Kultūra

2020.01.12 17:20

Vilniaus Gaonas. Viskas dėl mokslų: ankstyva santuoka, asketiškas režimas ir per anksti pasibaigusi kelionė

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.01.12 17:20

Elijo ben Saliamono Zalmano, Vilniaus Gaono, uždarumas, pasireiškęs dar jaunystėje ir, manoma, sustiprėjęs studijuojant kabalą, skatino kuo spalvingiausias legendas ir mistifikacijas. Atsiskyrėlis išminčius nusipelnė didelės pagarbos, žadino begalinį smalsumą. Kas tikra, o kas – tik pramanai, LRT.lt atskleidė žydų kultūros istorikė dr. Lara Lempertienė.

Mitams griūvant istorikės pasakojime savo ruožtu išryškėjo stulbinamos tradicijos, nepaprasta pagarba išsilavinimui ir aplankė jausmas, kad daug kas išminčiaus gyvenime primena šias dienas.

2020-aisiais minimos Elijo ben Saliamono Zalmano 300-osios gimimo metinės, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Išminčiaus vardas bene labiausiai prisidėjo prie Vilniaus, Šiaurės Jeruzalės, išgarsinimo, miestas tapo visam pasauliui žinomu dvasiniu žydų centru. Vilniaus Gaono kūrybos palikimas – Šventraščio, Mišnos, Talmudo, Švytėjimo knygos, Naujosios Švytėjimo knygos komentarai.

Reikėjo charizmos ir drąsos

Pradėdama pasakojimą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriaus vedėja L. Lempertienė prisiminė vieno šių laikų rabino žodžius, tiesa, kiek hiperbolizuotus: kitos tautos garsėja kovų, mūšio laukų, didingų statinių istorija, o žydų istorija visų pirma yra tekstų, knygų istorija.

„Gaonas – šis titulas Elijui, Saliamono Zalmano sūnui, buvo suteiktas ne vieninteliam ir ne pirmajam. Žodis „gaonas“ atsirado pirmaisiais amžiais po Kristaus, per vadinamąjį Babilonijos gaonų laikotarpį. Jis reiškia „išminčius“, visų pirma tas, kuris moka itin kruopščiai ir kūrybingai dirbti su tekstais“, – teigė L. Lempertienė.

Reikėjo nepaprastos charizmos ir intelektinės drąsos, kad taisytum Talmudą. Ir kad tos pataisos žydų pasaulyje būtų šventai priimtos ir pripažintos.

Gaonai pirmieji suredagavo žydų įstatymų, papročių, moralės normų ir istorijos sąvadą Talmudą. Vėliau ilgus amžius jis buvo laikomas nepaprasta šventenybe, uoliai studijuojama, bet nekvestionuojama. Tekstas buvo rašomas ranka, todėl pasitaikydavo klaidų. Ir retas kuris drįso jas bent pažymėti. Anot L. Lempertienės, tikintieji interpretavo Talmudą kartu su visomis klaidomis, mėgino išsiaiškinti neaiškias vietas.

„Tad reikėjo nepaprastos charizmos ir intelektinės drąsos, kad 18 amžiuje imtumeisi šių rankraščių, juos taisytum. Ir kad tos pataisos žydų pasaulyje būtų šventai priimtos ir pripažintos kaip teisybės žodis. Štai kas buvo Vilniaus Gaonas, štai jums jo asmenybės mastelis“, – pabrėžė pašnekovė.

Talentingas vaikas

Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė 1720 metais Selcų miestelyje netoli Brastos (dabartinė Baltarusija). Jo tėvas buvo gilus Talmudo žinovas, Vilniaus vyriausiojo rabino Mozės Kremerio palikuonis.

Žinios apie mažąjį Eliją, nepaprastai talentingą vaiką, neva šešerių sakiusį pamokslą Vilniaus Didžiojoje sinagogoje ir atskleidusį nepaprastą rabinistinės literatūros išmanymą, pasak L. Lempertienės, nėra pagrįstos dokumentais – tačiau netuščios.

„Net ir suaugęs jis buvo labai uždaras asketas, atsiskyrėlis. Visai nesidalijo privataus gyvenimo detalėmis. Tačiau tas uždarumas dėl didelių mokslinių siekių nesutrukdė sklisti garsui, net priešingai – stiprino jo reputaciją“, – teigė mokslininkė.

Antra vertus, pasak jos, žydų šeimose nebuvo įprasta sureikšminti atžalų talentą. Tačiau stengtasi jas išmokslinti. Tad legendose būta tiesos grūdo: Elijas Kėdainiuose mokėsi pas gerą pedagogą Mozę (Mošę) Margaliotą, išsiskyrė kaip gana anksti intelektualiai subrendęs vaikas.

„Visos legendos radosi, kai jo autoritetas jau buvo susiformavęs. O legendų apie jo socialines savybes iš esmės nėra, nes joms nebuvo pamato“, – sakė L. Lempertienė.

Kaip juo patikėjo?

Tradicinė žydų bendruomenė yra gana atviras darinys. Hierarchinį, socialinį žmogaus kilimą visada lemia intelektualiniai pasiekimai.

„Gali būti didžiausias turtuolis, bet jei neremsi mokymo įstaigų, nebūsi dosnus, bendruomenė tavęs nevertins. Gal net pašieps, kurs anekdotus. Ir priešingai – neturtingam, bet talentingam ješivos (aut. – dvasinė akademija) studentui kiekvienas turtuolis patikės savo dukters ranką ir didelį kraitį“, – sakė L. Lempertienė.

Vis dėlto Elijas liko išimtis – jis nesimokė ješivoje, to jam ir nereikėjo. „Ko gero, iš jo mokytojo Kėdainiuose pasklido gandas apie vunderkindą (iluj). Manau, vieši Elijo pasisakymai vaikystėje arba paauglystėje buvo girdimi. Kitaip nebūtų priežasties atsirasti tokiai nuomonei apie jį“, – svarstė pašnekovė.

Elijas labai anksti vedė, susilaukė vaikų. Žmona Chana buvo kilusi iš Kėdainių, kuriuose jis nuo septynerių kelis metus mokėsi. Vedybos, kaip būdinga tam laikui, buvo sutartos. „Elijas, ko gero, tada dar nė nesidomėjo merginomis“, – nusišypsojo L. Lempertienė.

Santuoka jauname amžiuje nebuvo išskirtinis reiškinys. „Tuoktasi todėl, kad talentingi berniukai turėtų laisvės studijoms: žmona į santuoką ateina su kraičiu, užsiima nedideliu šeimos verslu ir leidžia savo vyrui tobulėti studijose“, – teigė žydų kultūros istorikė. Taip, ko gero. ir atsitiko – persikėlusi į Vilnių pora gyveno iš žmonos kraičio ir nedidelio Elijo šeimos kapitalo. Tikėtina, kad atidarė mažą krautuvėlę. Chana jai vadovavo, o Elijas atsidėjo mokslams.

Krautuvėlės legendos

Apie krautuvėlę sekama daug legendų, kurios atskleidžia, kaip suvokiamas Vilniaus Gaono vaidmuo, autoritetas. Anot L. Lempertienės, krautuvėlė nedirbo visą dieną. Elijas žmonai nurodė prekiauti tik tiek, kol uždirbs minimaliems poreikiams, šeimos išlaikymui. „Jei ta suma uždirbama per vieną dieną, likusią savaitės dalį krautuvėlę liepta laikyti uždarytą“, – pasakojo L. Lempertienė.

Gaonas vadovavosi talmudine ištara, kad viešai gėdyti savo bendruomenės žmogų tolygu jį užmušti.

Viena vertus, Vilniaus Gaonas puoselėjo nuostatą, kad žmogus šiame gyvenime neturi siekti materialaus gėrio. Antra, jo vardas garsėjo, ir mokslo vyras prisibijojo, kad dėl to žmonės rinksis jo krautuvę ir taip bus atimtas duonos kąsnis iš kitų.

Dėl to Vilniaus Gaono šeima gyveno nepaprastai kukliai. „Būdavo dienų, kai žmona siųsdavo vaikus pasiskolinti kokios smulkmenos, kad kaimynai pamatę, kaip varganai šie atrodo, juos pamaitintų. Tiesiogiai negalėjo paprašyti, kitaip kiltų skandalas“, – pasakojo pašnekovė.

Yra žinoma, kad žydų bendruomenė buvo skyrusi Gaonui stipendiją. „Nes išlaikomas didis mokslininkas teikia bendruomenei garbės“, – pridūrė istorikė. Tačiau į tikrovę vėl įsipynė legenda – esą bendruomenės pasiuntinys pasisavindavo didesnę tos stipendijos dalį.

„Gaonas apie tai žinojo. Vis dėlto vadovavosi talmudine ištara, kad viešai gėdyti savo bendruomenės žmogų tolygu jį užmušti. Sunaikinti jo reputaciją. Tad iki mirties priimdavo mažesnę sumą, kurios neužteko apsaugoti šeimos nuo skurdo, bet pasiuntinio negėdijo. Esą tik prieš mirtį tas žmogus neišlaikė ir prisipažino“, – pasakojo L. Lempertienė.

Pažadėtosios žemės link

Paklusdamas senai tradicijai Elijas atsisveikino su šeima ir leidosi į tolimą kelionę. „Buvo priimta, kad mokslingas vyras, net ir vedęs, kelis mėnesius ar net metus pakeliautų po svečias šalis, susitiktų su mokslininkais ir taip dvasiškai praturtėtų“, – dėstė Judaikos centro vadovė.

Kadangi keliones tada lydėjo pavojai, su šeima jaunuolio atsisveikinta lyg matantis paskutinį sykį. Tokios kelionės vedusių žmonių atveju net vadintos tremtimi. Taip aukotasi norint parodyti, kad mokslas yra didžiausia vertybė.

Kita tradicija skelbė, kad giliai tikintis žmogus privalo apsigyventi Izraelio žemėje. Gaonas siekė nukeliauti į Pažadėtąją žemę, tačiau ketino grįžti į šeimą. Vis dėlto dėl nežinomų priežasčių kelionę baigė gana anksti, aplankęs tik Lenkiją ir Vokietiją.

Už galimybių ribos

Vilniaus Gaono įtaka išryškėjo dar jam gyvam esant. Tai verta dėmesio, mat iki gyvenimo pabaigos mokslininkas nieko nebuvo publikavęs. Tuo pasirūpino geriausi jo mokiniai, tarp kurių buvo ir sūnūs, žentai.

„Gaonas nesiekė garsinti, aukštinti savo vardo, neužėmė jokių pareigų bendruomenėje, nevadovavo religinei įstaigai. Nors bet kuris to meto Europos miestas būtų pagerbtas, jei jame būtų įkūręs ješivą. Tokie rūpesčiai būtų jį atitraukę nuo studijų“, – pabrėžė L. Lempertienė.

Mokiniai rinkdavosi jo kambaryje, studijavo religinę literatūrą. „Skaitymo ir interpretacijos būdas jiems buvo perteiktas ne kaip paskaita, o balsu – taip priimta žydų tradicijoje. Sunku suvokti, kokie atidūs ir imlūs turėjo būti mokiniai, kad paskui išleistų jo veikalus pačiomis įvairiausiomis temomis“, – stebėjosi pašnekovė.

Vilniaus Gaonas buvo eruditas, išmanė viską, ką žydų civilizacija sukūrė per tūkstančius metų. „O tai viršija vieno žmogaus galimybių ribas“, – pridūrė mokslininkė.

Matematiku savęs nelaikė

Įprasta sakyti, esą Vilniaus Gaonas buvo matematikas, astronomas. Anot L. Lempertienės tai – mitas, sukurtas žydų švietėjų. „Elijas, tarkime, apie Niutoną nebuvo girdėjęs. O schemų, geometrinių brėžinių perpildytas visas Talmudas, tai jokia naujovė. Gaonas savo schemas tik sudarė Toros, Talmudo ir kitų klasikinių žydų tekstų pagrindu“, – teigė ji. Nauja tada buvo pačios Gaono interpretacijos.

„Teigti, kad Elijas buvo matematikas, yra mažų mažiausiai juokinga. Jis savęs tokiu nelaikė. Tiesiog tvirtino, esą reikia labiau gilintis į mums duotus tekstus, nes jie kalba ne tik apie Dievą, bet daug pasako ir apie fizinį pasaulį, žmogų, dorovę“, – priminė L. Lempertienė.

Deimantas Vilniaus karūnai

Mokslo didžiavyris gyveno asketiškai. Kad būtų žvalesnis, maudėsi šaltoje vonioje, dirbdamas kojas laikė ledinio vandens dubenyje. Miegojo vos porą valandų per naktį. „Taikė visokius būdus, kad ilgiau galėtų sėdėti prie mokslų, mažiau miegotų“, – sakė L. Lempertienė.

Žodžių derinys „Šiaurės Jeruzalė“, pasak jos, radosi jau po Gaono. Tačiau garsas apie Vilnių – intelektinės žydų minties ir dvasingumo centrą – sklido dar prieš jį, nuo 16 amžiaus. „Vis dėlto Gaono vardas buvo vienas pagrindinių deimantų Vilniaus karūnai. Juo pradėjo naudotis, gerąja prasme, visi rašę ir mąstę apie Vilnių jau vėliau“, – teigė pašnekovė.

Turguose nusižiūrėdavo būsimus žentus

Garsas apie išminčių, pasak L. Lempertienės, žydų tradicijoje sklinda dviem būdais: per švietimą, steigiant ir vadovaujant garsiai mokymo akademijai arba – publikuojant tekstus. Po Gaono mirties pastarąja veikla užsiėmė mokiniai, sugebėję pirmąją knygą išleisti per itin trumpą laiką – apie 1800 metus. Stambesni kūriniai, redaguoti ir kompiliuoti, atsirado vėliau. Netrukus Vilniaus išminčiaus knygos buvo publikuotos Lenkijoje, Vokietijoje.

O pirmasis būdas realizavosi ne pilnai, bet savitai. Vienas ištikimiausių Gaono mokinių Chaimas iš Valažino, puikus vadybininkas, savo gimtajame mieste (dabartinė Baltarusija) įsteigė ješivą. Joje nuo pradžių ėmė taikyti Vilniaus Gaono metodiką, pagal kurią dirbta negausioje mokinių grupelėje Vilniuje. Dėl šios priežasties išminčiaus mokymas prigijo ir tapo daugelio žmonių paveldu.

Naujais pagrindais veikianti ješiva greitai išgarsėjo, tapo dvasiniu traukos centru. Į ją mokytis atvykdavo jaunuoliai net iš Amerikos ir Sibiro. Menkavertis miestelis dėl ješivos staiga tapo akademine sostine.

Ješivos mokslo metai dalomi į du semestrus – rudens ir pavasario. Tad du kartus per metus mokiniai ir dėstytojai, pasak L. Lempertienės, lankydavosi didelėse mugėse ir ten „prekiavo“ ješivos vardu: t. y. rengė viešus disputus, kad vietiniai klausytojai įvertintų mokymo įstaigos galimybes, studentų išsilavinimą, mokymo lygį. „Galėtų nusižiūrėti ir būsimus jaunikius“, – pridūrė ji.

Taip elgėsi visos ješivos. O Chaimo įsteigtai seminarijai, anot pašnekovės, to net neprireikė – į ją studentai veržėsi veržte. „Žydų švietimo tradicija tuo laiku buvo labai išplėtota ir sudėtinga, pagrįsta autoritetais, tad įsiterpti kuo nors nauju buvo itin nelengva. O Chaimui pasisekė, nes jis kaip raktą panaudojo Gaono vardą, ir kad ješiva yra jo verta, paskui įrodė mokinių išsilavinimu“, – pabrėžė L. Lempertienė.

Gedėjo visas miestas

Vilniaus Gaono mirtis ir laidotuvės ankstyvojoje istoriografijoje taip pat buvo apipintos urbanistinėmis legendomis. Išminčius išėjo 1797-aisiais per Sukot, džiaugsmingą šventę, kuri ateina tuoj po Atgailos dienos – Jom Kipuro.

„Mirtis šventinę dieną pagal tradiciją būdavo įrodymas, kad žmogus yra teisuolis. Tradicija griežtai draudžia per šventę liūdėti. Dėl to net gedulas perkeliamas į kitą dieną.

Vilniaus Gaono atveju buvo kitaip. Legenda sako, kad visi miesto žydai liūdėjo taip stipriai, kad net gatvė prie Gaono namo buvo išklota šiaudais. Kad būtų tylu, niekas nedrumstų jo ramybės“, – pasakojo L. Lempertienė.

Apie laidotuvių procesijos dydį ir gausą nežinoma nieko tikra. Tačiau senas paprotys, pasak L. Lempertienės, ragino į paskutinę kelionę palydėti net visai nepažįstamą žmogų, todėl įvykio mastą galima įsivaizduoti.

Iš pradžių velionis buvo palaidotas Šnipiškių kapinėse. 20 amžiaus pradžioje, žinant, kad šioms kapinėms gresia sunaikinimas, Vilniaus Gaono ir artimųjų palaikai buvo perkelti į Sudervės kapines. Amžinojo poilsio vietoje dabar stovi mauzoliejus, kurį kiekvienas gali – ir yra kviečiamas – aplankyti.