“. Paskiau kurį laiką ėmiausi kitų darbų, nieko neiliustravau. Jis rengėsi leisti „Žalio gintaro vėrinius“ ir „Skrynelę dvasioms pagauti“, prašė apipavidalinti.

Perskaičiau „Vėrinius“ ir nustėrau: „Velnias, kaip man juos iliustruoti?“ Eilėraščiai netradiciniai, nėra nei pradžios, nei pabaigos, be pagrindinio veikėjo, tarpusavyje nesusiję.

Pamaniau, kadangi visa tai parašė S. Geda, tai ėmiau ir nupaišiau jį. Dar jo tėvą – valgantį ir prie šulinio sėdintį. Apie 40 piešinių padariau.

O „Skrynelei“ paišiau poeto buvotas ir lankytas vietas: tėviškę, Viečiūnus prie Liškiavos, butą Vilniuje, aplinką, kur jis vedžiojo šunį.

Visa tai yra jis, visa tai yra jo.

– Su Sigitu buvote labai artimi. Ar pasiilgstate jo?

– Aišku, kad jo trūksta. Bet visų išėjusiųjų trūksta. Nieko nepadarysi. Tokia tvarka.

S. Geda – nepaprastas žmogus

– Kaip čia atsitiko su paminklu S. Gedai? Pažadėjote Rašytojų sąjungai, tada susidomėjote Veisiejų pasiūlymu.

– Antanas A. Jonynas man pasiūlė padaryti paminklą S. Gedai. Suprantama, kaip visada, labai išsigandau. Pradėti naują daiktą – nedidelis malonumas, jis atsiranda tik paskui, dirbant.

Paminklų anksčiau nedariau. Sutikau. Žinoma, su Sigitu draugavome, kartu praleidome daug laiko. Susipažinome dar prieš 1966 metus, mus suvedė Tomas Venclova. Kai buvome jauni, būta visokių kalbų, kaip ir ką daryti...

Paskui jis yra parašęs tekstų mano medaliams. Nepaprastas buvo žmogus: pasakau temą, o jis ima ir parašo puikiausią eilėraštį. Tarkime, medalis tapytojui Antanui Samuoliui, mirusiam Šveicarijoje, jo kapo vieta nežinoma: „Iš nežinomo kapo / tolimoj Alpių šaly / tavęs sugrįžtančio laukia / baltoji Žaliakalnio obelis...“

S. Geda buvo fantastiškas, man labiausiai tuo metu suprantamas poetas. Ir labai svarbus. Žodžiu, esu jam dėkingas už visus šiuos dalykus.

Justiniškės yra baisu

– Paminklas jam jau yra?

– Padarytas iš akmens, kombinate stovi. Tik pinigų nėra.

– Lyg ir Veisiejams buvote jį pažadėjęs?

– Norėjau, kad būtų Veisiejuose. Nes ten jo tėviškė. Juk kai važiuoji į Anykščius – važiuoji pas Antaną Baranauską, Antaną Vienuolį. Maniau, kad ir paminklas Sigitui Veisiejuose būtų savitas traukos taškas. Tačiau jie ten visai pinigų neturėjo.

Dabar taip ir liko, žiūrėsim, kaip čia toliau eisis.

– Tai apie Justiniškes svarstote?

– Ne, ne. Justiniškės yra baisu. Pernelyg didelė erdvė, „aerodromas“. Parodoje matote maketą, atrodo normalaus dydžio. O atsiradęs didelėje erdvėje jis būtų kaip smilga.

– Tai kol kas vieta nežinoma? Ar laikote paslaptyje?

– Aš nieko nelaikau. Yra viena gera vieta, bet nežinia, ar leis joje statyti.

„Užuolaida Lenino aikštėje“

– Jūsų bičiulis Alfredas Bumblauskas jus laiko tikru istoriku. Svarbi jums ne tik lietuvių istorija, bet ir mitologija. Noriu šia tema paklausti: kaip vertinate pastangas atkurti senąjį lietuvių tikėjimą, apeigas? Įmanoma, ar vis dėlto tai tik pramanas, iliustracija?

– Nenoriu nurodinėti, ką reikia ir ko nereikia daryti. Tegul jie ten žaidžia savo žaidimus. Tačiau iš esmės neįmanoma atgaivinti to, kas jau seniai mirę. Neturime jokių duomenų – vos keli užrašymai, vos keli piešiniai.

Kai „Metų laikų“ freską dariau, pats norėjau išsiaiškinti. Nes kai ką nors darai, norisi, kad tai būtų teisinga. (Šypteli.) Ar bent jau artėti prie tiesos. Vis dėlto tai neįmanoma, nes religija neatsiranda per tris dienas. Ji buvo sunaikinta, ąžuolų giraitės iškirstos. Nežinome, stovėjo šventyklos ar ne.

Dabar štai stato paminklą Lenino aikštėje... Visiškai nesuprantu. Iš dangaus nuleidžia ir pastato akmeninę užuolaidą. Čia reikia turėti „drąsos ir valios geležinės“. Gal tada aptverti reikėtų kokiomis akmeninėmis sienomis, gyvulių priveisti?..

Ne, ne. Yra galų gale ir semantinės reikšmės – garbės, pergalės simboliai... Nesuprantu.

Apie vagystę kalbėti nenori

– Ar pasistūmėjo jūsų medalių vagystės tyrimas?

– Niekas nepasistūmėjo. Ta tema geriau nekalbėkime, nes man labai skaudu. Koks kitas klausimas?

– Kvailą galima? Kaip grafikas esate įvaldęs veidrodinį rašymą...

– Ne, aš apgavikas.

– Tai visi grafikai, taip išeina, „apgavikai“? Tarkime, koks Egidijus Rudinskas...

– Rudinskas, man atrodo, išrašo teisingai. Jokių paslapčių nėra: paišai tiesiai metalinėje plokštelėje, o kai spaudi, tekstas atsispaudžia atvirkščiai. Iš tikrųjų rašau normaliai. Visi mano, kad aš labai gudrus.

Štai Leonardo da Vinci mokėjo atvirkščiai rašyti, bet kur jau man čia lygintis... Yra genialių žmonių, o aš vidutinybė, suprantat?

Visiems būna labai įdomu, atsineša veidrodžius ir mėgina perskaityti. Ten ir kai kurių negražių žodžių yra prirašyta.

Jos dirba „razumnai“

– O šiuolaikiniu menu domitės?

– Žmonės šį tą nori padaryti ir daro. Džiaugiuosi, kad tos merginos (operos performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ kūrėjos, – aut.) gavo Šv. Morkaus aikštėje stovintį Auksinį liūtą. Jos „razumnai“ dirba.

Vis dėlto priklausau senajai dailininkų kartai. Nenoriu daryti cirkų, persimesti į kitą pusę. Vaizduoti, koks esu protingas, naujoviškai mąstantis.

O jie tegul dirba, Dieve padėk.

– Prašau pasvarstyti: ar gali būti, kad iš esmės kiekvienas menininkas kuria savo kartai?

– Žmogus gimsta tam tikroje vietoje. Tad jį, vadinasi, veikia ir tas gamtovaizdis, ir architektūra (jei jos yra). Dabar jau kaimai kaip ir pražuvę. O buvo tam tikros struktūros, taisyklės. Net kurioje vietoje medį sodinti.

Kaip tas senukas sakė: „Vėjas man namo kampą galando, galando, tai pasodinau ten alyvą.“ Viskas turėjo prasmę – praktinę ir estetinę. Jei tuo laiku žmogus buvo gimęs, taip ir gyveno.

Kartai ar ne kartai... Iš esmės žmogus daro sau. Sau ne iš „mandrumo“, o todėl, kad jis yra suformuotas daugelio dalykų – gamtos, žmonių, aplinkos. Nėra nieko nepaprasto.