Juozas Valenta – ne kartą nominuotas už darbus „Auksiniams scenos kryžiams“, bronza apdovanotas prestižiniuose „British Arrows“ britų reklamos pasaulio apdovanojimuose. Tapęs pirmuoju kostiumų dalininku lietuviu, gavusiu tokio lygio įvertinimą, Juozas juokiasi, kad jo kelias į pripažinimą prasidėjo nuo pokšto.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Kelias į pripažinimą nebuvo lengvas
J. Valenta, be didelio lūkesčio laimėti konkursą, užpildė anketą tapti lietuviško serialo kostiumų dailininku. Nuo to prasidėjo jo kelias – iš Garliavos į Vilnių atvykęs Juozas tikina dabar dažnai prisimenantis mamos posakį: „Yra bala, bus ir varlių.“
Palikusio gimtąjį miestą J. Valentos laukė prestižiniai įvertinimai – „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos ir bronza „British Arrows“ apdovanojimuose.
„Tai buvo reklama, skirta austrų bankui apie išgarsėjusią dainą „Silent night“ (austrų giesmė – LRT.lt). Pasakojome istoriją, kuri ėjo iš metų į metus, nuo 1910-ųjų iki šių laikų, tik pabaigoje paminėjome banką, bet mūsų tikslas buvo papasakoti istoriją, kaip ši daina stiprina žmonių dvasią.
Iššūkių buvo daug, filmavome ne Lietuvoje, reikėjo daug kostiumų, biudžetas nebuvo pats didžiausias, o personažų buvo nemažai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja J. Valenta.
Juozas nuoširdžiai džiaugiasi tapęs pirmuoju kostiumų dailininku Lietuvoje, sulaukusiu aukščiausio lygio įvertinimų savo srityje. Dabar jis jau beveik du dešimtmečius kuria kostiumus, jų ieško kino ir teatro pastatymams.
„Niekada nesu skaičiavęs, kiek filmų ar spektaklių esu padaręs, galėčiau pasakyti tik tiek, kad praėjusiais metais pasirodė bent 10 spektaklių su mano kostiumais skirtinguose Lietuvos teatruose. Taip pat laukė 5 premjeros“, – sako jis.
Niekuomet nesvajojo tapti kūrėju
Kostiumų kūrėjo vizija visuomet derinama su režisieriumi, po ilgų diskusijų – prasideda paieškos. Kartais drabužiai perkami, kartais siuvami ar nuomojami. Atrinkti ir surūšiuoti jie keliauja į filmavimo aikštelę.
„Jei prisidedi prie istorinio filmo, kuriame vaidina 100 žmonių, neįmanoma nueiti ir visiems nupirkti rūbų – tokių jų tiesiog neįmanoma rasti. Juos reikia siųstis, kartais tai užtrunka mėnesį, kartais ilgiau, kartais vienas aktorius turi persirengti 8 kartus, pasikeisti batus, aksesuarus“, – pasakoja jis.
J. Valenta tikina niekuomet nesvajojęs tapti kūrėju – „buvau trumpai kirptas ir vaikščiojau su treningais“. Anuomet iš gyvenimo jis daug ko nesitikėjo, manė, jog dirbs statybų versle.
„Kai buvau paauglys, galvojau, kad būsiu kraštovaizdžio dizaineris, su tėčiu dirbdavome statybose. Gal 17-os metų labai svajojau sudalyvauti „Fashion TV“ vakarėlyje, taip svajojau, kad vieną dieną Lietuvoje man pasiūlė prisidėti prie filmo Lietuvoje, kurio prodiuseris buvo iš „Fashion TV“.
Sudalyvavau tame išsvajotame vakarėlyje, bet galvojau, ką ten veikiu – jis buvo butaforinis, nusivyliau“, – sako J. Valenta.
Nusivylimą J. Valenta jaučia ir dėl studijų profesinėje mokykloje, sako, jog vis dar jaučia apmaudą dėl neįvertinimo, tačiau pastebi – gauto diplomo nė sykio neprireikė.
„Baigiau šukuosenų dizainą ir stiliaus kūrimą, tačiau ir tą, ir tą dariau dar prieš mokslus. Atidaviau tėvams tą diplomą ir viskas“, – pasakoja J. Valenta.
Jo gyvenimas ne visuomet buvo klotas švytinčiais kostiumais, pilnas kūrybos ir šviesos. Juozas pripažįsta, buvo etapas, kai jis neturėjo namų, skolinosi pinigus kirpyklos įkūrimui, kurioje gyveno ir pats.
„Tuo metu dirbau drabužių parduotuvėje ir kirpykloje Kaune. Sužinojau, kad Vilniuje vyksta kostiumų dailininko paieška lietuviškam serialui, pagalvojau – kodėl gi ne. Susisiekiau su prodiuseriais, nuvažiavau į Vilnių. Po pokalbio gavau pasiūlymą.
Mamos posakį: „Yra bala, bus ir varlių“ šiandien suprantu taip, kad jei kažko labai norėsi, tai ir atsitiks. Jei norėsi būti skulptoriumi, tai ir būsi“, – tikina J. Valenta.
