Kultūra

2020.11.01 07:00

Žmogžudžio rankų užgniaužtas talentingojo poeto Jonučio gyvenimas: tokia mirtis – tikrai ne jam

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.11.01 07:00

Spalio 29-ąją 65 metų būtų sulaukęs Raimondas Jonutis – tragiškos lemties poetas, patyręs smurtinę mirtį. Kai iš Plungės kilusį poetą Lukiškių aikštėje palietė žudiko ranka, jam ėjo 41 metai. 

„Mes su Raimiu, ko gero, buvome artimiausi draugai iš to meto literatūrinio rato, – kalbinamas LRT.lt, pasakoja 1996-ųjų liepą nužudyto poeto bičiulis poetas Alis Balbierius, 2020 metų „Poezijos pavasario“ laureatas. – Visada džiaugiuosi, kai Raimondas prisimenamas. Nes jo knygos išėjo Lietuvai labai palankiu laiku, nors poezijai jis toks nebuvo. Knygos tada nelabai kam rūpėjo, nebent patiems rašytojams. Tad Raimondas liko truputį nepastebėtas.“

Anot Valdemaro Kukulo, R. Jonutis (1955–1996) buvo gimęs su poeto genu. Literatūros kritikus stebino minimalistiniai kūrybos ženklai ir formulės, jautrios istoriko įžvalgos. Pirmoji poeto knyga „Eilėraščiai“ pasirodė 1987-aisiais, antroji „Vėžių maras“ – 1990 metais.

Išsiskyrė sovietinėje pilkumoje

Tai buvo artima, didelė vyriškų sielų draugystė. „Raimis draugų, ko gero, turėjo mažiau nei aš. Tais bohemiškais laikais draugavau gana plačiai Vilniuje ir ne tik jame“, – sako A. Balbierius.

Jųdviejų laiškai kartu su naujausiais R. Jonučio eilėraščiais pateko į pomirtinę rinktinę „Aušra kambary be langų“. Poeto Vlado Braziūno sudaryta knyga išėjo 2003 metais. Iš tų laiškų, susirašinėjimų, bendros estetikos ir užsimezgė Alio ir Raimondo draugystė.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje juos supažindino Lietuvos sostinė, studijos Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – VDU Švietimo akademija). R. Jonutis įstojo į matematiką, A. Balbierius rinkosi biologiją. Spalį abu tapo „Auksinio rudens“ laureatais.

„Tada pirmą kartą ir susitikome, artimesnė draugystė užsimezgė vėliau. Greitai susidraugavau su lituanistais, jie mane kvietė pereiti studijuoti pas juos. Bendrabučio kambariuose skaitydavome eilėraščius, gerdavome vynelį. Tada dar labai saikingai. Kartais užsukdavo ir Raimondas. Bet jis nebuvo tokių susibūrimų mėgėjas, laikėsi kiek atokiau“, – pasakoja A. Balbierius.

Apskritai Raimondo išorė anais, sovietiniais, laikais, pasak pašnekovo, atrodė truputį neįprastai. „Viskas – apranga ir laikysena, judesiai – spinduliavo vidinę, prigimtinę inteligenciją, išsiskirdavo iš minios. Beviltiškas estetas, kaip ir aš. Gal dėl to ir susibičiuliavome“, – svarsto jis.

Kodėl Raimis pasirinko matematiką, Alis stebisi iki šiol. Nes labiau domėjosi istorija, po karinės prievolės pradėjo ją studijuoti Vilniaus universitete. „Apskritai tais laikais žmonės kartais stodavo, kad tik kur nors studijuotų, ką nors veiktų, nereikėtų likti provincijoje“, – sako A. Balbierius.

Prisipažįsta, tada bičiulio poezijos nesupratęs. „Nes vakarietiškoje poezijoje buvau per menkai išsilavinęs. Man jo stilistika iš pradžių pasirodė svetima. Maniau, mėgdžioja garsius Vakarų poetus. Tik vėliau supratau, kad tai jau visiškai susiformavusios stilistikos autorius“, – pripažįsta poetas.


Eilėraštis suteikė pravardę

Jųdviejų gyvenime daug kas vyko panašiai: fuksai pedagoginiame, premijuoti per tą patį renginį, vienu metu pakviesti į karinę tarnybą, prieš tai susitikę paskirstymo punkte.

Alis tarnavo Latvijoje, Raimondas – Latvijoje ir Kaliningrade, Potsdame. Pusmečiu anksčiau grįžo, nes sunegalavo viena akimi.

„Protingai susimuliavo. Nustebau, kai man dar likus pusmečiui tarnauti parašė jau iš Plungės“, – pasakoja „Poezijos pavasario“ laureatas.

Kurį laiką draugai buvo atitolę. A. Balbierius išvažiavo dirbti į Ventės ragą, praleido ten 4 metus. Tada manęs visą gyvenimą paskirti ornitologijai, gamtos tyrinėjimams. R. Jonutis kartą jį aplankė su būsima žmona Loreta – klasioke plungiške. Net eilėraščių parašė, pagautas viešnagės įspūdžių.

Vėl artimiau pradėjo bendrauti Vilniuje devintojo dešimtmečio pradžioje. A. Balbierius su žmona po tuoktuvių persikėlė gyventi į sostinę, R. Jonutis tą patį žingsnį žengė po pusmečio.

„Panašiu laiku mums gimė vaikai. Abiem po du: Raimiui ir Loretai – berniukai, mums – berniukas ir mergaitė“, – sako pašnekovas.

Pirmąja knyga abu debiutavo irgi panašiu laiku: A. Balbieriaus „Delno irklas“ pasirodė 1986-aisiais, R. Jonučio knyga – po metų.

A. Balbierius tuo laiku darbavosi, kaip jis sako, šviesesniame laikraštyje „Komjaunimo tiesa“. Leidinio bendradarbiai buvo V. Braziūnas, Algirdas Verba, V. Kukulas.

„Atvedžiau R. Jonutį pas V. Kukulą į redakciją, tas apsidžiaugė netikėtai atrastu tikru poezijos talentu, greitai išspausdino. Ten buvo trumputis eilėraštis „Mažas negyvas kurmis“. Nuo jo Raimiui ir prilipo pravardė – Kurmis. Nes A. Verbai, kuris tuo metu buvo ant bangos, tas eilėraštis labai patiko, jis Raimį ir vadindavo Kurmiu“, – juokiasi A. Balbierius.

Mažas negyvas kurmis

atradome jį prie tako
tarytum pamestą juodą pirštinę
pėdoje
nuėjusio vakaro

ir viskas ką aš tau pasakiau
tikriausiai
tikriausiai dabar nesvarbu

(iš knygos „Eilėraščiai“)

Prisirašymai ir nusitašymai

Taip R. Jonutis savaime įėjo į literatūros terpę. A. Balbierius palydėjo bičiulį į tais laikais garsią ir ne kiekvienam duris atveriančią Rašytojų sąjungos kavinę. Raimondas joje apsilankė pirmą kartą. „O mane ten pirmąkart buvo atlydėjęs V. Kukulas. Tad tokie prisirašymai“, – juokiasi poetas.

R. Jonutis, pasak jo, buvo labai romaus būdo. „Tais laikais visi jaunieji rašytojai gana daug gėrėme, tebuvo vos kelios išimtys. Suvartojome didelius kiekius, surūkėme daug tabako. Tokia buvo tradicija, toks gyvenimas – nieko nepakeisi. Dabar atrodo kvailai, bet iš esmės toje terpėje patyrėme daug įdomių dalykų“, – tvirtina pašnekovas.

Dokumentinis filmas „Suokalbis“

Todėl jam be galo keista pasirodė R. Jonučio mirtis. „Kas nors, matyt, jį užkabino snaudžiantį ant suolo Lukiškių aikštėje. Turbūt vėlai vakare autobuso į Pilaitę jau nebuvo, jis neturėjo pinigų grįžti namo taksi... Pats toje bohemoje buvau kur kas aktyvesnis. O Raimondas visada bendraudavo ramiau, filosofiškai nusiteikęs, net flegmatiškai. Buvo absoliučiai nekonfliktiškas žmogus“, – liudija A. Balbierius.

Raimondo ir savo gyvenimo panašumus vardija toliau: „Mūsų abiejų šeiminis gyvenimas susiklostė „neokei“. Aš išsiskyriau, jis irgi buvo ties išsiskyrimo riba prieš pat žūtį. Kai šeimoje yra menininkas, gyvenantis bohemoje, – sudėtinga. Tad mūsų antrąsias puses visiškai galima suprasti.

Kita vertus, užburtas ratas: neturi psichologinių sąlygų rašyti, kurti namuose, todėl apsisukęs grįžti į bohemą. O namo pareini kaip prasikaltėlis, jausdamas kaltę. Panašiai susiklostė daugelio likimai. Suprantama, sakyčiau, tai didesnio ar mažesnio alkoholizmo sukeltos problemos. Vieni išlipo, kiti – ne“, – svarsto A. Balbierius.

Keletą metų bičiulių darbovietės buvo greta Vilniaus centre, todėl juodu kartu papietaudavo. „Tie pietūs dažnai būdavo su alumi, o tada jau – ir su „nusiplovimais“ nuo darbo. Bendravome su „Vagos“ leidyklos redaktoriais Antanu A. Jonynu, Alijušu Grėbliūnu, Eugenijumi Kubilinsku, dailininku Sauliumi Chlebinsku ir kitais. Eidavome pietauti į „Tauro ragą“, pakeldavome vieną kitą alaus bokalą, daug kalbėdavomės. Susirinkdavo nemažai įvairių sričių menininkų. O jei pietūs užsitęsdavo, tada jau į „Suokalbį“ Rašytojų sąjungoje...“ – artimųjų rato maršrutus vardija A. Balbierius.

Atsitiktinė žmogžudystė

R. Jonutis buvo nužudytas Lukiškių aikštėje 1996 metų liepos 11 dieną. Aplinkybių pašnekovas nežinąs, o leistis į svarstymus – prasto skonio ženklas.

„Žinia man buvo ir nepaprastai skaudi, ir netikėta. Tuo metu dariau pauzę, nuo bohemiško gyvenimo ir nuo Raimio buvau kiek atitolęs, nes dirbau redakcijoje, namuose buvo visokių darbų, neturėjau laiko“, – teigia A. Balbierius.

Prokuratūra bylą tyrė visu rimtumu, tačiau žudiko pėdsakai dingo kaip į vandenį. Iki šių dienų. „Manoma, kad tai atsitiktinė žmogžudystė“, – sako pašnekovas.

R. Jonučio laidotuvės Plungėje buvo liūdnos, kone virto jose apsilankiusių poetų gertynėmis. Su žmona atvažiavusį Alį pasitiko pagiringi bičiulių veidai.

„Visi buvome prislėgti. Tiesiog neradome kito būdo numalšinti skausmą. Tas beprasmybės jausmas, kad jį velniai rautų... – A. Balbieriaus balse girdėti graudulys, – taip anksti Raimį pasiėmė...“

Piešinys tušu

mes laužėm tą pačią riekę akmens ir broliškai
spjaudėm krauju ant gličių cementinių grindų
stalinės lempos rytietiškas žvilgsnis su panieka
žvelgė į mūsų sukrešėjusią atmintį
rytdiena atrodė jau buvo
naktis ieškojo mirusiųjų tačiau mes tylėjome

(iš knygos „Vėžių maras“)

Rodyklės Jonučio nerodo

Kai 2003-iaisiais pasirodė V. Braziūno parengta R. Jonučio knyga, su ja jo gimtojoje Plungėje apsilankę V. Braziūnas, A. Balbierius ir labai jaunas Marius Burokas siūlė mirusio kolegos atminimui rengti skaitymus. Tačiau jie taip ir neįvyko, miestas neparodė susidomėjimo.

„Su bičiuliais dabar pakalbame, kad tos geros, estetinės Raimio poezijos ir iki šiol Plungėje nesupranta“, – atvirai kalba A. Balbierius.

Ir pacituoja V. Kukulą: „Ir ne vien R. Jonutis kitu laiku kitoje literatūrinėje aplinkoje, kituose kontekstuose, man regis, būtų buvęs išgirstas iškart ir besąlygiškai, tuo tarpu pas mus jis liko iki šiol be savo konteksto. Peržiūrėjau visas šiandieninės poezijos problemų ir aktualijų knygas ir pavardžių rodyklėse R. Jonučio neradau. Nėra jo ir Vytauto Kubiliaus sudarytame „XX amžiaus lietuvių poezijos“ dvitomyje...“

„Baisu, kad vieninteliu neapskundžiamu poeto kontekstu tampa jo mirtis“, – taip apie 1996–1997 metus rašė V. Kukulas po R. Jonučio mirties.

„Raimundo atžvilgiu tai aktualu iki šiol. Nelabai kalbama apie jo poeziją. Ji tikrai primiršta. Nors tie, kas paskaito, atranda, nustemba, sako: „Koks poetas!“ – savo pasakojimą baigė A. Balbierius.

„Likau viena lyg nuogai išrengta aikštėje“

R. Jonučio našlė Loreta LRT.lt sako praeities nebenorinti prisiminti – ji pernelyg nutolusi. Žaizdos užgijo, per 24 metus susitaikė su praradimu.

„Paverkiau, pakeičiau darbą, perėjau į „Moters“ žurnalą. Iš pradžių dar vaikščiojau pas mudviejų pažįstamus, Romo Daugirdo šeimą. Vos ne kas antrą vakarą. Juodu su Romu buvo gana artimi“, – pasakoja L. Jonutienė.

Tą naktį poetas iš „Suokalbio“ išėjo su kino režisieriumi Artūru Jevdokimovu. Juodu išsiskyrė, poetas patraukė į autobusų stotelę Lukiškių aikštėje. Šalia jos tada stodavo 30-o maršruto autobusas, vežantis į Pilaitę.

„Jonutis buvo toks ramus žmogus, neįsivaizduoju, kodėl reikėjo jį pasmaugti... – sako našlė. – Kam jau kam, bet tokia mirtis – tikrai ne Jonučiui.“

Poeto kūną rado ant suolelio su smaugimo žymėmis ant kaklo. Tada ties aikštės kampu, kur rastas jos vyras, buvo taksi stotelė, nuolat stovėdavo taksistai. Deja, niekas nieko įtartino nepastebėjo.

Žuvusiojo draugai, pasak L. Jonutienės, ėmė skleisti nuomonę, neva tai ji kalta dėl vyro mirties. „Kai kurie, jei dar būtų gyvi, oi, kokių dalykų apie mane pripasakotų...“ – juokiasi Loreta. Sako tada likusi viena lyg nuogai išrengta aikštėje.

„Lietuvos aide“ pasirodė publikacija, kurioje teigta, esą R. Jonutis neturėjo rakto, negalėjo įeiti į savo namus ir dėl tokių aplinkybių pražuvo. „Visi ieškojo sensacijos“, – sako poeto našlė.

„Visi pagerdavo – faktas. Negalėjau pakęsti tos rašytnamio kavinės. O po Jonučio mirties pati joje lankydavausi. Nes susirinkdavo Raimio draugai, apie jį kalbėdavo“, – prisimena ji.

Kai vyras negrįždavo namo, skambindavo šalia „Suokalbio“ dirbančiai draugei ir prašydavo pažiūrėti, ar Jonutis yra. „Tada ateinu, visi poetai sėdi, geria. Pakeldavau Raimį iš kėdės ir pasiimdavau namo. Būdavo taip“, – karčiais prisiminimais dalijasi L. Jonutienė.

Santuokoje juodu pragyveno vos 14 metų. Moteriai likus našle, poros vaikai buvo 10 ir 13 metų amžiaus.

„Kai dabar susimąstau, gal tada iš tiesų buvau per griežta. Žinai, Žemaitijoje juk matriarchatas... Bet kaip pakęsti žmogų, kuris nuolat geria, negrįžta? Kai trūksta pinigų?..

Su V. Kukulu buvome sudarę sutartį, kad jis man visada pasakys teisybę, ką darė ir kur buvo vyras. Dabar galvoju kitaip. Kai gyveni su kūrybos žmogumi, neturi jo lenkti prie buities. O šiaip gyventi su menininku – smagu. Tačiau pati turi suktis kaip išmanai. Jonutis buvo nepaprastai išsilavinęs, apsiskaitęs – kiek galėjo duoti savo vaikams! Santuokoje rūpinausi tik buitimi, o kai neliko vyro – teko rūpintis ir buitimi, ir visu kitu.“

Keletas R. Jonučio eilėraščių:

Kitas lapas

Kaip tas lapas ant karklo šakos
Parudavęs visai be kartumo
Užsimerksi ir krisi ir šoks
Su tavim į bedugnę nuo krūmo
Kitas lapas
Beprotis ir šlapias

(iš knygos „Vėžių maras“)

***

kiniškas labai ramus pokalbis
prie stalo
ant kurio guli
išmėsinėta jaunystė

ašarų vynas
susigeria į staltiesę
bučiuojasi pasmerktieji

užriškim viens kitam akis
prieš mirtį

(iš rankraščių)

***

mes raikome akmenį vakarienei
susėdę ant šlapio staliuko
po nukirstu kaštonu
Viešpatie kokie alkani

žvangėdamas antrankiais
policininkas veltui ieško
vienintelės žudiko žvaigždės

utėlėta mūza
liūdnai sūpuojasi
ant skardinės
taros supirktuvės iškabos

(iš rankraščių)

Senas šuo

pasinėrę ligi kaklo
į miegą
perbrendame vienatvės brastą
aukštai virš galvos
laikydami nuovargį

o prie vartų
guli senas šuo
senas šuo
laukia mūsų
tarytum mirties

(iš rankraščių)