Abraomo Mapu (1808–1867) reikšmė žydų kultūrai – neaprėpiama. Originalios grožinės hebrajų literatūros pradininkas net gali būti gretinamas su pačiu Vilniaus Gaonu. 1852 metais pasirodęs rašytojo romanas „Meilė Sione“ sulaukė didžiulės sėkmės visoje Rusijos imperijoje ir už jos ribų. Dabar – nepelnytai primirštas, o į lietuvių kalbą taip ir neišverstas.
„Pasaulietinei žydų kultūrai A. Mapu reikšmė niekuo nenusileidžia Vilniaus Gaono vaidmeniui religinėje plotmėje. Jo nuopelnu Lietuva tapo modernaus hebrajų romano tėvyne. Visame pasaulyje jis pripažįstamas naujos, pasaulietinės hebrajų prozos pradininku“, – LRT.lt teigia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.
LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus.
Anot L. Lempertienės, iki A. Mapu visa žydų literatūra buvo arba religinė, arba persmelkta religijos motyvais. Tarkime, 18 amžiaus pabaigos Vokietijoje būta mėginimų hebrajų kalba rašyti filosofijos, estetikos traktatus, tačiau grožinė literatūra neišsivystė. A. Mapu tapo jos pirmeiviu.
Įsimylėjo pagrindinę veikėją
Romanas „Meilė Sione“ (1852 m., Vilnius) buvo išleistas net 16 kartų ir išverstas į kelias žydų ir kitas Europos kalbas. Jo pasirodymą lydėjo neįtikimas populiarumas 19 amžiaus antros pusės žydų bendruomenėje.
Rašytojas Šolem Aleichemas prisipažino buvęs taip paveiktas herojų tragizmo ir meilės pagrindinei veikėjai, kad skubiai suliniavo sąsiuvinį ir pradėjo rašyti savąjį romaną, tiesiog „vergiškai“ sekdamas A. Mapu kūriniu.
Žydų istorikas, vienas Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto steigėjų Simonas Dubnovas rašė, esą jo aplinkos skaitytojai, paėmę į rankas romaną, negalėjo nuo jo atsitraukti. Ir jis pats buvęs užburtas romantiškos idilės, piemeniškų jaunikaičio Amnono dainų ir „Giesmių giesmės“ atgarsių.
Senąją Judėją ir Izraelį aprašančiu romanu, laisvais protėviais niekaip neatsižavėjo į Palestiną atvykstantys žydų repatriantai. O Davidas Ben Gurionas, pirmasis Izraelio valstybės premjeras, atkeliavęs į Pažadėtąją žemę 1906 metais, A. Mapu knygą nuolat nešiojosi švarko kišenėje.
Ješivų studentai jį skaitė slapta
Kas lėmė tokį „Meilės Sione“ populiarumą? 19 amžiaus pirmoje pusėje literatūros hebrajų kalba apraiškos buvo ypač menkos, nepasižymėjo ir meniškumu. Daugiausia skaityti ne žydų autorių vertimai.
A. Mapu kūrinys parodė, kad bibline kalba galima pasiekti aukščiausios meistrystės, net rašyti istorinius romanus, kurie niekuo nenusileidžia, tarkime, garsiųjų prancūzų romantikų kūrybai.
Jį didžiai vertino ir palaikė Haskalos – žydų Apšvietos – sekėjai, gerai mokėję biblinę hebrajų kalbą ir siekę glaudesnių saitų su Europos kultūra. Tačiau dėl tos pačios priežasties labai kritiškai romaną sutiko Lietuvos žydai ortodoksai.
Jiems kliuvo ne turinys, iš esmės niekuo neprieštaraujantis religijai. Papiktino pati socialinė-politinė Haskalos šalininkų programa, grasinusi pakeisti per amžius nusistovėjusias žydų bendruomenės gyvenimo nuostatas.
Nuogąstauta nebe priežasties. „Meilė Sione“ darė didelę įtaką žydų jaunimui ir net tiems, kurie mokėsi žydų religinėse akademijose – ješivose. Studentai ne kartą buvo bausti už slaptą šio pasaulietinio kūrinio skaitymą.
Romano populiarumui tarp skaitytojų, nebemokančių senosios biblinės hebrajų kalbos, pasitarnavo vertimai į jidiš. Kai kurie skaitytojai, ypač Vidurinėje Azijoje, romane aprašomus įvykius net laikė istoriniais, tad pati knyga jiems atrodė tikra šventenybė, prilygo Biblijai.
Mirė per Jom Kipurą
A. Mapu gimė Kauno Slobodkoje (šiandien – Vilijampolė), neturtingo melamedo, pradinės religinės mokyklos mokytojo, Kušelio Mapu šeimoje. Nuo 13 metų savarankiškai studijavo Talmudą, vėliau mokėsi lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų.
1825 metais, būdamas septyniolikos, vedė Basią. Po devynerių metų porai gimė sūnus Leibas Icchakas (1834–1897). Anksti turėjęs pasirūpinti šeima A. Mapu įsidarbino pas žydą smuklininką namų mokytoju. Taip pat mokytojavo Jurbarke, Raseiniuose, Vilniuje. Nuo 1848 metų gavo mokytojo vietą Kauno berniukų gimnazijoje, kur dirbo iki mirties.
1867-aisiais susirgęs išvyko gydytis į Karaliaučių, kur išleidęs paskutinę savo knygą, mirė per Jom Kipuro šventę.
Nuo 1908 metų Kaune veikė A. Mapu vardo žydų biblioteka. 1919-aisiais A. Mapu garbei buvo pavadinta viena senamiesčio gatvių. Pasak L. Lempertienės, tokia iniciatyva kilo išskirtinai žydų bendruomenei, o ne miesto valdžiai. Šis įvykis nebent atskleidžia tolerantiškus miesto ir bendruomenės santykius.
2018 metais Kauno galerijos „Ars et mundus“ kieme A. Mapu gatvėje istorinei asmenybei iškilo skulptūra (skulptorius Martynas Gaubas).
Kritikavo amžininkų sugedimą
A. Mapu hebrajų kalba iš viso parašė 4 romanus. Pasak L. Lempertienės, „Samarijos kaltė“ (1865 m., Vilnius) buvo išleista 10 kartų. Šio romano veiksmas taip pat rutuliojasi bibliniais laikais. Literatūros kritikai teigia, kad savo kūryboje romanistas pirmas atkreipė dėmesį į Biblijoje aprašytą stebuklingą gamtą. Kadangi kūrė Kaune, jos perteikimui įkvėpimo sėmėsi iš miesto apylinkių vaizdų.
Anot pašnekovės, A. Mapu savo biblinius romanus laikė šiuolaikinių problemų ir santykių alegorijomis, o skaitytojai juos vertino už senovės vaizdų rekonstrukciją ir galimybę atsitraukti nuo supančios realybės, sunkumų.
„1858 metais Varšuvoje išleistame trečiame romane „Spalvotas erelis, arba Veidmainis“ A. Mapu jau nesidangstė senovės kolizijomis, o atvirai ir kritiškai žvelgė į Lietuvos žydų gyvenimą, papročius ir pažiūras, pabrėždamas socialinių ir švietimo reformų būtinybę, – tvirtina LNB Judaikos tyrimų centro vadovė. – Rašytojas, kaip būdinga Haskalos šalininkams, idealizavo žydų gyvenimą tolimoje praeityje ir reiškė pasipiktinimą amžininkų sugedimu.“
Po „Veidmainio“ pasirodymo ortodoksai taip ėmė nekęsti autoriaus, kad net sumanė jam pravardę „Mapkė“ ir ją vartojo kaip bendrinę visiems laisvamaniams vadinti.
Ketvirtas A. Mapu romanas „Pranašas“ buvo uždraustas cenzūros, išliko tik maži jo fragmentai.
Visi A. Mapu leidiniai yra saugomi ir pasiekiami LNB skaitytojams. Tarpukariu JIVO institutas Vilniuje mašinraščiu perrašė hebrajų kalba iš Kauno rašytus A. Mapu laiškus. Per Antrąjį pasaulinį karą originalai pradingo, o mašinraščiai saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, LNB ir Niujorko YIVO institute. 1970 metais Jeruzalėje jie buvo išleisti atskira knyga.
Mapu pavėsinėje
Anot literatūrologės, LNB Judaikos tyrimų centro vyriausiosios metodininkės-tyrėjos Godos Volbikaitės, jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą A. Mapu buvo tapęs žydiškojo Kauno pasakojimo dalimi. „Kai žydų visuomenė religiniu požiūriu pradėjo laisvėti, kolektyvinės tapatybės ženklu ji rinkosi pasaulietinę A. Mapu figūrą“, – LRT.lt teigia ji.
Anot G. Volbikaitės, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir sostinę perkėlus į Kauną, žydams buvo suteikta tautinė autonomija. Atsivėrė plačios galimybės vystyti savo kultūrą. „Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaunas, gretinant su Vilniumi, Varšuva ar Lvovu, neišaugo į žinomą žydų kultūros centrą. Tik po karo radosi palankios sąlygos mieste plėtoti žydų kultūrą. Šiam užmojui atspirties taškų imta ieškoti praeityje, todėl natūraliai atsigręžta į A. Mapu, Kaune gyvenusį pasaulinio garso rašytoją“, – teigia pašnekovė.
Tarpukario žydų literatūros kūriniuose, tematizuojančiuose Kauną, rašytojas minimas gana dažnai. Dar dažniau – jo pamėgta kūrybos vieta, statinys ant Aleksoto kalno. Jis kūriniuose vadinamas ir veranda, ir pavėsine, ir bokštu, ir „Mapu būdele“.
Pasakojama, kad ši pavėsinė buvo pastatyta Napoleonui, panorusiam stebėti Didžiosios armijos kėlimąsi per Nemuną. Būtent tame statinyje karštomis vasaros dienomis mėgo rašyti A. Mapu, čia buvo sukurti pirmieji romanai „Meilė Sione“ ir „Samarijos kaltė“. Po romanisto mirties pavėsinė tapo žydų pasauliečių traukos vieta.
1928 metais pasirodė VDU Semitologijos katedros profesoriaus Chaimo Nachmano Šapiros monografija, skirta A. Mapu gyvenimui ir kūrybai ir jos sąsajoms su Kaunu. 1937 metais kitas Kauno jidiš rašytojas Eliezeris Heimanas sukūrė A. Mapu literatūrinį portretą itin tapybiškoje istorinėje apysakoje „Avromas Mapu“.
