Per Knygų mugę į skaitytojų delnus gulė svari 2 tūkst. egzempliorių tiražu išleista Juozo Baltušio dienoraščių knyga „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“. Jos sutiktuves po poros mėnesių lydėjo didžiulis ažiotažas (ir jau išpirktas tiražas). Peršasi išvada, kad rašytojas mums vėl brangus ir mielas. O kam ne – vis tiek reikšmingas.
Kitą rytą po įsimintinų knygos sutiktuvių Lietuvos mokslų akademijoje, galbūt pagauta entuziazmo dėl renginio sėkmės, per jį ištartų dalykų, o gal racionaliai viską apsvarsčiusi, Australijoje gyvenanti J. Baltušio dukra Rita Baltušytė LRT.lt žurnalistui ištarė: „Man susidarė toks įspūdis, kad vakar mano tėvas buvo reabilituotas.“
Kaip visada laiko ženklus tiksliai įvardijanti akademikė, literatūrologė Viktorija Daujotytė tada salėje pasakė: „Buvo laikas, kai galvojome, kaip mums išbraukti Baltušį. Ir atėjo laikas, kai mes norime to Baltušio kiek galima daugiau.“
To „daugiau“ jau yra pakankamai, bet bus dar – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ketina išleisti kitus du J. Baltušio dienoraščio tomus.
Kontroversiškas
Regis, politines permainas, Lietuvos nepriklausomybės siekius paskutiniais metais rašytojas, nomenklatūros veikėjas J. Baltušis pergyveno nelengvai ir gal kiek neadekvačiai. Dar 1974 metais rašė: „Lietuva kaip savarankiška valstybė kol kas negali egzistuoti, ji privalo paklusti vienai iš didžiųjų valstybių, geriausiai – rusams. Nes Rusija atsilikusi, betvarkė, tad tik šitokios imperijos sudėtyje mes, lietuviai, tegalime išsilaikyti kaip tauta. Aukštesnės kultūros valstybės mus nutautintų.“
Šiuos žodžius J. Baltušis vėl pakartojo Atgimimo metais pakilęs į Aukščiausiosios Tarybos tribūną. Laisvės skonį pajutę skaitytojai ėmėsi drastiško atsako – masiškai atsisakė rašytojo knygų, siuntė į namus ir Rašytojų sąjungą, net degino. Anykščiai atėmė miesto garbės piliečio vardą, kurį teikdami taip varžėsi su kupiškėnais. Prie J. Baltušio durų buvo net pridergta. Nuo tada rašytojui prigijo epitetas – kontroversiškas.
Į amžinybę rašytojas iškeliavo 1991-ųjų vasario 4 dieną. Atsisveikinimo būta kuklaus.
Ekskursas į praeitį
Kokį tėvą prisimena ir koks jis išryškėjo dienoraštyje, kaip vertina jo poziciją Sąjūdžio metais, žurnalistės R. Baltušytės teiravosi LRT.lt. Bet prieš tai – nedidelis ekskursas į praeitį.
J. Baltušis (Albertas Juozėnas) gimė 1909 metais Rygoje. Aukščiausia kūrybos viršūne sutartinai laikomas jo romanas „Sakmė apie Juzą“ (1979), nors ir kiti veikalai tais laikais iškart pelnydavo sėkmę.
Taip pat skaitykite
Rašytojas buvo vedęs du kartus. 1937 metais susituokė su Vanda Petrauskaite. Pora susilaukė dviejų dukterų: Ritos (g. 1938), LRT.lt pašnekovės, ir Violetos (1941–2001).
1948-aisiais J. Baltušis vedė antrąkart – bene garsiausią XX amžiaus lietuvių aktorę Moniką Mironaitę (1913–2000). Vaikų nesugyveno. Iš pirmos santuokos aktorė buvo susilaukusi dukros Dagnės Jakševičiūtės-Jefremovienės (g. 1941).
Dukra Rita Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Po autoįvykio 1976-aisiais penkerius metus kentėjo didelius klubo sąnario skausmus. Lankėsi pas daugelį medicinos specialistų įvairiose sovietų respublikose. Galimybė išsigydyti atsivėrė Australijoje. Į ją žurnalistė išskrido 1981 metais. Ten netrukus susituokė su Australijos piliečiu, pati įgijo tos šalies pilietybę.
Po poros metų pas save išsikvietė dukrą Akvilę Zavišaitę (1962–1991). Ši netrukus ėmė garsėti kaip savita dailininkė, tačiau jauną talentą pasiglemžė mirtis nuo AIDS.
1985–1993 metais R. Baltušytė gyveno JAV, dirbo radijo stotyje „Amerikos balsas“ lietuvių skyriaus laidų rengėja. Šiuo metu gyvena Australijoje.
Prie jo stovėjo eilės
– Ar džiaugiatės nauja tėvo knyga? Prieš porą metų, kai „Metų“ žurnalas ėmė publikuoti J. Baltušio dienoraščio ištraukas, regis, šiek tiek abejojote, sakėte – gal neverta, nereikia? Dabar gi teigiate, kad toks buvęs tėvo sprendimas ir jūs jam neturite teisės priešintis.
– Pasakysiu, tą knygą skaitau jau penktą kartą. Ir vis dar randu, ko anksčiau nepamačiau. Pastebiu Baltušio pasakymus, juokelius.
Iš pradžių nenorėjau skaityti. Maniau, ir taip viską žinau, nieko nauja ten nebus, tėvas vėl rašys apie tuos savo susitikimus...
Dabar man aiškėja, kad susitikimai su skaitytojais – kaip tie jį priima, ką jis jiems kalba – buvo jo gyvenimas. Taip ištrūkdavo iš Vilniaus, visų tų intrigų – partinių, rašytojiškų, buitinių. Ir nuo mūsų visų. (Nusišypso.)
Ten, tarp skaitytojų, jis buvo mylimas, gerbiamas, kaip sakoma – ant rankų nešiojamas. Ne už ką nors – už savo kūrybą. Ir jis tai labai vertino.
Dabar svarstau, kad knygoje yra atsakymas tiems, kurie mano, kad Baltušis buvo gryna nomenklatūra: neva tapo garsus, nes valdžia jį labai kėlusi. Iš tikrųjų buvo visai ne taip.
Valdžia kėlė ar nekėlė, bet daugiausia prisidėjo knygos. Žmonės tada daug skaitė, knygynuose prie jo knygų stovėjo eilės. Todėl dienoraščiai man patinka. Tai ano laiko panorama.
Suprantama, būtų mano valia, būčiau daug ką trumpinusi, išėmusi. Ypač asmeninius dalykus – vardus, pavardes. Juk kai kurie dar gyvi, kitų vaikai yra. Bet tai turbūt neišvengiama.
Dienoraštis yra dienoraštis. Tai ne memuarai, kartais vadinami fantastine literatūra. Šio taip nepavadinsi, tai – grynas realizmas. Vadinkite socialistiniu ar kaip kitaip, bet tai – realizmas. Ir jis man patinka.
Vis dėlto būčiau patrumpinusi. Ypač kur apie mane. (Juokiasi.)
Atradimas – vienintelė mūza
– Gal dienoraštyje atradote kitokį tėvą, kokio nepažinojote?
– Ne! Visada buvo ligotas, visada jam būdavo bloga. Ką besuvalgo – vis bloga. Ir mirė skrandžio vėžiu. Bėdų turėjo ir dėl kojų. Sakoma, prakiuro kojos. Blauzdos buvo žaizdotos. Kodėl? – niekas nerado.
Dar ne viską dienoraštyje aprašęs. Jam gaudydavo bites, leisdavo jas į tokį vamzdelį ir glausdavo prie žaizdų.
Silpna sveikata man nebuvo naujiena. Vaikystėje eidama mokyklon į tėvo palto kišenę kišdavau ranką kapeikų ieškoti – daugiau rasdavau ne jų, o tablečių. (Juokiasi.)
Dėl išgėrimo – net nėra kalbos. Seniai buvo pasakęs, kad jei žmogus niekada nėra išgėręs, nėra rūkęs, tai tokiu negalima pasitikėti – įtartinas.
O šiaip – atradimų buvo. Mane asmeniškai nustebino – vienintelės mūzos buvimas.
– Dalios?
– Pasakysiu, niekada nemaniau, kad jis turėjo vienintelę. Nes aplink labai daug moterų sukosi. Žinote, apie tėvą nesinori galvoti kaip nors netinkamai. Vis dėlto moteris jis gerbė ir vertino – senas ar jaunas. Visada pasakydavo komplimentą, pagirdavo bliuzelę ir panašiai.
– Vadinasi, Dalios figūros išdidėjimas dienoraštyje – nelabai jums patinka?
– Nei patinka, nei nepatinka. Žinot, mano tėvas mėgo humorą, ypač kai būdavo gero ūpo. Visada pastebėdavo, kas eina pro šalį. Kartais kokią simpatiją pasikviesdavo į svečius.
Namuose vaidindavome etiudus. Iš knygų pasirinkdavome žodžių. Monika Mironaitė būdavo režisierė. Paskirstydavo vaidmenis – čia vyras, čia jo žmona, o čia meilužis...
Kaip dabar atsimenu, ateina tėvas ir atsiveda tokią Daivą, egzaltuotą studentę. Mes plepam. O ji sako: „Bet aktore...“ – kreipiasi į Mironaitę. Kas taip kreipdavosi anais laikais? (Juokiasi.) „Gerbiama aktore! Man būtų įdomiau pasikalbėti apie teatrą...“ Mes taip ir nuvažiavom po stalu. (Juokiasi.) O tėvas supyko: „Jums tik tyčiotis, snobai nelaimingi!“
Tad nesakau, kad visos buvo jo mūzos. Tačiau jei Daliai tiek vietos prisiminimuose skyrė, vadinasi, ji jam buvo išimtinis žmogus.
Ką pasakė Didžioji bobutė
– Kokie buvo jo ir Monikos santykiai? Ji, regis, yra sakiusi, kad jokios meilės nebuvo?
– Moniką prieš karą buvo įsimylėję visi Kauno vyrai. Ji buvo žvaigždė. O mano tėvas teatre naktimis šveisdavo parketą. Jo tokia pažintis su teatru. (Juokiasi.) Dieną dirbo spaustuvėje, o naktį eidavo parketo blizginti.
Mes manėme, kad Monika už jo ištekėjo iš išskaičiavimo. Kadangi jos dėdė – kunigas, Vasario 16-osios Akto signataras Vladas Mironas – buvo išvežtas, žiauriai nužudytas. Kitas dėdė – taip pat. Ir pusseserės jau vagone sėdėjo. Mano tėvas paskutinę akimirką ištraukė, padėjo Antanas Sniečkus.
Geriau atsakysiu savo Didžiosios bobutės žodžiais: „Nei Vanda (mano mama), nei Monika Alberto nemylėjo.“
Tik mano mama nebuvo tokia praktiška asaba. (Juokiasi.) Ji čia atvažiavo, pabuvo, apsidairė, tas gyvenimas jai pasirodė nelengvas. Ne materialiai – tiesiog per daug žmonių buvo aplink. Mama nemėgo visų tų oficialių dalykų, vertino privatumą. Tad apsisuko ir išvažiavo, radusi vieną kitą mūzą netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. (Nusišypso.)
O Monika... Jiems abiem buvo sunku. Ypač Stalino laikais. Moniką pradėjo tampyti saugumas, klausinėti, verbuoti. Ji atsisakė. Prisimenu, vieną dieną sako: „Aš jam taip pasakiau: „Atsikabink, aš su tavim daugiau nekalbėsiu.“
Neatmesčiau, kad tas saugumietis karininkas buvo ją įsižiūrėjęs. Norėjo artimiau pabendrauti. Pareiškė jai: „Už mus nėra nieko galingesnio!“ O Monika atšovė: „Yra. Partija!“ Tas ir nutilo.
Tad Monika išliko už tėvo nugaros. Nors apskritai artistų mažai vežė į Sibirą. Kadangi labai matydavosi, kai pradingdavo. Jei visada būdavo scenoje ir staiga nėra, tai – kur jie?!
– Tačiau galiausiai susigyveno, kažkaip stūmėsi?
– Buvo ir išsiskyrę. Septintojo dešimtmečio pradžioje. Paskui susitaikė. Apskritai tėvo ir Monikos santykiai buvo labai audringi. Griūdavo baldai. Ji buvo pradėjusi pavydėti net mano mamai.
Mama gyveno su mano seserimi Violeta ir anūkėmis, o tėvas per gimtadienius atsilankydavo. Ir pradėjo apie mamą vis pagarbiau atsiliepti. Staiga ji jam pasidarė protinga. O pirmiau sakydavo – netaktiška, o Rita – irgi tokia pati. (Juokiasi.)
Pavydas ir intrigos
– Lietuvos mokslų akademijoje nuskambėjo mintis, kad Juozui galbūt trūko žmogaus pakalbėti apie literatūrą...
– Kiekvienam vyrui reikia žmonos kepėjos, virėjos ir atsidavusios. O Monikai pačiai reikėjo ūkiško vyro. Jei namų šeimininkė pritrūkdavo, tarkim, cukraus ar pinigų, manote, kreipdavosi į Moniką? Ne, į tėvą: „Šeimininkas, nie ma cukru.“ Ūkis buvo jo rankose. Monika iš anksto buvo išsiderėjusi, kad maisto negamins.
– Tad gal jam ir reikėjo Dalios, su kuria pasikalbėtų apie kūrybą?
– Su Monika puikiausiai apie tai pasišnekėdavo. Ji buvo labai išsilavinusi, apsiskaičiusi – ir dailėje, ir muzikoje. Pati grojo pianinu, dainavo, piešė. Geriausia dovana jai buvo muilo gabaliukas arba spalvoti pieštukai. Pamenu, man ketvirtoje klasėje nupiešė darbelį, už jį gavau ketvertą.
– Iš penkių.
– Na, taip. Ji buvo tikra dailininkė, jautė malonumą piešdama. Dar amžiną atilsį Teodoras Valaitis (menininkas, M. Mironaitės anūko Roko tėvas) jai pasakė: „Tu esi tikra dailininkė.“ „Taip, – tada sureagavau aš, – tu man nupaišei, o aš gavau ketvertą!“ (Juokiasi.)
Pasakysiu taip: tėvas su Monika buvo labai gera pora. Žaisminga, nors ne be skandalų. Charakteriai abiejų sunkūs, staigūs. Monika galėjo čia pat trenkti lėkštę į žemę. Tėvui – tik žaibai ir perkūnai, jei supyksta. O kai abiems gerai – atrodo danguje atsidūrei.
Tačiau kai abu ėmė senti, Monika pasidarė labai pavydi. Gerbėjai išsilakstė, naujų neatsirado. O tėvas kaip buvo apsuptas būrio gražuolių, taip ir liko. Stebėjausi, kai ji pradėjo kartu su tėvu važinėti po Lietuvą. Iki tol – niekada gyvenime.
Monika labai sunkiai seno, pasidarė pikta. Gal labiau – staigi: čia supyksta, o čia jau gailisi. Nelygi. Kartą pasakė: „Važiuoju troleibusu – galėčiau visus iššaudyti. Jie taip mane nervina!“ (Juokiasi.)
Teatro, literatūros žmonės visur mato pavydą, intrigas, esą kažkas po jais kasasi. Tėvas irgi sakė: „Man pačiam su savimi sunku ir su manim sunku.“ Gal jei būtų buitiškesnė pora, abu laimingesni būtų.
Yra svarsčiusių, kad kita žmona Baltušiui gal būtų liepusi patylėti per Sąjūdį. Vis dėlto manau, kad Monika laikėsi labai solidariai, gerbė jo įsitikinimus.
– Gal nebuvo teisus sakydamas, kad mes, lietuviai, galime gyventi tik su rusais?
– Ne „galime gyventi“, o – jei norime išlikti kaip tauta. Išlikt išliksim, bet ar kaip tauta? O kur tauta dabar?.. Kur dingo Lituanistikos katedra Vilniaus universitete?.. Kadangi rusai atsilikę, su jais lengviau tvarkytis. Jam buvo svarbi tauta, literatūra.
„Man tu daugiau ne duktė“
– 1981 metais išvažiavote į Australiją. Po dvejų metų išsikvietėte dukrą Akvilę. Kaip į tai reagavo jūsų tėvas?
– Tėvas pasakė, kad jo anūkė išvažiuos tik per „jo lavoną“. Bet Akvilės tėvas Algimantas Zaviša pasirašė išleidžiamąjį raštą, dieduko niekas neatsiklausė.
Akvilė norėjo išvažiuoti su juo neatsisveikinusi, bet galiausiai aplankė. Buvo labai nustebęs, kad viskas įvyko be jo žinios. Gavo velnių ir mano sesuo Violeta, kam tylėjusi.
Tačiau dar prieš tai buvau parašiusi tėvui telegramą: „Ištekėjau. Laiminga. Smulkiau laiške.“ Tėvas atsakomajame laiške rašė, kad buvo susirinkę giminaičiai aptarti mano poelgio. „Visi tave pasmerkė. Man tu daugiau ne duktė, prašau į mane daugiau niekada nesikreipti.“
– Tėvui, suprantama, buvo skaudu.
– Man ir Akvilė rašydavo: „Tik nieko nekalbėk viešai, kad tavo balso niekas neišgirstų.“ Australijoje dirbau parduotuvėje. Paskiau parašiau laišką mamai: „Kur buvo visa giminė, kai raičiausi iš skausmo, kai buvau viena su mažu vaiku? Kodėl jie tada nesusirinko mano gyvenimui pritarti ar pasmerkti?“
Kita vertus, iš mano pusės buvo kiek veidmainiška taip sakyti. Kadangi nežinojau, kaip jie gyvena, o jie irgi turėjo visokių savo reikalų.
Paskui, kai gyvenau JAV, Eglės Jaraitės slapyvardžiu darbavausi „Amerikos balse“. Į Santaros-Šviesos suvažiavimą atskrido geografas Česlovas Kudaba. Mudu pasikalbėjome.
Pasakiau, kad esu 50 metų ir man pirmą kartą gyvenime nereikia prašyti niekieno pagalbos, pinigų. Pati jų užsidirbu. Ir dar kitiems galiu padėti. Pagaliau jaučiuosi suaugęs savarankiškas žmogus. Iki tol buvau tik vaikas, duktė.
Grįžęs atgal Č. Kudaba pasikvietė tėvą į „Neringą“ pasišnekėti. Po to tėvas man parašė laišką. Esą jam paaiškėjo, kad pirmiau aš jo gyvenimo nesupratau, o jis nesupratęs mano. Nes tėvas padėdavo, bet visada turėjau prašyti.
Nuo to laiko ėmėme susirašinėti. Paskui jam skambinau. Ir į ligoninę. Žinote, kraujas – ne vanduo.
Sąjūdis. Kažkas baisaus
– Pastebiu, kad tėvą ginate, mėginate pateisinti. Neliko įžeisto žmogaus nuoskaudų?
– O, Jėzau! Mes vienas kitam ne tokių dalykų esame padarę. Jis man yra labai padaręs – oi... Kai supykdavo, sakydavo – nedovanosiu niekada. Aš irgi gera, kaip sakoma, „pieniędzy nie mam, ale honor mam“ (lenk. pinigų neturiu, bet orumo netrūksta).
– Skaudu buvo dėl tos reakcijos prieš tėvą Sąjūdžio laikais?
– Pasakysiu, tada nesupratau, kur šuo pakastas. Sąjūdžio įvykius mes atspindėdavome „Amerikos balse“. Kai tėvas pasakė tą kalbą Aukščiausioje Taryboje, mane pasikvietė viršininkas amžiną atilsį Romas Sakadolskis: „Va, tavo tėvas pasakė tokią kalbą, mes turime į tai atsakyti.“ Savo nuomonės negalėjome išsakyti, todėl kviesdavome kokių komentatorių.
Klausiu Sakadolskio, ar mano darbui tai kaip nors atsilieps. „Ne, ką tu! Tik noriu perspėti, kad gali būti pasakyta kas nors tau nemalonaus.“ Po to įvykio vis važiuoju į darbą ir galvoju, ar tėvelis šiandien vėl ko nors nebus pakalbėjęs. (Juokiasi.)
Tėvą buvo pasiekę neva mano žodžiai, kad jam dabar sunku, nes trūksta liaupsių. Aš taip nesakiau, nors iš dalies tiems žodžiams pritariu. Juk kažkada jis gatve negalėjo ramiai praeiti, jam visi lankstėsi. Buvo toks populiarus ir mylimas. Ir staiga – kažkas baisaus.
Paskiau jis man parašė: „Gaunu daug laiškų. Neigiamus dedu į vieną segtuvą, teigiamus – į kitą. Šis kol kas storesnis.“
Svarstau, visi buvo komunistai, ateistai ir staiga – Katedroj meldžiasi. Suprantu, kad žmogaus pažiūros pasikeičia. Bet gal ne visų per vieną dieną!
Išeivių rašytojas Eduardas Cinzas tėvui siūlė prisipažinti klydus. Tėvas atsakė: „Aš negaliu išverst skūros“.
Baltušis klauso „Amerikos balso“
– Iš dienoraščio atrodo, kad namuose, pats sau mąstė kitaip.
– O kas nemąstė kitaip? Visi taip kalbėjome. Nors vienas veikėjas, kai „Metuose“ perskaitė ištraukas, nuvažiavo į archyvą patikrinti rankraščio. Netikėjo, kad Baltušis tikrai taip rašo. (Šypsosi.)
Tėvą išleisdavo į užsienį, jis vadovavo delegacijoms. Kartą turėjo važiuoti į Italiją. Staiga sako: „Nevažiuosiu. Gerai ten toj Italijoj, o tada grįžk į šitą mėšlą.“
– Stebėjotės, kad kai ko dienoraščiuose nėra paminėjęs. Ko būtent?
– Ne „kai ko“, o labai daug ko. Tarkime, jis rašo per „Amerikos balsą“ girdėjęs interviu su Tomu Venclova. Tą interviu dariau aš. Bet šito nemini. Buvau daugelio aprašytų įvykiu liudininkė, bet jis manęs neįrašė.
Tačiau nepaminėjęs ir daugelio žmonių, ypač moteriškos lyties asmenų (nusijuokia), kurie sukosi aplinkui. Ir kai išvažiavau į Australiją, pusę metų rankraštyje apie tai nieko nepažymėta. Maniau, bus aprašytas tas giminės susitikimas – nieko.
Rašė labai daug. Vaikystėje mano lova buvo prie sienos, už kurios – tėvo kabinetas. Pamenu, kai atsibusdavau, mašinėlė jau tarškėdavo. Dviem pirštais, nežmoniškai greitai. Ir kalbėdavo, diktuodavo sau.
O vieną kartą naktį einu palei tėvo duris ir girdžiu: „Didysis agresorius Stalinas...“ O buvo 1951 metai. Klausėsi „Amerikos balso“. Man buvo toks šokas, vos nenualpau.
