Kultūra

2019.08.03 09:17

Skulptorius į artimųjų žemę sugrąžino ištisą protėvių pasaulį: užaugs nauja karta ir viską supras

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.08.03 09:17

Izraelyje gyvenantis, Jurbarke šaknų turintis skulptorius Dovydas Zundelovičius su savo vaikais architekte Anna ir dizaineriu Grigorijumi pasiryžo sukurti memorialą ilgus amžius Jurbarke klestėjusiai žydų bendruomenei ir nacių metais juos gelbėjusiems lietuviams.

Liepą mieste prie Nemuno, Kauno ir Kranto gatvių sankryžoje, atidengtas unikalus Sinagogų aikštės memorialas. „Ne dar vienas paminklas aukoms, o memorialas šimtmečius gyvavusiam žydų pasauliui ir juos gelbėjusiems lietuviams“, – kalbinamas LRT.lt, pabrėžė vienas jo kūrėjų D. Zundelovičius.

Izraelio pasiuntinys Lietuvoje Amiras Maimonas nuo kadencijos pradžios ėmė lankytis Lietuvos miesteliuose, dairydamasis žydų palikimo akcentų, kapinių, egzekucijos vietų. Ragino miestelių galvas deramai pagerbti sunaikintos bendruomenės atminimą.

Jurbarke, Dovydo ir Annos pasakojimu, ambasadoriui teko gerokai nustebti – situacija čia buvo nepalyginamai geresnė, niekuo nepriminė iki tol lankytų vietovių.

Svečiui ir Jurbarko rajono savivaldybės merui Skirmantui Mockevičiui kilo bendra idėja dviejų sunaikintų sinagogų vietoje, Kauno ir Kranto gatvių sankirtoje, įrengti memorialinį ženklą čia gyvenusiai žydų bendruomenei.

Rytoj Jurbarke atidaromas Sinagogų aikštės memorialas. Jurbarko meras Mockevičius teigia: manėme, kad memorialas – tik graži utopija

Susitikęs su skulptoriaus Vinco Grybo anūke, V. Grybo muziejaus ir dailės studijos „Formos kalba“ vadove Rasa Grybaite, Izraelio ambasadorius iš pradžių sumanymą pasiūlė įgyvendinti jai, jos auklėtiniams. Ši atsakė, kad tokį atsakingą ir didelį darbą turi įgyvendinti tikri profesionalai.

Tai – ženklas

Tada susisiekta su Izraelyje gyvenančiu D. Zundelovičiumi, kurio protėviai nuo amžių gyveno Jurbarke. A. Maimonas apsilankė dailininko studijoje, patikino, kad įgyvendinti sumanymą svarstoma visu rimtumu. D. Zundelovičius nusprendė leistis į Jurbarką, su bičiuliu fotografu apžiūrėti memorialui siūlomą vietą.

„Susitikimui buvo numatytas adresas Kauno g. 60. Maniau, ta vieta yra prie Švč. Trejybės bažnyčios. Tačiau numeracija pasikeitė, namai gatvėje buvo sužymėti priešinga tvarka.

Važiuojame, tolstame nuo bažnyčios ir vis artyn namas, kuriame gimė mano tėvas. Per 15 metrų nuo jo išvydau mūsų laukiančius žmones. Supratau, tai – ženklas“, – paskutines abejones išsklaidžiusią akimirką prisiminė D. Zundelovičius.

Pasitaręs su savo vaikais, jis nusprendė statyti memorialą žydų bendruomenei, jos gyvenimui. „O ne žudymo atminimui. Svarbu žmonėms sugrąžinti išpjautą istorijos tarpsnį, žydų kalbos simbolius, vardus ir pavardes“, – LRT.lt pabrėžė D. Zundelovičius.

Sinagogų aikštės memoriale taip pat nuspręsta paminėti ir žydų gelbėtojus. „Tai pirmas paminklas Lietuvoje, kur taip pat pagarbiai prisimenami žydai ir lietuvių šviesuoliai“, – sakė skulptoriaus dukra Anna.

Jurbarke atidengtas Sinagogų aikštės memorialas šio miesto žydams atminti

Dviejų sinagogų aikštė

Medinė barokinė Jurbarko sinagoga – viena gražiausių Rytų Europoje – iškilo 18 amžiaus pabaigoje. Šventovė išsiskyrė drožybos meno kūriniais, buvo gausiai lankoma maldininkų iš visos Europos.

„Plaukiant Nemunu (kelių tada nebuvo, pagrindinė arterija ėjo upe) iškildavo du Jurbarko akcentai: milžiniška sinagoga ir kiek atokiau – Švč. Trejybės bažnyčia. Sinagoga dviaukščio miestelio horizonte beveik prilygo 6 aukštų pastatui“, – LRT.lt pasakojo D. Zundelovičius.

Greta, turgaus aikštėje, stovėjo mažesnė mūrinė 19 amžiaus šventykla, viena iš 5 Jurbarko sinagogų.

„Ta miesto vieta buvo tapusi žydų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo centru, širdimi“, – teigė skulptorius. Medinę sinagogą 1941-aisiais sunaikino kraštą užėmusi nacistinės Vokietijos kariuomenė. Mūrinės nebeliko sovietmečiu.

2016 metais nedidelė aikštelė Kauno ir Kranto gatvių sankryžoje buvo pavadinta Sinagogų aikšte.

Sielininko palikuonys

Jurbarkas, arba žydų tradicijoje – Jurburgas, buvo Rusijos imperijos pasienio miestas. Daugiatautėje lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų bendruomenėje klestėjo ir Zundelovičių giminė.

Skulptoriaus senelis ėjo muitininko pareigas, paskiau ėmėsi verslo, tapo medžio prekeiviu, sielininku.

„Bet kuriame pasaulio kampe sutikę žmogų Zundelovičiaus pavarde, žinokite – jo protėviai iš Jurbarko“, – aiškino skulptoriaus dukra Anna.

Zundelovičius – „Zundelio sūnus“, o pats žodis „zundelis“, pašnekovų teigimu, reiškia ryškiai šviečiančią žvakę.

„Mūsų tautai labai svarbu kilmės vieta. Gimiau Vilniuje, gyvenu Izraelyje, tačiau žinau, kad esame kilę iš Jurbarko. Tą žinos ir mano vaikai, ir anūkai. Iki šiol save laikome Jurbarko bendruomenės atstovais“, – pabrėžė Anna.

Tokiam žingsniui pasiryžo, nes visą gyvenimą jautėsi esąs antrarūšis pilietis.

Skulptorius su šeima į Izraelį emigravo 1990 metais. Tokiam žingsniui, anot dukters, pasiryžo todėl, kad būdamas žydas Sovietijoje visą gyvenimą jautėsi esąs antrarūšis pilietis.

„Tėvelis iš pradžių nebuvo priimtas į Dailės institutą. Pateko tik po tarnybos kariuomenėje, kai jau negalėjo nepriimti. Taip pat ir mamai neleido stoti į universitetą Maskvoje“, – atskleidė Anna.

Ji pati sugrįžo į Vilnių studijuoti architektūros, tapo Vilniaus (Gedimino) technikos universiteto bakalaure.

Liepos 3-iosios akcija

Jurbarko žydų bendruomenė, jos branduolys, iš esmės buvo sunaikintas per vieną dieną. 1941 metų birželio 22-ąją nacių daliniai gavo įsakymą „išvalyti“ palei sieną esantį 20 kilometrų ruožą.

„Iš pradžių atrinko sušaudyti 100 žydų tautybės vyrų. Tai turėjo būti mokomoji parodomoji akcija, kaip taupiai, vos viena kulka, nušauti žmogų. Stebėti akcijos turėjo atvažiuoti SS smogiamojo būrio vadas ir Tilžės policijos nuovados viršininkas Joachimas Boehme. Tas pasakė, kad dėl šimto vyrų jam neverta nė pajudėti iš vietos“, – pasakojo D. Zundelovičius.

Tai turėjo būti mokomoji parodomoji akcija, kaip taupiai, vos viena kulka, nušauti žmogų.

Todėl per Liepos 3-iosios akciją iš Jurbarko apylinkių buvo surinkta dar du šimtai vyrų, moterų ir vaikų – iš viso 322 žmonės.

Tarp jų prie duobės senosiose žydų kapinėse atsidūrė ir skulptorius V. Grybas, nepriklausomybės metais ne kartą įspėjęs apie hitlerinės Vokietijos grėsmę. Vyrui smūgiuota į galvą, jis atsidūrė duobėje, spėjama, buvo užkastas gyvas.

Įrašai atminties upėje

Memorialo kūrėjai meniniam sumanymui rinkosi upės įvaizdį: Nemunas, atminties, užmaršties, gyvenimo tėkmė.

Antra svarbi idėja – Jeruzalės kryptis. Atsirado įžambi linija, aikštės ašis, tiksliai geografiškai nukreipta į judėjams, krikščionims ir musulmonams, visiems žydams ir lietuviams šventą miestą.

Sinagoga (šiukštu, ne maketas) skulptoriaus ir architektės sumanymu vaizduojama plauste. „Mes juk sielininkai“, – nusijuokė Dovydas. Sinagogą jis padirbdino iš bazalto gabalų, kuriuos atsigabeno iš Ukrainos.

Ant pastato inkrustuoti naujametės žydų maldos „Avinu Malkeinu“ („Tėve mūsų – Karaliau mūsų“) fragmentai hebrajų kalba. O šalia plokštėje – visas „Tėve mūsų“ tekstas lietuviškai.

Šalia yra stulpelis, simbolizuojantis šulinį, kuris kažkada stovėjo prie sinagogos. Ant jo yra QR kodas, kuris netrukus leis susipažinti su sinagogos ir Jurbarko miesto, jo gyventojų istorija.

Hebrajų rašto sugrąžinimas

Plokštės – granito upės bangos – saugo tūkstančius pavardžių žydų šeimų, gyvenusių Jurbarke nuo senų laikų.

A. Zundelovitch archyvuose nuodugniai perskaitė 13 tūkst. pavardžių sąrašą. Atrado, kad 2 tūkst. buvo susijusios su Jurbarku, kartojosi per šimtmečius. Gelbėtojai plokštėse, kūrėjų sumanymu, įrašyti su vardais ir pavardėmis.

Žydų pavardės rašomos jidiš kalba lietuviškais rašmenimis. Šalia pateikiami angliški variantai.

„99 proc. Jurbarko žydų palikuonių išsibarstę po visą pasaulį. Anglų kalba jiems bus lengviau surasti savo protėvių pavardes“, – aiškino D. Zundelovičius.

Kad pavardžių upėje būtų lengviau susigaudyti, memorialo kūrėjai sumanė pasitelkti žydišką raidyną. Hebrajiškos raidės pavardžių tėkmėje iškyla lyg upės plūdurai. Be to, į didžiąją upę dar įsilieja mažesni intakai – tai vardai žmonių, kurie parėmė projektą.

Sinagogų aikštės memorialas suvienijo Jurbarko žydų bendruomenės palikuonis iš Izraelio, JAV, Pietų Afrikos Respublikos, Jungtinės Karalystės, Rusijos ir Kanados, filantropus iš Lietuvos, Vokietijos ir Izraelio.

Užaugs nauja karta ir memorialas savaime taps natūralia aplinkos, gyvenimo, vaikystės dalimi.

Asmenų vardai memoriale kartojasi. „Užrašę vieną Chaimą, Cilę ar Dovydą, kartu paminime tūkstančius šiais vardais vadintų asmenų“, – sakė D. Zundelovičius.

„Plūdurai“ su raidėmis yra hebrajų rašto sugrįžimas į Jurbarką. Šis sumanymas kūrėjams – nepaprastai svarbus.

„Vaikai, kurie toje aikštėje žais, senutės, kurios ten sėdės, vėl pripras prie šio rašto buvimo ir natūralumo šioje vietoje. Užaugs nauja karta ir memorialas savaime taps natūralia jų aplinkos, gyvenimo, vaikystės dalimi. Nes šiandienos lietuviai žino ne visą savo miestų ir miestelių istoriją. Galimybė pastatyti memorialą Lietuvoje yra... dovana. Dėl to ir sutikome jo imtis“, – kalbėjo tėvas ir dukra Zundelovičiai.

Prieš 18 metų, pasakojo Anna, į Lietuvą grįžę Jurbarko žydų palikuonys norėjo aptvarkyti giminaičių kapines, susitikti su tuometiniu miesto vadovu.

„Jiems buvo parodytos durys. Praėjo 18 metų ir štai – Jurbarko kapinės jau aptvarkytos, o svarbiausia – stovi paminklas, unikalus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu“, – kalbėjo A. Zundelovitch.

Jos tėvas pridūrė: „Kažkas keičiasi.“