Kultūra

2020.10.04 07:00

Paslaptinga Umos Olkienickos istorija: tragiško likimo Lietuvos grafinio dizaino žvaigždė, sunaikinta Treblinkoje

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.10.04 07:00

Konstruktyvistė iš Vilniaus Uma Olkienicka... Tragiškos lemties dailininkės palikimo vaizdas dabar pamažu dėliojamas kruopelė po kruopelės. „Gal pagaliau pavyks ją sugrąžinti į tarpukario Vilniaus dailės, apskritai kultūros istoriją, skirti deramą vietą nacionalinėje grafinio dizaino istorijoje“, – klausia, viliasi LRT.lt pašnekovė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė.

Uma, o tiksliau Fania

– Apie dailininkės, grafikės, YIVO instituto Vilniuje bendradarbės U. Olkienickos (1899–1943) gyvenimą žinoma labai nedaug. Kokioje aplinkoje ji užaugo, iš kokios šeimos buvo kilusi? Kur mokėsi, studijavo?

– Žinios apie U. Olkienicką kol kas nepaprastai skurdžios, kurį laiką net buvo painiavos dėl jos gimimo metų: 1899 ar 1909? Sunku pasakyti, kas ir kodėl ją visu dešimtmečiu pajaunino, bet dabar šios painiavos jau nebeliko, turime užtektinai dokumentų, kurie patvirtina 1899 metų datą.

Pasak amžininkų, U. Olkienicka buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos, jos aplinkoje daugiau kalbėta ne jidiš, bet rusiškai. Tėvams, matyt, nebuvo sunku ją išleisti į mokslus. Įdomu, kad jie rėmė dukters dailės studijas.

Merginai, juolab žydei, tada tokia profesija nebuvo įprasta: dailininkės specialybę rinkosi ne dažna, nes karjeros kelias dailės srityje moterims buvo sunkesnis nei vyrams.

Merginai, juolab žydei, tada tokia profesija nebuvo įprasta: dailininkės specialybę rinkosi ne dažna, nes karjeros kelias dailės srityje moterims buvo sunkesnis nei vyrams. Atrodo, kad dailininkės tėvas Abraomas vertėsi prekyba, motina Miriam rūpinosi namais ir vaikais. Uma, o tiksliau Fania – tokiu vardu ji buvo vadinama namuose, jis ir įrašytas dokumentuose bent iki 1930 metų – turėjo metais jaunesnę seserį Belą.

Taip pat skaitykite

Kur tiksliai U. Olkienicka mokėsi, kol kas nežinome, bet aišku, kad stiprią įtaką jos meninėms pažiūroms darė Vokietija. Iš galimų studijų vietų minimas Miunchenas. 1924 metais Varšuvoje surengtos žydų dailininkų parodos kataloge tarp jos kūrinių nurodyta kompozicija „Miunchenas“ patvirtina, kad U. Olkienickai šis miestas buvo svarbus.

Jautė silpnybę teatrui

– Ar yra daugiau įrodymų apie U. Olkienickos ryšius su Vokietija?

– Šiek tiek dokumentuota jos kelionė į Vokietiją 1931 metų pradžioje. Tada U. Olkienicka jau buvo Žydų mokslo instituto YIVO Vilniuje bendradarbė, išvyko į Berlyną instituto siuntimu. Komandiruotės tikslas buvo nuodugnesnė pažintis su Vokietijos teatro muziejais, visų pirma, su Berlyno universiteto teatro muziejumi. Galima neabejoti, kad U. Olkienicka tuo neapsiribojo ir plačiau pasidomėjo Berlyno dailės gyvenimo naujienomis.

Dailininkė vadovavo YIVO padaliniui – garsios žydų aktorės Esteros Rachelės Kaminskos, žinomos kaip „jidiš teatro motina“, vardu pavadintam muziejui. Muziejaus branduolį sudarė 1925-aisiais, t. y. YIVO įsteigimo metais, Varšuvoje mirusios aktorės šeimos padovanoti eksponatai.

Darbo vieta ir pareigos liudija, kad Olkienicka jautė silpnybę teatrui, nuoširdžiai juo domėjosi.

Darbo vieta ir pareigos liudija, kad U. Olkienicka jautė silpnybę teatrui, nuoširdžiai juo domėjosi. Tai patvirtina ir žinios apie Vilniaus žydų teatrams jos sukurtus scenovaizdžius. Pavyzdžiui, 1925 metais vykusios Vilniaus žydų dailės ir amatų parodos kataloge pažymėta, kad šioje parodoje be kitų kūrinių ji eksponavo ir dekoracijų eskizų.

Institute sutiko savo vyrą

– Kiek dailininkė prisidėjo prie Žydų mokslo instituto YIVO įkūrimo?

– Instituto sumanymas gimė kitų žmonių galvose ir U. Olkienicka tikrai nebuvo tarp pagrindinių jo organizatorių. Tačiau jos gyvenimas su Žydų mokslo instituto istorija ir veikla susijęs labai artimai. Kol institutas buvo Didžiojoje Pohuliankoje, tai yra dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje, ji net gyveno šalia darbovietės, priešingoje gatvės pusėje stovinčiame daugiabutyje, pažymėtame 19 numeriu. Institute sutiko ir savo vyrą – filologą ir folkloristą Mozę Lėrerį (Le(h)rer).

Jos entuaziazmą kaupiant, tiriant ir skleidžiant jidiš kultūros palikimą iš dalies paaiškina vieno YIVO kūrėjų ir vadovų Makso Vainraicho pastebėjimas, kad Uma buvo kilusi iš emancipuotos šeimos, siekusios integruotis į rusakalbę aplinką. Gali būti, kad tas nutolimas nuo žydiškų tradicijų prisidėjo prie U. Olkienickos įkarščio ieškant savo žydiškosios tapatybės, jos pasišventimo YIVO misijai.

Nutolimas nuo žydiškų tradicijų prisidėjo prie Olkienickos įkarščio ieškant savo žydiškosios tapatybės.

Instituto užsakymu ji yra padariusi visokių grafinio dizaino darbų. Dalį jų esame identifikavę, tai ryškūs vokiškosios konstruktyvizmo mokyklos pavyzdžiai. Jų pakanka hipotezei, kad kaip menininkę U. Olkienicką suformavo ne vietinė, o būtent vokiškoji mokykla.

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Dvidešimt pirmasis pasakojimas skirtas Lietuvos grafinio dizaino žvaigždei Umai Olkienickai.

Ką nors išsamesnio pasakyti apie tarpukario žydų dailės parodose eksponuotus jos kūrinius sunku, tie darbai arba neišlikę, arba dar neidentifikuoti. Tačiau pagal parodų katalogus atrodytų, kad iš pradžių ji buvo labiau žinoma kaip tapytoja, o ne kaip grafikė. Pavyzdžiui, jau minėtoje 1925-ųjų žydų dailės ir amatų parodoje Vilniuje U. Olkienicka be dekoracijų eskizų ir linoraižinių „Miške“ ir „Badas“, eksponavo tris aliejiniais dažais tapytus peizažus ir akvarelę.

Beje, ketvirto dešimtmečio dailės parodose U. Olkienickos pėdsakai dingsta. Matyt, taip įsitraukė į YIVO veiklą, kad tapybai ir estampų raižybai nebeturėjo laiko. Nedalyvavo net jubiliejinėje YIVO dešimtmečio parodoje 1935 metais.

Pasak M. Vainraicho, savo talentą ji atidavė institutui, paaukodama jaunystės svajones ir dailininkės karjerą. Jis taip pat pasakojo, kad YIVO persikėlus į naujas patalpas Antano Vivulskio gatvėje U. Olkienicka dekoravo instituto sienas savo dailės darbais. M. Vainraichas mini, kad negailėdama laiko ji atlikdavo net paprasčiausius pavedimus, reikalavusius meninių įgūdžių: užrašinėjo lenteles, braižė grafikus, projektavo YIVO leidinių viršelius ir antraštinius lapus.

Suprojektavo YIVO emblemą

– Ar išliko YIVO užsakymu sukurtų U. Olkienickos kūrinių?

– Būtent kūriniai YIVO ir atkreipė dėmesį į jos asmenybę. Žinomiausi – YIVO rinkliavos naujo instituto pastato statybai kuponai. Tačiau beveik nekyla abejonių, kad būtent U. Olkienicka suprojektavo ir YIVO logotipą, kuris pirmą kartą kaip tik ir panaudotas aukų rinkliavos kuponų knygučių viršeliuose, o kiek modifikuotas, patobulintas nuo 1937 metų įsitvirtino YIVO blankuose ir leidiniuose.

Dar vieną panašaus laikotarpio ir panašios stilistikos U. Olkienickos kūrinį – YIVO trijų metų sukakties minėjimo afišą (1928) – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos rinkiniuose prieš pora metų aptiko žydų kultūros istorikė Lara Lempertienė.

Kruopelė po kruopelės formuojasi vis pilnesnis šios dailininkės kūrybinio palikimo vaizdas.

Lara su kolegomis identifikavo ir keletą U. Olkienickos projektuotų knygų viršelių. Taip kruopelė po kruopelės formuojasi vis pilnesnis šios dailininkės kūrybinio palikimo vaizdas, gal pagaliau pavyks ją sugrąžinti į tarpukario Vilniaus dailės, apskritai kultūros istoriją, skirti jai deramą vietą nacionalinėje grafinio dizaino istorijoje.

Paradoksalu, bet iki šiol net plačiausiai reprodukuojami U. Olkienickos darbai – turiu omenyje YIVO rinkliavos kuponus ir instituto emblemą – priimami kaip savaime suprantami, atsiradę tarsi iš oro.

Net itin kruopšti istorikė Cecile Kuznitz, pripažinta žydų istorijos tyrinėtoja ir pirmosios monografijos apie YIVO autorė (Cecile Esther Kuznitz, YIVO and the Making of Modern Jewish Culture, Cambridge University Press, 2014), sutikusi, kad leidėjai ant jos knygos viršelio reprodukuotų vieną iš rinkliavos kuponų, nepasirūpino nurodyti šio, instituto modernistines aspiracijas iliustruojančio kūrinio, autorės pavardės.

Tarp konstruktyvizmo šalininkių

– Kaip būtų galima apibrėžti dailininkės vietą tarpukario Vilniaus žydų dailės panoramoje? Ar ji priskirtina avangardo menininkams?

– Išlikusių U. Olkienickos kūrinių, kaip minėjau, nustatyta nedaug, bet pagal tai, ką žinome – taip, ji priskirtina negausiems Vilniaus avangardistams. Tuo požiūriu U. Olkienicką galime lyginti su Bencionu Michtomu ir Moze Vorobeičiku. Neturime žinių, kiek jie visi buvo artimi, ar bendraudavo asmeniškai, bet 1927 metais būtent M. Vorobeičiko kvietimu Uma dalyvavo jo surengtoje parodoje „Iš Vilniaus žydų kvartalo“.

Pats M. Vorobeičikas tada, matyt, jau buvo pradėjęs kaupti medžiagą jį išgarsinusiai fotografijų knygai „Vilniaus žydų gatvė“ (1931) arba bent nešiojosi knygos idėją, nes parodoje kryptingai susitelkė į geto vaizdus, norėjo pasižiūrėti, kaip senąjį Vilniaus žydų kvartalą mato jo kolegos, tarsi tikrinosi savo žvilgsnį, lygindamas su tuo, ką pastebi ir kaip fiksuoja kiti.

Taip pat skaitykite

Vietinė Vilniaus dailės mokykla buvo gana konservatyvi, ypač trečiajame dešimtmetyje, kai Uma studijavo ir baigusi studijas pradėjo reikštis viešai: kūrė dekoracijas spektakliams, eksponavo kūrinius parodose.

Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete studijavę U. Olkienickos kolegos taip ir neatsikratė mokyklos įdiegto sekimo klasikos pavyzdžiais, o ją suformavo kitokia mokykla, kiti orientyrai.

Umą galima vadinti viena Lietuvos grafinio dizaino istorijos žvaigždžių.

M. Vorobeičiko pavyzdys liudytų, kad U. Olkienicka ne vienintelė, pasirinkusi studijoms Vokietiją. Kaip ir Bauhauzo mokykloje Desau studijavęs M. Vorobeičikas, Uma susidomėjo konstruktyvizmu ir šios meno krypties propaguotomis aplinkos pertvarkymo idėjomis, įsisavino jo formos kūrimo principus.

Tarp konstruktyvizmo šalininkų – tiek bolševikinės Rusijos, tiek Vokietijos dailės mokyklose – buvo nemažai merginų. Uma viena jų. Šios krypties mokyklos priklausė naujo tipo dailės švietimo institucijoms, jas rinkosi permainoms atviri, jų trokštantys jauni žmonės.

Umos revoliucingas nuotaikas, emancipacijos siekį, kuris aprėpė ir jos tautybę, ir lytį, liudytų vardo pakeitimas.

Apie Umos revoliucingas nuotaikas, emancipacijos siekį, kuris aprėpė ir jos tautybę, ir lytį, liudytų vardo pakeitimas. Vietoje tradiciškos Fanios ji pasirinko naujovišką Umą. Pasielgė taip pat, kaip ir jos kolegė Rachelė Suckever, persivadinusi Roza arba Rože. R. Suckever tokiam žingsniui greičiausiai pastūmėjo kelionė į JAV, o kas paskatino U. Olkienicką, sunku pasakyti.

– Gal ją, kalbant šiandienos terminais, galėtume pavadinti viena Lietuvos grafinio dizaino istorijos žvaigždžių?

– Be jokios abejonės! Juolab kad konstruktyvistinio dizaino pavyzdžius galime skaičiuoti ant rankos pirštų. Tai pasakytina ir apie Vilnių, ir apie Kauną.

Norėjo pagerinti pasaulį

– Ar U. Olkienicka palaikė kokius nors ryšius su Vilniaus žydų menininkų sambūriu „Jung Vilne“? Ar susikirto jos ir R. Suckever keliai?

– Sunku pasakyti, ar dvi vilnietės dailininkės Uma ir Roza bendravo iki patekdamos į getą. Be abejo, jos žinojo viena apie kitą, bet iš tikrųjų sukosi skirtinguose Vilniaus žydų kultūrinio sluoksnio ratuose. Uma mokytojavo, paskiau dirbo YIVO, Roza buvo pasinėrusi į meno gyvenimo organizacinę veiklą, dalyvavo parodose, tapė, keliavo, studijavo.

Abi siekė emancipuotis, išeiti iš tradicinės namų erdvės. Abi domėjosi jidiš kultūra ir rūpinosi jos išsaugojimu. Abi norėjo pagerinti pasaulį ir mėgino prie to prisidėti savo profesine veikla. Abi buvo itin jautrios socialinės nelygybės klausimams.

Abi norėjo pagerinti pasaulį ir mėgino prie to prisidėti savo profesine veikla.

Tas jautrumas skatino ieškoti bendraminčių ir padėjo rasti bendrą kalbą su kairiųjų pažiūrų žmonėmis: R. Suckever suartėjo su komunizmo utopijomis įtikėjusiais literatais, U. Olkienicka įsimylėjo kairįjį radikalą M. Lėrerį.

Apie jos vyrą, remdamasis dokumentiniais liudijimais, geto „popieriaus brigados“ tyrinėtojas Davidas E. Fishmanas rašė: „[Zeligas] Kalmanovičius tėviškai globojo dailininkę Olkienicką, nors su jos vyru Moiše Lėreriu iš principo nesišnekėjo, kadangi buvęs YIVO darbuotojas ir fanatiškas komunistas Lėreris 1940 m. birželį, Institutą užvaldžius sovietams, atėmė iš Kalmanovičiaus YIVO direktoriaus postą.“ (David E. Fishman, Knygų gelbėtojai Vilniaus gete, iš anglų kalbos vertė Olga Lempert, Vilnius: Baltos lankos, 2019, p. 114).

M. Lėreris mirė Narvos koncentracijos stovykloje užsikrėtęs vidurių šiltine, o Uma žuvo kartu su mama Treblinkoje.

„Pavasaris gete...“

– Kas žinoma apie jos veiklą Vilniaus gete?

– Žinios, visų pirma, susijusios su vadinamosios „popieriaus brigados“ veikla. Ji pateko į žydų intelektualų, daugiausia buvusių YIVO bendradarbių grupę, kuri Alfredo Rosenbergo štabo nurodymu rūšiavo žydų raštijos ir kitus kultūros paminklus, atskirdama išgabenimui į Vokietiją, Frankfurte nacių kuriamą Žydų tyrimų institutą, tinkamas vertybes ir mažiau vertingus dalykus, kurie buvo naikinami. Ši grupė sugebėjo paslėpti gete ir išgelbėti nemažai išvežimui arba sunaikinimui pasmerktų dalykų.

Vadinamuoju „stabilizacijos“ laikotarpiu tarp 1942 metų sausio ir 1943-ųjų rudens U. Olkienicka bendradarbiavo geto teatre, kūrė scenovaizdžius spektakliams, greičiausiai sukomponavo ir afišų, pasak liudininkų, piešė iliustracijas. Ji taip pat dirbo legendinio Vilniaus maketo grupėje. Tarp PPV („Plastiker plan Vilna“) dirbtuvės narių minima ir R. Suckever. Taigi Vilniaus maketas suvedė Umą ir Rozą, jos bendradarbiavo ir geto teatre.

Beje, milžiniško reljefinio 20×25 m Vilniaus maketo, kurį sudarė 40 plokščių, likučius – keturias plokštes – jau galima pamatyti neseniai atsidariusioje parodoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje. Tai turėjo būti pavaldinių dovana Vilniaus gebitskomisarui Hansui Hingstui Kalėdų proga. Gete buvo paskleista žinia, kad jei dovana bus paruošta laiku, iš Lukiškių bus paleistos kelios mirčiai pasmerktos žydų šeimos.

Maketo gamybos grupės nariai buvo savotiškai privilegijuoti: dirbo nelabai sunkiai ir saugiomis sąlygomis, jie turėjo daugiau judėjimo laisvės, nes galėjo išeiti iš geto piešti mieste. Viena projekto vadovių buvo drąsi ir sumani moteris – architektė Flora Rom-Aizman. Su šios grupės darbu susijusi ir Liza Daiches – žydų marionečių teatro „Maidim“ („Išdaigininkai“) lėlių dailininkė, knygų dizainerė. Ji žuvo Treblinkoje visai jaunutė – vos trisdešimties.

Vilniaus maketą kūrė trisdešimties žmonių grupė. U. Olkienicką ir R. Suckever keliuose 1943 metų pradžios savo dienoraščio įrašuose mini geto metraštininkas Hermanas Krukas.

H. Krukas prisiminė U. Olkienickos ir R. Suckever bendrą kūrinį – 1943 metų balandžio pabaigoje geto teatro salei gegužės 1-osios proga papuošti skirtą dekoraciją. Jis rašo, kad kairiųjų pažiūrų žydų iniciatyva paminėti tarptautinę darbo žmonių solidarumo šventę sukėlė kitų geto gyventojų nepasitenkinimą. Todėl dailininkės vietoje politinių simbolių savo paveiksle pavaizdavo žydinčią alyvų krūmo šaką. Užrašas skelbė: „Pavasaris gete“… Pasak Kruko, alyvų atvaizdas ir priminimas apie pavasarį padėjo bent trumpam užsimiršti ir išgyventi vilties akimirką.